- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-30
- Bylos Nr.
- 1A-745-593/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-45723-2018-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Kęstutis Dargužis, Danutė Giačaitė
- Nuteistasis
- R. U.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danutės Giačaitės ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. U. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2019 m. liepos 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. U. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme,
pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą vienų metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos taikant bausmių apėmimą, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirta subendrinta vienų metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ papunkčiu ir prie šiuo nuosprendžiu paskirtos subendrintos vienerių metų laisvės atėmimo bausmės pridėta Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis – aštuoni mėnesiai laisvės apribojimo, juos prilyginant keturiems mėnesiams laisvės atėmimo ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir keturiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal ankstesnį – 2018 m. balandžio 3 d. Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų nuosprendį.
Iš nuteistojo R. U. priteista Valstybei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 207,40 Eur.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. R. U. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir nuteistas už tai, kad 2018 m. rugsėjo 20 d. apie 17.00 val. baro, esančio (duomenys neskelbtini) patalpose, t. y. viešoje vietoje, be jokios paaiškinamos dingsties, niekindamas elementarias moralės ir elgesio normas, t. y. dėl chuliganiškų paskatų, šiurkščiai pažeisdamas viešąją tvarką ir rodydamas aiškų visuomenės negerbimą, matant kitiems asmenims, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai – tyčia suduodamas ranka vieną kartą nukentėjusiajam J. B. į galvos sritį padarė nukentėjusiajam nosies kaulų lūžimą, kraujavimą iš nosies, kraujosruvą kairio paakio srityje, kas vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, tuo sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, bei padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų.
Žemesnės instancijos teismas
2. Marijampolės apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, jog R. U. kaltė bei faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės yra neginčijamai įrodytos ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymu visetu, o jo neteisėti veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
3. Nuteistasis R. U. skundžia Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. liepos 19 d. nuosprendį ir prašo jį pakeisti, t. y. išteisinti jį dėl nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje padarymo, perkvalifikuoti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto, į BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
3.1. Nuteistojo apeliaciniame skunde yra cituojami jo paties parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu ir pažymima, kad jis pripažino, jog galimai dėl jo veiksmų nukentėjusiajam J. B. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, t. y. sulaužyta nosis, tačiau neigia, kad tai padarė iš chuliganiškų paskatų, turėdamas tikslą sutrikdyti viešąją tvarką. Taip pat apeliaciniame skunde nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys ir teisme ištirti įrodymai, patvirtina, jog jo nusikalstamus veiksmus prieš J. B. lėmė trumpalaikis asmeninis konfliktas, o būtent – nukentėjusiojo J. B. išsakyti įžeidžiantys žodžiai jo žmonos atžvilgiu. Apeliantas pažymi, kad jis neturėdamas apibrėžtos tyčios sužaloti nukentėjusįjį, siekdamas, kad J. B. jam nesuduotų ir todėl atstumdamas jį nuo savęs, spontaniškai savo rankomis (o tiksliau išorinėmis jų dalimis), galimai liesdamas J. B. veidą (bet ne nosį) jį pastūmė, dėl ko nukentėjusysis žengdamas du žingsnius atgal, krito nugara ant žemės, ko pasėkoje buvo sulaužyta jo nosis. Nors jis tiesiogiai savo kūno dalimis nelietė nukentėjusiojo nosies, tačiau ji galėjo būti sužalota ant J. B. užkritus kėdei ar jam galva pataikius į žaidimų aparatą, todėl yra akivaizdu, jog nukentėjusiojo patirti sužalojimai buvo nulemti jo veiksmų. Skundo autorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad aptariamų įvykių kilimui įtakos turėjo ir paties neblaivaus nukentėjusiojo konfliktiškas ir provokuojantis elgesys. Kaltinime nurodytus jo veiksmus nulėmė ne chuliganiškos paskatos, o labai aiškios ir, gana svarios asmeninės priežastys (sudrausminti neblaivų asmenį ir tokiu būdu apginti savo žmoną bei jos garbę). Taip pat pažymima, kad vien tik aplinkybė, jog jis kaip aptariamo konflikto sprendimo būdą pasirinko pavojingą elgesį, o ne kitus konfliktų sprendimų būdus (kaip pvz. pokalbio ar policijos pareigūnų iškvietimo), nesuteikia pagrindo išvadai, kad minėtus veiksmus jis atliko iš chuliganiškų paskatų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliaciniame skunde daroma išvada, jog jo veiksmuose nesant vieno iš nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, subjektyviojo požymio, t. y. chuliganiškų paskatų, kaltinime nurodyti jo veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
