- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-10
- Bylos Nr.
- eI-771-386/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00236-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Remigijus Arminas, Laimutė Jokubauskaitė, Aušrelė Mažrimienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Bremena”
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui
- Advokatai
- Kristijonas Paliutis
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės (pirmininkaujanti ir pranešėja) ir Aušrelės Mažrimienės,
2017 m. balandžio 19 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Bremena” skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo dalies pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja UAB „Bremena” (toliau – ir Pareiškėja) skundu prašo pakeisti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2017-01-20 sprendimo Nr. (11.7)-LV10-419 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo” (toliau – ir ginčijamas Sprendimas) dalį, sumažinant ginčijamame Sprendime nurodytą mokėtinos sumos dalį už 2015 metus 692,00 eurais.
Skunde nurodoma, jog Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento specialistams tiriant 2015 m. lapkričio mėn. gautą skundą dėl taršos iš Skaudvilės katilinės, UAB „Bremena” sužinojo, kad eksploatuojant Skaudvilės gimnazijos 500 KWH (biokuro) katilinę, vadovaujantis Aplinkos ministro 2014-03-06 įsakymu Nr. Dl-259 patvirtintos Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių 1 priedo 2.2. punktu, yra privalomas taršos leidimas. UAB „Bremena” tokio leidimo neturėjo. Pažymi, kad iki 2015-11-17 patikrinimo nežinojo, kad jos eksploatuojamai katilinei būtinas atskiras taršos leidimas ir po minėtos informacijos paaiškėjimo nedelsiant parengė ir dar 2015-11-19 padavė paraišką Aplinkos apsaugos agentūrai prie Aplinkos ministerijos dėl taršos leidimo išdavimo jos eksploatuojamai Skaudvilės gimnazijos katilinei. Teigia, jog Aplinkos apsaugos agentūra prie Aplinkos ministerijos vilkino leidimo išdavimo procesą, todėl leidimas pagal pirminę paraišką buvo išduotas 2016-01-20 (nuo paraiškos iki leidimo išdavimo praėjo 62 dienos), todėl visą nurodytą laikotarpį UAB „Bremena” veikė be taršos leidimo.
Nurodo, jog Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas 2015-12-29 patikrinimo akte atliko skaičiavimus, kuriais konstatavo, kad 2014 metais UAB „Bremena” nuslėpė taršą iš stacionarių taršos šaltinių ir apskaičiavo mokėtiną mokesčio didesniu tarifu sumą - 1861,00 eurą. Teigia, kad bendrovė negalėjo nekūrenti Skaudvilės gimnazijos ir seniūnijos patalpų. Skundžia sprendimo dalį, kuria pareiškėja yra įpareigota sumokėti už viršnormatyvinę taršą (veiklą be leidimo) laikotarpiu nuo 2015-11-19 (paraiškos leidimui gauti padavimo) iki 2015-12-31, už kurį paskaičiuota mokesčio suma sudaro 692,00 eurus.
Pareiškėja vadovaujasi Mokesčių administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo, Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009-04-23 įsakymu Nr. D1-213 „Dėl Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo”, Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008-07-09 įsakymu Nr. Dl- 370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo” nuostatomis ir daro išvadą, kad įstatymų leidėjas mokesčio už aplinkos taršą iš stacionarių taršos šaltinių mokėtojui nustatė lengvatą, t. y. visišką atleidimą nuo mokesčio iš stacionaraus taršos šaltinio mokėjimo. Pažymi, kad Skaudvilės gimnazijos katilinėje naudojami pačios gaminami pjuvenų briketai, katilas yra skirtas tik biokuro kūrenimui, todėl ginčo dėl biokuro naudojimo nėra, Pareiškėja atitinka Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatytos lengvatos sąlygas, išskyrus faktą, kad formaliai Pareiškėjai 2015 m. taršos leidimas nebuvo išduotas. Pareiškėja siekia būti atleista nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionaraus taršos šaltinio pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalį nuo 2015-11-20 iki 2015-12-31.
