Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-261-1293-09

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2009-11-23
Bylos Nr.: A-261-1293-09
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Virgilijus Valančius (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Valstiečių laikraštis“
Atsakovas: Žurnalistų
Advokatai: Henrikas Celencevičius

Administracinė byla Nr. A-261-1293/2009Procesinio sprendimo kategorija 36; 79.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. lapkričio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Henrikui Celencevičiui,atsakovo atstovei Jūratei Kučinskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Valstiečių laikraštis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos UAB „Valstiečių laikraštis“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant M. S. ir S. J., dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

UAB „Valstiečių laikraštis“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėja, apeliantė) kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti neteisėtu Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėją - Bendrovę dėl LR visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktų pažeidimo, padaryto paskelbiant publikaciją „Alkoholis kiša koją politikų garbei“ („Valstiečių laikraštis“, 2008 m. gegužės 7 d., Nr. 34/8744), ir panaikinti 2008 m. rugpjūčio 26 d. Inspektoriaus priimtą sprendimą Nr. SPR-50 „Dėl publikacijoje „Alkoholis kiša koją politikų garbei“ („Valstiečių laikraštis“, 2008 m. gegužės 7 d., Nr. 34/8744) paskelbtos informacijos“, įpareigojant Inspektorių viešai paskelbti „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“, Inspektoriaus tarnybos interneto tinklalapyje galimą teismo sprendimą dėl Inspektoriaus sprendimo įspėti viešosios informacijos rengėją - UAB „Valstiečių laikraštis“ dėl LR visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktų pažeidimo, padaryto paskelbiant publikaciją „Alkoholis kiša koją politikų garbei“ („Valstiečių laikraštis“, 2008 m. gegužės 7 d., Nr. 34/8744) pripažinimo neteisėtu.

Pareiškėja paaiškino, jog 2008 m. rugpjūčio 28 d. gavo 2008 m. rugpjūčio 26 d. Inspektoriaus raštą Nr. S-442 „Dėl žurnalistų etikos inspektoriaus priimto sprendimo“ su 2008 m. rugpjūčio 26 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus priimto sprendimo Nr. SPR-50 „Dėl publikacijoje „Alkoholis kiša koją politikų garbei“ kopiją. Sprendime nurodoma, kad pareiškėjos Europos Parlamento narės M. S. (toliau — europarlamentarė) skundas perduotas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų komisijai nagrinėti pagal kompetenciją, o pats skundą išnagrinėjo LR visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu.

Sprendime inspektorius nustatė, kad ginčo objektu esančiame teiginyje „Kol kas yra dėstoma tik neoficiali nuomonė apie M. S.. Žmonės sakė esą ją ne kartą matė, jų nuomone, neįprastos būsenos, kuri nederėtų tokio rango politikei. Mačiusiųjų teigimu, jiems susidarė įspūdis, kad viešumoje pasirodžiusi M. S. galėjo būti paragavusi alkoholio“ yra paskleista faktinio pobūdžio informacija, jog pareiškėja ne kartą vartojo alkoholį ir neblaivi pasirodė viešoje vietoje.

Konstatuojamoje Sprendimo dalyje inspektorius taip pat nurodė, kad „nagrinėjamu atveju viešosios informacijos rengėjas šių reikalavimų (pastaba: pirmiau išvardinti LR visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktų, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos „Dėl žurnalistikos etikos“ Nr.1003 (1993) 4 p.) nesilaikė, nes iš skundžiamos publikacijos turinio skaitytojams suteikiamas akivaizdus pagrindas manyti, jog pareiškėja atliko moralei ir paprotinėms normoms prieštaraujančius veiksmus, tačiau viešosios informacijos rengėjas neįrodė, kad pareiškėja taip elgėsi. Paskelbdamas žinią apie pareiškėją, kaip netinkamai viešumoje besielgiantį asmenį, viešosios informacijos rengėjas neįsitikino skelbiamos informacijos teisingumu ir tikslumu, tokiu būdu nevykdė aukščiau išvardintų teisės aktuose jam numatytų pareigų. (Sprendimo 6 lape).

