- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-07-02
- Bylos Nr.
- I-2067-561/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01254-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST), 8 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (2 000 Eur dėl VST atsisakymo suteikti informaciją apie pareiškėjo konvojavimo sąlygas ir 6 500 Eur dėl netinkamų konvojavimo sąlygų) ir priteisti 5 procentus procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pareiškėjas paaiškino, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 22 d. iki 2014 m. spalio 3 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo konvojuotas netinkamomis sąlygomis, kurias jis prilygino kankinimui. Nurodė, kad automobiliuose buvo mažai vietos, nebuvo langų, sėdimos vietos buvo be atlošų, nebuvo įrengti saugos diržai, nebuvo jokių evakuacijos galimybių. Pasak pareiškėjo, 2013 m. rugsėjo 13 d. vykusio konvojavimo metu vairuotojas staigiai stabdė, pareiškėjas griuvo ir patyrė skausmą bei nežymius sužalojimus. Pareiškėjas teigė, kad patyrė depresiją, orumo pažeminimą. Pareiškėjas paaiškino, kad VST atsisakė jam suteikti informaciją apie automobilių, kuriais buvo gabenamas, numerius ir registravimo tipus, todėl pažeidė jo teisę gauti informaciją.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo skundą tenkinti visą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė VST atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė kad nuteistieji ir suimtieji yra konvojuojami specialiai tam pritaikytomis transporto priemonėmis. Visose jose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai. Konvojavimui naudojamoms transporto priemonėms yra keliami specialūs reikalavimai, atitikimas šiems reikalavimams nustatyta tvarka nuolat tikrinamas. Konvojavimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro patvirtintomis taisyklėmis, kuriomis inter alia reglamentuojamas ir maksimalus vienu metu pervežamų asmenų skaičius. Taip pat konvojavimo metu patyręs nepatogumus konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale.
Atkreipė dėmesį į tai, kad asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės konvojavimo metu buvo pažeidžiamos, konvojaus metu galėjo pateikti skundus žodžiu ir raštu. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skundų dėl netinkamų konvojavimo sąlygų neturi. Dėl informacijos teikimo VST paaiškino, kad neatsisakė suteikti informaciją, o suteikė tik dalį prašomos informacijos, t. y. tą informaciją, kuri nebuvo skirta tarnybiniam naudojimui.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais.
Pagal byloje surinktus duomenis, pareiškėjas buvo konvojuojamas 16 kartų tokiais maršrutais: 1) 2013 m. kovo 22 d. Vilniaus 2-jie pataisos namai – Vilniaus 1-jie pataisos namai (b. l. 14–16); 2) 2013 m. balandžio 5 d. Rasų g. 8 – Sniego g. 2, Vilnius (b. l. 17–19); 3) 2013 m. balandžio 19 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas – Vilniaus pataisos namai – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (b. l. 20–22); 4) 2013 m. gegužės 10 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas – Vilniaus pataisos namai – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (b. l. 23–25); 5) 2013 m. liepos 12 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas – Vilniaus pataisos namai – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (b. l. 26–28); 6) 2013 m. rugsėjo 13 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas – Vilniaus pataisos namai – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (b. l. 29–31); 7) 2013 m. rugsėjo 27 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas – Vilniaus pataisos namai – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (b. l. 32–34); 8) 2013 m. spalio 18 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas – Vilniaus pataisos namai – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (b. l. 35–37); 9) 2013 m. lapkričio 29 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas – Vilniaus pataisos namai – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (b. l. 38–40); 10) 2013 m. gruodžio 6 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas – Vilniaus pataisos namai – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (b. l. 41–43); 11) 2013 m. gruodžio 13 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas – Vilniaus pataisos namai – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (b. l. 44–46); 12) 2014 m. sausio 31 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas – Vilniaus pataisos namai – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (b. l. 47–49); 13) 2014 m. vasario 7 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas – Vilniaus pataisos namai – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (b. l. 50–52); 14) 2014 m. vasario 14 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas – Vilniaus pataisos namai – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (b. l. 53–55); 15) 2014 m. vasario 28 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas – Vilniaus pataisos namai – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (b. l. 56–58); 16) 2014 m. spalio 9 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas – Vilniaus pataisos namai – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (b. l. 59–61).
Į bylą pateikta rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas automobiliais MAZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (29 sėdimos vietos, maksimalus skaičius asmenų pervežant pareiškėją buvo 18); MAZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (38 sėdimos vietos, maksimalus skaičius asmenų pervežant pareiškėją buvo 27); Iveco, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (30 sėdimų vietų, maksimalus skaičius asmenų pervežant pareiškėją buvo 20); MB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (29 sėdimos vietos, maksimalus skaičius asmenų pervežant pareiškėją buvo 19); VW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (19 sėdimų vietų, maksimalus skaičius asmenų pervežant pareiškėją buvo 19) ir valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (29 sėdimos vietos, maksimalus skaičius asmenų pervežant pareiškėją buvo 26).
