Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. U. ir E. Ž. kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo L. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš V. C. buto) laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (dėl V. C. ir J. C. asmens dokumentų pagrobimo) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (dėl V. C. turto sugadinimo) laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šios bausmės iš dalies pridėta neatlikta bausmė pagal Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 7 d. nuosprendį ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams vienam mėnesiui.

L. U. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš S. M. G. buto), 302 straipsnio 1 dalį (dėl S. M. G. ir A. G. G. asmens dokumentų pagrobimo) ir 187 straipsnio 3 dalį (dėl S. M. G. turto sugadinimo) išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo darant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

E. Ž. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystė iš V. C. buto) laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (dėl V. C. turto sugadinimo) laisvės atėmimu vienuolikai mėnesių, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, ir paskirta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta dalis paskirtos ir neatliktos bausmės pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 10 d. nuosprendį ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams.

E. Ž. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš A. D. buto), 302 straipsnio 1 dalį (dėl I. D. asmens dokumentų pagrobimo) išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo darant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Priteista solidariai iš L. U. ir E. Ž. 2000 Lt nukentėjusiajam V. C. neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis, kuria nuteistųjų L. U. ir E. Ž. apeliaciniai skundai atmesti.

Aprašomoji dalis

nust a t ė:

L. U. ir E. Ž. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad 2008 m. kovo 5 d., apie 11.00 val., veikdami bendrininkų grupe, išlaužę V. C. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), lauko durų spynas, pagrobė iš šios patalpos nukentėjusiajam V. C. priklausantį turtą – pinigus 885 Lt ir juvelyrinių dirbinių už 1480 Lt, t. y. iš viso turto, kurio bendra vertė 2365 Lt.

L. U. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad vagystės iš V. C. buto metu pagrobė V. C. ir J. C. Lietuvos Respublikos piliečio pasus (Nr. duomenys neskelbtini).

L. U. ir E. Ž. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, tyčia sugadino svetimą turtą, t. y. vagystės iš V. C. priklausančio buto metu išlaužė šio buto lauko durų dvi spynas, kurių vertė 339 Lt, sugadino 700 Lt vertės metalinį seifą bei išpurškė minėtame bute tris flakonus dezodorantų, kurių vertė 85 Lt, taip padarydami nukentėjusiajam V. C. 1124 Lt turtinę žalą.

E. Ž. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, neturėdamas leidimo, nenustatytomis aplinkybėmis įgijo ir 2008 m. kovo 5 d., savo bute, (duomenys neskelbtini), laikė Rusijos pramoninės gamybos 7,62x39 mm kalibro centrinio įskėlimo 1943 m. pavyzdžio šaudmenį bei pramoninės gamybos 30-06-to kalibro „Springfield“ tipo šovinio (7,62x63 mm) kulką, kuri yra šaudmens sudėtinė dalis.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai netyrė visų byloje surinktų įrodymų bei neteisingai juos įvertino, tačiau apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, neišnagrinėjo visų nuteistojo L. U. apeliacinio skundo argumentų. Byloje nepaneigtos L. U. nurodytos aplinkybės, kad visą laiką nuo buvimo bute iki sulaikymo momento jis ir E. Ž. buvo stebimi policijos darbuotojų, todėl neįgijo galimybės neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti pagrobtu turtu. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas jo apeliacinį skundą nagrinėjo šališkai, pažeisdamas BPK normas ir nesilaikydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 6 ir 11 punkto išaiškinimų dėl bylų proceso apeliacinės instancijos teisme, kartu ir įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), o šio teismo nutartis neatitinka BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Kasatoriaus manymu, teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, nes priimti netinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą (BK 253 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnį, 59 straipsnio 2 dalį) ir pažeidžiant BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 5 dalių ir 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir nutartį (BPK 369 straipsnis).

Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai, susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu, nenagrinėtini, nes jie nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Prokuroras nurodo, kad nuteistųjų kasacinių skundų argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįsti, nes byloje surinkti įrodymai abiejų instancijų teismų patikrinti ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų. Teismai išsamiai argumentavo, kodėl ir kokiais įrodymais remiantis padarė išvadą, jog kasatoriai kalti dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, taip pat – ir dėl vagystės.