Šalies argumentai
3.2. Apeliantas skunde be kita ko ginčija ir kaltinime nurodytų jo veiksmų kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas pripažindamas jį kaltu pagal minėtą Baudžiamojo kodekso straipsnį, tokio savo sprendimo visiškai nemotyvavo ir apsiribojo formaliu aptariamos veikos aprašymu. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio turinio yra akivaizdu, kad apylinkės teismas jo veiką vertino kaip viešosios tvarkos pažeidimą, vien tik todėl, kad ji buvo padaryta viešoje vietoje, t. y. bare „(duomenys neskelbtini)“, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau apelianto manymu, vien tik aplinkybė, kad neteisėti veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje, nesuteikia pagrindo išvadai, kad jais iš tiesų buvo sutrikdyta viešoji tvarka. Apeliantas pažymi, kad nors valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras nurodė, jog policijos pareigūnų iškvietimas į įvykio vietą, suteikia pagrįstą pagrindą išvadai, kad aptariamu atveju buvo sutrikdyta viešoji tvarka, tačiau apelianto manymu, viešąją tvarką sutrikdo ne policijos pareigūnai ar medikai atvykę į įvykio vietą, o kaltininko neteisėti veiksmai. Teigiama, kad yra akivaizdu, jo šiuo atveju jo veiksmais nebuvo realiai sutrikdyta viešoji tvarka, kadangi minėtas baras po aptariamo konflikto tęsė savo veiklą ir neužsidarė, niekas iš bare buvusių asmenų nesureagavo į aptariamą įvykį, kadangi niekas jo nematė. Be to, nuteistojo manymu tokio pobūdžio įvykiai aptariamame bare nutinka dažnai, todėl nėra laikytini neįprastais.
3.3. Be kita ko, apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas jam bausmę nepagrįstai ir visiškai nemotyvuodamas tokio savo sprendimo paskyrė jam BK 284 straipsnio sankcijoje numatytą pačią griežčiausią bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą. Taipogi apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte padarymą, jam skyrė realią laisvės atėmimo bausmę, kadangi remiantis teismų praktika pirmą kartą teisiamam asmeniui, turėjo paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad skundžiamame nuosprendyje dėl paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo apskritai nebuvo pasisakyta, todėl toks nuosprendis laikytinas tinkamai nemotyvuotu. Taip pat pažymima, kad skundžiamas nuosprendis yra ir prieštaringas, kadangi žemesnės instancijos teismas individualizuodamas jam skiriamas bausme atsižvelgė į tai, jog jis aptariamas nusikalstamas veikas padarė netrukus po to, kai jo atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis už dvi smurtines veikas, o tuo tarpu spręsdamas, R. U. (ne-)pripažinimo recidyvistu klausimą nurodė, kad nors jis ir buvo Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, tačiau šis nuosprendis įsiteisėjo tik 2018 m. lapkričio 23 d., todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad aptariamą veiką R. U. padarė turėdamas neišnykusį ar įstatymo tvarka panaikintą teistumą. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes pirmosios instancijos teismas individualizuodamas jam skiriamą bausmę pažeidė BK 55 straipsnio reikalavimus ir dėl to skyrė jam neteisingą bausmę.
3.4. Taip pat apeliaciniame skunde cituojami nukentėjusiojo J. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu ir pažymima, kad jie yra nenuoseklūs skiriasi tarpusavyje, o nuketėjusysis kiekvienos apklausos metu nurodė skirtingas aptariamo konflikto aplinkybes. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes apeliantui kyla abejonių dėl šių parodymų teisingumo. Panašaus pobūdžio abejonės nuteistojo skunde išreiškiamos ir dėl liudytojo V. D. parodymų, kurie R. U. manymu yra nenuoseklūs, nesutampantys tarpusavyje ir su kitais baudžiamosios bylos duomenimis, dėl ko pirmosios instancijos teismas juos turėjo vertinti kritiškai.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į nuteistojo apeliacinį skundą negauta.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis R. U. ir jo gynėjas advokatas A. Sakalauskas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo R. U. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
6. Nuteistojo R. U. apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte
7. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad priešingai nei tvirtina apeliantas, apylinkės teismas įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, o vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu, ar teismo šališkumu.
