Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aloyzo Kruopio, Justo Namavičiaus, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. (M. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,

- pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, M. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš nuteistojo M. J. nuspręsta konfiskuoti 70 Eur, kaip nusikalstamos veikos rezultatą.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas D. Č., dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 8 d. nuosprendžiu M. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai pardavė psichotropinę medžiagą ir neteisėtai laikė didelį kiekį psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, taip pat už fizinio skausmo sukėlimą savo motinai. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis:

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje

6. Nuteistasis M. J. apeliaciniame skunde neneigia neteisėtai disponavęs psichotropinėmis medžiagomis, tačiau nesutinka su juridiniu jo padarytų veikų vertinimu, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai jo veiksmus perduodant narkotines medžiagas D. Č. už sumuštinį kvalifikavo kaip narkotinių medžiagų pardavimą pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Apeliantas pažymi, kad jokių pinigų už psichotropines medžiagas iš D. Č. jis negavo.

8. Šioje baudžiamojoje byloje neginčytinai nustatyta, kad M. J. 2018 m. sausio 11 d. perdavė D. Č. psichotropinės medžiagos 0,04 g AM - 2201 ir 0,01 g MAM – 2201. Nuteistasis M. J. tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme bei savo apeliaciniame skunde tvirtina, kad 10 Eur, kaip jam inkriminuota pareikštame kaltinime, už šias psichotropines medžiagas iš D. Č. negavo, D. Č. jam už šias medžiagas atnešė pavalgyti. Nuteistasis D. Č. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad minėtą dieną už psichotropines medžiagas M. J. atvežė pavalgyti, tačiau, D. Č. teigimu, už minėtas medžiagas jis M. J. atsiskaitė dar ir pinigais, t. y. sumokėjo 10 eurų. Kaip matyti iš bylos duomenų, apie tai, kad psichotropines medžiagas platino D. Č. ir už minėtas medžiagas 2018 m. sausio 11 d. iš D. Č. gavo 10 eurų, tyrėjos apklausiamas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir pats M. J. (t. 3, b. l. 41-42). Apie tai, kad D. Č. sakė, jog 2018 m. sausio 11 d. narkotinių medžiagų jis nusipirko iš M. J. nurodė ir liudytojai E. Ž. bei Ž. A.. Asmenų parodymai tinkamais įrodymais Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio prasme yra laikomi tuomet, kai šie parodymai, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tuo tarpu kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie nėra niekiniai, beverčiai, ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai gali būti reikšmingi tikrinant kitų byloje esančių įrodymų patikimumą. Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali būti veiksnys, formuojantis teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013, 2K-61/2014, 2K-276-976/2015 ir kt.). Būtent ikiteisminio tyrimo metu duoti nuteistojo M. J. parodymai apie tai, kad jis už 10 Eur pardavė psichotropines medžiagas D. Č., atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Įvertinus nuteistųjų M. J. ir D. Č. parodymus bei sugretinus juos su kitais byloje esančiais įrodymais – liudytojų E. Ž., Ž. A. parodymais, kratų protokoluose užfiksuotais faktiniais duomenimis, darytina išvada, jog 2018 m. sausio 11 d. M. J. už 10 eurų pardavė D. Č. psichotropinės medžiagos 0,04 g AM - 2201 ir 0,01 g MAM – 2201. Be to, pažymėtina, kad ta aplinkybė – už pinigus, ar už maisto produktus M. J. perdavė D. Č. psichotropines medžiagas, šiuo atveju M. J. padarytos veikos kvalifikacijos nekeičia, kadangi, kaip minėta, tiek narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimas už pinigus, tiek šių medžiagų išplatinimas kitokiu būdu, užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 260 straipsnio 1 arba 2 dalį (priklausomai nuo išplatinto narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekio). Nagrinėjamu atveju, byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad M. J. D. Č. parduotos psichotropinės medžiagos kiekis pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas yra nedidelis, todėl M. J. padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje

11. Be paties nuteistojo M. J. aiškinimų apie tai, kad jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo metu jis intensyviai vartojo narkotines medžiagas, buvo nuo jų priklausomas, šią aplinkybę patvirtina ir kiti byloje esantys faktiniai duomenys. Kaip matyti iš Respublikinės priklausomybės ligų centro išduotos pažymos, M. J. diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant kanabinoidus, priklausomybės sindromas (t. 3, b. l. 112). 2018 m. sausio 12 d. kratos ir poėmio, atliktų bute, kuriame gyveno M. J., metu buvo paimti įvairūs daiktai (kartoninės dėžutės, plastikiniai maišeliai, svarstyklės ir kt.) su augalinės kilmės medžiagomis (t. 1, b. l. 25-26, 34-35). Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje Nr. 140-(262)-IS1-1176 konstatuota, jog, ištyrus M. J. gyvenamajame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kratos ir poėmio metu paimtas medžiagas, buvo rasta 2,298 g sintetinių kanabinoidų, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga: 1,802 g – AM -2201, 0,388 g MAM – 2201 ir 0,108 g AB-CHMINACA (t. 1, b. l. 38-46). Kaip pirmosios instancijos teisme nurodė nuteistasis D. Č., psichotropinių medžiagų iš M. J. jis buvo įsigijęs ne vieną kartą. Iš esmės šios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu neneigė ir nuteistasis M. J., 2018 m. spalio 10 d. apklausos metu patvirtindamas, kad narkotines medžiagas jis platindavo D. Č. (t. 3, b. l. 41-42).To M. J. faktiškai neneigė ir papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Jis parodė, kad ir anksčiau vartodavo narkotines medžiagas kartu su savo pažįstamu D. Č..

12. Aptarti bylos įrodymai patvirtina nuteistojo M. J. teiginius apie jo priklausomybę narkotinėms medžiagoms ir narkotinių medžiagų vartojimą inkriminuojamų nusikaltimų padarymo metu. Nustatęs tokią aplinkybę, teismas privalėjo nustatyti, kokia dalis neteisėtai įgytų ir laikytų narkotinių medžiagų buvo skirta pačiam vartoti, o kokia – parduoti (ar kitaip platinti), nes tai turi reikšmės teisingam bylos išsprendimui, nuo to priklauso nusikalstamų veiksmų teisinis vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-195/2009, 2K-48-303/2016).

13. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad M. J. 2018 m. sausio 11 d. apie 23 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), už 10 eurų pardavė D. Č. psichotropinės medžiagos - 0,04 g AM - 2201 ir 0,01 g MAM – 2201, bei tame pačiame bute iki 2018 m. sausio 12 d. neteisėtai laikė 2,298 g sintetinių kanabinoidų, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga: 1,802 g – AM -2201, 0,388 g MAM – 2201 ir 0,108 g AB-CHMINACA. Atsižvelgiant į šias byloje nustatytas faktines aplinkybes ir aptartus bylos įrodymus, patvirtinančius M. J. priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, darytina išvada, kad nuteistasis M. J. turėjo du psichotropinių medžiagų laikymo tikslus: vienas tikslas buvo šias medžiagas asmeniškai vartoti, o kitas – jas parduoti ar kitaip platinti. Pirmosios instancijos teismas teisiškai įvertino tik vieną iš nuteistojo M. J. tikslų, todėl nuteistojo nusikalstamą veiką, susijusią su neteisėtu didelio kiekio narkotinių medžiagų laikymu, kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Tuo tarpu, kiek iš kratos metu M. J. gyvenamojoje vietoje rastų psichotropinių medžiagų buvo skirta M. J. asmeninam vartojimui, byloje liko nenustatyta. Šioje baudžiamojoje byloje M. J. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už dviejų nusikalstamų veikų – psichotropinių medžiagų pardavimą D. Č. (BK 260 straipsnio 1 dalis) bei neteisėtą didelio kiekio psichotropinių medžiagų laikymą, turint tikslą jas platinti (BK 260 straipsnio 2 dalis) – padarymą, nors iš bylos duomenų matyti, jog šios M. J. nusikalstamos veikos be jokio pagrindo kvalifikuotos kaip du atskiri nusikaltimai. Kaip matyti iš bylos duomenų, krata ir poėmis, kurių metu buvo surastos ir paimtos psichotropinės medžiagos, M. J. bute buvo atlikti iš karto po to, kai buvo sulaikytas ką tik iš M. J. psichotropines medžiagas įsigijęs D. Č.. Šios nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog parduodamas dalį savo namuose laikytų psichotropinių medžiagų D. Č., M. J. realizavo vieną iš anksčiau nustatytų dviejų tikslų, kuriuos turėdamas jis laikė psichotropines medžiagas. Todėl, šiuo atveju byloje surinktais įrodymais nustačius du neteisėto narkotinių medžiagų laikymo tikslus ir vieno iš jų realizavimą, nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad visas likęs M. J. gyvenamojoje vietoje surastų medžiagų kiekis buvo skirtas tik platinimui, nes tokia išvada reikštų, kad antrojo tikslo (pačiam vartoti) M. J. atsisakė, o tokia išvada prieštarauja tiek bylos medžiagai, tiek elementariai logikai, kadangi priklausomybę turintys narkomanai paprastai be jokios priežasties savo noru nuo tolesnio narkotikų vartojimo neatsisako. Nenustačius platinimui skirtos narkotinių medžiagų dalies, nuteistajam M. J. inkriminuoti BK 260 straipsnio 2 dalies nėra teisinio pagrindo.