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti neturtinę žalą, kuri jam galimai padaryta dėl netinkamų konvojavimo sąlygų bei dėl atsisakymo suteikti informaciją (b. l. 1–5).
Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytų institucijų neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla prievolė atlyginti žalą.
Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Transporto priemonėms, kuriomis atliekamas konvojavimas, yra taikomi Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479 patvirtintuose Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimuose, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtintuose Techniniuose motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimuose, Konvojavimo taisyklėse ir kituose teisės aktuose nustatyti reikalavimai. Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą, specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros.
Konvojavimo taisyklių 146 punkte nustatyta, kad specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse (kuriuo vykdomas konvojavimas) turi būti nepažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai; atskirų kamerų vidiniai užraktai, kodiniai užraktai; tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), atsarginis ratas; veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai); techniškai tvarkingas sudegusio kuro išmetamų dujų vamzdis; radijo, mobiliojo ir kitos ryšio priemonės; pritvirtinti arba uždedami ant specialiojo automobilio, specialiojo autobuso stogo mėlynos spalvos švyturėliai (atitinkantys Lietuvos standartą ICS 43.040.20); du gesintuvai (vienas pritvirtintas kabinoje, antras – kėbule prie įėjimo (išėjimo); elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai; du kelių motorinės transporto priemonės pirmosios pagalbos rinkiniai (vienas vairuotojo kabinoje, antras – kėbule, konvojuotojams lengvai pasiekiamoje vietoje).
Šių taisyklių 145 punkte nustatyta, kad konvojuotojų pareiga prieš pradedant vykdyti konvojavimą patikrinti specialiojo automobilio, specialiojo autobuso inžinerinių techninių priemonių būklę; 147 punkte – kad draudžiama lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų. Konvojavimo metu patyręs nepatogumų konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris, pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą, apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale.
Pažymėtina, kad nėra duomenų, apie padarytą įrašą dėl pareiškėjo nusiskundimų konvojaus kelionės žurnale, pareiškėjas nenurodė, kad teikė nusiskundimų dėl konvojavimo sąlygų iškart patyręs savo nurodomus teisių pažeidimus. Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktuose nustatyta, kad konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Jei konvojuojamasis pareiškia pretenzijas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų administracijai, konvojuojamojo priėmimas tęsiamas po to, kai atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta ir pats pareiškėjas nenurodė, kad jis teikė pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų.
Atsakovės atstovė VST pateikė kelionės žiniaraščius, iš kurių matyti, kad pareiškėjas buvo konvojuotas 16 kartų maršrutu Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas – Vilniaus pataisos namai – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (b. l. 14–61). Taip pat byloje pateikti automobilių, kuriais buvo vykdomas konvojavimas registracijos liudijimo kopijos ir techninės apžiūros rezultatų kortelės (b. 1. 64–74, 136–145), patvirtinančios šių transporto priemonių atitikimą teisės aktuose nustatytiems reikalavimams.
Iš atsakovės atstovės VST pateiktų konvojavimo transporto ventiliacijos efektyvumo bei dirbtinės apšvietos matavimų, kuriuos atliko Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksmų tyrimų skyrius (b. l. 64–66, 70, 74, 136, 140, 141), matyti, kad konvojavimo transporte, naudotame pareiškėjo pervežimui, apšvietimas, ventiliacija ir temperatūra iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, tokių esminių nukrypimų, dėl kurių pareiškėjas būtų galėjęs patirti neturtinę žalą, teismas nenustatė (inter alia statybos techninio reglamento STR 2.09.02:2005 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. D1-289).
Dėl vietos trūkumo automobiliuose pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Kaip jau buvo paminėta, kad Konvojavimo taisyklių 106 punktas nustato, kad konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo jų pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Pateikti kelionės žiniaraščiai patvirtina, kad pareiškėjas nebuvo pateikęs jokių pretenzijų dėl vietos trūkumo automobilyje, o ir tie patys žiniaraščiai patvirtina bei konvojuojamųjų sąrašai patvirtina, kad leistinas pervežamų tokiais automobiliais asmenų skaičius nebuvo viršytas.
