Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėja Audronė KartanienėTeisėjas Mindaugas Striaukas Baudžiamoji byla Nr. 1A-941-303/2012Teisminio proceso Nr. 1-17-1-02251-2011-4Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.(S)

2012 m. lapkričio 6 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžio, kuriuo S. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 241 straipsnio 2 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 241 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 241 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 241 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

BK 63 straipsnio 1, 4 dalių pagrindu subendrinus paskirtas bausmes, iš dalies jas sudedant, galutinė subendrinta bausmė S. R. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. R. nuteistas už tai, kad jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, pasikėsino pabėgti iš laikymo vietos, pavartodamas smurtą prieš policijos pareigūną, t. y. 2011-10-12, apie 11.30 val., Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto šeštojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 6 PK) tarnybinėse patalpose, es. Vilniuje, Šeškinės 30, kur buvo pristatytas proceso veiksmų atlikimui iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, į kurį buvo etapuotas iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos – Alytaus pataisos namų, po proceso veiksmų atlikimo vedamas Vilniaus m. 6 PK tyrėjo A. V. ir vyr. tyrėjo V. P. į kamerą, siekdamas pabėgti, staiga atidarė 2 aukšte esančio balkono duris ir bandė išbėgti į balkoną, kad iššoktų per balkoną ir taip pabėgtų, o tyrėjui A. V. jį sugriebus, panaudojo fizinį smurtą – stumdė tyrėją A. V. ir jį spardė, sukeldamas fizinį skausmą, tačiau nesugebėjo įgyvendinti savo nusikalstamų ketinimų dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes tyrėjui A. V. į pagalbą atėjo vyr. tyrėjas V. P. ir jie kartu, panaudoję kovinius imtynių veiksmus, jį sutramdė.

Be to, S. R. nuteistas už tai, kad jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, pasikėsino pabėgti iš laikymo vietos, t. y. jis 2011-10-24, apie 14.10 val., Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 6 PK tarnybinėse patalpose, es. Vilniuje, Šeškinės 30, kur buvo pristatytas proceso veiksmų atlikimui iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, į kurį buvo etapuotas iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos – Alytaus pataisos namų, jo prašymu vedamas Vilniaus m. 6 PK tyrėjo J. J. į tualetą, siekdamas pabėgti, staiga puolė bėgti, nereagavo į tyrėjo J. J. reikalavimą sustoti, nubėgo į 2 aukštą, atidarė 2 aukšte esančio balkono duris ir bandė išbėgti į balkoną, kad iššoktų per balkoną ir taip pabėgtų, tačiau nesugebėjo įgyvendinti savo nusikalstamų ketinimų dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes tyrėjui J. J. į pagalbą atėjo tyrėjas A. T. ir jie kartu, panaudoję kovinius imtynių veiksmus, jį sutramdė.

Apeliaciniu skundu nuteistasis S. R. prašo peržiūrėti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendį ir jo veiksmus įvertinti ne baudžiamojo įstatymo ribose, o kaip policijos komisariato vidaus tvarkos taisyklių pažeidimą.

Nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, apeliantas nurodo, kad iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo jis buvo konvojuojamas lydint tik vienam pareigūnui, t.y. A. V., kuriam baudžiamojoje byloje suteiktas nukentėjusiojo statusas. Tai sudarė prielaidas minėtam pareigūnui tarp jų kilusį konfliktą, kuris kilo dėl to, kad pareigūnas nesilaikė nuteistųjų konvojavimo taisyklių, įvardinti kaip pasikėsinimą pabėgti.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad perdavus nagrinėti bylą teismui pagreitinto proceso tvarka, liudytojas V. P. nurodė, jog nuteistasis S. R. jo nespardė, tačiau bylą perdavus nagrinėti teismui vadovaujantis bendrosiomis nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme taisyklėmis, minėtas liudytojas davė jau nukentėjusiajam A. V. palankius parodymus. Apelianto nuomone, bylą nagrinėjęs teismas neturėjo būti šališkas ir privalėjo įvertinti aplinkybę, kad pareigūnai turėjo galimybę suderinti tarpusavyje parodymus, kurie apsunkino jo kaip teisiamojo padėtį.

Apeliantas mano, kad jo veiksmuose nėra BK 241 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties, o už vidaus tvarkos policijos komisariate nesilaikymą jam galėtų būti skirta tik drausminė nuobauda. Apelianto nuomone, teismo šališkumą patvirtina ir aplinkybė, jog bylos nagrinėjimo metu jam nebuvo paskirta teismo psichiatrinė ekspertizė, nors ikiteisminio tyrimo metu jis paaiškino savo veiksmų priežastis, t.y. tai, kad norėjo nusižudyti iššokdamas per balkoną.

