- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-09-23
- Bylos Nr.
- eI2-3601-596/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01711-2021-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė (pirm.), Violeta Petkevičienė, Vita Valeckaitė
- Pareiškėjas
- M. W., W. M., M. A. W., M. U. W.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR VRM
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Petkevičienės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vitos Valeckaitės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. W. (M. W.), W. M. (W. M.) bei M. A. W. (M. A. W.) ir M. U. W. (M. U. W.), atstovaujamų įstatyminių atstovų M. W. (M. W.), W. M. (W. M.), atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai M. W. (M. W.), W. M. bei M. A. W. (M. A. W.) ir M. U. W. (M. U. W.), atstovaujami įstatyminių atstovų M. W. ir W. M. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 50U-2386; 2389; 2392; 2393 dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų pareiškėjams, panaikinimo (toliau – ir Sprendimas).
Paaiškina, kad pareiškėjui M. W. pirmasis leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas 2014 m. lapkričio 10 d., o vėliau buvo keičiamas, jam pragyvenus Lietuvoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytą terminą. Be to, į Lietuvą atvyko ir jo sutuoktinė W. M. su sūnumis A. W. ir M. U. W., kuriems leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduoti kaip šeimos nariams, o pasibaigus galiojimo terminams šių asmenų leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje taip pat buvo keičiami. Pažymi, kad iki atvykimo į Lietuvą apie 15-20 m. gyveno (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). M. W. įkūrė verslus ir valdo įvairias bendroves, esančias užsienyje. Nuo 2018 m. Lietuvoje buvo įsteigta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „MWI Group“ (iki 2018 m. UAB „PQR Logistics“). M. W., kaip minėtos bendrovės steigėjui ir vadovui, buvo išduotas, o vėliau keičiamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atkreipia dėmesį, kad UAB „MWI Group“ šiuo metu vykdo veiklą, joje įdarbinti ir dirba Lietuvos piliečiai, o pareiškėjas iki šiol yra bendrovės vadovas, taigi jis ilgą laiką prisideda prie asmenų užimtumo Lietuvoje, kuria naujas darbo vietas bei investuoja į Lietuvos ekonomiką.
Teigia, kad 2019 m. gavo pasiūlymą perkelti dalį (duomenys neskelbtini) vykdomo verslo į Lietuvą, įsteigiant naują juridinį asmenį, tačiau nenorėdamas būti atsakingu, įmonės vadovu turėjo būti kitas asmuo (pageidautina Lietuvos pilietis). 2019 m. buvo įsteigta UAB „Ammar & Umer“, o pareiškėjas joje buvo įdarbintas padalinio vadovu. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjams buvo išduotas 2020 m. sausio 23 d., tačiau dėl Covid-19 pandemijos Lietuvoje buvo įvestas karantinas. Minėta bendrovė dėl to patyrė nuostolių, todėl pareiškėjui laikinai buvo suteiktos nemokamos atostogos, o joms pasibaigus – prastovos. Atkreipia dėmesį, kad minėta situacija susiklostė ne dėl jo ar UAB „Ammar & Umer“ valios ar veiksmų, o dėl visuotinės pandemijos.
Pažymi, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, net nemėgino susisiekti su pareiškėju ir pasiteirauti apie susidariusios situacijos priežastis. Teigia, kad Migracijos departamentas atliko vidinį patikrinimą ir, nekontaktavęs nei su UAB „Ammar & Umer“, nei su pareiškėju, priėmė skundžiamą Sprendimą. Atkreipia dėmesį, kad iš Sprendimo turinio panašu, jog Migracijos departamentas siekia sudaryti įspūdį, kad vertino pandemiją ir jos sukeltus padarinius, tačiau toks atsakovo vertinimas pareiškėjo supratimu apsiribojo tik Lietuvos bendrovių, veikiančių naftos sektoriuje, ekonomine būkle, kuris, pareiškėjo manymu, yra netikslus ir neišsamus.
Nurodo, kad pareiškėjai Lietuvoje įsitvirtinę jau ne vienerius metus ir nors turi išduotus leidimus gyventi tiek Lietuvoje, tiek (duomenys neskelbtini), didžiąją dalį laiko praleisdavo Lietuvoje. Pažymi, kad M. W. visą laiką privalo daug keliauti tiek į (duomenys neskelbtini), tiek į (duomenys neskelbtini) tiek į kitas valstybes, kuriose veiklą vykdo jo valdomos bendrovės, tačiau, nepaisant to, didžiąją laiko dalį praleidžia būtent Lietuvoje.