Šalies argumentai

Pareiškėja paaiškino, kad ji neskelbė, kaip nurodė inspektorius, kad „pareiškėja atliko moralei ir paprotinėms normoms prieštaraujančius veiksmus“. Pareiškėja nurodė kitų asmenų pasakojimais paremtas jų nuomones, jiems susidariusį įspūdį, kad „viešumoje pasirodžiusi M. S. galėjo būti paragavusi alkoholio“. Pareiškėja neteigė, kad esą europarlamentarė ne kartą vartojo alkoholį ar neblaivi pasirodė viešoje vietoje. Tokių teiginių pareiškėjos straipsnyje nėra. Priešingai, pats Inspektorius susidarė savo nuomonę ir įspūdį, kurį jis pats ir išdėstė sprendime, - „paskleista faktinio pobūdžio informacija, jog pareiškėja ne kartą vartojo alkoholį ir neblaivi pasirodė viešoje vietoje“. Šį savo įspūdį (nuomonę) inspektorius sprendime pateikė kaip pareiškėjos paskelbtą faktą, tačiau taip nėra. Pareiškėja viso labo paskelbė trečiųjų asmenų nuomones, įspūdžius, ir tik vieną faktą, jog asmenys europarlamentarę matė pasirodžiusią viešumoje. Kitų faktų ar informacijos apie europarlamentarę nagrinėtoje straipsnio ištraukoje paskelbta nebuvo. Tuo tarpu inspektorius jam susidariusią nuomonę pateikė sprendime kaip faktą, kurį esą skelbė pareiškėja, ir remiantis šiuo „faktu“ motyvavo savo Sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 30 d. nutartyje (adm.byla Nr. A-248-1088-07) yra pažymėjęs, jog atsižvelgiant į LR visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad žurnalistų etikos inspektorius yra valstybės tarnautojas, bei į jo vykdomas funkcijas, nustatytas šio įstatymo 50 straipsnyje, pripažintina, kad žurnalistų etikos inspektorius yra viešojo administravimo subjektas, todėl jo veiklai taikytinas ir LR viešojo administravimo įstatymas, nes savo veikloje žurnalistų etikos inspektorius priima viešojo administravimo aktus-sprendimus. Taigi, sprendimas, kaip individualus administracinis aktas, privalo būti pagrįstas faktais, o ne inspektoriaus nuomone, manymu (LR viešojo administravimo įstatymo (toliau - LR VAĮ) 8 str. 1 d.). Todėl sprendime inspektoriaus nurodytai neva nustatytai faktinei aplinkybei, kad „iš skundžiamos publikacijos turinio skaitytojams suteikiamas akivaizdus pagrindas manyti, jog pareiškėja atliko moralei ir paprotinėms normoms prieštaraujančius veiksmus“, esant pagrįstai tik inspektoriaus asmenine nuomone, manymu (prasimanymu), bet ne faktais, skundžiamas sprendimas negali būti laikomas pagrįstas faktais, neatitinka individualiam administraciniam sprendimui keliamo faktinio pagrįstumo reikalavimo. Be to, jokia „žinia“ apie europarlamentarę, kaip netinkamai viešumoje besielgiantį asmenį, nebuvo paskelbta, todėl nėra aišku, kodėl inspektorius nusprendė, kad viešosios informacijos rengėjas neįsitikino skelbiamos informacijos teisingumu ir tikslumu. Todėl sprendimas dar vienu savarankišku pagrindu neatitinka individualiam administraciniam sprendimui keliamo faktinio pagrįstumo reikalavimo, nes remiasi ne inspektoriaus nustatytais faktais, o jo prielaidomis, manymu.