8. Nuteistasis R. U. apeliaciniame skunde prašo jį išteisinti pagal BK 284 straipsnį, nes jo manymu aplinkybė, kad neteisėti veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje, nesuteikia pagrindo išvadai, kad jais iš tiesų buvo sutrikdyta viešoji tvarka. Sprendžiant R. U. kaltės klausimą dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo, visų pirma pažymima, jog šiame straipsnyje aprašyta veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas – gali pasireikšti bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410/2011). Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. Teismų praktikoje yra nuosekliai išaiškinta, kad BK 284 straipsnio prasme viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos, joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-796/2007, 2K-122/2008, 2K-159/2009, 2K-488/2012, 2K367/2012, 2K-27/2013 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Teismų praktikoje visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta pažeminti, šokiruoti ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55/2011, 2K-450/2010).
9. Teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto veiksmų vertinimo kaip viešosios tvarkos pažeidimo, t. y. atitinkančio BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius yra pagrįstos. Nuteistasis R. U. apeliaciniame skunde tvirtino, kad jo kūnas nekontaktavo su nukentėjusiojo J. B. kūnu, jis instinktyviai norėjo numušti nukentėjusiojo rankas, o veidą nukentėjusysis galėjo susižaloti, kai krisdamas užsivertė kėdę. Tačiau tiek nukentėjusiojo J. B., tiek ir liudytojo V. D. parodymais nustatyta, kad nuteistasis R. U. nukentėjusiajam į veidą sudavė tiesioginį smūgį, nuo kurio nukentėjusysis krito aukštielninkas. Nors nuteistasis R. U. apeliaciniame skunde pažymėjo, kad tiek nukentėjusiojo J. B., tiek ir liudytojo V. D. parodymai nebuvo nuoseklūs viso proceso metu, tačiau teisėjų kolegijos nuomone tokie skundo argumentai nėra pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuketėjusiojo J. B. ir V. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, esminių prieštaravimų nenustatė. Tai, kad kai kurios neesminės detalės minėtų asmenų parodymuose nesutampa nėra pagrindas abejoti jų parodymų patikimumu, juolab, kad specialisto išvadoje konstatuota, jog J. B. padaryti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgį, ranka ar spiriant koja bei kontaktuojant su kitu kietu kietų bukų savybių turinčiu daiktu. Be to, nukentėjusiojo J. B. ir liudytojo V. D. parodymus iš dalies patvirtina ir liudytojo M. M. parodymai apie tai, kad jam išėjus į lauką parūkyti, išgirdo bare triukšmą panašų į virtimą ar kritimą ant grindų. Grįžęs į barą matė asmenį užsiėmusį nosį iš kurios bėgo kraujas. Tuo metu susinervinęs parūkyti į lauką išėjo ir R. U.. Pastarajam grįžus į barą paklausė kad nutiko, tačiau R. U. atsakė, kad tai ne jo reikalas ir liepė nesikišti.
10. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog nukentėjusiojo J. B. atžvilgiu apeliantas panaudojo fizinį smurtą – ranka sudavė smūgį į veidą, šiuos veiksmus R. U. atliko viešoje vietoje – bare, vietoje, kurioje bet kada gali lankytis, o nagrinėjamu atveju ir buvo pašaliniai asmenys. Prieš nukentėjusįjį vartotą smurtą matė ir kiti asmenys, o būtent matė, kaip nukentėjusiajam iš nosies bėgo kraujas, kai jis buvo išvestas į lauką. Būtent dėl šio įvykio buvo iškviesta tiek greitoji medicinos pagalba, tiek ir policijos pareigūnai. Taigi akivaizdu, jog būtent dėl šio konkretaus įvykio ir nukentėjusiojo sumušimo, įvykį matę ir apie tai netrukus sužinoję asmenys patyrė stresą bei išgąstį ir buvo sutrikdytas įprastas gyvenimo ritmas, dėl šio įvykio reikėjo kviesti teisėsaugos pareigūnus ir greitąją medicinos pagalbą. Būtent tokia įvykių eiga ir sukelti padariniai leidžia daryti išvadą, kad apelianto smurtiniais veiksmais viešoje vietoje buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams asmenims ar aplinkai bei sutrikdyta viešoji tvarka ir visuomenės rimtis.
11. Pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką, fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, kai tai daroma viešoje vietoje, leidžia daryti išvadą, jog tokia asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, kadangi prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms. Iš bylos medžiagos matyti, jog R. U. smurtauti pradėjo netikėtai, be jokios rimtos priežasties. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto veiksmuose yra nustatyti ir bylos duomenimis pagrįsti visi būtinieji viešosios tvarkos sutrikdymo sudėties požymiai, todėl daro išvadą, kad apylinkės teismas teisingai R. U. veiką kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį.