Kitas argumentas, kurį nurodė pareiškėjas, tai, kad automobiliuose nebuvo sėdimų vietų su atlošais. Pažymėti, kad Konvojavimo taisyklių 146.3. punkte nurodyta, kad konvojavimo automobiliuose turi būti tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), atsarginis ratas. Taigi, teisės aktai leidžia konvojuojamuose automobiliuose tvirtinti ne tik kėdes, bet ir suolus ir atlošų būtinybė nėra nustatyta, todėl pareiškėjo argumentai dėl nebuvimo atlošų atmestini.
Kaip vieną iš pagrindų neturtinei žalai priteisti, pareiškėjas nurodė saugos diržų nebuvimą konvojavimui skirtose transporto priemonėse. Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 146 punkte, numatančiame specialiosios konvojavimui skirtos transporto priemonės įrengimo reikalavimus, nėra įtvirtinta, kad joje turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2817-502/2015. Pažymėtina, kad reikalavimas prisegti konvojuojamą asmenį saugos diržais yra įtvirtintas tik Konvojavimo taisyklių 163 punkte, jeigu asmuo konvojuojamas kitomis transporto priemonėmis.
Pažymėtina, kad pareiškėjo anksčiau išdėstyti teiginiai dėl to, kad konvojavimo automobiliuose mažai vietos, nėra langų ir nėra saugos diržų yra grindžiami išimtinai jo subjektyvaus pobūdžio pasakojimais ir nepatvirtinti jokiais objektyviais, įrodomąją galią turinčiais, duomenimis. Pareiškėjo argumentai, iš kurių kildinamas neturtinės žalos padarymo faktas, yra abstraktūs ir deklaratyvūs.
Tokias išvadas teismas daro, atsižvelgdamas į byloje pateiktus kelionės žiniaraščius, automobilių registracijos dokumentus bei automobilių techninės apžiūros rezultatų ataskaitas. Duomenų apie tai, jog specialus konvojavimo transportas būtų eksploatuojamas techniškai netvarkingas byloje nėra, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl jo konvojavimo iš esmės netinkamomis sąlygomis laikytini nepagrįstais.
Taigi, konvojuojant pareiškėją pareigūnai laikėsi teisės aktuose nustatytų konvojavimo reikalavimų, nustatytos konvojavimo tvarkos, todėl pareiškėjas dėl VST veiksmų, vykdytų jo konvojavimų metu, neturtinės žalos CK 6.250 straipsnio prasme nepatyrė. Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, nėra ir jos atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, o, kaip jau minėta, nesant pagrindinės sąlygos, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.
Pareiškėjas prašė teismo priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl to, kad jam nebuvo pateikta pilna informacija, kurios jis prašė. VST patvirtino, kad pareiškėjui pateikė tik dalį jo prašomos pateikti informacijos, pažymėdama, kad kita informacijos dalis, susijusi su suimtų ir nuteistų asmenų konvojavimo organizavimu, skirta tik tarnybiniam naudojimui.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – ir Įstatymas) nenustato tokio atsisakymo suteikti informaciją pagrindo kaip informacijos pripažinimas „tarnybiniam naudojimui“. Iš atsakovės atstovės pateiktų kelionių žiniaraščių matyti, kad jie nėra nustatyta tvarka pripažinti sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, todėl VST neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti pareiškėjui pateikti informaciją, kiek kartu su pareiškėju asmenų buvo konvojuojama prašomu laikotarpiu. Atsižvelgiant į tai, šioje dalyje konstatuojami VST neteisėti veiksmai, tačiau pažymėtina, kad reikalavimas atlyginti žalą gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos.
Iš pareiškėjo skundo argumentų suprastina, kad pareiškėjas siekė surinkti įrodymus, kurie patvirtintų, kad jo teisės, vykdant konvojavimą, buvo pažeistos.
Pareiškėjas teismui nepateikė jokių neturtinės žalos faktą patvirtinančių įrodymų. Vien pareiškėjo pažodžiui pakartotas neturtinės žalos apibrėžimas nėra įrodymas. Vertinant atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų pasekmes, spręstina, kad pareiškėjui teisinių pasekmių nekilo, nes teismas reikalingus įrodymus byloje reikalavo iš atsakovės atstovės, o VST teismo reikalautus įrodymus pateikė. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjas neturėjo pilnos informacijos apie jo konvojavimą, nebuvo kliūtis pareiškėjui kreiptis į teismą ir bylą nagrinėti. Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą ne iš karto, o praėjus daugiau nei metams nuo atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų.
Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė žalos fakto, o nesant vienos iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – žalos padarymo fakto – nėra pagrindo tenkinti šią pareiškėjo skundo dalį.
Teismas daro išvadą, kad ginčo atveju pareiškėjui žalos atlyginimas nepriteistinas, todėl netenkinamas ir prašymas priteisti 5 proc. procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėjo skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo A. G. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.