Teismo posėdyje nuteistojo S. R. gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti ir S. R. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl S. R. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Pagal BK 241 straipsnį atsako tas, kas būdamas sulaikytas, suimtas ar atlikdamas arešto, laisvės atėmimo ar laisvės iki gyvos galvos bausmę, pabėgo iš jo laikymo vietos. Šiame straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia aktyviais veiksmais, kai kaltininkas, neturėdamas teisėto pagrindo ir leidimo, savavališkai palieka vietą, kurioje jis laikomas izoliuotas nuo visuomenės. Nusikaltimu BK 241 straipsnio prasme laikomas ir savavališkas asmens pasišalinimas iš ikiteisminio tyrimo įstaigos, į kurią asmuo pristatomas procesinių veiksmų atlikimui, jo konvojavimu metu.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, S. R. laisvės atėmimo bausmės atlikimo Alytaus pataisos namuose atlikimo metu buvo perkeltas į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą ir 2011-10-12 pristatytas į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 6 PK procesinių veiksmų atlikimui kitoje pastarojo atžvilgiu pradėtoje ikiteisminio tyrimo byloje. Policijos komisariato patalpose S. R. buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje, o vedamas procesinių veiksmų atlikimui į atitinkamas tarnybines patalpas buvo lydimas konvojavimo funkcijas atliekančių pareigūnų. Todėl jokių abejonių nekyla, kad apeliantas suprato savo, kaip nuteistojo, procesinę teisinę padėtį.

Pažymėtina, kad esminis kalinamo asmens veiksmų neteisėtumą, realizuojant BK 241 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį, apibūdinantis požymis yra tai, kad už jo laikymo vietos ribų asmuo atsiduria savavališkai, t.y. neturėdamas tam teisėto pagrindo ir leidimo. Akivaizdu, kad kaip nuteistasis, kuriam buvo paskirta ir vykdoma laisvės atėmimo bausmė, S. R. neturėjo jokio teisėto pagrindo palikti policijos komisariato, į kurį buvo etapuotas tik procesinių veiksmų atlikimui, teritorijos ribų, t.y. patekti į šios įstaigos patalpose esantį atvirą balkoną, o juo labiau, neturėdamas tam jį lydėjusio, ko neneigia ir apeliantas, pareigūno leidimo. Todėl S. R. nurodytas argumentas, kad jis, pamatęs balkoną, neva tai ketino išeiti ten parūkyti, viena vertus, vertinamas kritiškai, kaip gynybos pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kita vertus, jo veiksmų kvalifikacijai pagal BK 241 straipsnį, jokios įtakos neturi.

Tikruosius nuteistojo S. R. ketinimus, kurių pastarasis negalėjo įgyvendinti dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma, ir visų pirma, nukentėjusiojo A. V. parodymai. Taigi, kaip matyti iš šio pareigūno parodymų analizės, jam lydint nuteistąjį S. R. policijos komisariato antrojo aukšto koridoriumi, pastarasis staiga šoko prie balkono durų ir jas atidarė. Siekdamas jį sulaikyti, pareigūnas S. R. sugriebė už liemens ir jį ištraukė iš tarpdurio. Tuo metu S. R. pradėjo aktyviai priešintis - stengėsi nuo savęs atplėšti pareigūno rankas, atbula kola spyrė jam. Sutramdyti S. R., panaudojant imtynių veiksmus, jam padėjo priekyje nuteistojo prieš tai ėjęs pareigūnas V. P. Nukentėjusiojo teigimu, leidimo rūkyti S. R. neprašė, apie tokį nuteistojo ketinimą, pastarasis sužinojo tik akistatos metu (b.l. 4, 6, 72, 167). Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais, kuriuos vienu ar kitu aspektu patvirtina ir kiti bylos duomenys, tame tarpe ir liudytojo V. P. parodymai, kurie, priešingai nei mano apeliantas, dėl esminių bylos aplinkybių yra nuoseklūs, teismui nebuvo pagrindo, juolab, kad, kaip jau minėta, aukščiau aptartas aplinkybes, lėmusias apelianto kaltę bei jo veiksmų juridinį vertinimą, pagrindžia ir byloje surinkti dokumentai, t.y. įvykio vietos apžiūros protokolas, parodymų patikrinimo vietoje bei akistatų protokolai (b.l. 82-88, 90-95, 96-99, 100-105, 106-109, 110-113).