Akcentuoja, kad Migracijos departamentas, žinodamas, jog pareiškėjas M. W. nuo 2015 m. yra UAB „MWI group“ vadovas ir akcininkas ir tai, kad nuo pareiškėjo nepriklausančios aplinkybės vis tiek tęsiasi per ilgai, turėjo atsižvelgti į tai, jog pareiškėjas turi galimybę pakeisti leidimą laikinai gyventi, jį susiejant su UAB „MWI group“. Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, jog jam nereikės keisti leidimo laikinai gyventi ir jį susieti su kita bendrove. Pažymi, kad žinodamas kitokį Migracijos departamento požiūrį neabejotinai būtų ėmęsis visų reikiamų veiksmų, siekdamas pakeisti jam išduotą leidimą laikinai gyventi, nes užsieniečiui itin svarbu išsaugoti ilgai trunkantį ryšį su Lietuva.
Nurodo, kad nuo 2014 m. kovo 31 d. buvo paskirtas UAB „MWI group“ vadovu, taigi kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, kaip aukštos kvalifikacijos specialistas, išdavimo pareiškėjas taip pat buvo minėtos bendrovės vadovu bei akcininku. Pažymi, kad minėtos aplinkybės Migracijos departamentui yra žinomos, nes visi anksčiau išduoti leidimai laikinai gyventi buvo siejami su minėta bendrove bei pareiškėjo statusu joje. Pareiškėjo turimais duomenimis nėra jokių teisės normų užsieniečiui, gaunančiam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje kaip aukštos kvalifikacijos specialistui, draudžiančių išlaikyti kitas pareigas kituose juridiniuose asmenyse, kurias užsienietis užėmė iki leidimo laikinai gyventi gavimo. Pažymi ir tai, kad po leidimo laikinai gyventi išdavimo jis nesudarė jokių naujų darbo sutarčių, neįsidarbino jokiose pareigose, kurių neužėmė iki paskutinio leidimo laikinai gyventi gavimo, todėl mano, kad Migracijos departamento nurodomi argumentai yra nepagrįsti.
Šalies argumentai
Pareiškėjai paaiškina, kad tik iš skundžiamo Sprendimo sužinojo apie tai, jog yra panaikintas jų gyvenamosios vietos deklaravimas. Teigia, kad susipažinę su Sprendimu jie susisiekė su patalpų savininku, siekdami sužinoti priežastis, dėl kurių tai nutiko. Patalpų savininkas iki skundo pateikimo teismui negalėjo nurodyti priežasčių, tačiau pažadėjo susisiekti su seniūnija, kurioje buvo deklaruota gyvenamoji vieta bei sužinojęs priežastis apie jas pranešti pareiškėjams. Patalpų savininko nuomone, įvyko žmogiška klaida.
Pareiškėjai nesutinka su Sprendimo argumentais, kad pareiškėjo sūnūs nelanko mokyklos bei darželio. Pažymi, kad karantino laikotarpiu švietimo įstaigose ugdymas nėra vykdomas, tačiau net nesant galimybei vaikams lankyti ugdymo įstaigų, tai neatleidžia jų tėvų nuo pareigos mokėti sutartyse nustatytus mokesčius. Teigia, kad sūnų ugdymo kaštai sudarė dideles sumas, todėl nesant galimybės lankyti ugdymo įstaigų, pareiškėjai nusprendė iki pandemijos ir sunkmečio pabaigos išvengti itin didelių kaštų.
Pareiškėjai nesutinka ir su Sprendime nurodytais argumentais, kad neva jie neturi pakankamai lėšų gyventi Lietuvoje. Atkreipia dėmesį, kad vien sūnų ugdymo kaštai (16 000 Eur per metus) neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjų turtinė padėtis leidžia jiems patogiai gyventi Lietuvoje. Pažymi, kad darbo užmokestis iš UAB „Amar & Umer” nėra pagrindinės ir vienintelės pareiškėjų pajamos. Pagrindinę pareiškėjų pajamų dalį sudaro verslų, įsteigtų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir kitose valstybėse, duodama grąža.
