Vilniaus apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs antstolės Virginijos Meškauskienės atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 21 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas pareiškėjo I. D. (I. D.) skundas dėl antstolės Virginijos Meškauskienės veiksmų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas pateikė skundą dėl antstolės Virginijos Meškauskienės veiksmų, prašydamas: 1) panaikinti antstolės patvarkymą, kiek juo yra ribojama pareiškėjo teisė įsigyti maisto produktus ir būtiniausius reikmenis įkalinimo įstaigos parduotuvėje; 2) jeigu pagal patvarkymą buvo nurašytos ar areštuotos pareiškėjui priklausančios lėšos, sugrąžinti tokias lėšas arba panaikinti lėšų areštą, kiek juo yra ribojama pareiškėjo teisė įsigyti maisto produktus ir būtiniausius reikmenis įkalinimo įstaigos parduotuvėje. Skundu nurodoma, jog antstolės patvarkymu išieškojimas yra nukreiptas į visas pareiškėjo lėšas, įskaitant ir tas, kurios neviršija vienos minimaliosios mėnesinės algos, taip pažeidžiant Civilinio proceso kodekso 668 straipsnio 1 dalį. Skundžiamas patvarkymas apriboja pareiškėjo teises asmeninės sąskaitos lėšomis įsigyti maisto produktus ir būtiniausius reikmenis. Nėra kitų galimybių šiems pareiškėjo poreikiams patenkinti. Antstolė 2016 m. birželio 29 d. patvarkymu atmetė pareiškėjo skundą ir persiuntė jį Vilniaus miesto apylinkės teismui. Antstolė nurodo, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jis gauna Civilinio proceso kodekso 739 straipsnio numatytas lėšas, į kurias negalima nukreipti išieškojimo. Pareiškėjas nedirba ir negauna darbo užmokesčio ar pajamų, prilygintų darbo užmokesčiui. Todėl nėra pagrindo Civilinio proceso kodekso 668 straipsnio 1 daliai taikyti. Be to, antstolė nurodo, jog pagal skundžiamą patvarkymą nėra išieškotos lėšos.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 21 d. nutartimi tenkino pareiškėjo skundą dėl antstolės veiksmų iš dalies: pripažino antstolės veiksmus – išieškojimo pagal 2016 m. birželio 3 d. patvarkymą nukreipimą į pareiškėjui priklausančias lėšas, neviršijančias vienos minimaliosios mėnesinės algos, – neteisėtais; atmetė kitą skundo dalį. Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog antstolė, kuri vykdo savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ 2013 m. sausio 17 d. nutarimą, 2016 m. birželio 3 d. priėmė patvarkymą vykdyti išieškojimą iš pareiškėjui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje. Šiuo patvarkymu areštuotos pareiškėjo lėšos (108,37 Eur) ir nurodyta pervesti lėšas į antstolės depozitinę sąskaitą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog Civilinio proceso kodekso 668 straipsnio nuostatos aktualios tik išieškant iš skolininko turto, inter alia, pinigų sumų, iš kurių išieškojimo Civilinio proceso kodekso LI skyriaus normos nereglamentuoja. Prie tokių pinigų sumų, kaip turto rūšies, priskirtinos ir lėšos, likusios iš darbo užmokesčio bei kitų pajamų po Civilinio proceso kodekso 736 straipsnyje nurodytų išskaitų išieškojimo. Būtent tokių lėšų bendrai sumai gali būti taikomas Civilinio proceso kodekso 668 straipsnio 1 dalyje nustatytas ribojimas išieškoti iš jos, jei ji neviršija vieno MMA. Taip pat pažymėtina, kad įstatyme nėra išimčių, kurios išieškojimo iš laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų tvarką bei išskaitų dydžius reglamentuotų skirtingai nei išieškojimą iš kitų asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2016). Antstolės veiksmai, nukreipiant išieškojimą į pareiškėjo lėšas, neviršijančias vienos minimaliosios mėnesinės algos (MMA), yra neteisėti. Išieškojimas gali būti vykdomas tik iš lėšų, viršijančių vieną minimaliąją mėnesinę algą. Pareiškėjas prašo grąžinti lėšas, jeigu šios buvo nurašytos pagal antstolės patvarkymą. Antstolė pateikė duomenis, patvirtinančius, jog nebuvo nurašytos lėšos. Todėl pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl lėšų grąžinimo.