14. Iš dalies tenkindama nuteistojo M. J. apeliacinį skundą, teisėjų kolegija vadovaujasi galiojančia teismų praktika apie tai, kaip kvalifikuoti nusikalstamą veiką nustačius kaltininko du tikslus – pačiam vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas, o dalį šių medžiagų parduoti ar kitaip platinti. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-195/2009 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas perkvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 2 dalies į BK 260 straipsnio 1 dalį ir BK 259 straipsnio 1 dalį nustatęs, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą dėl to, kad teisiškai neįvertino dalies nustatytų nusikalstamų nuteistojo veiksmų – narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimo ir laikymo turint tikslą pačiam vartoti, t. y. neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti. Iš esmės analogiška situacija nustatyta ir šioje baudžiamojoje byloje. Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad visas psichotropines medžiagas, kurios buvo surastos M. J. gyvenamojoje vietoje kratos metu, nuteistasis laikė turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka bylos aplinkybių. Tokią pirmosios instancijos teismo išvadą paneigia šiame nuosprendyje jau aptarti įrodymai, be to, kaip savo apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis M. J., ir pats pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje paneigė minėtą išvadą, t. y. skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad M. J. pats yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų, todėl, nepaisant to, kad nustatytas pardavimo faktas, tikėtina, jog nemažą kiekį psichotropinių medžiagų nuteistasis laikė savo reikmėms. Nustatyti, kokią tiksliai dalį namuose laikytų psichotropinių medžiagų M. J. turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti, šiuo atveju nėra galimybės. Apie tai, kad dalį M. J. namuose surastų psichotropinių medžiagų nuteistasis ketino parduoti ar kitaip platinti, galima tik spėlioti. Tuo tarpu šioje byloje neginčytinai nustatyta, kad M. J. D. Č. pardavė tik nedidelę dalį psichotropinių medžiagų ir už šią nusikalstamą veiką skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija neatmeta galimybės, kad M. J. turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti ir dalį kitų jo namuose rastų psichotropinių medžiagų, tačiau daryti išvadą, kad nuteistasis turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti ne bet kokį, o būtent didelį kiekį psichotropinių medžiagų pagrindo nėra. Todėl, įvertinusi tai, kad už psichotropinių medžiagų pardavimą D. Č. M. J. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jau nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, teisėjų kolegija keičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių ir dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei M. J. nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoja į BK 259 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

15. Perkvalifikavus M. J. padarytą nusikalstamą veiką, turi būti išspręstas ir bausmės paskyrimo klausimas nuteistajam.

16. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis), svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

17. Nusikalstama veika, numatyta BK 259 straipsnio 1 dalyje, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas numato alternatyvias bausmes – baudą, areštą ar laisvės atėmimą iki dvejų metų. Kaip matyti iš bylos duomenų, M. J. anksčiau neteistas, tačiau daugybę kartų baustas administracine tvarka, yra priklausomas nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, nuo 2019 m. sausio 9 d. dirba UAB ,,X“ (t. 3, b. l. 108-110). Iš bylos duomenų matyti, kad 2016 m. lapkričio 11 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl to, kad M. J., būdamas neblaivus, konflikto metu necenzūriniais žodžiais keikė savo motiną L. J. ir ranka trenkė jai į galvą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą (t. 2, b. l. 5). 2017 m. balandžio 5 d. Vilniaus apylinkės teismo nuosprendžiu M. J. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu. Tačiau M. J. pažeidus BK 38 straipsnio sąlygas bei padarius naujas nusikalstamas veikas, minėta baudžiamoji byla buvo prijungta prie šios baudžiamosios bylos ir nagrinėjama kartu su šia byla. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad M. J., nagrinėjant bylą dėl savo motinai sukelto fizinio skausmo, kaltę pilnai pripažino ir gailėjosi, tačiau dėl šioje baudžiamojoje byloje pareikštų kaltinimų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, kaltę pripažino iš dalies, todėl teismas nenustatė nei M. J. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nuteistasis M. J. savo apeliaciniame skunde tvirtina, jog jis pilnai prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 260 straipsnio 1 dalyje, nuoširdžiai gailisi, todėl ši aplinkybė turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis – konstatuojama tada, kai asmuo savanoriškai (laisva valia) prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, parodo apie esmines jos aplinkybes ir kartu dėl padaryto nusikaltimo iš tiesų nuoširdžiai apgailestauja, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius ir pan. Apie šių aplinkybių buvimą sprendžiama ne vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus (kurie gali būti formalūs) dėl kaltės pripažinimo ar gailėjimosi, o objektyviai įvertinus bylos aplinkybių visumą: duotų parodymų (iki nuosprendžio priėmimo) turinį, kitais įrodymais nustatytus faktus, realias kaltininko pastangas bei norą sušvelninti dėl jo padarytos nusikalstamos veikos kilusius padarinius, kritišką, adekvatų savo elgesio vertinimą ir kt. Nuteistasis M. J. kaltu prisipažino iš dalies, t. y. jis nepripažino dalies esminių bylos faktinių aplinkybių, susijusių su neteisėtu disponavimu psichotropinėm medžiagomis. M. J. iki šiol neprisipažįsta, kad pardavė psichotropines medžiagas D. Č. už pinigus (10 Eur), nors tai ir paneigta jau aptartais įrodymais. Todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

18. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. J. padarė dar ir nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, sumušdamas savo motiną ir sukeldamas jai fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė tai patvirtinančius įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir netgi bausmės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskyrimo motyvus, bet skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismo sprendimo pripažinti M. J. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam bausmę už šią nusikalstamą veiką nėra. Tačiau, nesant dėl to prokuroro arba nukentėjusiosios apeliacinių skundų, keisti minėtą skundžiamo nuosprendžio dalį nėra teisinės galimybės. Kita vertus, teisėjų kolegija aptartus bylos duomenis apie M. J. nusikalstamą veiką prieš savo motiną vertina ir sprendžiant klausimą dėl bausmių, nuteistajam skiriamų arba jau paskirtų, už kitus nusikaltimus. Teismo nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 38 straipsniu kaltininkui susitaikius su nukentėjusiąja, per vienerius metus M. J. vėl padarė naujus tyčinius nusikaltimus. Tai rodo didesnį jo pavojingumą ir būtent tuo teisėjų kolegija motyvuoja savo sprendimą ir pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirti M. J. ne sankcijoje numatytą švelnesnę bausmę, o sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę.

19. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas M. J. už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalį, kuris priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, padarymą paskyrė minimalią bausmę, numatytą baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. M. J. už minėtos nusikalstamos veikos padarymą paskirta bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, ji yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai, dar labiau švelninti M. J. paskirtą bausmę apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

20. Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstama veika, numatyta BK 260 straipsnio 1 dalyje, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, o nusikalstama veika, numatyta BK 259 straipsnio 1 dalyje – nesunkių nusikaltimų kategorijai, M. J. paskirtos bausmės, kaip ir skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, subendrintinos apėmimo būdu pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytą bausmių bendrinimo taisyklę.

Dėl turto konfiskavimo

21. Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog konfiskuotinu laikomas Baudžiamojo kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.

22. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, kad M. J. nusikalstamų veikų padarymo metu niekur nedirbo, vieną kartą nurodė, jog pinigai (70 Eur), rasti kratos metu, yra jo, kitą kartą sakė, jog pinigai jo draugės A. Č., padarė išvadą, jog šie pinigai yra iš nusikalstamų veiksmų gautos pajamos ir šią sumą konfiskavo. Nuteistasis M. J. nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, tvirtina, kad kratos metu jo gyvenamojoje vietoje rasti pinigai nebuvo gauti nusikalstamu būdu, minėti pinigai priklauso jo draugei A. Č., o be to ir jis pats pajamų turėjo iš buto nuomos ir automobilių prekybos.

23. Kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis M. J., pirmosios instancijos teismo išvada, jog kratos metu jo gyvenamojoje vietoje rasti 70 Eur yra gauti iš nusikalstamų veikų, yra deklaratyvi ir nepagrįsta jokiais faktiniais bylos duomenimis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad iš nusikalstamos veikos M. J. gavo 10 Eur, šiuos pinigus jis gavo pardavęs D. Č. psichotropines medžiagas. Tuo tarpu daugiau narkotinių medžiagų pardavimo faktų šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta ir M. J. neinkriminuota, neginčytinų duomenų, patvirtinančių, kad ir kiti kratos metu M. J. gyvenamojoje vietoje rasti pinigai buvo pajamos, gautos iš nusikalstamų veikų, byloje nėra. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis keistina BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 8 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistojo M. J. nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 259 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę - laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtą bausmę subendrinti su bausme, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 8 d. nuosprendžiu paskirta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir M. J. paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams, paskiriant šią bausmę atlikti pataisos namuose.

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 8 d. nuosprendžio dalį, kuria M. J. gyvenamojoje vietoje kratos metu paimtus pinigus – 70 (septyniasdešimt) eurų nuspręsta konfiskuoti, kaip nusikalstamos veikos rezultatą, panaikinti.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 5 dalimi, iš nuteistojo M. J. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą 10 (dešimt) eurų valstybei.

Iš M. J. konfiskuojamus 10 (dešimt) eurų valstybei išieškoti iš M. J. gyvenamojoje vietoje kratos metu paimtų 70 (septyniasdešimt) eurų pinigų sumos. Kitus kratos metu paimtus pinigus grąžinti nuteistajam M. J..

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.