- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-05-12
- Bylos Nr.
- e2-17747-996/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09489-2025-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ieva Karpavičiūtė
- Ieškovas
- viešosios įstaigos Mokymo centro, „Neozebra“
- Atsakovas
- M. T.
- Advokatai
- Kornelijus Pivoriūnas, Valdas Kavaliauskas
dalyvaujant ieškovės viešosios įstaigos Mokymo centro „Neozebra“ atstovui advokato padėjėjui Valdui Kavaliauskui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės viešosios įstaigos Mokymo centro „Neozebra“ ieškinį atsakovei M. T. dėl darbo ginčo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
viešoji įstaiga Mokymo centras „Neozebra“ (toliau – ieškovė, darbdavė, įmonė) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su ieškiniu (el. b. t. I, l. 1–5) M. T. (toliau – atsakovė, darbuotoja), nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2025 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. DGKS-1784 darbo byloje Nr. APS-131-3598/2025 (toliau – sprendimas), kuriuo nuspręsta išieškoti iš ieškovės atsakovės naudai 524,15 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį už 2024 m. spalio mėn., 724,15 Eur (atskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2024 m. lapkričio mėn., 402,50 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį už 2025 m. sausio mėn., 71,96 Eur (atskaičius mokesčius) ligos išmoką už 2024 m. gruodžio mėn., 72,91 Eur (atskaičius mokesčius) ligos išmoką už 2025 m. sausio mėn., 1 671,21 Eur visas darbuotojos su darbo santykiais susijusias išmokas, nutraukus darbo sutartį su darbuotoja, 79,63 Eur delspinigius ir 605,28 Eur (atskaičius mokesčius) netesybas, prašo pakeisti Darbo ginčų komisijos sprendimą dalyje dėl skolos už darbo užmokesčio priteisimo ir sumažinti priteistą darbo užmokestį (įskaitant ligos išmokas) 336,41 Eur sumoje, panaikinti Darbo ginčų komisijos sprendimą dalyje dėl netesybų išieškojimo 605,28 Eur sumoje, išdėstyti sprendimo vykdymą iki 2025 m. gruodžio 31 d. lygiais mokėjimais kiekvieną mėnesį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė paaiškino, kad ji sutinka ir ikiteisminėje stadijoje pripažino, jog su darbuotoja nebuvo atsiskaityta 2024 m. už dalį spalio, visą lapkritį, gruodį ir už 2025 m. sausį bei vasarį. Nurodė, kad remiantis šalių sudaryta ir ieškovės pateikta darbo sutartimi bei ieškovės buhalterijos skaičiavimais, įsiskolinimas už šį laikotarpį (įkaitant ligos išmokas) sudaro 3 668,08 Eur (atskaičius mokesčius), iš jų: 168,90 Eur už dalį spalio, 721,55 Eur už lapkritį, 491,56 Eur už gruodį, 614,86 Eur už sausį ir 1 671,21 Eur už vasarį (įskaitant kompensaciją už sukauptas, bei nepanaudotas atostogas). Teigė, kad nagrinėjamu atveju buvo sudarytas sutarimas dėl atsiskaitymo vėliau. Paaiškino, kad situacija su darbo užmokesčio vėlavimu susiklostė dėl objektyvių priežasčių, kadangi dauguma ieškovės klientų nusprendė palikti Lietuvą 2024 m.; ieškovės darbuotojai, įskaitant atsakovę, buvo informuoti apie ieškovės finansinę situaciją. Susiklosčiusi situacija ir sprendimo variantai buvo aptarti ieškovės darbuotojų kolektyve, ieškant sprendimo, kuris būtų tinkamiausias visoms šalims. Atsakovės kreipimasis į Darbo ginčų komisiją ieškovei buvo netikėtinas, kadangi ieškovei pagrįstai susidarė įspūdis, kad atsakovė pritarė darbo kolektyve pasiektam susitarimui dėl atsiskaitymo. Nurodė, kad sprendimo dalis dėl 605,28 Eur netesybų yra naikintinas, nes ieškovė ir atsakovė buvo sudarę susitarimą dėl vėlesnio atsiskaitymo ir atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad dėl nesavalaikio atsiskaitymo ji patyrė praradimų, kuriems kompensuoti yra skirtos netesybos. Nurodė, kad skirtumas nesumokėto atlyginimo (įskaitant ligos išmokas) tarp ieškovės buhalterijos skaičiavimo ir Darbo ginčų komisijos priteistos skolos sumos sudaro 336,41 Eur (2 333,28 Eur – 1 996,87 Eur), todėl prašo šia suma mažinti Darbo ginčų komisijos priteistą darbo užmokesčio įsiskolinimą.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti jai iš ieškovės 3 668,08 Eur (atskaičius mokesčius) išmoką, susijusią su darbo santykiais, 2 024,90 Eur išeitinę išmoką, 49,48 Eur delspinigius, vidutinį darbo užmokestis per mėnesį, padaugintą iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių, ir bylinėjimosi išlaidas (el. b. t. I, l. 82–86).
