- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-14
- Bylos Nr.
- eI-3284-583/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00211-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Remigijaus Arminas, Eglė Kiaurakytė, Vida Stonkuvienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Bremena“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui
- Trečiasis asmuo
- Aplinkos apsaugos agentūrai
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės, Vidos Stonkuvienės,
2018 m. balandžio 24 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Bremena“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja UAB „Bremena“ (toliau – ir pareiškėja) skundu prašo panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2018 m vasario 19 d. sprendimą Nr. (11.7)-LV10-459 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas).
Teigia, kad skundžiamu sprendimu pareiškėja įpareigota sumokėti už viršnormatyvinę taršą (veiklą be leidimo) 2016 metais. Paaiškina, kad nuo 2014 metų eksploatuoja 500 KWH (biokuro) (duomenys neskelbtini) gimnazijos katilinę skirtą šildyti (duomenys neskelbtini) (toliau – ir gimnazijos katilinė). Teigia, kad Departamento specialistams tiriant 2015 m. lapkričio mėn. gautą skundą, pareiškėja buvo informuota, jog eksploatuojant katilinę, vadovaujantis Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 „Dėl Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“, 1 priedo 2.2 punktu yra privalomas taršos leidimas, tačiau pareiškėja jo neturėjo. Nurodo, jog Departamentas 2017 m. gruodžio 19 d. patikrinimo akte, parengtame už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 20 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), atliko skaičiavimus, kuriais konstatavo, kad pareiškėja nuslėpė taršą iš stacionarių taršos šaltinių ir apskaičiavo mokėtiną mokesčio didesniu tarifu sumą – 393 €. Teigia, kad pareiškėjos atstovas patikrinimo aktui teikė pastabas.
Pažymi, kad pagal Taisyklių 1 priedo 2.2 punktą pareiga turėti taršos leidimą yra nustatyta tik tais atvejais kai kurą deginančio įrenginio, kuriame yra kietuoju kuru kūrenamas katilas, kurio kūryklos šiluminis našumas yra lygus arba didesnis negu 0,5 MW, tačiau Departamentas apskritai neskaičiavo pareiškėjos eksploatuojamos katilinės šiluminio našumo. Paaiškina, kad remiantis Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyvoje 2001/80/EB (2001/80/EC) „Dėl tam tikrų iš didelių kurą deginančių įrenginių į orą išmetamų teršalų kiekio apribojimo“ pateikta formule ir pareiškėjos pateiktais duomenimis galima paskaičiuoti suvartotą kurą ir pagamintą šilumos kiekį, iš kurių akivaizdu, jog pareiškėjos eksploatuojamos katilinės šiluminis našumas faktiškai yra mažesnis kaip 0,5 MW.
Nurodo, kad pareiškėja katilinėje naudoja savo pačios gaminamus pjuvenų briketus, t. y. biokurą, ir tai buvo nustatyta patikrinimo metu, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 „Dėl Mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, 16 punktu pareiškėja apskritai turėtų būti atleista nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių.
Nurodo, jog pareiškėja savanoriškai parengė ir iš karto po ankstesnio patikrinimo dar 2015 m. lapkričio 19 d. padavė paraišką Aplinkos apsaugos agentūrai (toliau – ir Agentūra) dėl taršos leidimo išdavimo eksploatuojamai katilinei, tačiau Agentūra vilkino leidimo išdavimo procesą ir paraišką svarstė maksimalų teisės aktuose nustatytą terminą, todėl leidimas buvo išduotas tik 2016 m. sausio 20 d., t. y. po 62 dienų, nepateikus jokių pastabų. Teigia, kad gimnazijos katilinės sustabdymas kol Agentūra išduos leidimą buvo neįmanomas dėl objektyvių priežasčių, todėl atsakovas privalėjo atsižvelgti į šias aplinkybes ir neskaičiuoti viršnormatyvinės taršos nurodytą laikotarpį. Nurodo, kad teismas administracinėje byloje Nr. eI-771-386/2017 byloje panaikino Departamento tokį patį skundžiamą aktą, konstatavęs, kad jis prieštarauja teisingumo, proporcingumo ir teisinio saugumo principams.
Atsiliepimas
Departamentas atsiliepimu į pareiškėjos skundą nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo stabdyti administracinę bylą kol įsiteisės sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-771-386/2017, nes šioje byloje nagrinėjama analogiška situacija tarp tų pačių proceso šalių.
