Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr.1A-123-135/2011

2011 m. kovo 17 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal apelianto Šiaulių miesto prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo I. G. pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį ir nuteistas 40 parų areštu, arešto bausmę atliekant areštinėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. G. nuteistas už tai, kad 2010-09-12 apie 10 valandą, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Šiauliuose, bute, adresu: (duomenys neskelbtini), pagrobė nedidelės vertės svetimą, nukentėjusiajai I. R. priklausantį turtą – tai yra nuo komodos pagrobė 70 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną ,,Samsung D 900“, ir iš tos pačios komodos stalčiaus pagrobė dvi 50 litų vertės nominalo kupiūras, tokiais veiksmais padarydamas nukentėjusiajai I. R. 170 litų turtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas tokius I. G. veiksmus kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį kaip pasikėsinimą pagrobti nedidelės vertės svetimą turtą, nes, teismo nuomone, nuteistasis savo nusikalstamos veikos nebaigė, kadangi buvo sulaikytas policijos pareigūno ir neįgijo galimybės neteisėtai valdyti pagrobtą svetimą turtą, juo naudotis ir disponuoti pagal savo valią.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti skunde nurodytais motyvais, nuteistojo gynėjas advokatas skundo klausimą paliko spręsti teismui motyvuodamas tuo, kad skundas liečia tik nusikalstamos veikos kvalifikaciją, o neliečia bausmės klausimo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (LR BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.).

LR BK 178 straipsnio 4 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą. Pa­gro­bi­mas – tai ty­či­nis, ne­tei­sė­tas ir ne­at­ly­gin­ti­nas sve­ti­mo tur­to fi­zi­nis užvaldymas, at­iman­tis iš as­mens ga­li­my­bę val­dy­ti, nau­do­tis ir dis­po­nuo­ti jam pri­klau­san­čiu tur­tu. Vagystės dalykas yra svetimas turtas. Va­gys­tė lai­ko­ma baig­ta, kai kal­ti­nin­kas už­val­do sveti­mą tur­tą ir taip įgy­ja ga­li­my­bę ne­tei­sė­tai val­dy­ti, nau­do­tis ir dis­po­nuo­ti tur­tu pa­gal sa­vo va­lią. Kaip matyti iš nustatytų faktinių aplinkybių, I. G., būdamas vienas nukentėjusiosios kambaryje, atidarė komodos stalčių, kuriame buvo dvi 50 Lt kupiūros ir jam (I. G.) kilo mintis paimti pinigus. Ant komodos gulėjo ir I. R. priklausantis telefonas ,,Samsung“ , kurį nuteistasis taip pat paėmė, iš telefono išėmė SIM kortelę, kurią paliko papuošalų dėžutėje, po to jis išėjo iš kambario ir nuėjo link turgaus pusės, o miesto centre, priešais turgų, prie spaudos kiosko jį sulaikė policijos pareigūnai, jiems jis atidavė iš I. R. paimtus pinigus ir telefoną. Šios aplinkybės rodo, kad pagrobti pinigai ir telefonas, kurių vertė 170,00 Lt, nuteistojo žinioje buvo tam tikrą laiko tarpą, ir jis turėjo galimybe jais disponuoti, nukentėjusioji pinigų pasigedo sugrįžusi iš virtuvės į kambarį, I. G. tuo metu jau kambaryje nebuvo, jis iš įvykio vietos pasišalino, policijos pareigūnai nuteistąjį sulaikė praėjus tam tikram laiko tarpui po vagystės, kai nuteistasis jau buvo nuėjęs iki turgaus, ir pas jį rado pagrobtus daiktus.

BK 22 straipsnyje nurodyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra toks tyčinis veikimas ar neveikimas, kai tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas nebūna baigtas dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Pasikėsinimo atveju kaltininkas tik pradeda kėsintis į nusikalstamos veikos objektą, dalyką ir sukelia jiems realų pavojų, tačiau iki galo neįgyvendina nusikalstamų tikslų, neužbaigia nusikaltimo. Nagrinėjamu atveju kaltininko tikslas buvo užvaldyti svetimą turtą – pinigus ir telefoną, kuriuos I. G. paėmė ir su tais daiktais išėjo iš buto, juos turėjo savo žinioje, t. y. turėjo galimybę pagrobtais daiktais disponuoti savo nuožiūra. Tai patvirtina, kad kaltininkas realizavo visus nusikaltimo objektyviuosius požymius, atitinkančius BK 178 straipsnio 4 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį, todėl nusikalstama veika buvo baigta. Vagystė padaroma tik tiesiogine tyčia. Nėra jokių abejonių, kad I. G., grobdamas svetimą turtą, suvokė, kad veikia prieš turto savininkės valią, numatė, kad pagrobus turtą jis įgis galimybę neteisėtai jį valdyti, naudotis ir disponuoti pagal savo valią, ir norėjo taip veikti.

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino baigto nusikaltimo ir pasikėsinimo jį įvykdyti sampratą ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą I. G. veikai, todėl Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto įstatymo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

n usprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro skundą tenkinti iš dalies ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria I. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

I. G. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 4 dalį

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.