Atsiliepimas
Atsakovė paaiškino, kad ji nedavė ieškovei jokio rašytinio sutikimo keisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, kaip matyti iš jos 2024 m. sausio 31 d. prašymo, ji pasinaudojo savo teise nutraukti darbo sutartį Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (darbuotojui du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis) nuo 2025 m. vasario 7 d. Pagal Užimtumo tarnybos pažymas 2025 m. balandžio 15 d. Nr. SP-1603 ir 2025 m. balandžio 23 d. Nr. SP-1692, ji yra bedarbė nuo 2025 m. kovo 24 d. Nurodė, kad ieškovės argumentai dėl sunkios įmonės finansinės padėties nesudaro pagrindo konstatuoti išskirtinių ar ypatingų aplinkybių, dėl kurių reikėtų nukrypti nuo aktualios kasacinio teismo praktikos, aiškinant ir taikant galiojančio DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatas, dėl ko teismui nėra pagrindo nepriteisti netesybų. Pažymėjo, kad atsakovė nėra verslininkė, todėl ieškovės prašymas išdėstyti atsakovei priklausantį darbo užmokestį yra nepagrįstas. Nurodė, kad pažymoje nėra priskaičiuota išeitinė išmoka darbo sutartį nutraukus DK 56 straipsnio 2 dalies ir DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. 2025 m. balandžio 21 d. ieškovė pateikė pažymą apie vidutinį darbo užmokestį – jo dydis yra 1 010,95 Eur, todėl ieškovė privalo sumokėti 2 021,90 Eur išeitinę išmoką. Ieškovė privalo sumokėti atsakovei 3 668,08 Eur (atskaičius mokesčius) išmoką, susijusią su darbo santykiais, ir 2 024,90 Eur išeitinę išmoką, taip pat privalo sumokėti 49,48 Eur delspinigius už vėlavimą atsiskaityti su darbuoju darbo santykiams nepasibaigus ir netesybas.
Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokato padėjėjas papildomai paaiškino, kad tikslina ieškinio reikalavimą, nes ieškovė pripažįsta atsakovės atsiliepime nurodytą ieškovės atsakovei nesumokėtą 3 668,08 Eur (atskaičius mokesčius) išmoką, susijusią su darbo santykiais, ir 49,48 Eur delspinigius, tačiau nesutinka, kad atsakovei turi būti priteista išeitinė išmoka ir netesybos, nes, ieškovės atstovo teigimu, nors atsakovė iš darbo buvo atleista DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, ieškovė laiko, kad darbuotoja buvo atleista jos prašymu, taip pat darbuotojams buvo paaiškinta, kodėl su jais nebus atsiskaityta laiku, todėl mano, kad tam atsakovė pritarė, todėl nepriteistinos ir netesybos.