12. Taip pat teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo R. U. veikos iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, kai viešosios tvarkos pažeidimu nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama tik pagal BK 284 straipsnį, tačiau jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip idealioji dviejų nusikalstamų veikų sutaptis pagal BK 284 straipsnį ir 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį. Jei viešosios tvarkos pažeidimas padaromas dėl chuliganiškų paskatų ir dėl to kitam asmeniui padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249/2009, 2K-340/2012, 2K-408/2013). Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė kaltininko noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-314/2012, 2K-63-648/2016). Chuliganiškos paskatos, kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė, paprastai neinkriminuojamos tada, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios juos paaiškinančios priežastys. Galimi ir tokie atvejai, kai kaltininko motyvai yra ir chuliganiški, ir asmeniniai. Taigi, kai kaltininkas veikia be aiškios asmeninės motyvacijos arba pretekstas veiksmams yra mažareikšmė dingstis, kai savo ir nukentėjusiojo asmeniniams ar panašaus pobūdžio santykiams spręsti pasirenka tokią vietą ir būdą, kuriuo ignoruoja elementarias moralės bei elgesio normas, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, tokiais atvejais konstatuojamas chuliganiškų paskatų buvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-235/2009, 2K-78/2013).
13. Nagrinėjamu atveju R. U. teigia, kad jo neteisėtų veiksmų motyvas nebuvo chuliganiškos paskatos, jo nusikalstamus veiksmus lėmė konkrečios priežastys, t. y. tai, jog nukentėjusysis J. B. necenzūriniais žodžiais pavadino jo žmoną. Tačiau tokiam vertinimui aukštesnės instancijos teismas nepritaria. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad iki įvykio nuteistasis R. U. ir nukentėjusysis J. B. nebuvo pažįstami. Taip pat nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis R. U. ir nukentėjusysis J. B. bare sėdėjo prie skirtingų staliukų, tarp kurių yra keturių metrų atstumas. Byloje nėra surinkta jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog prieš pat R. U. suduodant smūgį nukentėjusiajam J. B., pastarasis būtų atlikęs kokius nors neteistus veiksmus R. U. ar jo sutuoktinės atžvilgiu. Pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymai patvirtina, kad į baro vidų R. U. sutuoktinė O. U. užėjusi nebuvo. Tiek B. B., tiek A. M. parodymais nustatyta, kad nukentėjusysis J. B. prie staliuko, prie kurio sėdėjo R. U. nebuvo priėjęs. Pastarosios aplinkybės paneigia nuteistojo R. U. teiginį, kad nukentėjusysis J. B. vertojo necenzūrinius žodžius jo žmonos atžvilgiu. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo nebuvo jokio aiškaus asmeninio pobūdžio konflikto, jie iki įvykio vienas kito nepažinojo, o bylos duomenys nepatvirtina, kad nukentėjusysis atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo R. U. smūgio, kuris nukentėjusiajam sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, sudavimo paskatos buvo chuliganiškos, jam suvokiant, kad smurtą naudoja dėl mažareikšmės dingsties, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
14. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad visos bylos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo R. U. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnį, jo kaltė dėl šių nusikaltimų padarymo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Šių nusikalstamų veikų požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintinos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai, nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai išdėstyti, padarytos išvados nėra prieštaringos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo R. U. kaltės, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir daryti kitokias išvadas nei padarė pirmosios instancijos teismas. Todėl nėra teisinio pagrindo nuteistojo R. U. apeliacinio skundo argumentais naikinti skundžiamą Marijampolės apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl R. U. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 284 straipsnį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, o nuosprendžio dalį dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto pakeisti, t. y. veiką perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį.
Dėl paskirtos bausmės ir BK 75 straipsnio
15. Nuteistasis R. U. apeliaciniame skunde nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam paskirta bausmės rūšimi už nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymą bei mano, kad už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, paskirtos bausmės vykdymas turėjo būti atidėtas pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas. Taip pat nuteistasis apeliaciniam skunde atkreipia dėmesį į BK 55 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę pakeisti gali tik tais atvejais, kai bausmė yra aiškiai per švelni ar aiškiai per griežta.