Nurodo, jog Departamento Mokesčių ir atliekų skyriaus vedėja, vyriausioji valstybinės aplinkos apsaugos inspektorė atliko pareiškėjos planinį mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių ir mobilių taršos šaltinių apskaičiavimo teisingumo patikrinimą už 2016 metus ir nustatė, kad pareiškėjos eksploatuojama katilinė nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 20 d. neturėjo taršos leidimo su nustatytais teršalų išmetimo į aplinką normatyvais. Teigia, kad vadovaujantis Lietuvos respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. D1-259 „Dėl Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.10 punktu, Taisyklių 1 priede nurodytus kriterijus atitinkantiems įrenginiams Taršos leidimas turėjo būti gautas iki 2014 m. lapkričio 1 d. Nurodo, kad gimnazijos katilinėje sumontuotas kieto kuro katilas „KWH“, kurio šiluminis našumas yra 0,5 MW ir kad šiame katile 2016 metais pareiškėja degino kietąjį kurą (biokurą), todėl atitiko Taisyklių 1 priedo 2.2 punkte nurodytus kriterijus Taršos leidimui gauti.
Paaiškina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 „Dėl Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintu Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašu surinkti duomenys mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo teisingumo įvertinimui užfiksuoti 2017 m. gruodžio 18 d. mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų iš informacijos surinkimo akte Nr. (12)-LT5-48. Nurodo, kad įvertinus tai, jog laikotarpyje nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 20 d. pareiškėjos eksploatuojama katilinė neturėjo taršos leidimo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsniu ir Aprašo 4 punktu visas per ginčo laikotarpį be leidimo išmestas į atmosferą teršalų kiekis apskaitomas kaip viršnormatyvinis ir už šį kiekį turi būti mokamas mokestis taikant didesnį tarifą.
Teigia, kad atlikus skaičiavimą pagal 2017 m. gruodžio 18 d. mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo akte Nr.(12)-LT5-48 užfiksuotus duomenis ir informaciją, vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 53 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo įgyvendinimo“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ nustatyta, kad ginčo laikotarpyje gimnazijos katilinė į atmosferą be leidimo išmetė ir pareiškėja iki patikrinimo pradžios nedeklaravo 0,0327 t kietųjų dalelių, 0,1243 t CO ir 0,0198 t NOx, tuo pažeisdama Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 2 ir 3 punktus ir Aprašo 2 ir 4 punktus. Nurodo, kad už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą (be leidimo, N=0) 2016 metais iš stacionarių taršos šaltinių paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma 393 € yra teisėta ir teisinga.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos agentūra (toliau – ir Agentūra) atsiliepimu į pareiškėjų skundą nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad palaiko Departamento atsiliepime išdėstytus motyvus ir argumentus. Mano, kad skundžiamame sprendime nurodyti faktiniai duomenys (informacija) apie tai, kad pareiškėja, jos eksploatuojamai katilinei neturint taršos leidimo, neįgijo teisės išmesti į atmosferą teršalų atitinkamų kiekių, yra pagrįsti, sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus – yra pagrįstas patikrinimo metu nustatytais faktiniais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą.
Pažymi, jog pareiškėja 2015 m. lapkričio 19 d. teikdama paraišką taršos leidimui gauti nurodė, kad gimnazijos katilinėje naudojamas kietuoju kuru kūrenamas katilas, kurio kūryklos šiluminis našumas yra lygus arba didesnis negu 0,5 MW, bet nesiekia 20 MW ir kad katilinėje įrengtas kieto kuro (biokuro) vandens šildymo katilas „KWH“, kurio nominali šiluminė galia – 500 kW arba 0,5 MW, be to, kartu su paraiška pateikė ir katilo paso, kuriame nurodytas nurodytas nominalus katilo galingumas 0,5 MW, kopiją. Teigia, kad Agentūra nepraleisdama Taisyklių 41 punkte nurodyto termino 2016 m. sausio 20 d. išdavė pareiškėjai taršos leidimą. Nurodo, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/75/ES 81 straipsnio 2 dalimi nuo 2016 m. sausio 1 d. panaikinta Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyva 2001/80/EB su pakeitimais.