Šalies argumentai
Pareiškėjos atstovai teismo posėdžio metu skundą prašo patenkinti jame išdėstytų argumentų pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Atsakovas, ir Departamentas) atsiliepimu Pareiškėjos skundą prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime argumentuoja, jog įvertinus tai, kad 2015 m. UAB „Bremena” Skaudvilės gimnazijos kieto kuro katilinė neturėjo Taršos leidimo su nustatytais teršalų išmetimo į aplinką normatyvais, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 1999-05-13 Nr. VIII-1183 su pakeitimais 9 straipsniu ir Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008-07-09 įsakymu Nr. D1-370/1K-230 su pakeitimais 4 punktu, visas per 2015 metus be leidimo išmestas į atmosferą teršalų kiekis apskaitomas kaip viršnormatyvinis ir už šį kiekį turi būti mokamas mokestis, taikant nustatytą didesnį tarifą. Atsakovas nurodo, kad 2015 m. UAB „Bremena” Skaudvilės gimnazijos kieto kuro katilinė į atmosferą be leidimo išmetė ir iki patikrinimo pradžios nedeklaravo kietųjų dalelių, tuo pažeisdama teisės aktais nustatytus reikalavimus, todėl už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą (be leidimo, N=0) 2015 metais iš stacionarių taršos šaltinių paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma 2965,00 yra teisėta ir teisinga.
Akcentuoja, kad Pareiškėja savo skunde pripažįsta jog naudodama katilus, kurių šiluminis našumas atitinka patikrinimo akte aprašytus galingumus, pagal galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus privalėjo kreiptis dėl taršos leidimo gavimo. Vadovaujasi Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymu ir įgyvendinamaisiais teisės aktais, ir teigia, kad mokesčių mokėtojai yra asmenys, kurie privalo turėti Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą ar Taršos leidimą su nustatytų teršalų, leistinų išmesti į aplinką, normatyvais. Pažymi, jo minėto įstatymo 5 straipsnis numato lengvatą - atleidimą nuo mokesčio mokėjimo už iš stacionaraus taršos šaltinio išmestą į atmosferą taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime ar taršos leidime nustatytą teršalo kiekį, susidarantį naudojant biokurą.
Atsakovas atkreipia dėmesį, kad UAB „Bremena” po patikrinimo nepateikė pastabų dėl patikrinimo akto ir mokesčio didesniu tarifu už nuslėptą viršnormatyvinę (be leidimo) taršą iš stacionarių taršos šaltinių 2015 metais. Patvirtina, kad UAB „Bremena” yra sumokėjusi paskaičiuotą mokestį (2965,00 eurų) didesniu tarifu.
Daro išvadą, kad Departamento priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes visas į atmosferą išmestas UAB „Bremena” teršalo kiekis yra viršnormatyvinis ir už jį turi būti mokamas didesnio tarifo mokestis.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu prašo skundą atmesti iš esmės atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų ir motyvų pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2017-01-20 sprendimo Nr. (11.7)-LV10-419 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo” dalies pakeitimo, sumažinant skundžiamame Sprendime nurodytą mokėtinos sumos dalį už 2015 metus 692,00 eurais.
Teisėjų kolegija iš elektroninės bylos medžiagos nustatė, kad Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus vyriausioji valstybinės aplinkos apsaugos inspektorė atliko UAB „Bremena” planinį mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių ir mobilių taršos šaltinių apskaičiavimo teisingumo patikrinimą už 2014 bei 2015 metus. Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus 2016-12-15 Patikrinimo akte Nr. (12)-LT1-26 nurodyta, kad UAB „Bremena”, neturėdama Taršos leidimo su nustatytais teršalų išmetimo į aplinką normatyvais, 2015 metais Skaudvilės gimnazijos kieto kuro katilinėje eksploatavo kieto kuro katilą „KWH”, kurio šiluminis našumas buvo 0,5 MW. 2017-01-10 Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo” Nr. (11.7)-LV10-419 nurodyta, kad dėl padaryto pažeidimo visas per 2015 metų laikotarpį be leidimo išmestas į atmosferą teršalų kiekis apskaitomas kaip viršnormatyvinis ir už šį kiekį Pareiškėja privalo mokėti mokestį už aplinkos teršimą padidintu tarifu. Minėtame sprendime nurodoma, jog Pareiškėjai už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą iš stacionarių taršos šaltinių už 2015 metus apskaičiuota mokėtina mokesčio suma didesniu tarifu yra 2965,00 Eur, Pareiškėja įpareigota į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą sumokėti minėtą sumą.