16. Pagrįstai skunde pažymima, kad pagal BK 55 straipsnį asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas arešto arba terminuoto laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Nors apeliantas skunde nurodė, kad minėto Baudžiamojo kodekso straipsnio nuostatų pirmosios instancijos teismas nesilaikė skirdamas bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymą, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka, nes iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas išdėstė aiškius ir įtikinamus argumentus dėl bausmės rūšies parinkimo. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-358-303/2015) atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors pagal BK 55 straipsnio nuostatas asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, tačiau dėl BK 55 straipsnyje vartojamo žodžio paprastai ši nuostata nėra įpareigojanti. Laisvės atėmimo bausmė tokiais atvejais yra galima, tačiau, skirdamas ją, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą.
17. Pagal BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalis, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad individualizuojant bausmę, būtina tinkamai įvertinti tiek Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes, tiek ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
18. Aukštesnės instancijos teismas sprendžia, jog skirdamas bausmę R. U. pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė aptartas Baudžiamojo kodekso nuostatas. Teismas, parinkdamas nuteistajam R. U. bausmės rūšis ir nustatydamas jų dydžius, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, į nuteistojo kaltės formą ir rūšį (nuteistasis veikė tiesiogine tyčia), nusikalstamų veikų stadiją (abi nusikalstamos veikos baigtos), į jo atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Be to, individualizuodamas R. U. skiriamas bausmes, pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę, atsižvelgdamas į tai, jog apeliantas praeityje nebuvo baustas administracine tvarka, tačiau nusikalto ne pirmą kartą. Nors R. U. nusikalstamų veikų padarymo metu (2018 m. rugsėjo 20 d.), dar nebuvo įsiteisėjęs 2018 m. balandžio 3 d. Marijampolės apylinkės teismo nuosprendis, tačiau vertinant nuteistojo R. U. asmenybę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog jis nusikalto ne primą kartą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas individualizuodamas R. U. skirtinas bausmes tinkamai taikė aptartas BK nuostatas, reglamentuojančias bausmių skyrimo taisykles ir pagrįstai sprendė, jog BK 41 straipsnyje bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus R. U. BK 284 straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – terminuotą laisvės atėmimą, ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte sankcijoje numatytą bausmę – terminuotą laisvės atėmimą, jų dydį nustatant mažesnį nei minėtų BK straipsnių sankcijose numatytas bausmės vidurkis.
19. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo ir dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo. BK 75 straipsnyje yra įtvirtintas bausmės vykdymo atidėjimo institutas. Minėtame Baudžiamojo kodekso straipsnyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Be to, pažymima, jog bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tuo atveju, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.
20. Skundžiamu nuosprendžiu R. U. buvo pripažintas kaltu padarius du tyčinius nusikaltimus, kurie, remiantis BK 11 straipsnio 3 dalimi ir 4 dalimi yra priskiriami nesunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijai. Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, jog R. U. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad R. U. nusikalto ne primą kartą, 2018 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu buvo nuteistas taip pat už du tyčinius smurtinius nusikaltimus, be to jo atžvilgiu praeityje Lenkijos Respublikoje buvo priimtas procesinis sprendimas, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu už teisės pažeidimo padarymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės sudaro pagrįstą pagrindą išvadai, kad R. U. yra linkęs nusikalsti bei siekti savo tikslų neteisėtais būdais, todėl atidėjus jam paskirtos bausmės vykdymą, nebūtų pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.
21. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamu nuosprendžiu teismas paskirtą subendrintą bausmę subendrino su 2018 m. balandžio 3 d. Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų nuosprendžiu paskirta bausme vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4 ,9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ papunkčiu ir į bausmės laiką įskaitė bausmę, atliktą pagal 2018 m. balandžio 3 d. Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. U. nusikalstamas veikas, dėl kurių jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė 2018 m. rugsėjo 20 d., t. y. po Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. balandžio 3 d. priimto nuosprendžio, tačiau jam dar neįsiteisėjus. Šis nuosprendis įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 23 d. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kai nuteistasis po nuosprendžio priėmimo, bet iki jo įsiteisėjimo, padaro naują nusikalstamą veiką, teismas bausmes subendrina, vadovaudamasis BK 64 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-323/2011, 2K-220/2008). Iš to seka, kad apylinkės teismas taikė palankesnes bausmės bendrinimo taisykles, ir nors tai padarė nepagrįstai, tačiau nesant prokuroro apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismas negali pabloginti nuteistojo R. U. teisinės padėties.
22. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumos pagrindu aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. liepos 19 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nuteistojo R. U. apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. U. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.