Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs A. P., gim. (duomenys neskelbtini), skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2017 m. sausio 30 d. nutarimo Nr. 10ANH-84499794-17 (toliau – ir skundžiamas nutarimas),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2017 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 10ANH-84499794-17 A. P. pripažinta kalta padariusi administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 8 dalyje ir jai paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas. Nutarime nurodoma, jog A. P., vairuodama automobilį Audi A4, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) buvo neatidi ir neatsargi, sukdama sankryžoje iš S. Nėries g. į kairę link Ukmergės g. degant leidžiamam šviesoforo signalui, nepraleido tiesiai jai iš dešinės pusės degant leidžiamam šviesoforo signalui važiuojančio automobilio Mazda 2, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo T. L., ir su juo susidūrė. Eismo įvykio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės bei sužalota automobilio Audi A4, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoja, kuriai nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Į bylą buvo pateikta teismo eksperto Valentino Mitunevičiaus 2016 m. rugpjūčio 16 d. eksperto išvada Nr. MV 2016-50, kurioje konstatuota jog, pagal pateiktą medžiagą negalima atlikti visapusiškos įvykio analizės ir nustatyti, kokiomis aplinkybėmis įvyko automobilių Audi A4, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Mazda2, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) susidūrimas. Skundžiamas nutarimas buvo priimtas vien remiantis į eismo įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų parodymais, kurie patys eismo įvykio nematė. Minėti policijos pareigūnai neturi daugiau žinių nei teismo ekspertas, kuris ekspertizės akte nurodė, jog nėra galimybės kategoriškai išvadai, jog eismo įvykis įvyko dėl A. P. kaltės, todėl, pareiškėjos nuomone, nutarimas yra nepagrįstas, kadangi jį priimant buvo suabsoliutinti policijos pareigūnų parodymai, nevertintos ekspertizės akte nurodytos išvados, ir taip buvo pažeistas in dubio pro reo principas, numatantis, jog visos abejonės ir neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, turi būti aiškinami atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas T. L. nurodė, kad jis įvykio metu vairavo automobilį Mazda. Važiavo nuo automobilių stovėjimo aikštelės, esančios priešais PC BIG. Važiuodamas link sankryžos, kurioje įvyko eismo įvykis, matė, jog priešpriešiais važiavęs automobilis įsukinėjo į kairę. Kadangi jis pats važiavo tiesiai, tai sukantis į kairę automobilis turėjo jį praleisti, tačiau minėtas automobilis „užkišo“ jam ir jo automobilis atsitrenkė į pareiškėjos vairuotą automobilį Audi. Jis po smūgio kurį laiką pasėdėjo automobilyje, tuomet išlipo, nuėjo prie kito automobilio, pasiteirauti, ar viskas gerai, tuomet iškvietė policijos pareigūnus ir supildė eismo įvykio deklaraciją.

Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas policijos pareigūnas J. V. nurodė, kad atvykus į eismo įvykio vietą, buvo akivaizdu, jog vienas automobilis važiavo tiesiai, kitas suko į kairę ir nepraleido tiesiai važiuojančio, tai buvo matyti iš automobilių apgadinimų. Kadangi vairuotojai pildė eismo įvykio deklaraciją, policijos pareigūnai jokių tyrimo veiksmų neatliko. Jei pareiškėja būtų nurodžiusi, jog ji nesutinka, kad ji kalta dėl eismo įvykio sukėlimo, policijos pareigūnai būtų atlikę matavimus, fotografavę įvykio vietą, tačiau pareiškėja iškart po eismo įvykio kaltę pripažino.

Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas policijos pareigūnas J. B. prašė vadovautis administracinio nusižengimo tyrimo metu duotais parodymais (b. l. 88).

Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja V. L. nurodė, kad ji kartu su pareiškėja važiavo automobilyje, kai įvyko eismo įvykis. Apie patį eismo įvykį paaiškinti negalėjo, kadangi nieko nematė, pajuto smūgį, o iš kur atvažiavo kitas automobilis, nematė. Kaip buvo pildoma eismo įvykio deklaracija – nematė, ar A. P. kaltę dėl eismo įvykio pripažino, nežino.

Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja policijos pareigūnė M. P. nurodė, kad po eismo įvykio praėjus kuriam laikui A. P. kreipėsi į policiją, nurodydama, jog buvo sužalota eismo įvykio metu. Buvo pradėtas eismo įvykio tyrimas. Kai buvo priimtas nutarimą, ir A. P. skirtas įspėjimas, ji su viskuo sutiko, kaltę pripažino. Buvo atvykusi kartu su gynėja. Liudytoja kategoriškai paneigė, kad ji vertė A. P. prisiimti kaltę dėl eismo įvykio.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėja savo nesutikimą su skundžiamu nutarimu grindė dviem motyvais: pirma, jog jos padarytas pažeidimas, kuris buvo kvalifikuotas pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, neteisingai perkvalifikuotas į ANK 417 straipsnio 8 dalyje numatytą nusižengimą, antra, jos byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad būtent ji sukėlė eismo įvykį.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal ANK 417 straipsnio 8 punktą ir administracinės nuobaudos skyrimo terminų.

Pareiškėja skunde nurodė, kad jos veiksmai, dėl kurių tyrimas buvo atliekamas pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, įsigaliojus ANK, buvo netinkamai perkvalifikuoti pagal 417 straipsnio 8 dalį, o ne pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį. Pareiškėja nurodė, jog 417 straipsnio 3 dalies sankcija yra griežtesnė nei atsakomybę už analogiškus veiksmus numačiusio ATPK 124¹ straipsnio 3 dalies sankcija, dėl ko, ir įsigaliojus ANK, jos veiksmai turėjo būti kvalifikuoti ne pagal ANK, o pagal ATPK, ir tokiu atveju, jos atžvilgiu turėjo būti taikytos ATPK 35 straipsnio nuostatos dėl administracinių nuobaudų skyrimo senaties termino taikymo. Su tokai pareiškėjos pozicija nesutiktina.

Iš teismui pateiktos medžiagos yra matyti, jog dėl įvykusio eismo įvykio tyrimas buvo atliekamas pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį. ATPK 127 straipsnio 2 dalis numato administracinę atsakomybę tam, kas pažeidė Kelių eismo taisykles ir tai nulėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). ATPK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo atitikmens naujajame ANK nėra, tačiau ANK 417 straipsnio 8 dalis numato administracinę atsakomybę už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, išskyrus šiame kodekse numatytuosius. Pareiškėja skunde nurodo, jog už KET 157 punkto reikalavimų nevykdymą negalėjo būti taikoma 417 straipsnio 8 dalis, numatanti atsakomybę už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, išskyrus šiame kodekse numatytuosius, kadangi už minėto KET 157 punkto reikalavimų nevykdymą numatyta atsakomybė ANK 417 straipsnio 3 dalyje. Šiuo atveju, sutiktina su Institucijos, priėmusios skundžiamą nutarimą, atsiliepime į skundą nurodytai pozicijai, jog 417 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė yra ne už KET 157 punkto reikalavimų pažeidimą, o už KET XIII skyriuje („Važiavimo pradžia ir manevravimas“, 99-116 punktai) numatytų reikalavimų nevykdymą. KET 157 punkte numatyti reikalavimai yra siejami su vairuotojo pareigomis, ne pradedant važiuoti ir manevruojant, o važiuojant per sankryžas (KET XVIII skyrius „Važiavimas per sankryžas“ 154-167 punktai). Skundžiamame nutarime būtent ir nurodoma, jog A. P. vairuodama automobilį, sukdama sankryžoje į kairę, nepraleido tiesiai jai iš dešinės pusės važiuojančio automobilio. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, jog A. P. veiksmai, kuomet ji pažeidė KET 157 punkto reikalavimus, teisingai kvalifikuoti pagal ANK 417 straipsnio 8 dalį, o ne pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį. Pažymėtina, kad tokios pozicijos dėl asmens veiksmų, pažeidus KET 157 punktą, kvalifikacijos pagal ANK 417 straipsnio 8 dalį laikomasi ir teismų praktikoje (Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartis byloje Nr. ATP-89-397/2017).