Pareiškėja pripažįsta, kad 2014 ir 2015 metais eksploatavo stacionarius taršos šaltinius, neturėdama privalomo taršos leidimo, tačiau nesutinka su įpareigojimu mokėti mokestį už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą laikotarpiu nuo 2015-11-19 (paraiškos Taršos leidimui gauti padavimo data) iki 2015-12-31 (Taršos leidimo išdavimo data - 2017-01-20), už kurį paskaičiuota mokesčio suma sudaro 692,00 eurus. Pareiškėja pabrėžia, jog paraišką Taršos leidimui gauti pateikė 2015-11-19, po minėtos datos nekūrenti Skaudvilės gimnazijos bei seniūnijos patalpų negalėjo, Pareiškėjos 2015-11-19 paraiška Taršos leidimui gauti buvo patenkinta tik 2017-01-20, todėl už minėtą laikotarpį viršnormatyvinė tarša susidarė be Pareiškėjos kaltės.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014-03-06 įsakymu Nr. D1-259 „Dėl Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo” patvirtintos Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklės (bylai aktualios nuo 2014-03-13 iki 2014-12-31, nuo 2014-12-31 iki 2015-04-01 ir nuo 2015-04-01 iki 2015-12-31 galiojusios redakcijos), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008-07-09 įsakymu Nr. D1-370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo” 1.2 punktu patvirtintas Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas).
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014-03-06 įsakymo Nr. D1-259 „Dėl Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo” 2.10 punkte nurodyta, kad Taisyklių 1 priede nurodytus kriterijus atitinkantiems įrenginiams, kurių eksploatavimui iki 2014-04-15 nereikėjo turėti pagal 2002 m. taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) taisykles išduoto TIPK leidimo, taršos leidimas turi būti gautas iki 2014-11-01 Taisyklėse nustatyta tvarka. Taisyklių 1 priedo 2.2 punktas numato, jog vienas iš kriterijų, kuriuos atitinkančių įrenginių eksploatavimui reikia specialiosios dalies aplinkos taršos valdymui yra tai, kad naudojamas kurą deginantis įrenginys, kuriame yra kietuoju kuru kūrenamas katilas, kurio kūryklos šiluminis našumas yra lygus arba didesnis negu 0,5 MW, bet nesiekia 20 MW.
Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 1 dalis teigia, jog mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka aplinką teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą arba taršos leidimą, kuriuose nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį ar nuslėptą teršalų ir (ar) sunaudotų degalų, sąvartyne pašalintų atliekų ir (ar) apmokestinamųjų gaminių bei pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį, mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą. Šio įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punktas numato, jog mokestis už aplinkos teršimą, taikant didesnį tarifą, apskaičiuojamas už normatyvus viršijantį ir (ar) nuslėptą teršalų kiekį, išmestą iš stacionarių taršos šaltinių, dauginant iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo, pateikto šio Įstatymo 1 priedėlyje, ir iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo koeficiento, nurodyto šio Įstatymo 2 priedėlyje.