Teigia, kad W. M. sveikata apdrausta visame pasaulyje galiojančiu sveikatos draudimu, pagal kurį tiek draudimo suma, tiek galiojimo teritorija yra daug platesnė, nei yra nustatytas reikalavimas Įstatyme. Nurodo, kad pateikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Migracijos departamentui buvo pateiktas papildomai sudarytos draudimo sutarties polisas, siekiant išvengti tiek papildomų draudimo poliso vertinimo kaštų, kurie būtų didesni nei papildomos draudimo sutarties sudarymas, tiek ir siekiant nesudaryti papildomų sunkumų atsakovui atliekant vertinimą ar kitoje valstybėje sudarytos sveikatos draudimo sutarties sąlygos atitinka keliamus reikalavimus.
Apibendrindami nurodo, kad visos aptartos aplinkybės patvirtina, kad tiek nemokamos atostogos, tiek prastovos pareiškėjui M. W. buvo skirtos dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi UAB Amar & Umer” finansinius sunkumus nulėmė iš karto po leidimų laikinai gyventi išdavimo prasidėjusi pasaulinė pandemija ir jos nulemta naftos bendrovių krizė. 2021 m. II ketvirtį pareiškėjas tikėjosi sėkmingai plėtoti bendrovės veiklą, tačiau buvo priimtas skundžiamo Sprendimo, kuriuo jam ir jo šeimos nariams išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikinti. Pareiškėjai pažymi, kad Migracijos departamentas visiškai neatsižvelgė į susiklosčiusias ypatingas aplinkybes, nulemtas pasaulinės pandemijos, nesudarė galimybės pateikti paaiškinimus dėl susidariusios situacijos priežasčių arba galimybės rasti kitus sprendimus, taip išsaugant teisę gyventi Lietuvoje bei sukurtą ryšį su Lietuva.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodo, kad su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad pareiškėjui, kaip užsieniečiui, ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal Įstatymo 44¹ straipsnio nuostatas UAB „Ammar & Umer”, 2020 m. sausio 24 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2023 m. sausio 24 d. Pareiškėjo šeimos nariams taip pat buvo išduoti leidimai laikinai gyventi šeimos susijungimo atvejo pagrindu. Patikrinus duomenis apie pareiškėją buvo nustatyta, kad UAB „Ammar & Umer” jis buvo įdarbintas 2020 m. vasario 24 d., nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. ir nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d. jam buvo suteiktos nemokamos atostogos, už 2020 m. liepos – gruodžio mėnesius pareiškėjui buvo mokamas 607 Eur/mėn. darbo užmokestis, o už 2021 m. sausio – kovo mėnesius - 643 Eur/mėn. darbo užmokestis. Taigi UAB „Ammar & Umer” padalinio vadovui nuo 2020 m. liepos mėnesio iki atsiliepimo pateikimo dienos buvo mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalus mėnesinis atlyginimas (toliau – ir MMA), nors pareiškėjas atsakovui nurodė, kad į Lietuvos Respubliką atvyko dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą už 4 000 Eur/mėn. darbo užmokestį.
Teigia, kad UAB „Ammar & Umer” 2019 m. gruodžio 10 d. išduotame tarpininkavimo rašte įsipareigojo įdarbinti pareiškėją dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją, kuri nėra įtraukta į Profesijų, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikacija ir kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį nei 3 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžiai (4 000 Eur dydžio darbo užmokestį per mėnesį).
Migracijos departamentas atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatavo, kad nuo 2020 m. kovo mėn. pareiškėjui nėra mokamas įsipareigotinas mokėti darbo užmokestis, todėl pareiškėjas nei šiuo metu, nei iki antrojo karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo neatitinka Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytų sąlygų, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymi, kad nei pareiškėjas, nei jo darbdavys neinformavo atsakovo apie pasikeitusias aplinkybes dėl darbo užmokesčio dydžio. Be kita ko, pareiškėjas buvo įdarbintas ir kitoje įmonėje – UAB „MWI Group“, tokiu būdu taip pat pažeisdamas Įstatyme nustatytus reikalavimus. Pareiškėjai nuo 2020 m. spalio 12 d. neturi ir deklaruotos gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, todėl, Migracijos departamento nuomone, išdėstytų aplinkybių visuma leidžia daryti prielaidą, kad pareiškėjai Lietuvos Respublikoje negyvena. Nepaisant visų išvardintų aplinkybių, pareiškėjai nuo 2020 m. balandžio mėn. iki atsiliepimo į skundą pateikimo dienos neįrodė, kad turi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje, o pareiškėja W. M. nepateikė atsakovui galiojančio sveikatos draudimo turėjimą Lietuvos Respublikoje pagrindžiančio dokumento.
