Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Žukausko, sekretoriaujant Živilei Vološinienei, dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei, advokatui Algirdui Gurauskui, nuteistajam D. G. teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 151¹ straipsnio 1 dalį, 264 straipsnio 2 dalį ir nuteistas pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams; pagal BK 264 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridėjus švelnesnės bausmė dalį, ir D. G. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2019 m. kovo 20 d. nuosprendžiu paskirta bausme, pridedant neatliktos bausmės dalį ir D. G. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo 4 metams 2 mėnesiams bausmė ir 17 MGL (640,22 Eur) dydžio bauda. Laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaityta bausmė (45 dienos), iš dalies atlikta pagal Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2019 m. kovo 20 d. nuosprendį.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2018 m. birželio16 d. ir nuo 2018 m. rugpjūčio 24 d. iki 2019 m. balandžio 23 d.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. G. nuteistas už tai, kad 2018 m. birželio 15 d., laikotarpyje nuo 4.50 val. iki 9.45 val., (duomenys neskelbtini) ir 2018 m. rugpjūčio 12 d., apie 03.00 – 4.30 val., garažų masyvo teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini) būdamas pilnametis, 25 metų amžiaus asmuo, esant dideliam amžiaus ir fizinės brandos skirtumui tarp jo ir nukentėjusios L. L., tris kartus lytiškai santykiavo su šešiolikos metų nesulaukusia L. L., gim. (duomenys neskelbtini), su jos sutikimu, nesant išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių, taip pažeisdamas nepilnametės L. L. seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą.

2. D. G. nuteistas ir už tai, kad 2018 m. rugpjūčio 12 d., laikotarpyje nuo 01.30 val. iki 04.30 val., viename iš garažų masyvo, esančio (duomenys neskelbtini), garaže, perdavė neteisėtai įgytą narkotinę medžiagą – heroiną, nepilnametei L. L., gim. (duomenys neskelbtini), kurią ji rūkė, tokiu būdu lenkė nepilnametį asmenį vartoti narkotines medžiagas.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. G. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliaciniame skunde D. G. neigia perdavęs nukentėjusiajai L. L. narkotinių medžiagų bei lenkęs L. L. jas vartoti.

7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

8. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo D. G., nukentėjusiosios L. L., kitų byloje apklaustų asmenų parodymus, kitus byloje surinktus įrodymus, įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino atsižvelgęs į jų tarpusavio santykį. D. G. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 264 straipsnio 2 dalyje, įrodo byloje nustatyta ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų bei jų teisinio vertinimo.

9. Pagal BK 264 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas padėjo nepilnamečiui įsigyti, vertė, lenkė ar kitaip jį pratino ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas. D. G. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad perdavė neteisėtai įgytą narkotinę medžiagą heroiną nepilnametei L. L., kurią nukentėjusioji rūkė, ir taip lenkė nepilnametę vartoti narkotines medžiagas. Lenkimu vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas laikomi bet kokie kaltininko veiksmai, kuriais jis siekia, kad nepilnametis asmuo imtų vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas. Lenkimas gali reikštis įkalbinėjimu, patarimu, pasiūlymu vartoti, apgaule, grasinimais, prievarta ir pan.