Prokuroras pažymi, kad teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas ne tik fiziškai užvaldo svetimą turtą, bet ir turi realią galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią. Sprendžiant klausimą, ar turto pagrobėjas, fiziškai užvaldęs svetimą turtą, jau turėjo galimybę pasinaudoti turto naudingomis savybėmis, savo nuožiūra spręsti jo tolesnį likimą, svarbu atsižvelgti į šio turto specifinius požymius ir paskirtį, laiko tarpą, kuriam kaltininkas buvo užvaldęs turtą, ar kaltininkas buvo spėjęs pasišalinti iš įvykio vietos. Kaltininko sulaikymas įvykio vietoje, kai jis jau buvo fiziškai užvaldęs, bet dar neturėjo galimybės pasinaudoti svetimu turtu savo nuožiūra, paprastai vertintinas kaip nuo jo valios nepriklausanti aplinkybė, sukliudžiusi jam baigti nusikalstamą veiką. Kaip pasikėsinimas kvalifikuojamas ir toks atvejis, kai pagrobėjas, ką tik paėmęs grobiamą daiktą, bet dar nespėjęs pasišalinti iš įvykio vietos, priverstas juo atsikratyti dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios. Būtent tokios aplinkybės ir buvo nustatytos kasaciniuose skunduose minimoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-369/2009. Tačiau kaltininkui pasišalinus iš įvykio vietos kartu su pagrobtu turtu ir įgavus bent trumpalaikę galimybę netrukdomai jį paslėpti arba išmesti, turto pagrobimas pripažintinas baigtu nusikaltimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-381/2008). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad L. U. ir E. Ž. buvo užklupti policijos pareigūnų vagystės darymo vietoje ir priversti bėgti, tačiau pagrobtų daiktų svetimame bute, į kurį buvo įsibrovę, nepaliko, o, užvaldę pagrobtą turtą, bėgo su juo iš buto, bandė pasislėpti nuo policijos pareigūnų, bet netrukus buvo sulaikyti. Akivaizdu, kad turtu pagrobėjai, nors ir trumpą laiką, vis dėl to disponavo, nes galėjo per tą laiką šį turtą paslėpti, išmesti, t. y. turėjo galimybę su pagrobtu turtu elgtis savo nuožiūra. Tai patvirtina byloje nustatyta aplinkybė, kad dalį pagrobto turto kasatoriai, bėgdami nuo policijos pareigūnų, išmetė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, policijos pareigūnai nestebėjo ir nekontroliavo kasatorių veiksmų nusikaltimo padarymo metu ir po to, o tiesiog, įtarę šiuos įvykdžius nusikaltimą, bandė sulaikyti. Prokuroro nuomone, įvertinus šias aplinkybes, pagrįstai viena iš įvykdytų kasatorių nusikalstamų veikų – vagystė iš V. C. buto – kvalifikuota kaip baigtas nusikaltimas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Pasisakydamas dėl E. Ž. kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 253 straipsnio 1 dalies taikymu, prokuroras nurodo, kad jie nepagrįsti. Priešingai nei teigiama kasatoriaus skunde, baudžiamojoje byloje nustatyta, kad rastas jo bute šovinys yra šaudmuo, kuris tinka šaudyti, o rasta kulka yra šaudmens sudėtinė dalis. Pats nuteistasis E. Ž. teisme pripažino supratęs, jog laikė šaudmenis, tik nežinojęs, kad to negalima daryti. Dėl to, prokuroro nuomone, teismai padarė teisingą išvadą, jog E. Ž. suvokė, kad neturėdamas leidimo įgijo ir laikė šaudmenis, ir norėjo taip veikti, o įstatymo nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia. Minėto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu nuo šaudmenų įgijimo ar laikymo momento. Todėl, nustatę visus nusikaltimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, teismai teisingai kvalifikavo kasatoriaus veiką pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.