Minėta, jog iš administracinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad Pareiškėja eksploatuoja kieto kuro katilą „KWH”, kurio šiluminis našumas yra 0,5 MW. Byloje nėra ginčo, kad UAB „Bremena” savo veikloje naudoja kietąjį kurą (biokurą). Remiantis aukščiau paminėtu teisiniu reguliavimu, Pareiškėja, norėdama tęsti vykdomą veiklą, turėjo prievolę iki 2014-11-01 gauti taršos leidimą. Pareiškėja skunde atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, asmenys stacionariuose taršos šaltiniuose naudojantys biokurą yra atleidžiami nuo prievolės mokėti mokestį už aplinkos teršimą. Įmonė šilumos gamybai naudoja biokurą (tai patvirtinta ir pateikti rašytiniai įrodymai), todėl, nors Pareiškėja laikotarpiu nuo 2014-11-01 iki 2015-12-31 vykdė veiklą neturėdama taršos leidimo, tačiau remiantis teisės aktais ji turėtų būti atleista nuo prievolės mokėti Atsakovo paskirtą mokestį.
Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalis numato, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pateikę biokuro sunaudojimą patvirtinančius dokumentus, už išmetamą į atmosferą taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime ar taršos leidime nustatytą teršalo kiekį, susidarantį naudojant biokurą, nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių atleidžiami.
Iš administracinėje byloje esančių duomenų nustatyta, jog UAB „Bremena” vykdydama veiklą naudoja biokurą, tačiau Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog fiziniai ir juridiniai asmenys, pateikę biokuro sunaudojimą patvirtinančius dokumentus, atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tik tuo atveju jei į atmosferą išmestas teršalų kiekis neviršija taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime ar taršos leidime nustatyto kiekio. Pareiškėja laikotarpiu nuo 2014-11-01 iki 2015-12-31 eksploatavo stacionarius taršos šaltinius, neturėdama taršos leidimo ir šioje apimtyje ginčo tarp proceso šalių nėra, o iš aukščiau minėtos teisės normos dispozicijos matyti, kad asmenys, neturintys taršos integruotos prevencijos ir kontrolės ar taršos leidimo, negalėjo pretenduoti į šią mokesčio lengvatą. Konstatuotina, jog Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad, remiantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, ji turėjo būti atleista nuo prievolės mokėti Atsakovo apskaičiuotą mokesčio sumą.
Vertinant Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2017-01-20 sprendimą Nr. (11.7)-LV10-419 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo” teisėtumo aspektu, atkreiptinas dėmesys, jog jis turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, t. y. jis turi būti motyvuotas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1395/2008 ir kt.). Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-700/2008, A756-422/2009 ir kt.). Įvertinusi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2017-01-20 sprendimo turinį, teisėjų kolegija pripažįsta, kad minėtas administracinis aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus - yra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų ir Pareiškėjos bei Atsakovo atstovų paaiškinimų visumą, konstatuojama, jog nenustatyta ginčijamo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento sprendimo neteisėtumo pagrindų.
Pareiškėja skunde taip pat teigia, kad paraišką Taršos leidimui gauti pateikė iškarto po patikrinimo (2015-11-19), tačiau įgaliota institucija leidimą išdavė tik 2016-01-20, todėl laikotarpiu nuo 2015-11-19 iki 2015-12-31 Pareiškėja buvo priverstas dirbti be minėto leidimo. Dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių Pareiškėja prašo už 2015 metų laikotarpį mokesčio sumą sumažinti 692,00 eurais (mokesčio suma, susidariusi 2015-11-19 – 2015-12-31 laikotarpiu).
Administracinėje byloje nustatyta, kad Pareiškėja laikotarpiu nuo 2014-11-01 iki 2015-12-31 eksploatavo stacionarius įrenginius, neįgijusi privalomų taršos leidimų šiems taršos šaltiniams, todėl Atsakovas, įvertinęs pažeidimo pobūdį, trukmę, numatytą teisinį reguliavimą, už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą (be leidimo, N=0) 2015 metų laikotarpiu apskaičiavo mokėtiną mokesčio didesniu tarifu sumą ir priėmė sprendimą patvirtinti 2965,00 Eur mokestį už aplinkos teršimą, kurį Pareiškėja turi sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą. Pareiškėja su nurodytomis aplinkybėmis iš esmės sutinka, tačiau nurodo, jog veiklą be leidimo vykdė neturėdama tyčios nesilaikyti teisinio reguliavimo.