Migracijos departamentas nesutinka su skundo argumentais dėl to, kad Sprendimas pareiškėjams buvo įteiktas neišverstas, kas, jų teigimu, juos diskriminavo. Teigia, kad Sprendimas surašytas teisėtai ir pagrįstai – Lietuvos Respublikos valstybine kalba, nes jokie teisės aktai neįpareigoja surašyti ar versti sprendimą į kitas kalbas. Pažymi, kad pareiškėjai nėra prieglobsčio prašytojai, todėl teisė į nemokamas vertimo paslaugas pagal Įstatymą ar kitus teisės aktus jiems nėra garantuojama. Be kita ko, jie pateikė skundą dėl Sprendimo, todėl akivaizdu, kad lietuvių kalba surašytas Sprendimas objektyviai neapribojo jų galimybės pasinaudoti teise į teisminę gynybą.
Atsiliepimas
Atsakovas taip pat nesutinka dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su aplinkybėmis dėl UAB „Ammar & Umer” patirtos žalos dėl pandemijos. Teigia, kad pareiškėjo dėstomi teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais įrodymais. Pažymi, kad UAB „Ammar & Umer” pareiškėjo einamos darbo funkcijos (klientų paieška, ryšių palaikymas su verslo partneriais ir klientais, pardavimai, bedrovės veiklos koordinavimas) galėjo būti perkeltos į virtualią erdvę, tačiau nenustatyta, kad UAB „Ammar & Umer” turėtų interneto svetainę, kur galėtų reklamuoti bendrovės vykdomą veiklą. Taip pat atsižvelgia į tai, kad pramonės įrengimų tiekėjas turi nepertraukiamai užtikrinti sklandų produkcijos naudotojų aptarnavimą bei konsultavimą. Pažymi, kad, be kita ko, internete yra viešai skelbiama informacija, jog UAB „Ammar & Umer” teikia ir kitokio pobūdžio paslaugas - krovininių ekspedijavimo ir logistikos. Taigi Migracijos departamentas daro išvadą, kad dėl pandemijos įvesti ribojimai neturėjo padaryti didelės įtakos UAB „Ammar & Umer” vykdomai veiklai, o to nepaneigė ir patys pareiškėjai.
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo atitiktis Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytoms sąlygoms dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, buvo vertinama ir tuo laikotarpiu, kuomet Lietuvos Respublikos teritorijoje nebuvo įvestas karantino režimas (2020 m. liepos – spalio mėn.), tačiau pareiškėjas ir minėtu laikotarpiu Įstatymo reikalavimų neatitiko, nes jam buvo mokamas tik minimalus darbo užmokestis, nors turėjo būti mokamas 4 000 Eur/mėn. atlyginimas.
Teigia, kad pareiškėjui nuo 2020 m. kovo mėn. iki atsiliepimo pateikimo nėra mokamas UAB „Ammar & Umer” įsipareigotas mokėti darbo užmokestis ir to pareiškėjas neginčija, todėl jis neatitinka imperatyvių Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neprivalėjo būti apklausiamas, nes teisės aktai to nereglamentuoja, o pareiškėjas skunde nenurodo, kokius konkrečiai ginčijamam Sprendimui reikšmingus dokumentus ar duomenis jam buvo sukliudyta pateikti. Taip pat atsakovas neturėjo teisinio pagrindo siūlyti pareiškėjui kitokių sprendimų iš susidariusios situacijos, juolab, kad pareiškėjas nevykdė pareigos pranešti apie pasikeitusias aplinkybes dėl jo darbo užmokesčio dydžio, nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo ir su Migracijos departamentu nesikonsultavo.
Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjų argumentai dėl gyvenimo ir integravimosi Lietuvos Respublikoje yra nepagrįsti. Pažymi, kad pareiškėjai neturi deklaruotos gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, o nepilnamečiai vaikai yra išregistruoti iš mokyklos bei darželio. Taip pat pareiškėjai teigia, kad turi galiojančius leidimus gyventi (duomenys neskelbtini), kur pareiškėjas yra sukūręs verslus, kad pagrindinę pareiškėjų pajamų dalį vis dar sudaro jų verslų, įsteigtų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir kitose valstybėse, duodama grąža, leidžia pagrįstai manyti, jog pareiškėjų pagrindiniai interesai yra minimose trečiosiose šalyse, o leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui reikalingas ne tam, kad jis galėtų dirbti aukštos kvalifikacijos darbą UAB „Ammar & Umer”.
Teigia, kad iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad UAB „Ammar & Umer” įdarbinti tik du asmenys (įskaitant pareiškėją), įmonė turi skolą, o duomenų, kad bendrovė realiai vykdė ar vykdo veiklą ir gauna pajamas, nėra ir pareiškėjai tokių duomenų nepateikė. Laiko nepagrįstais pareiškėjo teiginius, kad pareiškėjas užmezgė kontaktus su keletu potencialių UAB „Ammar & Umer” klientų, pradėjo derybas dėl įrenginių tiekimo, yra nepagrįsti. Pareiškėjo planai apie būsimą įmonės veiklą ir numatomas pajamas nepaneigia Sprendime pateiktų išvadų ir pareiškėjų neatitikties Įstatymo reikalavimams.
Migracijos departamentas pažymi, kad pareiškėjas prieš kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo privalėjo būti susipažinęs su Įstatymo reikalavimais ir jų laikytis, tačiau taip nesielgė, todėl jis privalo prisiimti atsakomybę už jam ir jo šeimos nariams kilusias neigiamas pasekmes. Kita vertus, pareiškėjams nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką bei kreiptis dėl naujų leidimų laikinai gyventi išdavimo.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka ir su tais skundo argumentais, kad atsakovas, manydamas, jog nuo pareiškėjo nepriklausančios aplinkybės vis tiek tęsiasi per ilgai, turėjo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas turi galimybę pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jį susiejant ne su UAB „Ammar & Umer”, o su UAB „MWI group“, kurios vadovu yra pareiškėjas. Atkreipia dėmesį, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas tuo pagrindu, kad jis ketino dirbti aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą UAB „Ammar & Umer”, todėl jis neturėjo teisės dirbti dar ir kitoje įmonėje, o siekdamas pakeisti darbdavį, jis turėjo teikti prašymą Migracijos departamentui, tačiau to nepadarė.
Pažymi, kad pareiškėjų skundo argumentai, jog jie gyvena Lietuvos Respublikoje, o jų sūnūs lanko ugdymo įstaigas, nėra pagrįsti jokiais įrodymais, pareiškėjai taip pat nepateikė jokių pagrįstų įrodymų ir dėl pareiškėjos W. M. visame pasaulyje galiojančio draudimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. 50U-2386; 2389; 2392; 2393 dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų pareiškėjams, panaikinimo, teisėtumo bei pagrįstumo.
Į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas M. W. per atstovą tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal Įstatymo 44¹ straipsnio nuostatas UAB „Ammar & Umer” prekybos padalinio vadovo pareigose, 2019 m. gruodžio 11 d. Migracijos departamentui per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) pateikė 2019 m. gruodžio 10 d. prašymą Nr. 1912-LLG-1265 išduoti leidimą laikinai gyventi, galiojantį kelionės dokumentą, 2019 m. gruodžio 10 d. UAB „Ammar & Umer” pateiktą tarpininkavimo raštą leidimui laikinai gyventi išduoti/pakeisti Nr. 20191210-090244, UAB „Ammar & Umer”, direktorės S. Ž. pasirašytą paaiškinimą „Apie užsieniečio darbo pobūdį“, kitus dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkte bei 44¹ straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą.
2019 m. gruodžio 23 d. (duomenys neskelbtini) pilietė W. M. M. departamentui per atstovą MIGRIS pateikė prašymą Nr. 1912-LLG-1813 išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, kaip M. W. sutuoktinei.
2019 m. gruodžio 23 d. M. W. Migracijos departamentui per atstovą MIGRIS pateikė prašymą Nr. 1912-LLG-1813 išduoti (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. W. leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, kaip jo nepilnamečiui sūnui.