Prokuroro nuomone, atmestini kasatorių argumentai dėl netinkamai taikyto BK 54 straipsnio nuostatų bei nepagrįstai nepripažintų jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir dėl to paskirtų pernelyg griežtų bausmių. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, atsižvelgė į įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padaryti apysunkiai ir nesunkus nusikaltimai), kaltės formą (nusikaltimai tyčiniai), kaltininkų asmenybes (anksčiau ne kartą teisti), pripažino ir įvertino vieną jų atsakomybę lengvinančią aplinkybę – turtinės žalos nukentėjusiajam atlyginimą ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamos veikos įvykdymą bendrininkų grupe. Prokuroras pažymi, kad nors BK 59 straipsnyje nurodytų lengvinančių aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, tačiau kitų minėto straipsnio 1 dalyje nenumatytų aplinkybių pripažinimas lengvinančiomis yra teismo prerogatyva. Teismai apie kasaciniuose skunduose minėtas aplinkybes žinojo, jas vertino, bet, prokuroro nuomone, pagrįstai nepripažino jų lengvinančiomis BK 59 straipsnio 2 dalies prasme. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad tai, jog L. U. turi mažametę dukterį, o E. Ž. rūpinasi savo neįgalia motina, negali būti pagrindas švelninti nuteistiesiems bausmes, atsižvelgiant į jų polinkį daryti nusikaltimus. Prokuroro manymu, teismai nepažeidė BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Tai savo nutartyje akcentavo ir apeliacinės instancijos teismas. Bausmės nuteistiesiems už įvykdytas nusikalstamas veikas yra adekvačios padarytiems nusikaltimams, o švelnesnių bausmių paskyrimas nepadėtų įgyvendinti BK 41 straipsnyje numatytų tikslų ir teisingumo principo.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų L. U. ir E. Ž. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl kasacinių skundų argumentų apie BPK 20 straipsnio, 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimus

Nuteistieji L. U. ir E. Ž. kasaciniuose skunduose teigia, kad abiejų instancijų teismai esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 5 dalių nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, ir BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus, keliamus apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie kasacinių skundų teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Pirma, kasatorių teiginiai apie BPK normų pažeidimus yra deklaratyvūs, neparemti jokiais konkrečiais iš bylos medžiagos išplaukiančiais teisiniais argumentais. Antra, jie prieštarauja bylos dokumentams, teismų sprendimų turiniui. Visi teisėtais būdais gauti įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys L. U. ir E. Ž. kaltės ir veikos kvalifikavimo klausimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes, ištirti teisiamajame posėdyje, aptarti ir įvertinti teismų sprendimuose, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistųjų skundus patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisingumą, savo nutartyje atsakė į L. U. ir E. Ž. apeliacinių skundų argumentus, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl šiuos skundus atmeta, o nuosprendį palieka nepakeistą, todėl ši nutartis atitinka BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus.

Dėl L. U. ir E. Ž. veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir BK 22 straipsnio taikymo

Kasatoriai teigia, kad vagystė įsibrovus į nukentėjusiojo V. C. butą, už kurią jie pripažinti kaltais pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nebuvo baigta, o nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nes jie buvo pastebėti ir sulaikyti policijos pareigūnų ir dėl to galimybės disponuoti pagrobtu turtu neįgijo. Pasak kasatorių, pagal nustatytas faktines aplinkybes teismai neteisingai kvalifikavo šią veiką.

Teisėjų kolegija mano esant šiuos kasacinių skundų argumentus nepagrįstus. Pagal teismų sprendimuose nustatytas faktines įvykio aplinkybes L. U. ir E. Ž. įsibrovė į V. C. butą, iš kurio pagrobė pinigus – 885 Lt ir įvairių juvelyrinių dirbinių už 1480 Lt. Su šiuo turtu nuteistieji iš įvykio vietos pabėgo, tačiau netrukus juos pasivijo ir sulaikė policijos pareigūnai (V. V., Ž. K., A. Č.), vienam iš jų pastebėjus išlaužtas buto duris, o kitam – pro buto langą iššokančius du jaunuolius. Sulaikius, pas E. Ž. rasta dalis pagrobtų daiktų – 436 Lt, žiedas ir juvelyrinio dirbinio fragmentas. Kita dalis šios vagystės metu pagrobtų ir nuteistiesiems inkriminuotų daiktų nesurasta. Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas įvykio eigos, kaltininkų sulaikymo aplinkybes, detaliai jas išanalizavęs, savo nutartyje apeliacinės instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad vagystė baigta, nes L. U. ir E. Ž., pagrobę svetimą turtą ir pabėgę iš buto, į kurį buvo įsibrovę, įgijo galimybę savo nuožiūra disponuoti pagrobtu turtu.