10. Nuteistasis D. G. tvirtina, kad 2018 m. rugpjūčio 12 d. naktį nei jis pats, nei L. L. narkotinių medžiagų neturėjo ir nevartojo, juo labiau jis nelenkė ir jokiais kitais būdais nevertė jos vartoti narkotines medžiagas. Tačiau šiuos nuteistojo parodymus paneigia visų pirma nukentėjusiosios L. L. parodymai. Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji nurodė, jog 2018 m. rugpjūčio 12 d. naktį su D. G. susitiko garaže, kuriame buvo ir D. L. bei I. M., garaže visi vartojo alkoholinius gėrimus. Atėjusi į garažą ji pamatė ant stalo padėtą popierių, ant kurio buvo žolelės. Paklaususi, kas tai yra, atsakymo neišgirdo. Kai vaikinai pradėjo rūkyti, D. G. pasiūlė parūkyti ir jai, pasakė, kad įtrauktų porą dūmų, ji tą ir padarė. Ji rūkė iš D. G. rankų, jis laikė, o ji traukė. Po to jai pasidarė silpna, ji prarado atmintį. Atmintį ji atgavo tada, kai D. G. išvedė ją į lauką ir paguldė ant žolės. Nukentėjusiosios teigimu, ji ir anksčiau su D. G. buvo vartojusi marihuaną, ,,Ekstazi“ tabletes ir dar vieną medžiagą, vadinamą ,,chimke“ (t. 2, b. l. 26-29). Iš esmės analogiškas aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir atliekant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę. Psichikos tyrimo metu nukentėjusioji L. L. teigė, jog atėjusi į garažą, kuriame buvo D. G. su draugais, ant stalo matė padėtas žoleles, kurias vaikinai rūkė. D. G. ir jai davė parūkyti, laikė butelį, uždengtą folija, kurioje buvo prabadytos skylutės, o ji burna traukė dūmus (t. 2, b. l. 75-86). VšĮ Vilniaus psichiatrijos ligoninės 2019 m. gegužės 2 d. rašte Nr. K6-4191 nurodyta, kad L. L. 2018 m. rugpjūčio 13 d. VŠĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės klinikinėje laboratorijoje atliktame psichotropinių ir narkotinių medžiagų nustatymo teste gautas teigiamas rezultatas reiškia, kad pacientė galėjo būti vartojusi šios grupės medžiagų (t. 4, b. l. 26). Valstybinės teismo medicinos tarnybos toksikologijos laboratorijos specialistės chemikės E. Š. paaiškinimų protokole nurodyta, kad L. L. atliktas tyrimas rodo, jog ji galėjo vartoti opiatus: heroiną, kodeiną arba morfiną. Opiatai organizme randami trijų dienų laikotarpyje po jų vartojimo. Į organizmą opiatai gali patekti intraveniniu būdu, o heroinas ir rūkant (t. 4, b. l. 40 – 42). Kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais apie 2018 m. rugpjūčio 12 d. nakties įvykius ir laiko nustatytu, kad D. G. pasiūlė nukentėjusiajai parūkyti narkotinės medžiagos bei ją davė parūkyti L. L.. Šių aplinkybių nepaneigia nuteistojo D. G. apeliacinio skundo argumentai, jog į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai ir medikai nenurodė, kad nukentėjusioji L. L. buvo apsvaigusi nuo narkotinių medžiagų. Policijos pareigūnai nukentėjusiosios apsvaigimo netikrino ir neturėjo tam galimybių. Vėliau patikrinus buvo nustatyta, kad L. L. yra vartojusi narkotines medžiagas, ir to pakanka nustatyti narkotinių medžiagų vartojimo faktą. Kolegija liudytojų D. L. ir I. M. parodymus apie tai, kad 2018 m. rugpjūčio 12 d. garaže narkotinių medžiagų niekas neturėjo ir jų nevartojo, laiko nepatikimais, nes jie prieštarauja patikimiems nukentėjusiosios parodymams. Be to, liudytojas D. L. po apklausos policijoje rašė nukentėjusiajai žinutes dėl įvykio ir galimai buvo susirūpinęs, kad pats nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad ji su D. G. ne kartą buvo vartojusi narkotines medžiagas, netiesiogiai patvirtina ir byloje esantys L. L. susirašinėjimai su D. G. per programą ,,Messenger“, iš kurių matyti, kad asmuo, pasivadinęs (duomenys neskelbtini), 2018 m. gegužės 8 d. rašo L. L.: „Laba jaučiu ketvirtadieni penktadieni busiu ignal gal ko reiks? Vilniui geresni dumai nei rajone“, „To bet labai stipri. Tai vel užsiiminet pradejau tik atvariau vln baryga vel“, „oke paderinsiu silpnesnes kad nenumirtut bus dar problemu“ (t. 2, b. l. 166 - 167). Nors nuteistasis teigia, kad šios žinutės neturi nieko bendro su narkotinių medžiagų vartojimu, tačiau pats įtikinamai jų turinio nepaaiškino, o su kaltinimu sutampantis laikas ir veiksmai, pokalbio dalyviai ir pokalbio turinys rodo, kad buvo kalbama apie narkotines medžiagas. Nukentėjusiosios L. L. parodymus apie tai, jog 2018 m. rugpjūčio 12 d. garaže nuteistasis davė jai parūkyti narkotinių medžiagų, patvirtina ir 2018 m. rugpjūčio 22 d. D. L. susirašinėjimas su L. L., kuriame užfiksuota, kaip D. L. klausia L. L. ,,ka tu ten mentam pripasakojus?“ į ką L. L. atsako: ,,Ką aš?“, D. L. nurodo: ,,Kad mes tave gyrdem ir pns“, L. L. paklausus: ,,o pričiom čia tu? Aš kažką tau sakiau? Ne Tai būk ramus“, D. L. atsako: ,,Pas (duomenys neskelbtini) mentai būvo. Tai ka tu čia man būri“, L. L. rašo: ,,Aš būriu? Kas gert ir rūkyt kažkokio š davė? Čia aš išsigalvoju?“ (t. 2, b. l. 168). Atlikus nukentėjusiosios L. L. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę konstatuota, jog L. L. galimai jos atžvilgiu daromos nusikalstamos veikos padarymo metu nesirgo lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu. L. L., atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jos protinio išsivystymo lygį, o taip pat į jos apsvaigimą nuo psichoaktyvių medžiagų, galėjo suprasti konkrečias faktines bylos aplinkybes, tačiau negalėjo jų nuosekliai įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti nuoseklius parodymus. L. L. faktinių aplinkybių įsiminimas buvo fragmentinis. L. L. duodamų parodymų turinį taip pat veikė ir jos emocinė būsena ir jai būdingi individualūs psichologiniai ypatumai, dėl kurių ji keitė savo parodymus arba juos atskleidė nepilna apimtimi. L. L. nenustatytas nei padidintas polinkis į įtaigumą, nei padidintas polinkis fantazuoti (t. 2 b. l. 75-86). Byloje surinktų ir aptartų įrodymų visetas patvirtina, kad D. G. 2018 m. rugpjūčio 12 d. pasiūlė L. L. vartoti narkotinę medžiagą, ją perdavė, padėjo jai parūkyti ir tokiais savo veiksmais lenkė nepilnametę nukentėjusiąją L. L. vartoti narkotinę medžiagą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei teisingai D. G. padarytą veiką kvalifikavo pagal BK 264 straipsnio 2 dalį.