Kadangi Sprendime nurodytos kaip pažeistos „pareigos“ nėra pagrįstos teisės normomis, tai toks jų „pažeidimas“ nėra teisės pažeidimas ir negali būti pagrindu inspektoriui priimti skundžiamą sprendimą bei taikyti atsakomybės priemones. Antra vertus, net spręsdamas dėl tokios „pareigos“ pažeidimo inspektorius negalėjo neįvertinti pačiame straipsnyje pareiškėjos paskelbtų priemonių, kurių buvo imtasi, kad įsitikinti skelbiamos informacijos teisingumu ir tikslumu. Pirmiausia, žurnalistas bandė susisiekti su europarlamentare tiesiogiai telefonu. Tai buvo neįmanoma net ir sunkiai gavus europarlamentarės telefono numerį, nes arba europarlamentarė nekeldavo telefono ragelio, arba telefonas būdavo išjungtas. Be to, nepavykus susisiekti tiesiogiai su europarlamentare, žurnalistas siekė supažindinti su jo nagrinėjama visuomenei svarbia problema parlamentarę netiesiogiai, t. y. persiųsdamas informaciją ir klausimus į europarlamentarės biurą. Tačiau ir netiesiogiai nepavyko gauti europarlamentarės nuomonės, nes vietoje atsakymų į pateiktus raštu klausimus, buvo gautas europarlamentarės biuro vadovės pranešimas apie tai, kad žurnalisto pateikti klausimai nusiųsti įvertinti Inspektoriui. Visas šias aplinkybes patvirtina pridedamas su šiuo skundu straipsnis „Alkoholis kiša koją politikų garbei“ bei susirašinėjimo su europarlamentare ir jos atstovais medžiaga. Todėl savarankišku pagrindu konstatuotina, kad sprendimas nėra pagrįstas nustatytais faktais, todėl neatitinka individualiam administraciniam sprendimui keliamo faktinio pagrįstumo reikalavimo.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodė, kad įspėjimas dalyje dėl LR visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies normos pažeidimo yra nemotyvuotas ir neaiškus. LR visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatyti pagrindiniai visuomenės informavimo principai: savo veikoje vadovautis Konstitucija ir įstatymais, LR tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos žmogui bei kitais principais. Inspektorius sprendime nurodė pareigą žurnalistams ir viešosios informacijos rengėjams vadovautis šiais principais ir konstatavo jų pažeidimą ir dėl to nusprendė įspėti pareiškėją. Tačiau minėtų principų pažeidimo konstatavimas yra abstraktus, nes neaišku, kokių konkrečių principų pažeidimu yra apkaltinta pareiškėja (visų, dalies ar vieno konkretaus), nėra pateikti konkretūs principų pažeidimo nustatymo įrodymai, taip pat motyvai, iš kurių galima būtų spręsti apie konkrečių principų pažeidimą ir skirto įspėjimo pagrįstumą. Be to, „Netiesiogiai teisėtumo principas taip pat reiškia, kad viešojo administravimo subjektų aktai būtų teisėtai priimti bei pakankamai aiškūs bei tikslūs. LR viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis taip pat nustato, kad sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos“ (2007 m. lapkričio 30 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-248-1088-07).

Pareiškėjai nėra aišku, kokio visuomenės informavimo principo ar principų „nesilaikė“ taip pat neaiškus tokio inspektoriaus sprendimo įspėjimo tikslas, neaišku, kokia pareiga pareiškėjai yra suformuluota sprendime. Iš skundžiamo sprendimo susidaro įspūdis, kad rengdamas jį, inspektorius ir pats nežinojo, kokius konkrečius visuomenės informavimo principus pareiškėja „pažeidė“. Šią aplinkybę patvirtina skundžiamo sprendimo turinys, t. y. sprendime pasakyta, kad žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai savo veikloje privalo vadovautis pagrindiniais visuomenės informavimo principais, bei konstatuotas jų pažeidimas, dėl to įspėjant pareiškėją. Tačiau Sprendime nėra pasakyta, kokius konkrečius visuomenės informavimo principus turėjo omenyje inspektorius. Tokiu būdu neaišku, dėl ko ir kodėl yra įspėta pareiškėja, t. y. neaišku kokio elgesio reikalaujama iš pareiškėjos ateityje.

Šalies argumentai

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktu teises normos išaiškinimu, skundžiamas sprendimas dalyje dėl įspėjimo pažeidus LR visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies normą yra neteisėtas.