Atskirojo skundo argumentai

Antstolė pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartį ir palikti galioti jos patvarkymą. Atskiruoju skundu teikiami argumentai, kuriais buvo grindžiamas patvarkymas dėl atsisakymo tenkinti pareiškėjo skundą. Papildomai nurodoma, jog netinkamai išaiškinta kasacinio teismo nutartis, kuria pagrįsta skundžiama nutartis. Be to, akcentuojama, kad, panaikinus patvarkymą, išieškojimas iš pareiškėjo taps neįmanomu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliacinio (atskirojo) skundo ribų. Nebent viešasis interesas reikalauja peržengti skundo ribas ir, neperžengus šių ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo atskirojo skundo riboms peržengti. Be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).Antstolė vykdo 2013 m. sausio 17 d. nutarimą, kuriuo pareiškėjui paskirta bauda už administracinį teisės pažeidimą. Civilinio proceso kodekso 584 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, jog institucijų ir pareigūnų nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais, vykdomi pagal Civilinio proceso kodekso VI dalies numatytas taisykles. Civilinio proceso kodeksas nenumato administracinės nuobaudos – baudos – vykdymo senaties termino. Tačiau tokį terminą numato Administracinių teisės pažeidimų kodeksas. Šio kodekso 308 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, jog nutarimo skirti baudą priverstinio vykdymo senaties terminas – penkeri metai nuo šio kodekso 313 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino jį geruoju įvykdyti pabaigos. Ši nuostata, numatanti 5 (penkerių) metų baudos priverstinio vykdymo senaties terminą, priimta (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 308 straipsnis pakeistas) 2013 m. lapkričio 19 d. įstatymu Nr. XII-601, kuris (su vienintele išimtimi, kuri nėra aktuali šiai bylai) įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d. Šio įstatymo, kuriuo, be kita ko, pakeistas Administracinių teisės pažeidimų kodekso 308 straipsnis, 18 straipsnio 3 dalis numato, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtų baudų už administracinius teisės pažeidimus išieškojimas vykdomas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Kaip nustatyta, nutarimas, kuriuo pareiškėjui paskirta bauda, priimtas 2013 m. sausio 17 d., tai yra iki aukščiau nurodyto įstatymo įsigaliojimo. Vadinasi, išieškojimui pagal šį nutarimą nėra taikomas 5 (penkerių) metų vykdymo senaties terminas, numatytas Administracinių teisės pažeidimų kodekso 308 straipsnio 1 dalimi. Administracinių teisės pažeidimų kodeksas iki 2015 m. sausio 1 d. nereglamentavo baudos priverstinio vykdymo senaties termino. Pagal anksčiau suformuotą teismų praktiką nutarimas skirti baudą, perduotas vykdyti, nepažeidžiant Administracinių teisės pažeidimo kodekso 308 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, turi būti vykdomas, vadovaujantis Administracinių teisės pažeidimų kodekso 312-316 straipsniais, reglamentuojančiais nutarimų skirti baudą vykdymo procesą. Tačiau administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teisinė padėtis negali būti blogesnė už padėtį asmens, dėl kurio buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Baudžiamojo kodekso 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis nevykdomas, jei jis nebuvo įvykdytas per dvejus metus, kai paskirta bausmė už baudžiamąjį nusižengimą. Baudžiamojo kodekso 96 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu nuteistasis po nuosprendžio įsiteisėjimo vengia atlikti bausmę, senaties eiga sustoja. Šiuo atveju senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią nuteistasis pats atvyko atlikti bausmės ar buvo sulaikytas. Analogiškų taisyklių turi būti laikomasi ir vykdant nutarimą dėl administracinės nuobaudos paskyrimo (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N3-904-04; 2009 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N-261-7199/2009). Sprendžiant, ar nėra pasibaigęs nutarimo skirti administracinę nuobaudą – baudą – vykdymo senaties terminas, turi būti nustatyta, ar nepraleistas trijų mėnesių vykdomojo dokumento perdavimo terminas tarp vykdančių nuobaudą arba kitų valdžios institucijų, esant įstatymo numatytiems pagrindams (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 308 straipsnio 1 dalis), bei ar vykdymo laikotarpiu nėra dvejų metų laikotarpio, kai valdžios institucijos dėl aplaidumo ar kitų priežasčių nieko neatliko dėl nuobaudos įvykdymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N3-1859/2007; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-4150/2009). Būtina išsiaiškinti, ar asmuo nevengė atlikti jam paskirtą nuobaudą – sumokėti ar netrukdyti išieškoti jam paskirtą baudą, tai yra ar nėra pagrindo pripažinti, kad