- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-03-27
- Bylos Nr.
- eA-189-556/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01565-2022-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas, Dainius Raižys, Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- R. T.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 12.6.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2022 m. kovo 14 d. nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08) 467-60483 (toliau – ir Nurodymas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2017 m. kovo 28 d. Inspekcijai pateikė metinę gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Teigė, kad 2017 m. balandžio 14 d. iš Inspekcijos gavo pranešimą apie mokėtiną 35 201 Eur sumą, mokėjimo pavedime nurodyta mokėjimo paskirtis – GPM mokamas nuolatinio Lietuvos gyventojo.
3. Inspekcija 2020 m. gegužės 5 d. patikslino pareiškėjo pateiktą deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjui 2021 m. lapkričio 4 d. surašytas pranešimas apie nesumokėtus mokesčius ir numatomą vykdyti išieškojimą nurodant, kad 2021 m. lapkričio 4 d. pareiškėjo mokesčių skola už mokestinį laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. – 43 806,38 Eur, mokėjimo terminas – 2017 m. gegužės 2 d., delspinigiai – 10 899,28 Eur.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjas teigė, kad Inspekcija 2021 m. lapkričio 25 d. surašė nurodymą Nr. (23.31-08)467-71021 nurašyti 43 806,38 Eur mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo sąskaitos (sąskaitų) (toliau – ir Nurodymas Nr. 1). Nurodė, kad su šiuo Nurodymu Nr. 1 susipažino 2021 m. lapkričio 26 d. www.manovmi.lt, kai Inspekcija jo atsiskaitomosioms sąskaitoms banke pritaikė areštus ir pradėjo priverstine tvarka nurašyti pinigines sumas. Paaiškino, kad 2021 m. lapkričio 26 d. buvo nurašyta 478,18 Eur, 2021 m. gruodžio 6 d. – 17,98 Eur ir t. t.
5. Pažymėjo, kad 2021 m. lapkričio 29 d. susitikimo su mokesčių administratoriumi metu paaiškino, jog 2017 m. kovo 23 d. pateikė GPM deklaraciją už 2016 metus, kurios pagrindu Inspekcija 2017 m. balandžio 14 d. išmokėjo pareiškėjui 35 201 Eur. Nurodė, kad 2017, 2018, 2019 metais buvo įsitikinęs, jog deklaracija yra teisinga, nes negavo jokių pranešimų dėl jos tikslinimo. Tik 2020 m. sužinojo, kad reikia patikslinti 2016 m. deklaraciją ir, kad jam pervesta klaidinga suma. Teigė suprantantis, kad privalo grąžinti šiuos pinigus, tačiau prašė atleisti nuo 10 899,28 Eur priskaičiuotų delspinigių. Paaiškino, kad tokio turinio tekstą pareiškėjui padiktavo Inspekcijos darbuotojai jam lankantis Inspekcijoje, nurodę, jog jei pareiškėjas neparašys tokio turinio prašymo, Inspekcija nepakeis Nurodymo Nr. 1.
6. Pareiškėjas paaiškino, kad 2021 m. gruodžio 1 d. geranoriškai iš kaupiamojo indėlio sąskaitos, esančios (duomenys neskelbtini), į kitą tame pačiame banke esančią savo atsiskaitomąją sąskaitą pervedė 29 954,78 Eur, kad Inspekcija galėtų nusirašyti per klaidą 2017 m. balandžio 14 d. pareiškėjui išmokėtus 35 201 Eur. Inspekcija 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-72441 pakeitė Nurodymą Nr. 1 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), kuriame nurodytas mokestinis laikotarpis nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., prievolės tipas – GPM004/deklaracija, deklaracijos pateikimo / patikrinimo akto data – 2020 m. gegužės 5 d., prievolės suma eurais – 31 430,94 Eur, baudos ir delspinigiai nepriskaičiuoti.
Žemesnės instancijos teismas
7. Inspekcija 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-74722 pakeitė Nurodymą Nr. 1 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2), kuriame nurodytas prievolės tipas – GPM004/deklaracija, mokestinis laikotarpis – nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., deklaracijos pateikimo / patikrinimo akto data – 2020 m. gegužės 5 d., prievolės suma eurais – 1 478,19 Eur, baudos ir delspinigiai nepriskaičiuoti.