2018 m. balandžio 19 d. nutartimi bylą teismo posėdyje nutarta nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m vasario 19 d. sprendimo Nr. (11.7)-LV10-459 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Faktinės bylos aplinkybės
Pareiškėja UAB „Bremena“ 2015 m. lapkričio 19 d. Aplinkos apsaugos agentūrai pateikė paraišką taršos leidimui gauti (duomenys neskelbtini) kietojo kuro (biokuro) katilinei, (duomenys neskelbtini). Paraiškoje, be kita ko, nurodyta, kad naudojamas kurą deginantis įrenginys, kuriame yra kietuoju kuru kūrenamas katilas, kurio kūryklos šiluminis našumas yra lygus arba didesnis negu 0,5 MW, bet nesiekia 20 MW. Paraiškos bendrojoje dalyje, be kita ko, nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) gimnazijos katilinėje gaminama šiluminė energiją gimnazijai šildyti, katilinėje įrengtas kieto kuro (biokuro) vandens šildymo katilas „KWH“, kurio nominali šiluminė galia – 500 kW, kuras – smulkinta mediena (čipsai), pjuvenos, briketai, t. y. biokuras, katilas kūrenasi tik šalto periodo metu.
Aplinkos apsaugos agentūra UAB „Bremena“ eksploatuojamai (duomenys neskelbtini) gimnazijos kieto kuro (biokuro) katilinei adresu (duomenys neskelbtini) taršos leidimą Nr. TL-KL.10-16/2016 išdavė 2016 m. sausio 20 d.
Departamento Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus 2017 m. gruodžio 18 d. mokesčio už aplinkos teršima apskaičiavimo teisingumą patvirtinančiu duomenų iš informacijos surinkimo akte Nr. (12)-LT5-48 nurodyta, jog skyriaus vedėja, vyriausioji valstybinės aplinkos apsaugos inspektorė, dalyvaujant UAB „Bremena“ atstovei surinko 2016 metų mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo duomenis ir informaciją patikrinimui. Nurodyta, kad duomenys ir informacija teikiami atliekamam mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių patikrinimui. Nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 20 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) katilinėje sunaudota 11,1 t biokuro, pastabos – 60,5 MWh.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. gruodžio 19 d. patikrinimo akte Nr. (12)-LT1-98 nurodyta, jog Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus vedėja, vyriausioji valstybinė aplinkos apsaugos inspektorė dalyvaujant UAB „Bremena“ atstovei patikrino UAB „Bremena“. Patikrinimo tikslas ir rūšis: planinis mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo teisingumo patikrinimas už 2016 metus. Patikrinimo metu, be kita ko, nustatyta, jog UAB „Bremena“ (duomenys neskelbtini) gimnazijos kieto kuro katilinėje sumontuotas kieto kuro katilas „KWH“, kurio šiluminis našumas yra 0,5 MW ir kad šiame katile 2016 metais buvo deginamas kietasis kuras (biokuras). Nustatyta, kad UAB „Bremena“ (duomenys neskelbtini) gimnazijos kieto kuro katilinė nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 20 d. neturėjo taršos leidimo su nustatytais teršalų išmetimo į aplinką normatyvais, nors taršos leidimas turėjo būti gautas iki 2014 m. lapkričio 1 d. Įvertinus tai, nurodyta, jog visas per ginčo laikotarpį be leidimo išmestas į atmosferą teršalų kiekis apskaitomas kaip viršnormatyvinis ir už šį kiekį turi būti mokamas mokestis taikant didesni tarifą. Nustatyta, kad ginčo laikotarpyje (duomenys neskelbtini) gimnazijos kieto kuro katilinė į atmosferą be leidimo išmetė ir pareiškėja iki patikrinimo pradžios nedeklaravo 0,0327 t kietųjų dalelių, 0,1243 t CO, 0,0198 t NOx. Patikrinimo išvada: už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą (be leidimo, N=0) 2016 metais iš stacionarių taršos šaltinių paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma 393 €.
Skundžiamu Departamento 2018 m vasario 19 d. sprendimu Nr. (11.7)-LV10-459 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintas Departamento 2017 m. gruodžio 19 d. patikrinimo aktas Nr. (12)-LT1-98 ir nurodyta, jog šiuo sprendimu patvirtinta 393 € suma turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 20 dienų nuo šio sprendimo įteikimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos atsiskaitomąją sąskaitą. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad jis priimtas išnagrinėjus Departamento 2017 m. gruodžio 19 d. patikrinimo aktą Nr. (12)-LT1-98 ir įvertinus UAB „Bremena“ 2018 m. sausio 17 d. raštu pateiktas rašytines pastabas bei juos pagrindžiančius dokumentus.