baudos vykdymo senaties eiga buvo sustojusi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N18-1653/2007). Jei per dvejus metus nuo nutarimo dėl baudos paskyrimo administracinio teisės pažeidimo byloje priėmimo bauda nėra išieškoma ir jei negali būti konstatuota, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo ėmėsi kokių nors veiksmų, siekdamas išvengti baudos mokėjimo, vykdymo procesas administracinio teisės pažeidimo byloje turi būti nutrauktas dėl senaties termino suėjimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N(9)-1105/2007).Nuo nutarimo, kuriuo pareiškėjui paskirta bauda už administracinį teisės pažeidimą, įsiteisėjimo dienos yra praėjęs ilgesnis negu 3 (trejų) metų laiko tarpas. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į šią aplinkybę, teisme nebuvo svarstomas klausimas dėl išieškojimo pagal 2013 m. sausio 17 d. nutarimą senaties termino suėjimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nustatęs nurodomą aplinkybę ir atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą teismų praktiką, 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartimi pasiūlė antstolei raštu pasisakyti pareiškėjo galimo vengimo vykdyti 2013 m. sausio 17 d. nutarimą klausimu. Antstolė teismo nustatytu terminu pateikė rašytinius paaiškinimus. Šiais paaiškinimais, be kita ko, nurodoma, jog antstolė sistemingai atliko vykdymo veiksmus, vykdant nutarimą nebuvo laikotarpio, per kurį dvejus metus nebūtų atliekami vykdymo veiksmai dėl baudos išieškojimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su antstole tiek, kiek ji nurodo, jog ši periodiškai atliko vykdymo veiksmus. Vykdomosios bylos duomenys patvirtina šią antstolės nurodomą aplinkybę. Iš kitos pusės, vykdomojoje byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas vengė vykdyti nutarimą. Tokie duomenys nebuvo teismui pateikti ir suteikus antstolei galimybę pasisakyti galimo vengimo vykdyti nutarimą klausimu, šiai pateikus rašytinius paaiškinimus. Todėl nėra pagrindo išvadai, jog buvo sustojusi išieškojimo pagal nutarimą senaties termino eiga, daryti. Vadinasi, išieškojimo pagal 2013 m. sausio 17 d. nutarimą senaties terminas suėjo dar 2015 m. sausio 19 d. Išieškojimo senaties termino pabaiga yra pagrindas vykdomajai bylai nutraukti (Civilinio proceso kodekso 629 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pareiškėjas nesikreipė į antstolę dėl vykdomosios bylos nutraukimo, suėjus išieškojimo senaties terminui. Kita vertus, antstolė privalėjo savo iniciatyva, be atskiro pareiškimo, suėjus išieškojimo pagal 2013 m. sausio 17 d. nutarimą senaties terminui, nutraukti vykdomąją bylą. Tačiau antstolė nenutraukė vykdomosios bylos ir toliau tęsė vykdymą. Visi vykdymo veiksmai, tarp jų – ir pareiškėjo apskųsto patvarkymo priėmimas, kuriuos antstolė atliko, suėjus išieškojimo pagal nutarimą senaties terminui, yra neteisėti. Pareiškėjas ir pirmosios instancijos teisme neiškėlė klausimo dėl vykdomosios bylos nutraukimo, suėjus išieškojimo pagal nutarimą senaties terminui. Iš kitos pusės, teismas, pareiškėjui pateikus skundą dėl antstolės veiksmų, turėjo ex officio (savo iniciatyva) svarstyti aptariamą klausimą ir nustatyti išieškojimo pagal nutarimą senaties termino suėjimą, kaip pagrindą vykdomajai bylai nutraukti (Civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 8 dalis, 594 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nors ir nustatė pagrindą, neturi teisės nutraukti vykdomąją bylą, nes šio klausimo išsprendimas yra antstolio kompetencija (Civilinio proceso kodekso 630 straipsnio 1 dalis). Todėl antstolei nurodoma, jog ji turi nutraukti vykdomąją bylą, pradėtą pagal nutarimą dėl baudos skyrimo. Taip užbaigus vykdomąją bylą (Civilinio proceso kodekso 632 straipsnio 1 dalies 3 punktas), nutarimas su atitinkama antstolės žyma turi būti grąžintas jį priėmusiai institucijai (Civilinio proceso kodekso 630 straipsnio 3 dalis). Kaip pripažinta, visi vykdymo veiksmai, tarp jų – ir pareiškėjo apskųsto patvarkymo priėmimas, kuriuos antstolė atliko, suėjus išieškojimo pagal nutarimą senaties terminui, yra neteisėti (nutarties 17 punktas). Todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl antstolės atskirojo skundo argumentų, nes, nepriklausomai nuo šių argumentų pagrįstumo, antstolės 2016 m. birželio 3 d. patvarkymas vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje, yra neteisėtas. Apeliacinės instancijos teismas palieka pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, papildomai pripažindamas, jog antstolės veiksmai (neveikimas) nenutraukiant vykdomosios bylos ir vykdymo veiksmai, atlikti suėjus išieškojimo pagal nutarimą senaties terminui, yra neteisėti (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartį nepakeistą.