BK 22 straipsnyje nurodyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra toks tyčinis veikimas ar neveikimas, kai tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas nebūna baigtas dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Pasikėsinimo atveju kaltininkas tik pradeda kėsintis į nusikalstamos veikos objektą, dalyką ir sukelia jiems realų pavojų, tačiau iki galo neįgyvendina nusikalstamų tikslų, neužbaigia nusikaltimo. Nagrinėjamu atveju kaltininkų tikslas buvo užvaldyti svetimą turtą. L. U. ir E. Ž. pagrobtus pinigus ir juvelyrinius dirbinius, su kuriais išbėgo iš buto, jau turėjo savo žinioje, t. y. turėjo galimybę pagrobtais daiktais disponuoti savo nuožiūra (dėl to dalis pagrobto turto ir nerasta). Taigi kaltininkai realizavo visus nusikaltimo objektyviuosius požymius, atitinkančius BK 178 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį, todėl nusikaltimas (vagystė įsibrovus į patalpą) buvo baigta. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino baigto nusikaltimo ir pasikėsinimo jį įvykdyti sampratą ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą L. U. ir E. Ž. veikai.

Dėl E. Ž. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį

Kasaciniame skunde E. Ž. teigia, kad jo veiksmuose nėra BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, nes nepaneigtas faktas, jog pas jį rastas šaudmuo ir kulka (šaudmens sudėtinė dalis) yra beverčiai ir netinkami šaudyti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šie kasacinio skundo teiginiai visiškai neatitinka tikrovės, prieštarauja bylos įrodymų (tarp jų – specialisto išvadai, kad šovinys tinkamas šaudyti) bei teismų sprendimų turiniui. Apeliacinės instancijos teismas dėl jų pasisakė, aptarė įrodymus bei jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes ir motyvuotai nurodė, kad E. Ž. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai pripažintas kaltu dėl neteisėto šaudmenų laikymo, t. y. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.

Dėl BK 54, 59 straipsnių taikymo ir nuteistiesiems L. U. ir E. Ž. paskirtų bausmių

Kasatoriai mano, kad jiems turėtų būti paskirtos švelnesnės bausmės, atsižvelgus į tai, kad vienas iš nusikaltimų nebuvo baigtas (vagystė iš V. C. buto), ir dėl to, kad abiejų jų atsakomybę lengvina tai, kad jie prisipažino ir gailisi padarę nusikaltimą. Be to, L. U. vienas rūpinasi mažamete dukterimi, iki sulaikymo (suėmimo) turėjo legalų pragyvenimo šaltinį, o E. Ž. vienas išlaikė ir rūpinosi neįgalia motina ir taip pat iki sulaikymo dirbo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistųjų skundus dėl jiems paskirtų bausmių kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik tiek, kiek tai susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Prašymus sušvelninti bausmę nuteistieji buvo pateikę ir apeliaciniuose skunduose, kuriuose nurodė analogiškus argumentus. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė išvadas apie tai, kad tiek L. U., tiek E. Ž. paskirtos bausmės atitinka BK 54 straipsnio nuostatas. Teismo nutartyje paneigti nuteistųjų teiginiai ir nustatyta, kad jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, arba kitų aplinkybių, kurios, vadovaujantis BK 59 straipsnio 2 dalimi, galėtų būti pripažintos atsakomybę lengvinančiomis, nėra. Taigi, spręsdamas nuteistiesiems L. U. ir E. Ž. paskirtų bausmių klausimus, apeliacinės instancijos teismas klaidų nepadarė, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintini teisėtais ir pagrįstais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistųjų L. U. ir E. Ž. kasacinius skundus.