Dėl bylos sustabdymo
Departamentas atsiliepimu, be kita ko, prašo stabdyti administracinę bylą kol įsiteisės sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-771-386/2017, nes šioje byloje nagrinėjama analogiška situacija tarp tų pačių proceso šalių.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-771-386/2017 pareiškėjos UAB „Bremena“ skundą tenkino ir pakeitė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. (11.7)-LV10-419 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, kuria patvirtinta mokėtina 2965 € mokesčio didesniu tarifu už nedeklaruotą viršnormatyvinę (be leidimo) taršą suma, ir apskaičiuotą mokėtiną mokestį didesniu tarifu už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą (be leidimo) sumažino iki 2273 €. Šioje byloje skundžiama sprendimo dalimi pareiškėja buvo įpareigota sumokėti už viršnormatyvinę taršą (veiklą be leidimo) iš pareiškėjos eksploatuojamos (duomenys neskelbtini) gimnazijos katilinės laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 19 d., t. y. paraiškos taršos leidimui gauti padavimo, iki 2015 gruodžio 31 d., kuriuo paskaičiuota mokesčio suma sudarė 692 €. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje byloje yra neįsiteisėjęs ir apskųstas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad teismas sustabdo bylos nagrinėjimą kai negalima nagrinėti tos bylos, iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu yra galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, yra prejudicinis ryšys. Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-286/2008, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-860/2011). Taigi prejudicinis bylų ryšys iš esmės reiškia, kad administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-406/2009, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-301-2011).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS822-691/2011 pabrėžė administracinio teismo pareigą kiekvienu atveju motyvuoti administracinės bylos sustabdymo būtinybę. Teismas turi išanalizuoti, kokios aplinkybės, nustatytinos kitoje byloje ir iš naujo neįrodinėtinos, yra reikšmingos stabdomai bylai, įvertinti tiek vienos, tiek kitos bylos aplinkybes bei tinkamai identifikuoti jose sprendžiamus klausimus ir pagrįsti bylos sustabdymo būtinumą. Bylos sustabdymo klausimas negali būti sprendžiamas abstrakčių teiginių pagrindu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-679/2010, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-484-438/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-419-602/2017).
Nagrinėjamu atveju matyti, kad atsakovas prašydamas sustabdyti administracinę bylą remiasi ne tuo, kad administracinėje byloje Nr. eI-771-386/2017 nustatinėjami šioje byloje nagrinėjamam ginčui reikšmingi faktai ar aplinkybės. Teismas konstatuoja, kad tarp šios bylos ir administracinės bylos Nr. eI-771-386/2017 nėra prejudicinio ryšio, kadangi šioje byloje nagrinėjamam ginčui reikšmingi faktai ar aplinkybės administracinėje byloje Nr. eI-771-386/2017 nenustatinėjami.
Atsakovas prašymą dėl bylos sustabdymo iš esmės reiškia dėl teisės taikymo. Pažymėtina, jog teisės normų taikymas vienoje byloje nėra teisinis pagrindas stabdyti kitą bylą, kurioje turėtų būti taikomos tos pačios teisės normos. Nenustačius kitų aplinkybių, kurių pagrindu, vadovaujantis ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu, galėtų būti sustabdyta ši administracinė byla, atsakovo prašymas stabdyti bylą, iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama administracine tvarka, atmestinas.
Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo
Minėta, jog iš administracinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 20 d. (duomenys neskelbtini) gimnazijos katilinėje eksploatavo kieto kuro katilą „KWH“, kurio šiluminis našumas yra 0,5 MW – tai paraiškoje taršos leidimui gauti nurodė ir pati pareiškėja. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja savo veikloje naudoja kietąjį kurą (biokurą).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 „Dėl Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklės, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ 1.2 punktu patvirtintas Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašas.
Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka aplinką teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) leidimą arba taršos leidimą, kuriuose nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. D1-259 „Dėl Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.10 punkte nurodyta, kad Taisyklių 1 priede nurodytus kriterijus atitinkantiems įrenginiams, kurių eksploatavimui iki 2014 m. balandžio 15 d. nereikėjo turėti pagal 2002 m. taršos integruotos prevencijos ir kontrolės taisykles išduoto TIPK leidimo, taršos leidimas turi būti gautas iki 2014 m. lapkričio 1 d. Taisyklėse nustatyta tvarka. Taisyklių 1 priedo 2.2 punktas numato, jog vienas iš kriterijų, kuriuos atitinkančių įrenginių eksploatavimui reikia specialiosios dalies aplinkos oro taršos valdymui yra tai, kad naudojamas kurą deginantis įrenginys, kuriame yra kietuoju kuru kūrenamas katilas, kurio vardinė (nominali) šiluminė galia lygi 0,5 MW arba didesnė, bet nesiekia 1 MW. Taisyklių 1 priedo 2.2 punkto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 18 d., nustatė, jog vienas iš kriterijų, kuriuos atitinkančių įrenginių eksploatavimui reikia specialiosios dalies aplinkos oro taršos valdymui yra tai, kad naudojamas kurą deginantis įrenginys, kuriame yra kietuoju kuru kūrenamas katilas, kurio nominalus šiluminis našumas lygus 0,5 MW arba didesnis, bet nesiekia 20 MW. Taigi, remiantis šiuo teisiniu reguliavimu, pareiškėja ginčo laikotarpiu norėdama eksploatuoti (duomenys neskelbtini) gimnazijos katilinę, privalėjo turėti taršos leidimą.
Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalis nustato, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pateikę biokuro sunaudojimą patvirtinančius dokumentus, už išmetamą į atmosferą taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime ar taršos leidime nustatytą teršalo kiekį, susidarantį naudojant biokurą, nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių atleidžiami. Taigi, fiziniai ir juridiniai asmenys, pateikę biokuro sunaudojimą patvirtinančius dokumentus, atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tik tuo atveju jei į atmosferą išmestas teršalų kiekis neviršija taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime ar taršos leidime nustatyto kiekio. Pareiškėja ginčo laikotarpiu eksploatavo stacionarius taršos šaltinius, neturėdama taršos leidimo ir šioje apimtyje ginčo tarp proceso šalių nėra, o iš paminėtos teisės normos dispozicijos matyti, kad asmenys, neturintys taršos integruotos prevencijos ir kontrolės ar taršos leidimo, negalėjo pretenduoti į šią mokesčio lengvatą. Konstatuotina, jog pareiškėja nepagrįstai teigia, kad, remiantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, ji turėjo būti atleista nuo prievolės mokėti atsakovo apskaičiuotą mokesčio sumą.
Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį ar nuslėptą teršalų ir (ar) sunaudotų degalų, sąvartyne pašalintų atliekų ir (ar) apmokestinamųjų gaminių bei pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą. Šio straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta, jog mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą apskaičiuojamas normatyvus viršijantį ir (ar) nuslėptą teršalų kiekį, išmestą iš stacionarių taršos šaltinių, dauginant iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo, pateikto šio įstatymo 1 priedėlyje, ir iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo koeficiento, nurodyto šio įstatymo 2 priedėlyje. Ginčo byloje dėl mokesčio už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą apskaičiavimo nėra.
Minėta, jog UAB „Bremena“ dėl taršos leidimo stacionariems taršos šaltiniams išdavimo į įgaliotą instituciją – Aplinkos apsaugos agentūrą kreipėsi 2015 m. lapkričio 19 d., o leidimas išduotas 2016 m. sausio 20 d. Taisyklių 41 punktas nustato, kad leidimas išduodamas, pakeičiamas arba motyvuotai atsisakoma jį išduoti arba pakeisti ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo sprendimo priimti paraišką priėmimo Agentūroje dienos. Dėl objektyvių priežasčių Agentūra motyvuotu sprendimu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, gali ne ilgiau kaip 10 darbo dienų pratęsti terminą sprendimui dėl leidimo išdavimo arba pakeitimo priimti. Veiklos vykdytojui apie leidimo išdavimo ar pakeitimo termino pratęsimą pranešama raštu, nurodant pratęsimo priežastis. Agentūra 2016 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. (28.3)-A4-14179 „Dėl sprendimo priimti UAB „Bremena“ (duomenys neskelbtini) gimnazijos biokuro katilinės paraišką taršos leidimui gauti“ informavo, jog Agentūra priėmė sprendimą priimti UAB „Bremena“ (duomenys neskelbtini) gimnazijos biokuro katilinės paraišką taršos leidimui gauti. Byloje nėra ginčo dėl to, jog Agentūra 2016 m. sausio 20 d. išdavė pareiškėjai taršos leidimą Nr. TL-KL.10-16/2016 nepraleisdama Taisyklių 41 punkte nurodyto termino.