11. Nuteistasis D. G. apeliaciniame skunde nesutinka su bausmėmis, paskirtomis už jo padarytas nusikalstamas veikas, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtas bausmes.

12. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima paskirti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Bausmės dydžio nustatymo taisyklės yra BK 61 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

13. D. G. padarė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena, numatyta BK 151¹ straipsnio 1 dalyje, priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, kita, numatyta BK 264 straipsnio 2 dalyje – sunkių nusikaltimų kategorijai. Jeigu už BK 151¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą įstatymas numato alternatyvą laisvės atėmimo bausmei, tai už BK 264 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. D. G. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 151¹ straipsnio 1 dalyje, tačiau tai padarė ne savo noru, bet dėl byloje surinktų, jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu dėl įtarimo pagal BK 264 straipsnio 2 dalį jis neigė visas jam inkriminuotas aplinkybes ir net apklaustas teisme neigė davęs nepilnametei nukentėjusiajai vartoti narkotinę medžiagą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šios aplinkybės nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia. D. G. atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas nuteistasis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). D. G. praeityje 4 kartus teistas, baustas administracine tvarka, jauno amžiaus, darbingas, niekur nedirba, gauna socialinę pašalpą, registruotas Užimtumo tarnyboje. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, už inkriminuotų nusikaltimų padarymą D. G. parinko griežčiausią straipsnių sankcijose numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, bet jos dydį nustatė artimą minimaliai ribai. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai bausmė paskirta nesilaikant BK nustatytų bausmės skyrimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. G. bausmes tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek nustatydamas galutinės bausmės dydį, BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. Nuteistajam D. G. paskirtos bausmės atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, jos yra proporcingos padarytoms nusikalstamoms veikoms. D. G. tiek už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, tiek galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos, jų švelninti nėra pagrindo. Byloje nėra ir BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių D. G. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnių sankcijose numatytų bausmių paskyrimas D. G. už jo nusikalstamų veikų padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. G. apeliacinį skundą atmesti.