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas advokatas papildomai paaiškino, kad atsiliepime atsakovės teikiamame reikalavime yra padaryta rašymo apsirikimo klaida – išeitinės išmokos dydis yra lygus 2 021,90 Eur, o ne 2 024,90 Eur.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl išeitinės išmokos ir netesybų mokėjimo.
Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas pripažino atsakovės atsiliepime nurodytą ieškovės atsakovei nesumokėtą 3 668,08 Eur (atskaičius mokesčius) išmoką, susijusią su darbo santykiais, ir 49,48 Eur delspinigius, todėl šios sumos atsakovei priteisiamos iš ieškovės.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2022 m. liepos 4 d. ieškovė ir atsakovė sudarė darbo sutartį Nr. 18, pagal kurią atsakovė pas ieškovę buvo įdarbinta priešmokyklinio ugdymo mokytojos pareigoms (el. b. t. I, l. 36–47); atsakovė pateikė ieškovei 2025 m. sausio 31 d. prašymą atleisti ją iš darbo nuo 2025 m. vasario 7 d. pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą; atsakovė kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su 2025 m. vasario 11 d. prašymu dėl neišmokėto darbo užmokesčio (el. b. t. I, l. 32–34), Darbo ginčų komisija sprendimu darbuotojos prašymą patenkino (el. b. t. I, l. 10–17); atsakovė nuo 2025 m. kovo 24 d. registruota Užimtumo tarnyboje (el. b. t. I, l. 100).
DK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise.
DK 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis ? darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį.
Pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, darbo sutartis gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas, jeigu darbuotojui du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga) arba jeigu darbdavys ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nevykdo savo įsipareigojimų, kuriuos nustato darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančios darbo teisės normos. Pagal DK 56 straipsnio 2 dalį, nutraukiant darbo sutartį šiame straipsnyje nustatytu pagrindu, darbdavys privalo išmokėti darbuotojui dviejų jo vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.
Pagal DK 146 straipsnio 2 dalį, darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.
DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2022 m. liepos 4 d. ieškovė ir atsakovė sudarė darbo sutartį, 2025 m. sausio 31 d. atsakovė surašė prašymą dėl jos atleidimo iš darbo pas ieškovę nuo 2025 m. vasario 7 d. pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą (darbdavei nemokant darbuotojai du mėnesius iš eilės darbo užmokesčio). Iš darbo sutarties 3.1 punkto matyti, kad šalys buvo sulygusios, jog darbuotojai darbo užmokestis bus išmokamas 1 kartą per mėnesį, ne vėliau kaip iki sekančio mėnesio 25 dienos arba, išeitinių ar valstybinių švenčių atveju, artimiausią darbo dieną po sekančio mėnesio 25 dienos, pervedant pinigus į darbuotojos banko sąskaitą, nebent šalys raštu susitartų kitaip. Byloje nėra duomenų, jog buvo daryti pakeitimai darbo sutartyje įtvirtintos atsiskaitymo tvarkos. Banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad paskutiniu mokėjimu 