8. Paaiškino, kad Inspekcija 2021 m. lapkričio 26 d. davė nurodymą nurašyti nuo pareiškėjo atsiskaitomosios sąskaitos (duomenys neskelbtini) 478,18 Eur, 2021 m. gruodžio 6 d. – 17,98 Eur; 2021 m. lapkričio 26 d. davė nurodymą nurašyti nuo pareiškėjo atsiskaitomosios sąskaitos (duomenys neskelbtini) 997,98 Eur, 2021 m. gruodžio 2 d. – 29 952,75 Eur, 2021 m. gruodžio 9 d. – 1 460,21 Eur. Iš viso laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 26 d. iki 2021 m. gruodžio 9 d. Inspekcija nuo pareiškėjo atsiskaitomosios sąskaitos nurašė 32 907,10 Eur.
Šalies argumentai
10. Pareiškėjas nurodė, kad su Nurodymu Nr. 1, Sprendimu Nr. 1, Sprendimu Nr. 2 ir skundžiamu Nurodymu nesutinka, kadangi Sprendimu Nr. 1 ir Sprendimu Nr. 2 buvo pakeistas Nurodymas Nr. 1 anuliuojant pastaruoju priskaičiuotus delspinigius. Teigė, kad geranoriškai grąžinęs Inspekcijai galbūt jos per klaidą sumokėtą GPM, skundą teikia tik dėl skundžiamo Nurodymo, kuriuo pareiškėjui neteisėtai ir nepagrįstai priskaičiuota 10 899,28 Eur delspinigių suma.
11. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 19, 20, 25, 30 punktais, 13 straipsniu, 33 straipsnio 8 punktu, 67 straipsnio 1 dalimi, 105 straipsnio 1 dalimi, 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, GPM įstatymo 36 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad jokios mokestinės nepriemokos už mokestinį laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. neturėjęs, Nurodyme Nr. 1, Sprendime Nr. 1 ir Sprendime Nr. 2 nėra nurodyta skundžiamame Nurodyme įrašyta suma, tai nėra pareiškėjo mokestinė nepriemoka, nes ji neatitinka MAĮ 2 straipsnio 19 punkto sąlygų.
12. Pareiškėjo vertinimu, aplinkybė, jog pareiškėjas geranoriškai sutiko grąžinti Inspekcijai 2017 m. balandžio 14 d. jam pervestus 35 201 Eur, nepatvirtina pareiškėjo ginčo mokestiniu laikotarpiu turėtos mokestinės nepriemokos.
13. Pažymėjo, kad Inspekcijos 2017 m. balandžio 14 d. pareiškėjui išmokėtos 35 201 Eur sumos mokėjimo paskirtyje nurodyta – GPM mokamas nuolatinio Lietuvos gyventojo, Inspekcija 2020 m. gegužės 5 d. patikslino pareiškėjo pateiktą metinę pajamų deklaraciją, tai, pareiškėjo nuomone, įrodo, jog jam nebuvo jokio pagrindo galvoti apie Inspekcijos klaidą, apie mokestinę nepriemoką dėl Inspekcijos 2017 m. balandžio 14 d. pareiškėjui išmokėtos 35 201 Eur GPM sumos.
14. Teigė, kad Nurodymas Nr. 1, Sprendimas Nr. 1, Sprendimas Nr. 2, skundžiamas Nurodymas yra nepagrįsti ir neteisėti, ir dėl to Inspekcija neteisėtai nurašė lėšas nuo pareiškėjo sąskaitų. Kadangi pareiškėjas neturėjo jokios mokestinės nepriemokos už mokestinį laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., jis nepažeidė jokių įstatymų, todėl skundžiamu Nurodymu jam neteisėta priskaičiuoti delspinigiai už ginčo mokestinį laikotarpį.
