Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Broniaus Zalagos,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 181 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d., 9 d., paskirta laisvės atėmimo bausmė subendrinta su 2016-02-23 Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausme, bausmes iš dalies sudedant ir paskirta galutinė 6 (šešerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Į bausmės laiką įskaityta bausmė pagal 2016-02-23 Plungės rajono apylinkės teismo, 2015-09-15 Šiaulių apylinkės teismo ir 2015-11-16 Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendžius. Bausmė paskirta atlikti nepilnamečių pataisos namuose. Bausmės pradžia nustatyta nuo nuosprendžio priėmimo dienos, t.y. nuo 2016-04-04.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. nuteistas už tai, kad tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2015 m. lapkričio 13 d., Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje - pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), parašydamas ir išsiųsdamas laišką Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorei L. M., kuris iš minėtos įstaigos išsiųstas 2015-11-18 ir Šiaulių apygardos prokuratūroje L. M. gautas 2015-11-24, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai, grasindamas panaudoti fizinį smurtą L. M. ir jos artimųjų atžvilgiu, vertė L. M. perduoti turtą, t. y. kiekvieną savaitę mokėti po 100 eurų, pervedant šią sumą į R. M. ir D. B. banko sąskaitas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo jo atžvilgiu taikyti lengvesnį straipsnį ir jo bausmę sušvelninti kiek įmanomą daugiau.

Nurodo, kad nesutinka su paskirta bausme, kadangi ji, apelianto tvirtinimu, yra per didelė. Taip pat nurodo ir tai, kad jis turėtų būti išteisintas, nes per teismą jo gynėjas advokatas galimai nurodė, kad nėra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę, kad būtent jis padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Tvirtina, kad teismas padarė skubotas išvadas dėl jo kaltės. Taip pat nurodo ir tai, kad teismas neatsižvelgė, jog jis mokosi profesinėje mokykloje, neįvertino, to, kad keičiasi į gerąją pusę ir nenori praleis visos jaunystės kalėjime.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio, nuteistasis ginčija savo kaltę, tvirtindamas, jog byloje nėra jo kaltę patvirtinančių įrodymų, taip pat prašo švelninti jam paskirtą bausmę.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto kaltės yra padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės bylos Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006). Pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo nepažeidė. Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d. nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikoma, jog nėra įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, nuosprendžio išvados yra pagrįstos patikimais įrodymais, įvertinant jų tarpusavio ryšį ir visumą. Tuo tarpu, apeliantas savo skunde be jokių argumentų nurodo, kad byloje nėra jokių jo kaltės įrodymų.

Vis dėlto, byloje surinktų įrodymų visuma visiškai paneigia tokius apelianto teiginius. Kolegija neturi pagrindo abejoti 2016-01-18 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (16), kurioje nurodyta, kad rankraštinius įrašus ant voko (išsiųstas 2015-11-18 Nr. 12-M19), išskyrus įrašus „(duomenys neskelbtini)“ ir 2015-11-13 laišką, adresuotą L. M., pradėtą žodžiais „Labas L.!...“ ir baigtą žodžiais “...laukiu 100€“, išskyrus įrašus atspauduose, parašė R. M. (28-30 b. l.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad visuma byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų patvirtina R. M. kaltę padarius BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, todėl skundžiamas nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, teismo padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės yra motyvuotos, nusikalstama veika teisingai kvalifikuota. Dėl to nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį ir apeliantą išteisinti pagal BK 181straipsnio 1 dalį.

Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad nuteistajam paskirta bausmė yra neteisinga, nes pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam R. M. nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, taip pat į tai, jog nenustatyta nei jo atsakomybę lengvinančių nei sunkinančių aplinkybių.

R. M. padarė vieną apysunkį tyčinį nusikaltimą veikdamas tiesiogine tyčia, nusikalstama veika baigta. Nuteistasis yra jauno amžiaus, teistas 11 kartų, daugiausiai už nusikaltimus nuosavybei, naują nusikalstamą veiką apeliantas padarė neišnykus teistumui bei bausmės atlikimo pagal ankstesnį nuosprendį metu, įkalinimo įstaigoje. Atsižvelgiant į tai, kad anksčiau nuteistajam paskirtomis bausmėmis BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nes jis įvykdė naują nusikalstamą veiką, kolegija laiko, kad nuteistasis išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, todėl BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam paskyrus laisvės atėmimo bausmę. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantui parinko BK 181 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytą griežčiausią bausmę.

BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki 6 metų (bausmės vidurkis 3 metais 1 mėnuo 15 dienų). Nesant nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bei atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo apeliantui paskirta BK 181 straipsnio 1 dalies sankcijose numatyta laisvės atėmimo bausmė, beveik lygi bausmės vidurkiui, nėra per griežta ir jos mažinti nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, subendrindamas R. M. atskirais nuosprendžiais paskirtas bausmes tarpusavyje iš dalies jas sudėdamas, BK 63 straipsnio nuostatų nepažeidė. Taigi, apeliantui paskirta subendrinta bausmė taip pat nėra per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. nuosprendžio.