2024 m. gruodžio 23 d. darbdavė sumokėjo darbuotojai 200 Eur atlyginimą už spalio mėn. ir toliau mokėjimai nebuvo daryti. Todėl darbuotojos prašymo surašymo dieną (2025 m. sausio 31 d.) darbuotojui priklausantis darbo užmokestis pagal darbo sutarties sąlygas nebuvo sumokėtas už 2024 m. lapkričio ir gruodžio mėn., vadinasi, darbuotojos prašymo surašymo dieną buvo susidariusi situacija darbo sutarties nutraukimui pagal DK 56 straipsnio 2 dalies 1 punktą darbuotojai to prašant, kadangi darbuotojai du mėnesius iš eilės buvo nesumokėtas visas jai priklausantis darbo užmokestis. Taigi, darbuotojai priklausantis darbo užmokestis už du mėnesius (už 2024 m. lapkričio ir gruodžio mėn.) nebuvo sumokėtas laiku, todėl darbuotoja pagrįstai kreipėsi į darbdavę dėl darbo sutarties nutraukimo DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu ir ieškovė ją atleido būtent tuo pagrindu, teismo posėdžio metu tą pripažino ir ieškovės atstovas, nors ir teigdamas, kad nors atleidimas įformintas DK 56 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, tačiau įstaiga laiko, kad darbuotoja atleista jos prašymu, kas laikoma tik ieškovės siekiu aplinkybes kreipti jai tinkama linkme, siekiant išvengti tinkamo atsiskaitymo su darbuotoja. Taigi, atsakovei priklauso dviejų jos vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka pagal DK 56 straipsnio 2 dalį, kadangi darbo santykiai tarp šalių tęsėsi ilgiau negu metus. Teismas konstatuoja, kad darbuotoja iš darbo atleista DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, todėl atsakovei priklauso 2 021,90 Eur (1 010,95 Eur x 2) (neatskaičius mokesčių) išeitinė išmoka (DK 56 straipsnio 2 dalis), kuri atsakovei turėjo būti sumokėta jos atleidimo iš darbo dieną, t. y. 2025 m. vasario 7 d., tačiau nėra sumokėta iki šiol. Taigi, teismas priteisia atsakovei iš ieškovės 2 021,90 Eur (neatskaičius mokesčių) išeitinę išmoką.
Kaip jau nustatyta aukščiau, 2022 m. liepos 4 d. ieškovė ir atsakovė sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią atsakovė pas ieškovę buvo įdarbinta priešmokyklinio ugdymo mokytojos pareigoms. Darbo sutarties 3.1 punktu ieškovė įsipareigojo atsakovei mokėti 950 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį. Atsakovė pateikė 2025 m. sausio 31 d. prašymą atleisti ją iš darbo nuo 2025 m. vasario 7 d. dėl tos priežasties, kad ieškovė nemokėjo atsakovei pilno darbo užmokesčio. Ieškovė tenkino atsakovės prašymą ir atleido atsakovę iš darbo nuo 2025 m. vasario 7 d., todėl ieškovė turėjo pareigą atsiskaityti su atsakove paskutinę jos darbo dieną, tačiau ieškovė savo įsipareigojimo neįvykdė. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas pripažino atsakovės atsiliepime nurodytą ieškovės atsakovei nesumokėtą 3 668,08 Eur (atskaičius mokesčius) išmoką, susijusią su darbo santykiais, ir 49,48 Eur delspinigius. Taip pat teismas šiame sprendime aukščiau konstatavo, kad ieškovė nėra sumokėjusi atsakovei išeitinės išmokos. Ieškovė ieškinyje pripažino, kad įmonės finansinė padėtis yra sunki ir ji negalėjo atsiskaityti su atsakove, pažymėdama, kad ieškovė neturėjo pinigų atsiskaityti su darbuotoja.