Pažymėtina, jog UAB „Bremena” dėl TIPK leidimo stacionariems taršos šaltiniams išdavimo į įgaliotą instituciją kreipėsi 2015-11-19, TIPK leidimas išduotas 2016-01-20.
Konstitucinio Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog institucijų priimtų sprendimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam pažeidimui ir dėl to neteisinga. Sankcijos proporcingumą vertina teismas (žr., pvz., 2011-11-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3056/2011; Nr. A662-2368/2011; Nr. A502-114/2012, kt.). Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (žr., pvz., 2007-07-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-773/2007; 2015-02-11 sprendimas administracinėje byloje Nr. A896-662/2015 ir kt.). Konstatuotina, kad teismas turi diskreciją įvertinti, ar Atsakovo paskirtos ekonominės sankcijos dydis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, yra adekvatus Pareiškėjos padarytam teisės pažeidimui, taip pat teismas įpareigotas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, priimti teisingą, o ne formaliai teisėtą sprendimą.
Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant ar ekonominės sankcijos dydis neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principui, svarbi aplinkybė yra ta, kad teisės normos, reglamentuojančios kokiems stacionariems taršos šaltiniams būtinas TIPK, ir taršos leidimas reguliariai keitėsi. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą išaiškino, jog teisinio saugumo principas – vienas esminių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šio principo paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą akcentavo šio principo svarbą. (žr., pvz., 2015-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A1193-261/2015; Nr. A1406-261/2015; AS822-886/2013 ir kt.). 2014-03-06 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-259 „Dėl taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo” priimta nauja Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių redakcija, kurioje nustatyta, kad nuo 2014-11-01 pageidaujant eksploatuoti tokius stacionarius įrenginius (vandens šildymo katilus), kokie buvo įrengti UAB „Bremena” eksploatuojamose katilinėse, vėlgi būtina turėti TIPK leidimą. Dažna teisės aktų kaita be abejo apsunkina ūkio subjektų galimybes tinkamai vykdyti jų reikalavimus, yra nesuderinama su teisinio tikrumo ir stabilumo principais.
Teisėjų kolegija įvertina ir Pareiškėjos veiksmus, atliktus sužinojus apie padarytą teisės pažeidimą, t. y. Pareiškėja nedelsiant pateikė paraišką taršos leidimui gauti, administracinės bylos nagrinėjimo metu neneigė nustatyto pažeidimo, yra sumokėjusi paskaičiuotą mokestį. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, teismo vertinimu imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu, tikslingai siekiant ekonominės naudos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Pareiškėjai apskaičiuojant mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata skaičiuojant mokestį padidintu tarifu pritaikyta pagrįstai, tačiau ji yra neadekvati padarytam pažeidimui, todėl Pareiškėjos UAB „Bremena” skundas tenkintinas ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2017-01-20 sprendimas Nr. (11.7)-LV10-419 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo” keistinas dalyje, spendimu patvirtintą mokėtiną mokestį už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą sumažinant 692,00 Eur, t. y. iki 2273,00 Eur. Teismo vertinimu toks mokesčio dydis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, yra adekvatus Pareiškėjos padarytam pažeidimui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo UAB „Bremena” skundą tenkinti.
Pakeisti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2017-01-20 sprendimo Nr. (11.7)-LV10-419 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo” dalį, kuria patvirtinta mokėtina 2965,00 Eur (du tūkstančiai devyni šimtai šešiasdešimt penki eurai 00 ct) mokesčio didesniu tarifu už nedeklaruotą viršnormatyvinę (be leidimo) taršą suma, ir apskaičiuotą mokėtiną mokestį didesniu tarifu už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą (be leidimo) sumažinti iki 2273,00 Eur (du tūkstančiai du šimtai septyniasdešimt trys eurai 00 ct).
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.