Be neįvardintų visuomenės informavimo principų inspektorius sprendime nurodė, jog savo veikloje žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai privalo laikytis žurnalistų profesinės etikos normų ir tuo pagrindu konstatavo LR visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies normos pažeidimą. Tačiau tuo pačiu sprendimu, atsižvelgdamas į LR visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintus Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos įgaliojimus, inspektorius perdavė pareiškėjos skundą dalyje dėl galimų Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) pažeidimų komisijai nagrinėti pagal kompetenciją. Šiuo sprendimu inspektorius pripažino, jog jis neturi kompetencijos ne tik priimti sprendimų dėl galimų Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų, bet ir apskritai jų nagrinėti. Visgi nepaisydamas tokio savo sprendimo perduoti nagrinėti minėtus klausimus pagal kompetenciją, inspektorius vis tiek ėmėsi nagrinėti europarlamentarės skundą dėl galimų Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų, konstatavo LR visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos „Dėl žurnalistikos etikos“ Nr.1003 (1993) 4 p. pažeidimą ir dėl to įspėjo pareiškėją.

Inspektorius nemotyvavo, kodėl pareiškėja įspėjama dėl šios normos pažeidimo. Priešingai inspektoriaus nemotyvuotai nustatytai aplinkybei, pareiškėja teisingai, tiksliai ir nešališkai pateikė informaciją apie pastaruosius metus Lietuvą sukrėtusių neblaivių politikų skandalus, taip pat nurodė pareikštas nuomones ir įspūdžius apie Lietuvos politikus iš Europos Parlamento. Siekdamas nešališkai pateikti nuomones ir sudaryti galimybę pasakyti savo nuomonę, žurnalistas ne kartą bandė kontaktuoti dėl šių nuomonių su europarlamentare, tačiau dėl nuo europarlamentarės ir jos aplinkos priklausančių priežasčių jam nepavyko nei išsklaidyti, nei patvirtinti iškilusių abejonių. Iš Sprendimo yra aišku tik viena, kad pareiškėjas yra įspėjamas dėl to, kad paskelbė pasirodžiusias nuomones apie europarlamentarę. Tačiau neaišku, kokiais motyvais remiantis galima daryti išvadą, kad pareiškėja pažeidė LR visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies normą, kai įrodymai rodo, kad būtent šiais principais buvo vadovaujamasi renkant ir pateikiant nuomones apie europarlamentarę. Todėl savarankišku pagrindu konstatuotina, kad sprendimas dalyje dėl įspėjimo pažeidus LR visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies normą nėra pagrįstas nustatytais faktais ir teises normomis, todėl neatitinka individualiam administraciniam sprendimui keliamų faktinio ir teisinio pagrįstumo reikalavimų

LR visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Inspektorius sprendime nekonstatavo, jog pareiškėja paskleidė dezinformaciją, nerinko ir nepagrindę dezinformacijos atvejui patvirtinti reikalingos juridinių faktų visumos. Tikrovėje jokios dezinformacijos pareiškėja neišplatino. Todėl darytina išvada, kad nėra ginčo dėl to, kad sprendime pareiškėja nėra įspėta už draudimo platinti dezinformaciją pažeidimą. Dėl to šiuo pagrindu sprendimas įspėti pareiškėją dėl LR visuomenes informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies pažeidimo yra nepagrįstas.

Sprendime inspektorius išreiškė savo nuomone, kad pareiškėja paskleidė informaciją, žeminančią europarlamentarės garbę ir orumą („iš skundžiamos publikacijos turinio skaitytojams suteikiamas akivaizdus pagrindas manyti, jog pareiškėja atliko moralei ir paprotinėms normoms prieštaraujančius veiksmus“). Tačiau tai yra tik inspektoriaus įspūdis, bet ne pareiškėjos paskelbta žinia. Inspektorius netinkamai vertino pareiškėjos paskelbtas susitikusių su europarlamentare ar mačiusių ją nuomones apie įspūdį, kokį jiems teko susidaryti, nepagrįstai jas prilygindamas žinioms. Pusė pareiškėjos paskelbto straipsnio yra skirta aprašymui, kaip žurnalistas siekė gauti europarlamentarės komentarą dėl pasigirdusių pranešimų. Pridedami įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos žurnalistas ne kartą daugiau kaip du mėnesius nesėkmingai bandė tiesiogiai ir per tarpininkus susisiekti su europarlamentare, kuri iki šiol nesiteikė pateikti jokio paaiškinimo ar nuomones apie minėtas laikraščio žurnalisto pašnekovų nuomones. Tuo tarpu inspektorius nevertino minėtų aplinkybių, rėmėsi tik savo nuomone, kurią pateikė kaip Pareiškėjos paskelbtą faktą. Antra vertus, savo sprendimą inspektorius motyvavo ir tuo, kad „viešosios informacijos rengėjas neįrodė, kad pareiškėja taip elgėsi“, t. y. dėl to, kad pareiškėja neva neįvykdė įrodinėjimo pareigos. Tačiau LR visuomenės informavimo įstatyme nėra numatyta pareiškėjai jokia įrodinėjimo pareiga. Todėl darytina išvada, kad nagrinėdamas europarlamentarės skundą, inspektorius supainiojo teisės aktus reglamentuojančius tyrimo ir priimamų sprendimų procedūras.