Šalies argumentai
15. Pareiškėjo teigimu, tuo atveju, jei 2017 m. balandžio 14 d. jam per klaidą buvo išmokėta 35 201 Eur GPM sumą, ginčo teisiniams santykiams taikytinos ne nurodytos MAĮ nuostatos, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos, reglamentuojančios nepagrįstą praturtėjimą. Vadovaudamasis CK 1.1 straipsnio 2 dalimi, 6.237 straipsnio 1 dalimi, 6.242 straipsniu teigė, kad Inspekcija dėl klaidingai 2017 m. balandžio 14 d. pareiškėjui išmokėtos 35 201 Eur GPM sumos susigražinimo turėjo kreiptis į teismą bendrąja tvarka ir įrodinėti nepagrįstą pareiškėjo praturtėjimą, tačiau Inspekcija to nedarė, priėmė neteisėtus sprendimus ir neteisėtai nuo pareiškėjo atsiskaitomosios sąskaitos nurašė lėšas, nors jokia pareiga mokėti delspinigius pareiškėjui neatsirado.
Atsiliepimas
16. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
17. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 28 d. pateikė GPM deklaraciją už 2016 metus, kurioje deklaravo 35 201 Eur grąžintiną GPM. Inspekcija 2017 m. balandžio 14 d. pervedė pareiškėjui 35 201 Eur GPM. Inspekcija 2017 m. gegužės 10 d. pranešimu Nr. 9.51-467-67202 pranešė pareiškėjui apie GPM deklaracijos už 2016 metus trūkumus. Pareiškėjas 2020 m. gegužės 5 d. pateikė patikslintą GPM deklaraciją už 2016 metus, kurioje deklaravo 201 Eur grąžintiną GPM, t. y. 35 000 Eur mažesnę grąžintiną sumą, nei buvo deklaruota 2017 m. kovo 28 d. pateiktoje pirminėje deklaracijoje.
18. Paaiškino, kad 2021 m. lapkričio 4 d. pareiškėjui įteiktas pranešimas apie nesumokėtus mokesčius (43 806,38 Eur), 2021 m. lapkričio 25 d. priimtas Nurodymas Nr. 1 nurašyti iš pareiškėjo sąskaitų 43 806,38 Eur, iš kurių 32 907,10 Eur GPM, 10 899,28 Eur GPM delspinigių.
Žemesnės instancijos teismas
19. Inspekcija 2021 m. lapkričio 29 d. gavo pareiškėjo prašymą atleisti nuo priskaičiuotų GPM delspinigių. Teigė, kad Sprendimu Nr. 1 buvo pakeistas Nurodymas Nr. 1, t. y. nuspręsta nurašyti 31 430,94 Eur GPM be delspinigių. Kadangi bankas tą pačią dieną – 2021 m. gruodžio 2 d. nurašė 29 952,75 Eur, sprendimas pakeisti Nurodymą PLAIS buvo atmestas, todėl tą pačią dieną buvo priimtas Sprendimas Nr. 2 nurašyti iš pareiškėjo sąskaitų likusią 1 478,19 Eur GPM nepriemoką. Inspekcijos 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. (21.222) 500-372 nuspręsta neatleisti pareiškėjo nuo 10 899,28 Eur GPM delspinigių, priskaičiuotų už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 3 d. iki 2020 m. balandžio 30 d., todėl 2022 m. kovo 14 d. priimtas skundžiamas Nurodymas nurašyti 10 899,28 Eur GPM delspinigių nepriemoką.
Atsiliepimas
20. Atsakovas vadovavosi MAĮ 73 straipsnio 1 dalimi, 96 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir nurodė, kad Inspekcijos pervestos lėšos negali būti laikomos pervestomis per klaidą, kadangi jos buvo pervestos į pareiškėjo sąskaitą pagal jo pateiktos deklaracijos duomenis, kurių teisingumas yra preziumuojamas. Nurodė, kad GPM permoka grąžinta vadovaujantis MAĮ 87 straipsnio 7 dalimi. Nenustačius mokesčių administratoriaus klaidos grąžinant GPM permoką, pareiškėjui, vadovaujantis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagrįstai buvo apskaičiuoti delspinigiai.
21. Nurodė, kad vadovaujantis MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi, MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Nurodymas priimtas dėl GPM delspinigių, apskaičiuotų MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta tvarka, išieškojimo pareiškėjui nesumokėjus apskaičiuotų delspinigių. Teigė, kad Nurodymo priėmimo metu mokestinis ginčas nevyko, todėl nebuvo MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nustatyto pagrindo sustabdyti mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą. Pareiškėjo prašymas dėl atleidimo nuo delspinigių Nurodymo priėmimo metu buvo išnagrinėtas.