2019 m. gruodžio 23 d. M. W. Migracijos departamentui per atstovą MIGRIS pateikė prašymą Nr. 1912-LLG-1815 išduoti (duomenys neskelbtini) piliečiui M. U. W. leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, kaip jo nepilnamečiui sūnui.
Byloje taip pateiktas pareiškėjo M. W. 2019 m. gruodžio 23 d. paaiškinimas, kuriame jis nurodė, kad: Lietuvoje gyvena nuo 2014 m., ilgą laiko tarpą vykdė savo paties kurtą verslą, tuo pagrindu jam buvo išduoti, o vėliau ir pakeisti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje; nuo 2018 m. į Lietuvą persikėlė gyventi ir jo šeima, nuo atvykimo abu sūnūs ėmė lankyti (duomenys neskelbtini), vyresnysis sūnus šią mokyklą lanko ir šiuo metu, jaunesnysis sūnus nuo 2019 m. gruodžio buvo priimtas į darželio (duomenys neskelbtini) priešmokyklinę grupę, kurią jis lanko šiuo metu; šeima įsikūrusi Lietuvoje, vaikai adaptavęsi; leidimo laikinai gyventi gavimo pagrindą keičia išimtinai dėl asmeninių šeimos interesų; patvirtino, kad UAB „MWI group“ savo darbo laiką susimažins iki teisės aktų leistino dydžio nuo pirmos dienos, kai pradės dirbti UAB „Ammar & Umer” prekybos padalinio vadovu.
Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2020 m. sausio 23 d. pranešimu Nr. (15/4-10) 10K-3003 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo ir naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo“ informavo pareiškėją, kad 2020 m. sausio 22 d. priėmė sprendimą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2020 m. vasario 9 d., ir išduoti naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį trejus metus.
Migracijos departamentas 2021 m. gegužės 4 d. Sprendimu nusprendė: 1) vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 18 punktais panaikinti (duomenys neskelbtini) piliečiui M. W. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7503368, galiojantį iki 2023 m. sausio 24 d.; 2) vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 50 straipsnio 3 dalimi panaikinti (duomenys neskelbtini) pilietei W. M. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7503369, galiojantį iki 2023 m. sausio 24 d.; 3) vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi panaikinti (duomenys neskelbtini) piliečiams M. A. W. bei M. U. W. išduotus leidimus laikinai gyventi Nr. LT7503371 ir LT7503370, galiojančius iki 2023 m. sausio 4 d.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal šio Įstatymo 44¹ straipsnio nuostatas (4¹ punktas); yra šeimos sujungimo atvejis (3 punktas).
Įstatymo 44¹ straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos darbą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, kai jis atitinka šias sąlygas: pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio (toliau – Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU) dydžio (1 punktas); pateikiamas dokumentas, patvirtinantis, kad užsienietis atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas sąlygas užsiimti reglamentuojama profesine veikla, nurodyta darbo sutartyje, o jeigu profesinė veikla nereglamentuojama, – darbdavio informacija apie užsieniečio aukštą profesinę kvalifikaciją ir jos atitiktį darbo vietai (2 punktas); Užimtumo tarnyba socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šios dalies 4 punkte nurodytą atvejį ir atvejus, kai (3 punktas): pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją, kuri įtraukta į Profesijų, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikacija ir kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžio (a papunktis); pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją, kuri nėra įtraukta į Profesijų, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikacija ir kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 3 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžiai (b papunktis); užsieniečio leidimas laikinai gyventi, išduotas dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, keičiamas ir jau yra praėję 2 šio užsieniečio teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metai (c papunktis). Įstatymo (redakcija, galiojusi pareiškėjo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikimo metu) 4 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas ar pakeistas kaip dirbančiam aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pirmuosius dvejus teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris pakvietė užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą.
Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. To paties straipsnio 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, šio straipsnio 1 dalies 18 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nustatoma, kad užsienietis neatitinka tų Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, arba per pirmuosius dvejus teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, kai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktą. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas reglamentuoja, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; 5 punktas - jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 6 punktas - jis neturi tinkamos gyvenamosios patalpos, atitinkančios vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise ar nesinaudoja tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais arba nepateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, atitinkančią vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 7 punktas - jis neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba neturi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka patvirtinto Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimo apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimai laikinai gyventi taip pat panaikinami, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu.