Paskelbtų tikrovės neatitinkančių žinių atitikimo tikrovei įrodinėjimo pareiga yra numatyta ne administracinėje, o civilinėje teisenoje. Ją reglamentuoja LR civilinio kodekso antrosios knygos 2.24 straipsnio normos, kurios numato asmens teisę teismo tvarka reikalauti paneigti paskleistus duomenis, taip pat prezumpciją, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės. Tačiau tai nereiškia, kad ši prezumpcija yra taikoma inspektoriui nagrinėjant europarlamentarės skundą. Inspektorius yra ne teismas, o valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos LR visuomenės informavimo įstatymo nuostatos. Be to, inspektorius yra viešojo administravimo subjektas ir jo veiklą be kita ko reglamentuoja minėtas įstatymas, o ne LR civilinio ar civilinio proceso kodeksų normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo adm. bylos Nr. A18-1072/2007, Nr. A2-1088/2007; Nr. A21-87/2008, Nr. A-146-343-08). Todėl inspektoriaus veikloje LR civilinio kodekso normose numatytos prezumpcijos netaikomos, nes jos numatytos taikyti ne inspektoriui, o teismui, be to, nagrinėjant ne skundus, o civilines bylas civilinio proceso tvarka.

Inspektorius sprendime nurodė pareiškėjos paaiškinimą, kad kiekvienu atveju yra būtina atriboti žinią nuo nuomonės, nes asmens teisės yra ginamos, kai apie asmenį yra paskleidžiamos jo garbę ir orumą žeminančios ir tikrovės neatitinkančios žinios. LR visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 33 dalyje nustatyta, kad nuomonė - tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. LR visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 69 dalis nustato, jog žinia - tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys.

1998 m. gegužės 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 17 punkte nurodyta, jog nagrinėjant garbės ir orumo gynimo ginčą atsižvelgiama į konkrečias faktines aplinkybes, kiekvienu atveju sprendžiant, ar paskelbtos žinios, ar pareikšta nuomonė. Žinių paskelbimas yra informacijos apie aplinką pateikimas, asmens nuomonė - individualus konkretaus asmens vertinimas apie vykstančius aplinkos reiškinius, jo suvoktas, nebūtinai atskleistas požiūris. Atribojant žinią (faktą ir duomenis) nuo nuomonės, reikia vadovautis šiomis sampratomis. Faktas - tikras, nepramanytas įvykis, reiškinys, dalykas. Duomenys - fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia - tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Nuomonė - asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, perduodamos mintys, idėjos bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, nes fakto ir duomenų egzistavimą galima nustatyti įrodymais. Nuomonei tiesos kriterijus netaikomas, bet ji turi remtis tikrais faktais. Inspektorius visiškai neatsižvelgė į minėtų LR visuomenės informavimo įstatymo apibrėžtų nuomonės ir žinios sąvokų esmę, teismo pateiktus išaiškinimus bei ėmėsi pats, remdamasis savo nuomone, konstatuoti žinias, t. y. faktus, kurių pareiškėjas nepaskelbė. Inspektorius taip pat neatsižvelgė ir į tai, kad europarlamentarė yra viešas asmuo, todėl prioritetas turėtų būti teikiamas viešajam interesui ir LR visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintam informacijos laisvės principui, t. y. pagrįstam visuomenės interesui žinoti nuomones apie politikę ir laisvei tokias nuomones paskelbti.