II.
22. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
23. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 28 d. pateikė GPM deklaraciją už 2016 mokestinius metus, kurioje deklaravo 35 201 Eur grąžintiną GPM. Inspekcija 2017 m. balandžio 14 d. pervedė pareiškėjui 35 201 Eur GPM, tačiau 2017 m. gegužės 10 d. pranešimu Nr. 9.51-467-67202 pranešė jam apie 2016 mokestinio laikotarpio GPM deklaracijos trūkumus, t. y nurodė, kad pareiškėjas deklaravo neteisingą išskaičiuoto GPM sumą, t. y. deklaravo 47 025 Eur, tačiau Inspekcijos duomenimis buvo išskaičiuota 12 025 Eur.
Šalies argumentai
24. Teismas nurodė, jog pareiškėjas 2020 m. gegužės 5 d. pateikė patikslintą 2016 mokestinio laikotarpio GPM deklaraciją, kurioje deklaravo 201 Eur grąžintiną GPM. Taigi, priešingai, nei skunde nurodo pareiškėjas, ne Inspekcija patikslino pareiškėjo 2017 m. kovo 28 d. pateiktą 2016 m. GPM deklaraciją, bet tai padarė pats pareiškėjas ir pats šią deklaraciją pridėjo prie skundo. Pareiškėjas, 2020 m. gegužės 5 d. patikslinęs iš biudžeto grąžintiną 201 Eur GPM sumą, tapo skolingu Inspekcijos jam 2017 m. balandžio 14 d. pervestą likusią dalį grąžintino GPM – 35 000 Eur.
Šalies argumentai
26. Pareiškėjas 2021 m. lapkričio 29 d. pateikė prašymą Inspekcijai, kuriuo prašė atleisti jį nuo priskaičiuotų GPM delspinigių. Inspekcija Sprendimu Nr. 1 pakeitė Nurodymą Nr. 1, t. y. nusprendė nurašyti nuo pareiškėjo sąskaitų 31 430,94 Eur GPM (be delspinigių). Iš pareiškėjo pateiktų sąskaitų išrašų matyti, kad bankas 2021 m. gruodžio 2 d. nurašė 29 952,75 Eur, todėl Inspekcija 2021 m. gruodžio 2 d. priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriuo pakeitė Nurodymą Nr. 1, nurodydama nurašyti iš pareiškėjo sąskaitų 1 478,19 Eur sumą.
27. Inspekcija 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. (21.222) 500-372 netenkino pareiškėjo 2021 m. lapkričio 29 d. Inspekcijai pateikto prašymo ir nusprendė neatleisti pareiškėjo nuo 10 899,28 Eur GPM delspinigių, priskaičiuotų už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 3 d. iki 2020 m. balandžio 30 d., ir 2022 m. kovo 14 d. priėmė skundžiamą Nurodymą nurašyti 10 899,28 Eur GPM delspinigių nepriemoką.
Žemesnės instancijos teismas
30. Teismas pažymėjo, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjas, nei Nurodymu Nr. 1, nei Sprendimu Nr. 1, nei Sprendimu Nr. 2, nei skundžiamu Nurodymu jokie delspinigiai pareiškėjui nebuvo priskaičiuoti, nes tai yra dokumentai, priimti vykdant MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą – duodant kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (sąskaitų).
31. Teismas nurodė, kad skundžiamame Nurodyme aiškiai nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas, išieškomos mokestinės prievolės dydis ir pobūdis, todėl Nurodymas laikytinas teisėtu ir nėra pagrindo jo naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais. Dėl nurodytų aplinkybių teismas pareiškėjo skundą atmetė.
III.
32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja faktines bylos aplinkybes, teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino, nesuprato ir neatskleidė ginčo esmės, netinkamai taikė teisės normas, visai neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, todėl priėmė aiškiai nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
34. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad nei Nurodymu Nr. 1, nei Sprendimu Nr. 1, nei Sprendimu Nr. 2, nei skundžiamu Nurodymu jokie delspinigiai pareiškėjui nebuvo priskaičiuoti, nes tai yra dokumentai, priimti vykdant MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą – duodant kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (sąskaitų). Teigia, kad visi ginčo dokumentai, įskaitant ir tie, kurių pagrindu priskaičiuoti ir nurašyti 10 899,28 Eur delspinigiai, yra pateikti su skundu.