Reikia pažymėti, kad vienas iš BK 241 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką kvalifikuojančių požymių yra smurto panaudojimas. Fizinis smurtas nagrinėjamo straipsnio kontekste apima agresyvius, paprastai netikėtus sulaikytąjį saugantiems asmenims veiksmus. Šių veiksmų intensyvumas bei jais sukeltos pasekmės, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamo nusikaltimo sudėtis yra formalioji, veikos kvalifikavimui pagal BK 241 straipsnio 2 dalį reikšmės neturi. Todėl pirmosios instancijos teismui, remiantis byloje surinktais įrodymais, pagrįstai nustačius S. R. tyčinių smurtinių veiksmų panaudojimą prieš jį konvojavusį pareigūną A. V., 2011-10-12 Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 6 PK patalpose padaryta S. R. veika, kurios pastarasis nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 241 straipsnio 2 dalį.

Išvadą apie S. R. ketinimų pabėgti kryptingumą sustiprina ir pakartotinis pastarojo mėginimas pabėgti iš Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 6 PK per tą pačią šiam tikslui įgyvendinti pasirinktą vietą, t.y. policijos komisariato antrame aukšte esantį atvirą balkoną, kuomet nuteistasis į komisariatą taip pat buvo pristatytas procesinių veiksmų atlikimui.

Analizuojant bylos medžiagą matyti, kad 2011-10-24, būdamas Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 6 PK laikino sulaikymo kameroje, S. R. pasiprašė į tualetą. Pareigūnui J. J. lydint S. R. į pirmajame komisariato aukšte esantį tualetą, pastarasis staiga pradėjo bėgti koridoriumi į antrąjį pastato aukštą. Į pareigūno reikalavimą sustoti, S. R. nereagavo. Kai J. J. pasivijo nuteistąjį prie balkono durų ir sugriebė už juosmens, šis laisva ranka atidarė atviro balkono duris ir, nusitempdamas pareigūną su savimi į balkoną, užmetė vieną koją už jo pertvaros, bandydamas iššokti. Netrukus pareigūnui J. J. į pagalbą atskubėjęs Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 6 PK tyrėjas A. T., padėjo nuteistąjį atitraukti nuo balkono pertvaros bei jį sulaikyti (b.l. 19, 21, 168). Šias liudytojo nurodytas aplinkybes vienu ar kitu aspektu patvirtina ir jau aukščiau minėti dokumentai, t.y. įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje bei akistatų protokolai, iš dalies ir paties nuteistojo parodymai (b.l. 82-88, 90-95, 114-116), kas visete, pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido apelianto veiksmus įvertinti pagal BK pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 241 straipsnio 1 dalį, pažymint, kad savavališko pasišalinimo motyvai, kaip jau minėta, teisinės reikšmės, veiką kvalifikuojant pagal BK 241 straipsnį, neturi.

Skundo argumentai dėl bylą nagrinėjusio teismo šališkumo taipogi yra nepagrįsti ir atmestini.

Pagal BPK 286 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, teismas turi teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva, kai tokios ekspertizės reikia, arba kai yra pakankamai duomenų, rodančių, kad baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką galėjo padaryti nepakaltinamas asmuo. Tačiau duomenų, dėl kurių būtų reikėję nuteistajam skirti teismo psichiatrinę ekspertizę teismas nenustatė, tokių duomenų teismui nepateikė, kaip ir nepareiškė prašymo skirti psichiatrinę ekspertizę, nei pats apeliantas, nei jo gynėjas. Tuo tarpu byloje yra Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyriaus specialisto išvada Nr. 91TPK-PL-74, kurioje, ekspertui įvertinus pateiktą medžiagą, t. y. asmens sveikatos ir ligos istorijas iš Vilniaus priklausomybės ligų centro, VĮ Karoliniškių poliklinikos sveikatos centro, duomenis iš VĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės bei bylos medžiagą, taigi ir apelianto nurodytą aplinkybę, neva tai jis siekdamas iššokti per balkoną norėjo nusižudyti, konstatuota, jog byloje nėra duomenų apie S. R. progresuojantį psichikos sutrikimą ar silpnaprotystę, arba kitokią laikiną psichikos sutrikimo būseną inkriminuojamos veikos metu, tuo tarpu vien dėl narkopriklausos (F19.2) skirti pastarajam teismo psichiatrinę ekspertizę, eksperto nuomone, nėra tikslinga (b.l. 127, 128, 129, 131-133).

Todėl vien tai, kad byloje surinkti įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip to norėtų apeliantas, nesudaro pagrindo teigti, jog bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

Dėl aukščiau pasakyto, tenkinti nuteistojo S. R. apeliacinį skundą, jame nurodytais argumentais, nėra pagrindo.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo S. R. apeliacinį skundą atmesti.