Sprendime inspektorius įspėjo pareiškėją kaip viešosios informacijos rengėją, pažeidus LR visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1, 4, 5 punktuose numatytas pareigas. Tačiau LR visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnis reglamentuoja ne viešosios informacijos rengėjo, o žurnalisto pareigas. Įstatyme pateiktos žurnalisto sąvokos gramatinis ir loginis aiškinimas rodo, kad ši sąvoka neapima viešosios informacijos rengėjo sąvokos, nes žurnalistas apibrėžiamas kaip „fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui“. Tai parodo, kad žurnalistas yra savarankiškas teisinių santykių subjektas ir LR visuomenes informavimo įstatymo prasme turi savo atskirą subjektiškumą. Savarankišką žurnalistų subjektiškumą patvirtina ir tolimesnis žurnalisto teisių ir pareigų reglamentavimas LR visuomenės informavimo įstatyme (įstatymo 12 str., 23 str. 3 d., 42 str.). Todėl inspektorius nepagrįstai sprendė, kad pareiškėja, kaip viešosios informacijos rengėjas, nevykdė jam nustatytų LR visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje numatytų pareigų, nes šioje normoje Visuomenės informavimo įstatymas nenumato viešosios informacijos rengėjui jokių pareigų.

LR visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad inspektorius gali priimti sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus apie pastebėtus visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus. Aiškinant šią normą būtų nelogiška daryti išvadą, kad viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai gali būti įspėjami apie pastebėtus trečiųjų asmenų padarytus visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus. Aiškinant minėtą normą būtent taip, reikštų, kad dėl kiekvieno inspektoriaus pastebėto visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo būtų įspėjami visi viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai. Toks aiškinimas neatitiktų nei šios normos paskirties, nei įstatymų leidėjo numatyto tikslo - įgalinti inspektorių atlikti minėto įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje ir 50 straipsnio 1 dalyje numatytas funkcijas, o tokia minėtos normos įgyvendinimo administracinė procedūra būtų akivaizdžiai perteklinė, neproporcinga, neprotinga, neekonomiška ir neefektyvi. Tokiu būdu darytina išvada, kad LR visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 1 punkto normos suteikiama teise inspektorius gali pasinaudoti įspėdamas viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus apie pastebėtus būtent šią viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų padarytus visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus. Nagrinėjamu atveju inspektorius taikė šią normą dėl LR visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje numatytų žurnalisto pareigų pažeidimo, t. y. be teisinio pagrindo (nesant viešosios informacijos rengėjo teisinės pareigos pažeidimo) įspėjo pareiškėją (viešosios informacijos rengėją).

Todėl savarankišku pagrindu konstatuotina, kad sprendimas dalyje dėl įspėjimo pažeidus LR visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies normas nėra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės normomis, todėl neatitinka individualiam administraciniam sprendimui keliamų faktinio ir teisinio pagrįstumo reikalavimų. Sprendime inspektorius apsiriboja įspėjimu pareiškėjai dėl nesamų bei kitiems subjektams taikomų pareigų pažeidimo. Iš pareiškėjos nereikalaujama atlikti jokių aktyvių veiksmų. Toks formalus įspėjimas, nenumatant pareiškėjai atlikti jokių aktyvių veiksmų, patvirtina, kad tokių veiksmų ir negalima buvo numatyti, nes pareiškėja kaltinama nebūtais pažeidimais ar pažeidimais pareigų, kurių vykdymas jai nepriklauso. Tokiu būdu pati sprendimo esmė patvirtina, kad pareiškėja nepadarė jokio teisės pažeidimo ir nėra administracinio pažeidimo sudėties, dėl kurios jam galima būtų taikyti LR visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje normoje numatytą poveikio priemonę. Tuo būdu sprendimas sukelia pareiškėjai vien neaiškumą dėl to, koks tokio inspektoriaus sprendimo įspėti tikslas, bei kokia pareiga pareiškėjai yra suformuluota sprendime. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje yra pateiktas LR viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies normos išaiškinimas, kuriame nustatyta, kad „šios normos tinkamas įgyvendinimas viešojo administravimo veikloje ne tik sukuria prielaidas viešojo administravimo subjekto pareigos tinkamam įgyvendinimui priimant teisėtą sprendimą, bet ir yra pagrindas subjektui, kuriam aktas taikomas, suprasti jam nustatytus įpareigojimus ir juos tinkamai įvykdyti. Priešingu viešojo administravimo subjekto sprendimas negali būti laikomas teisėtu.“ (2005 m. lapkričio 17 d. nutartis adm.byloje Nr.A1-930/2005).