35. Teigia, kad daugiau jokio kito sprendimo priskaičiuoti ir nurašyti 10 899,28 Eur delspinigius nėra, jo nepateikė ir VMI prie LR FM. Aplinkybė, kad Inspekcija nepateikė jokio sprendimo, kurio pagrindu priskaičiavo ir nurašė 10 899,28 Eur delspinigius nuo pareiškėjo atsiskaitomųjų sąskaitų bankuose, sudaro pagrindą tenkinti skundą ir apeliacinį skundą.
36. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino, nesuprato ir neatskleidė ginčo esmės, netinkamai taikė teisės normas, nepasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų.
Šalies argumentai
37. Pareiškėjas teigia, kad jis Inspekcijai pateikė metinę pajamų deklaraciją GPM 308 už 2016 metus, t. y. jis tik pateikė deklaraciją jos nepildydamas – pareiškėjui prisijungus prie EDS sistemos, deklaracija jau buvo suformuota užpildyta. Pareiškėjui reikėjo tik pateikti jau užpildytą deklaraciją. Teigia, kad jis neturi išsilavinimo, reikalingo kvestionuoti deklaracijoje nurodytus duomenis, taigi to nedarė. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas tik pateikė Inspekcijai EDS sistemoje jau suformuotą ir užpildytą deklaraciją.
Šalies argumentai
39. Pareiškėjas teigia, kad ginčo atveju Inspekcijos pareiškėjui sumokėta 35 201 Eur GPM permoka nėra jokia pareiškėjo mokestinė nepriemoka, taigi jokie delspinigiai nuo pareiškėjui sumokėtos GPM permokos priskaičiuoti neteisėtai ir nepagrįstai, taigi pareiškėjo skundas ir apeliacinis skundas yra pagrįsti ir tenkintini.
40. Pažymi, kad Inspekcijos 2017 m. balandžio 14 d. pareiškėjui sumokėtas 35 201 Eur GPM yra jam išmokėta GPM permoka (MAĮ 2 str. 12 d., MAĮ 87 str. 5 d.), taigi nepatenka į MAĮ 96 straipsnio 1 dalį – nuo GPM permokos jokie delspinigiai nėra skaičiuojami (MAĮ 96 str. 1 d.).
41. Aplinkybė, kad jis geranoriškai sutiko grąžinti iš Inspekcijos gautą 35 201 Eur sumą, kurios mokėjimo pavedime nurodyta mokėjimo paskirtis – GPM mokamas nuolatinio Lietuvos gyventojo, niekaip nepatvirtina, kad pareiškėjas už 2016 m. sausio 1 d.–2016 m. gruodžio 31 d. laikotarpį turėjo kokią nors mokestinę nepriemoką. Pareiškėjas geranoriškai ir bendradarbiaudamas, patikėjęs Inspekcija, 2017 m. balandžio 14 d. per klaidą gavo GPM permoką, dėjo pastangas ir paminėtą GPM permoką Inspekcijai grąžino su ja bendradarbiaudamas.
Šalies argumentai
42. Pareiškėjas teigia, kad nepaisant to, jog jis grąžino Inspekcijai 35 201 Eur GPM sumą ir skundžia tik Nurodymu jam neteisėtai ir nepagrįstai priskaičiuotą 10 899,28 Eur delspinigių sumą, jei Inspekcija galbūt per klaidą pareiškėjui išmokėjo 35 201 Eur GPM sumą, dėl paminėtų lėšų atgavimo Inspekcija turėjo kreiptis į teismą bendrąja tvarka ir įrodinėti nepagrįstą pareiškėjo praturtėjimą (CK 6.237 str. 1 d., CK 6.242 str.), juolab neturėjo jokio teisinio pagrindo skaičiuoti delspinigius.