Dėl A. P. kaltės, sukėlus eismo įvykį

Skundžiamame administracinio nusižengimo nutarime nurodoma, jog A. P., vairuodama automobilį „Audi A4“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) buvo neatidi ir neatsargi, sukdama sankryžoje iš S. Nėries g. į kairę, link Ukmergės g., degant leidžiamam šviesoforo signalui, nepraleido tiesiai jai iš dešinės pusės degant leidžiamam šviesoforo signalui važiuojančio automobilio „Mazda2“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo T. L., ir su juo susidūrė. Nutarime nurodoma, kad tokiais veiksmais A. P. pažeidė KET 9 ir 157 punktų reikalavimus. Nors skundžiamame nutarime nurodoma, jog A. P. kaltė, sukėlus eismo įvykį, pasireiškė tuo, jog ji, sukdama į kairę, nepraleido tiesiai važiuojančio automobilio Mazda, tačiau teismui pateiktame skunde ir bylos nagrinėjimo metu A. P. teigė, jog automobilis Mazda važiavo ne tiesiai, o atvažiavo jai iš dešinės, išvažiavo iš kiemo, todėl jai nekilo pareiga praleisti minėto automobilio. A. P. teigimu, dėl to, jog Mazda automobilis važiavo ne tiesiai, o išvažinėjo iš kiemo ir per sankryžą važiavo įstrižai, būtent jam ir kilo pareiga praleisti jos vairuotą automobilį, o kadangi Mazda vairuotojas šios pareigos nevykdė, jam ir kyla atsakomybė už eismo įvykio sukėlimą.

Susipažinus su visa bylos medžiaga matyti, jog pareiškėja A. P. nei iškart po eismo įvykio, nei priimant skundžiamą nutarimą kaltės dėl eismo įvykio neginčijo, versijos apie tai, kad automobilis Mazda važiavo ne tiesiai S. Nėries gatve, o išvažiavo iš daugiabučio namo kiemo, nekėlė. Iškart po eismo įvykio abiejų automobilių vairuotojai užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurioje esančioje schemoje aiškiai nubraižyta abiejų automobilių važiavimo kryptys. Aplinkybę, jog po eismo įvykio tarp jame dalyvavusių vairuotojų nekilo ginčas dėl įvykio aplinkybių, patvirtino ir teismo posėdyje apklausti policijos pareigūnai. Teismo posėdžio metu policijos pareigūnai taip pat nurodė ir tai, kad, atvykus į įvykio vietą, iš automobilių apgadinimų buvo akivaizdu, jog būtent A. P., vairuodama automobilį Audi, ir sukdama į kairę, nepraleido tiesiai važiavusio Mazda automobilio. Nors teismo posėdžių metu pareiškėja A. P. teigė, jog ji kaltę dėl eismo įvykio sukėlimo pripažino tik dėl to, kad ji buvo priversta taip padaryti, t. y. iškart po eismo įvykio ją taip pasielgti privertė į eismo įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, o vėliau ir skundžiamą nutarimą priėmusi pareigūnė, tačiau byloje nėra nustatyta, jog policijos pareigūnai būtų vertę A. P. elgtis prieš jos valią ar kad būtų suinteresuoti, jog kaltė dėl eismo įvykio sukėlimo būtų pripažinta būtent A. P., o ne kito automobilio vairuotojui – T. L.. Pagrįsdama nesutikimo su skundžiamu nutarimu motyvus, A. P. pateikė ir UAB „Impulsana“ 2016 m. rugpjūčio 16 d. Eksperto išvadą. Šioje išvadoje nurodoma, kad techniniu požiūriu nėra pagrindo teigti, jog eismo įvykis įvyko tokiomis aplinkybėmis, kaip tai pavaizduota Eismo įvykio deklaracijos schemoje; pagal tyrimui pateiktą medžiagą negalima atlikti visapusiškos eismo įvykio analizės ir nustatyti, kokiomis aplinkybėmis įvyko automobilių Audi ir Mazda susidūrimas. Nagrinėjant bylą teisme, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartimi buvo paskirta autotechninė ekspertizė. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. birželio 5 d. Ekspertizės akte nurodoma, kad apspręsti eismo įvykio, įvykusio 2016 m. liepos 24 d., apie 14 val., Salomėjos Nėries g. 16, Vilniuje, kurio metu automobilio Mazda 2 atsitrenkė į A. P. vairuojamą automobilį Audi A4, eigą nustatant susidūrimo vietą, tikslias jų padėtis susidūrimo metu, automobilių judėjimo greičius prieš susidūrimą negalima; tikėtina, kad šio eismo įvykio kilimą techniniu požiūriu sąlygojo tai, kad automobilio Audi A4 vairuotoja sankryžoje darydama kairį posūkį, užtvėrė kelią tiesiai per sankryžą važiavusio automobilio Mazda2 vairuotojui. Taigi nė vienas iš ekspertų, atlikusių tiek pareiškėjos užsakymu, tiek teismo nutartimi paskirtas ekspertizes, negalėjo pateikti kategoriškos išvados dėl eismo įvykio kilimo mechanizmo. Nagrinėjamu atveju yra pateikta tik tikėtina išvada, jog eismo įvykis kilo būtent tokiomis aplinkybėmis, kokios ir yra nurodytos skundžiamame nutarime. Pažymėtina, kad tikėtina eksperto išvada formuluojama tada, kai tyrimui pateiktoje medžiagoje objektyvių duomenų visumos nepakanka vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, tačiau ji neprieštarauja jokiems objektyviems duomenims. Vieninteliai bylos duomenys, prieštaraujantys ekspertizės išvadoje nurodytam eismo įvykio mechanizmui, tai yra tik pačios pareiškėjos parodymai ir jos iškelta kitokia eismo įvykio mechanizmo versija. Kaip jau minėta aukščiau, pati pareiškėja savo poziciją dėl eismo įvykio keitė, nors iš pradžių kaltę dėl eismo įvykio sukėlimo pripažino, vėliau pradėjo ją neigti. Kartu pažymėtina ir tai, kad kaltę dėl eismo įvykio sukėlimo ji pradėjo neigti tik po to, kai buvo priimtas skundžiamas nutarimas, t. y. galimai suvokusi materialines pasekmes, kurios kyla vairuotojui, kaltam dėl eismo įvykio sukėlimo. Pareiškėja teigė, kad priimant skundžiamą nutarimą pripažinti savo kaltę ir sutikti su nutarime nurodytomis eismo įvykio aplinkybėmis ji buvo priversta nutarimą priėmusios policijos pareigūnės, tačiau teismas vertina kritiškai tokius pareiškėjos teiginius, kadangi kaip pripažino ir pati pareiškėja, priimant skundžiamą nutarimą su ja kartu dalyvavo ir advokato padėjėja, t. y. profesionali teisininkė. o aplinkybių, kurios rodytų nutarimą priėmusios policijos pareigūnės suinteresuotumą, jog kaltę prisiimtų pareiškėja, nenustatyta. Taigi, nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo abejoti ekspertizės akte pateiktomis tikėtinomis išvadomis apie automobilių sugadinimus ir jų atsiradimo mechanizmą, o būtent, jog pareiškėja A. P., vairuodama automobilį Audi A4, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodama S. Nėries gatve, sukdama į kairę, nepraleido tiesiai jai iš dešinės puses degant leidžiamam šviesoforo signalui važiuojančio automobilio Mazda 2, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo T. L..