Vertinant skundžiamą sprendimą teisėtumo aspektu, atkreiptinas dėmesys, jog jis turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, t. y. jis turi būti motyvuotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1395/2008 ir kt.). Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-700/2008, A756-422/2009 ir kt.). Įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, teisėjų kolegija pripažįsta, kad minėtas administracinis aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus – yra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis.
Dėl mokesčio už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą iš stacionarių taršos šaltinių paskaičiavimo pagrįstumo
Pareiškėja taip pat teigia, kad paraišką taršos leidimui gauti pateikė 2015 m. lapkričio 19 d., iš karto po ankstesnio patikrinimo, tačiau įgaliota institucija – Aplinkos apsaugos agentūra leidimą išdavė tik 2016 m. sausio 20 d., todėl ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 20 d. pareiškėja buvo priversta eksploatuoti (duomenys neskelbtini) gimnazijos katilinę be minėto leidimo. Taigi, pareiškėja nurodo, jog veiklą be taršos leidimo ginčo laikotarpiu vykdė neturėdama tyčios nesilaikyti teisinio reguliavimo.
Konstitucinio Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog institucijų priimtų sprendimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam pažeidimui ir dėl to neteisinga. Sankcijos proporcingumą vertina teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3056/2011; 2011 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2368/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-114/2012, kt.). Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (žr., pvz., 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-773/2007; 2015 m. vasario 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A896-662/2015 ir kt.). Konstatuotina, kad teismas turi diskreciją įvertinti, ar atsakovo paskirtos ekonominės sankcijos dydis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, yra adekvatus pareiškėjos padarytam teisės pažeidimui, taip pat teismas įpareigotas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, priimti teisingą, o ne formaliai teisėtą sprendimą.
Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant ar ekonominės sankcijos dydis neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principui, svarbi aplinkybė yra ta, kad teisės normos, reglamentuojančios kokiems stacionariems taršos šaltiniams būtinas TIPK ar taršos leidimas reguliariai keitėsi. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą išaiškino, jog teisinio saugumo principas – vienas esminių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šio principo paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą akcentavo šio principo svarbą (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1193-261/2015; 2013 m. gruodžio 16 d nutartį administracinėje byloje AS822-886/2013 ir kt.). Pažymėtina, jog keičiantis teisiniam reguliavimui, taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas tapo nebeprivalomu, o 2014 dar kartą pasikeitus teisės aktams TIPK leidimas pareiškėjos naudojamiems taršos šaltiniams tapo vėl privalomu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. Dažna teisės aktų kaita be abejo apsunkina ūkio subjektų galimybes tinkamai vykdyti jų reikalavimus, yra nesuderinama su teisinio tikrumo ir stabilumo principais.
Teisėjų kolegija įvertina ir pareiškėjos veiksmus, atliktus sužinojus apie padarytą teisės pažeidimą, t. y. pareiškėja nedelsiant po 2015 m. lapkričio 17 d. patikrinimo pateikė paraišką taršos leidimui gauti. Teismas vertina ir tai, kad Departamento 2017 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. (11.7)-LV10-419 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtinta mokėtina 2965 € mokesčio didesniu tarifu už (duomenys neskelbtini) gimnazijos katilinės nedeklaruotą viršnormatyvinę (be leidimo) taršą 2015 metais suma bei tai, kad neįsitesėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-771-386/2017 ši suma sumažinta iki 2273 €, laikant jog laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 19 d., t. y. paraiškos taršos leidimui gauti padavimo, iki 2015 gruodžio 31 d., 692 € dydžio mokesčio suma apskaičiuota nepagrįstai.
Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, teismo vertinimu imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu, tikslingai siekiant ekonominės naudos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjai apskaičiuojant mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata skaičiuojant mokestį padidintu tarifu pritaikyta pagrįstai, tačiau ji yra neadekvati padarytam pažeidimui, todėl pareiškėjos UAB „Bremena“ skundas tenkintinas ir skundžiamas sprendimas naikintinas (ABTĮ 91 straipsnio 2 dalis).
Teismo vertinimu mokesčio dydis apskaičiuotas už laikotarpį iki paraiškos taršos leidimui gauti padavimo atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, yra adekvatus pareiškėjos padarytam pažeidimui. Dėl šių aplinkybių vertinimo pasisakyta 2017 m. gegužės 10 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-771-386/2017.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 91 straipsnio 2 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos UAB „Bremena“ skundą tenkinti.
Panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m vasario 19 d. sprendimą Nr. (11.7)-LV10-459 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.