Atsiliepimas
43. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
44. Atsakovas nurodo, kad GPM permoka pareiškėjui grąžinta vadovaujantis MAĮ 87 straipsnio 7 dalimi, kurioje nustatyta, kad GPM permoka, priklausanti grąžinti mokesčių mokėtojui pagal jo metinę gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją, grąžinama mokesčių mokėtojo prašymu ne vėliau kaip iki atitinkamų metų liepos 31 dienos.
45. Nenustačius mokesčių administratoriaus klaidos grąžinant GPM permoką pareiškėjui, vadovaujantis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 3 punktu, buvo pagrįstai apskaičiuoti delspinigiai. Pažymi, kad dėl delspinigių apskaičiavimo nėra priimamas atskiras administracinis aktas, jie apskaičiuojami MAĮ nustatyta tvarka už kiekvieną pradelstą prievolės įvykdymo dieną.
46. Nurodymas Nr. 2 priimtas dėl GPM delspinigių, apskaičiuotų MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta tvarka, išieškojimo, pareiškėjui apskaičiuotų delspinigių nesumokėjus.
47. Kaip teisingai nurodyta sprendime, Nurodymu Nr. 2 delspinigiai nebuvo apskaičiuoti, o tik nuspręsta delspinigius išieškoti. Net jei byloje ir būtų panaikintas Nurodymas Nr. 2, tai nelemtų delspinigių prievolės pasibaigimo. Byloje nebuvo reiškiamas joks reikalavimas, kurio tenkinimas lemtų delspinigių prievolės pasibaigimą, į bylą buvo pateikti įrodymai apie tokios prievolės egzistavimą, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo sprendime plačiau pasisakyti apie delspinigių apskaičiavimo pagrįstumą.
Atsiliepimas
48. Atsakovas teigė, kad Nurodymo Nr. 2 priėmimo metu mokestinis ginčas, kuriame būtų ginčijamas apskaičiuotų delspinigių dydis, nevyko, todėl nebuvo MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nustatyto pagrindo sustabdyti mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą. Pareiškėjo prašymas dėl atleidimo nuo delspinigių Nurodymo Nr. 2 priėmimo metu buvo išnagrinėtas, Inspekcijos sprendimo neatleisti pareiškėjo nuo apskaičiuotų delspinigių pareiškėjas neskundė.
49. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad GPM delspinigiai nagrinėjamu atveju nelaikytini mokestine nepriemoka. Pareiškėjui apskaičiuoti GPM delspinigiai MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta tvarka, t. y. mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, todėl laikytini mokestine nepriemoka ir gali būti priverstinai išieškomi MAĮ nustatyta tvarka. Taigi Inspekcija turėjo teisę priimti Nurodymą Nr. 2, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo.
50. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjas deklaracijas teikė tokias, kokios jos buvo suformuotos Inspekcijos, pareiškėjas neturi išsilavinimo, kuris leistų kvestionuoti deklaracijoje nurodytus duomenis. Pažymi, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ši aplinkybė apskritai nebuvo įrodinėjama, todėl nagrinėjant apeliacinį skundą neturėtų būti vertinama. Be to, būtent pareiškėjas yra atsakingas už teisingų duomenų nurodymą jo teikiamoje deklaracijoje (MAĮ 40 str. 1, 4, 5 punktai), todėl bet kokie teiginiai apie žinių trūkumą ar pasitikėjimą preliminarioje deklaracijoje nurodytais duomenimis yra teisiškai nereikšmingi.
Šalies argumentai
51. Pareiškėjas teigia, kad negavo Inspekcijos 2017 m. gegužės 10 d. pranešimo Nr. 9.51-467-67202, tačiau į bylą pateikti įrodymai patvirtinta, jog pranešimas buvo išsiųstas pareiškėjo pasirinktu būdu jo nurodytu elektroninio pašto adresu. Įrodymų, kad jis nebūtų gavęs tokio pranešimo, pareiškėjas į bylą nepateikė. Teisę vykdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą Inspekcija įgijo tik pareiškėjui patikslinus 2016 metų GPM deklaraciją, kurios netikslinti tokį ilgą laiką pasirinko pats pareiškėjas. Taigi visi pareiškėjo teiginiai apie kokius nors nesąžiningus Inspekcijos veiksmus yra visiškai nepagrįsti.