KET 157 punkte numatyti, jog sukdamas į kairę (apsisukdamas), vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę, o sankryžoje, kurioje leidžiama lenkti, – ir lenkiančioms transporto priemonėms.

Taigi, atsižvelgiant į KET 157 punkte įtvirtintą vairuotojo, sukančio į kairę, pareigą duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai, taip pat įvertinus eismo įvykio mechanizmą, teismas sprendžia, jog A. P. pagrįstai pripažinta kalta sukėlusi eismo įvykį.

Byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma leidžia teismui daryti išvadą, kad A. P. pagrįstai patraukta administracinėn atsakomybėn už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 8 dalyje, padarymą. Teismas, įvertinęs tai, kad A. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, priimant skundžiamą nutarimą, buvo pripažinta tai, jog ji pripažino savo kaltę, o sunkinančių aplinkybių nustatyta nebuvo, konstatuoja, kad skundžiamu pareigūno nutarimu jai pagrįstai buvo paskirta ANK 417 straipsnio 8 dalies sankcijoje numatyta nuobauda, kuri yra pati švelniausia nuobauda, numatyta už administracinius nusižengimus (ANK 23 straipsnis), todėl naikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus tyrėjos M. P. 2017 m. sausio 30 d. nutarimą Nr. 10ANH-84499794-17 pareiškėjos skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 636 straipsniu, 646 straipsniu,

nutaria:

pareiškėjos A. P. skundo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumo tyrimo skyriaus 2017 m. sausio 30 d. nutarimo 10ANH-84499794-17 netenkinti ir nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo nutarties nuorašo išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 644 - 647 straipsniuose nustatyta tvarka Vilniaus apygardos teismui.