Pažymėtina, kad pareiškėjui, kaip užsieniečiui, ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal šio Įstatymo 44¹ straipsnio nuostatas įmonėje UAB „Ammar & Umer“, 2020 m. sausio 24 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau Migracijos departamentas nustatė, kad minėtoje įmonėje pareiškėjas buvo įdarbintas 2020 m. vasario 4 d., o nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. ir nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d. jam buvo suteiktos nemokamos atostogos, už 2020 m. liepos – gruodžio mėnesius pareiškėjui buvo mokamas 607 Eur, o už 2021 m. sausio – kovo mėn. – 642 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Taigi pareiškėjui buvo mokamas tik MMA, nors pareiškėjas Migracijos departamentui nurodė atvykęs į Lietuvos Respubliką dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą už 4 000 Eur mėnesinį darbo užmokestį. UAB „Ammar & Umer“ 2019 m. gruodžio 10 d. išduotame rašte įsipareigojo įdarbinti pareiškėją aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją, kuri nėra įtraukta į profesijų, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikaciją ir kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį (4 000 Eur per mėnesį).
Teismas atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka 44¹ straipsnyje nustatytų sąlygų, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (pareiškėjui nebuvo mokamas įsipareigotas mokėti 4 000 Eur/mėn darbo užmokestis).
Įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad ne vėliau kaip per 7 dienas informuoti Migracijos departamentą apie užsienietį privalo: darbdavys – apie darbo sutarties su užsieniečiu, turinčiu leidimą laikinai gyventi, nutraukimą, apie užsieniečio neatvykimą ar neįdarbinimą, jeigu nuo darbdavio nurodytos dienos, kai užsienietis turėjo atvykti į Lietuvos Respubliką, praėjo daugiau kaip 10 dienų, arba apie užsieniečio, priimto dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, darbo užmokesčio dydžio sumažėjimą, jeigu darbo užmokesčio dydis tampa mažesnis nei nustatytas Įstatymo 44¹ straipsnio 1 dalies 1 ar 3 punkte. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas ar jo darbdavys nevykdė aukščiau minėtų sąlygų informuoti Migracijos departamentą apie nuo 2020 m. liepos 1 d. pasikeitusias aplinkybes dėl darbo užmokesčio dydžio, todėl Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad atsirado Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas.
Be kita ko, pareiškėjas buvo įdarbintas kitoje įmonėje UAB „MWI group“. Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo (redakcija, galiojusi pareiškėjo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikimo metu) 44¹ straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas ar pakeistas kaip dirbančiam aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pirmuosius dvejus teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris pakvietė užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas minėtos Įstatymo nuostatos taip pat nesilaikė.
Pareiškėjai skunde teigia, kad Sprendimas buvo įteiktas neišverstas, todėl tai juos diskriminavo, sudarė papildomas kliūtis įgyvendinti jų teisę skųsti Sprendimą.
Teismas šiuos pareiškėjų argumentus vertina kaip deklaratyvius, kadangi akivaizdu, jog skundas teismo dėl Sprendimo panaikinimo buvo paduotas nustatytu terminu, be to, pareiškėjai nėra prieglobsčio prašytojai, todėl teisė į nemokamas vertimo paslaugas pagal Įstatymą ar kitus teisės aktus jiems nėra garantuojama. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šie pareiškėjų skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjai skunde dėsto aplinkybes, jog UAB „Ammar & Umer“ veikla nukentėjo nuo pandemijos, kuri sukėlė didžiulę krizę (duomenys neskelbtini) naftos sektoriuje veikiančioms bendrovėms, dėl ko pareiškėjui nuo jo paties valios nepriklausančių priežasčių buvo suteiktos nemokamos atostogos, o vėliau prastovos, dėl ko buvo mokamas MMA.
Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, todėl šie skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas skunde pateikė tik abstraktaus pobūdžio informaciją, susijusią su statistine informacija apie pasaulines naftos rinkų tendencijas ir nenurodė tiesioginių sąsajų su minima bendrove, todėl nepateiktus pagrįstų įrodymų darytina išvada, kad dėl pandemijos įvesti apribojimai neturėjo didelės įtakos UAB „Ammar & Umer” vykdomai veiklai. Pažymėtina, kad pareiškėjo pajamos buvo vertinamos ir tuo metu, kuomet Lietuvos Respublikos teritorijoje nebuvo įvestas karantino režimas (2020 m. liepos – spalio mėn.), tačiau ir tuo metu jam vietoje nurodytų 4 000 Eur buvo mokamas MMA. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad asmuo, gavęs leidimą laikinai gyventi dėl to, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, ir po to, kai jam yra išduodamas leidimas laikinai gyventi, turi atitikti Įstatyme nustatytas sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas minėtas leidimas (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3727-442/2018). Po to, kai pareiškėjui buvo pakeistas leidimas laikinai gyventi, jis turėjo atitikti visas Įstatyme nustatytas sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas minėtas leidimas, t. y. darbdavys jam turėjo mokėti ne mažesnį negu 3 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio dydžio darbo užmokestį (žr. pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019). Jokių išimčių dėl paminėtų Įstatymo reikalavimų netaikymo teisės aktai nenumato, išimčių nepaminėjo ir patys pareiškėjai.
Pareiškėjai skunde nurodo, kad Migracijos departamentas nesiėmė veiksmų susisiekti su pareiškėju, patikslinti susiklosčiusią situaciją, nepasiūlė ieškoti sprendimo būdų.
Pažymėtina, kad pareiškėjui nuo 2020 m. kovo mėnesio nėra mokamas UAB „Ammar & Umer” įsipareigotas mokėti 4 000 Eur/mėn darbo užmokestis, tačiau to pareiškėjas neginčija. Taigi pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44¹ straipsnio sąlygų. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjui neatitikus minėtų sąlygų Migracijos departamentas turėjo pareigą pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 8 punktą panaikinti pareiškėjui, atitinkamai ir jo šeimos nariams išduotus leidimus laikinai gyventi. Svarbu paminėti tai, kad prieš Sprendimo priėmimą pareiškėjas neprivalėjo būti apklausiamas, nes teisės aktuose tai nėra numatyta, o pareiškėjas skunde nenurodo, kokius konkrečiai Sprendimui reikšmingus dokumentus ar duomenis jam buvo sukliudyta pateikti. Be kita ko Migracijos departamentas neturėjo teisinio pagrindo siūlyti pareiškėjui kitokių sprendimų, kadangi pareiškėjas pats nesilaikė pareigos pranešti apie pasikeitusias aplinkybes dėl jo darbo užmokesčio dydžio, taip pat nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.
Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai Lietuvos Respublikoje neturi deklaruotos gyvenamosios vietos, o pareiškėjų vaikai nėra registruoti mokykloje ar darželyje. Pareiškėjai skunde neigia šias aplinkybes, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kad jie būtų deklaruoti Lietuvos Respublikoje ar jų vaikai Lietuvos Respublikoje lankytų ugdymo įstaigas. Pareiškėjai, be kita ko, nurodo, kad turi leidimus laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), kur pareiškėjas sukūręs verslus, kad pagrindinę pareiškėjų pajamų dalį vis dar sudaro jų verslų, įsteigtų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir kitų užsienio šalių duodama grąža. Teismas vertindamas įrodymų apie deklaruotą, vaikų darželio ar mokymosi įstaigos lankymo nebuvimą, tai, kad beveik visos pajamos gaunamos iš užsienyje įkurtų verslų, į tai, kad pareiškėjai turi leidimus laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), daro išvadą, kad pareiškėjų interesai bei gaunamos pajamos yra ne Lietuvos Respublikoje.
Teismas pabrėžia, kad Sprendimas neprieštarauja teisėtų lūkesčių, teisingumo ir proporcingumo principams, nes teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi trečiųjų šalių piliečiams suteikiama (įgyjama) tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad leidimas pareiškėjui buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam išduotas leidimas Įstatyme įtvirtintais pagrindais negali būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas, taip pat neturi atsirasti aplinkybių, kurios Įstatyme nurodytos kaip leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo pagrindai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2966-556/2021; 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2946-415/2021).
Teismas įvertinęs skunde pateiktus argumentus, byloje pateiktus įrodymus, Įstatymo nuostatas bei teismų praktiką daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai ir išsamiai argumentavo skundžiamą Sprendimą ir taikė Įstatymo nuostatas, taigi Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 140¹ straipsnio 3 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjų M. W. (M. W.), W. M. (W. M.) bei M. A. W. (M. A. W.) ir M. U. W. (M. U. W.), atstovaujamų įstatyminių atstovų M. W. (M. W.) ir W. M. (W. M.), skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.