Taigi, byloje konstatuota, jog darbdavė nuo 2025 m. vasario 7 d. iki šiol nėra tinkamai atsiskaičiusi su darbuotoja, tai patvirtina ir ieškovės atstovo pripažinimas teismo posėdžio metu, byloje nenustatyta, kad ieškovė būtų tinkamai atsiskaičiusi su atsakove, ieškovė neatsiskaitymo faktą pripažįsta, darbuotojos kaltė dėl uždelsimo su ja atsiskaityti nenustatyta, priešingai, byloje nustatyta darbdavės kaltė dėl netinkamo atsiskaitymo su darbuotoja. Nors ieškovė ieškinyje nurodė, kad su atsakove buvo sudarytas susitarimas dėl vėlesnio atsiskaitymo, tačiau tokio susitarimo į bylą nepateikė. Ieškovės teiginiai apie paaiškinimą darbuotojams apie blogą įstaigos finansinę padėtį ir jos manymą, kad tokiu būdu darbuotoja sutiko, jog su ja būtų atsiskaityta vėliau, laikoma darbdavės gynybine pozicija byloje ir siekiu vilkinti atsiskaitymą su darbuotoja. Įrodymų byloje apie darbuotojos sutikimą dėl vėlesnio atsiskaitymo nėra. Byloje nustatyta, jog ieškovė pažeidė DK 146 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl jai turi būti taikomos DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias už uždelsimo atsiskaityti laiką ji privalo darbuotojai sumokėti įstatymo nustatyto dydžio netesybas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nustačius DK 147 straipsnio 2 dalyje konkretų maksimalų šešių mėnesių terminą, už kurį turi būti mokamos netesybos, užtikrinamas teisinis aiškumas, nes abi darbo teisinių santykių šalys gali aiškiai numatyti, kokia sankcija gali būti taikoma darbdaviui pažeidus pareigą tinkamai atsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams. Šios teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos, aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį. Darbdavio ekonominė padėtis taip pat nėra pagrindas plačiai aiškinti šią teisės normą ir spręsti dėl joje nustatytos sankcijos sumažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022, 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022). Taigi, pagal naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nagrinėjamu atveju neegzistuoja joks pagrindas netesybų mažinimui. Įvertinęs tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas priteisia atsakovei iš ieškovės 3 177,27 Eur (neatskaičius mokesčių) (1 010,95 Eur × 3 mėn. + 3 d. d. x 48,14 Eur (t. I, b. l. 81)) netesybas, laikydamas, kad toks netesybų dydis yra teisingas, sąžiningas, protingas ir proporcingas nagrinėjamoje situacijoje, atitinkantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.
Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.
Pažymėtina, kad pagal DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį tenkinti, vadovaujantis ieškovės nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo, ieškinys atmetamas, atsakovei iš ieškovės priteisiama 3 668,08 Eur (atskaičius mokesčius) išmoka, susijusi su darbo santykiais, 2 021,90 Eur (neatskaičius mokesčius) išeitinė išmoka, 49,48 Eur delspinigiai ir 3 177,27 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybos; teismo sprendimui įsiteisėjus Darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Teismas konstatuoja, jog teismo sprendimas yra priimtas atsakovės naudai, todėl teismas vertina, kad atsakovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą ieškovei nėra.
Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
Atsakovė teismui pateikė prašymą priteisti jai iš ieškovės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 423,50 Eur išlaidos advokato pagalbai (t. I, b. l. 107–109). Teismas įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, atstovavimo kokybę atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia atsakovei iš ieškovės 423,50 Eur bylinėjimosi išlaidas, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.
Ieškovė pateikė teismui prašymą išdėstyti teismo sprendimo (šiuo atveju 3 668,08 Eur (atskaičius mokesčius), 2 024,90 Eur (neatskaičius mokesčius), 49,48 Eur ir 3 177,27 Eur (neatskaičius mokesčių)) vykdymą iki 2025 m. gruodžio 31 d. lygiais mokėjimais kiekvieną mėnesį. CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą išdėstyti. Teismo teisė išdėstyti sprendimo įvykdymą kasacinio teismo praktikoje vertinama kaip teismo prerogatyva nustatyti skolininkui lengvatinį terminą įvykdyti prievolę, kurią skolininkas įpareigotas vykdyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, jeigu egzistuoja itin nepalankios aplinkybės teismo sprendimo įvykdymui. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju yra pagrindas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, svarbu įvertinti, ar teismo sprendimo įvykdymo išdėstymas nesuteiks nepagrįsto pranašumo skolininkui, ar bus išlaikyta šalių teisėtų interesų pusiausvyra, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir jo privalomas pobūdis, pažeisti bendrieji teisės principai – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011). Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti išdėstomas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti. Tačiau vien turtinė padėtis negali lemti sprendimo įvykdymo būtino išdėstymo. Teismas taip pat turi nustatyti, ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui bus užtikrintas tinkamas sprendimo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas, ar nebus pažeisti teisėti šalies, kurios naudai jis priimtas, interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006, 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011). Taigi, klausimo dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo sprendimas yra grindžiamas ginčo šalių interesų derinimo taisykle ir reglamentuotas dispozityviai, paliekant teismui diskrecijos teisę kiekvienu atveju individualiai įvertinti teismo sprendimo išdėstymo būtinumą. Tuo tarpu, savo sunkią turtinę padėtį ar kitas ypatingai svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą taikyti aptartą išimtinę procesinę galimybę išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, turi įrodyti sprendimo vykdymo išdėstymo prašantis asmuo (CPK 178 straipsnis). Ieškovė savo prašymą dėl teismo sprendimu priteistos sumos mokėjimo išdėstymo grindžia sunkia finansine padėtimi, tačiau ieškovė į nagrinėjamą bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie suponuotų pagrindą taikyti išimtinę procesinę galimybę išdėstyti teismo sprendimo vykdymą (CPK 178 straipsnis), teismas tokio pagrindo taip pat nenustatė. Teismo vertinimu, sprendimo išdėstymas ieškovės prašomam laikotarpiui suteiks nepagrįstą pranašumą ieškovei, dėl ko atsakovė patirs dar daugiau nepatogumų, nes jau ir taip ilgą laiką neatgaunanti darbo užmokesčio, ji dar ir toliau visą atidėjimo laiką negalės naudotis uždirbtomis piniginėmis lėšomis, kurias jai priteisė teismas, todėl bus pažeisti jos teisėti lūkesčiai, kad teismo sprendimas būtų įvykdytas per įmanomai trumpiausią laiką. Teismas konstatuoja, jog ieškovės prašymas akivaizdžiai neatitinka šalių interesų pusiausvyros principo, įstatymo reikalavimo teismo sprendimą įvykdyti per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau bei nepagrįstas jokiais įrodymais.
Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu klausimu formuojamą teismų praktiką, sprendimo vykdymo išdėstymo instituto paskirtį ir siekdamas nepažeisti darbuotojos teisėtų interesų bei teisėtų lūkesčių, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo išdėstyti sprendimo įvykdymą, todėl ieškovės prašymas atmetamas (CPK 187 straipsnis, 185 straipsnis, 284 straipsnis).
Teismas šioje byloje patyrė 7,93 Eur pašto išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kurios, pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 4 dalį, suapvalintos iki artimiausio sveiko skaičiaus – 8 Eur, priteisiamos į valstybės biudžetą iš ieškovės (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas
nusprendžia:
ieškovės viešosios įstaigos Mokymo centro „Neozebra“ ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovei M. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės viešosios įstaigos Mokymo centro „Neozebra“ (į. k. 304536596) 3 668,08 Eur (trijų tūkstančių šešių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų ir aštuonių centų) (atskaičius mokesčius) išmoką, susijusią su darbo santykiais, 2 021,90 Eur (dviejų tūkstančių dvidešimt vieno euro ir devyniasdešimties centų) (neatskaičius mokesčius) išeitinę išmoką, 49,48 Eur (keturiasdešimt devynių eurų ir keturiasdešimt aštuonių centų) delspinigius, 3 177,27 Eur (trijų tūkstančių vieno šimto septyniasdešimt septynių eurų ir dvidešimt septynių centų) (neatskaičius mokesčius) netesybas ir 423,50 Eur (keturių šimtų dvidešimt trijų eurų ir penkiasdešimties centų) bylinėjimosi išlaidas.
Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2025 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. DGKS-1784 darbo byloje Nr. APS-131-3598/2025 laikyti netekusiu galios.
Priteisti valstybės naudai iš ieškovės viešosios įstaigos Mokymo centro „Neozebra“ (į. k. 304536596) 8 Eur (aštuonių eurų) teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662.
Atmesti ieškovės viešosios įstaigos Mokymo centro „Neozebra“ prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.