Atsiliepimas
52. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo, o apeliaciniame skunde pateikti argumentai nesudaro pagrindo sprendimą panaikinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
53. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2022 m. kovo 14 d. nurodymo Nr. (23.31-08) 467-60483 nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų), teisėtumo ir pagrįstumo.
54. Apskųstas Nurodymas buvo priimtas, vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu (mokesčių administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas), 105 straipsniu (mokesčių administratoriaus teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimas) ir 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu (mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (sąskaitų)), kuriuo nurodyta nurašyti mokestinę nepriemoką (delspinigiai) iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčių mokėtojo sąskaitų.
55. Nurodymas – į mokesčių administravimo procedūrą (mokesčių administratoriaus veiksmai, atliekami įgyvendinant jo funkcijas, taip pat mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo veiksmai, atliekami vykdant pareigas ir naudojantis teisėmis, nustatytomis mokesčių įstatymuose – MAĮ 2 str. 15 d.) patenkantis veiksmas, mokesčių mokėtojui turintis privalomąjį pobūdį. Tačiau tokio veiksmo priėmimas yra neatsiejamas nuo mokestinės nepriemokos atsiradimo (MAĮ 105 str.), kuri, šiuo atveju, susidarė dėl netinkamos mokestinės prievolės GPM srityje už 2016 metus, įgyvendinimo. Mokesčių administratoriui priėmus sprendimą dėl GPM permokos grąžinimo kartu buvo nuspręsta išieškoti ir su šiuo mokesčiu susijusią sumą – delspinigius.
56. Pareiškėjas (apeliantas), sutikdamas, kad jam sumokėtas GPM turi būti grąžintas, kreipėsi į mokesčių administratorių dėl atleidimo nuo delspinigių. Mokesčių administratorius 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. (21.222) 500-372 atsisakė tenkinti šį prašymą. Toks dokumentas yra administracinėje byloje ir pagrindžia faktinę aplinkybę, kad mokesčių mokėtojui išlieka pareiga sumokėti su GPM susijusią sumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pastarasis dokumentas ir buvo vienas iš pagrindų priimti Nurodymą, kuris realiai yra jau tik tas teisės aktas, kuriuo pradedamas vykdyti mokestinės nepriemokos išieškojimas ir skundo nagrinėjimo dalykas yra būtent patikra, ar Nurodymas atitinka jam keliamus reikalavimus. Apeliaciniame skunde nėra visiškai jokių argumentų, kad Nurodymas buvo priimtas nekompetentingo teisinio vieneto ar, kad jis priimtas nesilaikant ne tik MAĮ, bet ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.
57. Mokesčių administratorius 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimas Nr. (21.222) 500-372 „Dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir/ar palūkanų“ yra galiojantis. Duomenų, kad pareiškėjas būtų šį dokumentą apskundęs, nėra. Vadinasi, galiojant mokestinės nepriemokos išieškojimo vienam iš pagrindų, nenustačius Nurodymo priėmimo neteisėtumo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nei vieno apeliacinio skundo argumento pripažinti pagrįstu.
58. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad priimant individualų administracinį aktą (šiuo atveju Nurodymas) „<...> iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. <...> kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011). Nurodymas atitiko individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.
59. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, įsigilino, suprato ir atskleidė ginčo esmę. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.), ir, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus – šių nuostatų laikytasi.
60. Apelianto dėstomi argumentai iš esmės yra nukreipti ne į šios bylos nagrinėjimo dalyką. Pareiškėjas dėl nežinomų priežasčių nesikreipė dėl mokesčių administratoriaus 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. (21.222) 500-372 „Dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir/ar palūkanų“ panaikinimo ar pakeitimo, todėl dabar šioje administracinėje byloje visi keliami klausimai su GPM susijusia suma (delspinigiais) pripažintini teisiškai nereikšmingais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturi pagrindo išeiti už skundo reikalavimo ribų ir yra saistomas ginčo ribomis, kurias apibrėžė pats pareiškėjas paduodamas skundą (žr. nutarties 1 p.).
61. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, prieina prie išvados, kad tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas. Pirmosios instancijos teismas, palikdamas galioti Nurodymą, detaliai išdėstė, kodėl nurodytas teisės aktas negali būti panaikintas – apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. T. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.