Vadovaujantis gramatiniu LR visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalies normos aiškinimu, inspektorius gali priimti tik vieną iš minėtoje normoje numatytų sprendimų. Tokį šios normos aiškinimą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika, kurioje nurodoma, kad „žurnalistu etikos inspektorius gali priimti viena iš šio įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje numatytų sprendimų.“ (2007 m. lapkričio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1072-07).

LR visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 3 punkte yra numatyta inspektoriaus teisė priimti sprendimą kreiptis į žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją dėl pastebėtų įstatymo ar kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų. Iš sprendimo turinio matyti, kad inspektorius šia teise pasinaudojo ir nusprendė perduoti europarlamentarės skundą Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai nagrinėti. Tokį inspektoriaus sprendimo buvimo faktą patvirtina ir inspektoriaus rezoliucija ant europarlamentarės skundo. Tačiau nepaisant to, vėliau inspektorius priėmė dar vieną sprendimą, numatytą to paties įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Tokiu būdu inspektorius dėl to paties skundo priėmė du sprendimus.

Inspektoriui pagal LR visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalies normą priėmus skundžiamą sprendimą po to, kai jau buvo priimtas LR visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas sprendimas kreiptis į žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją dėl pastebėtų įstatymo ar kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, inspektorius viršijo savo kompetenciją priimdamas du kartus dėl to paties skundo atskirus sprendimus, kai tuo tarpu įstatymas aiškiai nurodo, jog jam leidžiama priimti tik vieną LR visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje numatytą sprendimą.

Šalies argumentai

Pareiškėja tikslindama skundo pagrindą (b.l. 105-106) paaiškino, kad pagal LR visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 10 dalį prašymo nagrinėjimas negali tęstis ilgiau kaip 30 dienų, tuo tarpu nėra pateikta jokių duomenų, jog šis terminas buvo pratęstas. Skundžiamas sprendimas priimtas 2008 m. rugpjūčio 26 d. t. y. po 70 dienų nuo skundo gavimo dienos. Minėtas įstatymas numato, kad jei sprendimas per prašymo nagrinėjimo terminą nėra priimtas, laikoma, kad priimtas neigiamas sprendimas. Atsakovas, nagrinėjęs skundą ilgiau negu įstatymo nustatytas terminas, išskyrė europarlamentarę iš kitų asmenų, suteikdamas jai įstatymo nenustatytas privilegijas. Minėti skundžiamo sprendimo priėmimo taisyklių pažeidimai yra savarankišku pagrindu sprendimą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Inspektorius su skundo reikalavimais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b.l. 63-69) paaiškino, kad bei paaiškino, kad 2008 m. birželio 17 d. gavo Europos Parlamento narės M. S., šioje byloje esančios trečiuoju suinteresuotu asmeniu, skundą dėl publikacijoje „Alkoholis kiša koją politikų garbei“ paskelbtos informacijos. M. S. skunde teigė, kad jos nuotraukos pateikimas kartu su publikacijos antrašte neturi nieko bendra, o publikacijoje pateikti teiginiai neatitinka tikrovės ir žemina jos garbę ir orumą.

Išnagrinėjęs M. S. skundą, inspektorius 2008 m. rugpjūčio 26 d. priėmė sprendimą Nr. SPR-50, kuriuo įspėjo viešosios informacijos rengėją - pareiškėją dėl nustatytų LR visuomenės informavimo įstatymo pažeidimų.

Inspektorius mano, kad priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Pareiškėja neteisingai sprendžia nuomonės ir žinios atribojimo klausimą. Inspektoriaus sprendime ši aplinkybė yra išsamiai aptarta, nurodyti ir tinkamai įvertinti nuomonės ir žinios skiriamieji požymiai, pasiremta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais (Lietuvos aukščiausiojo teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civ.b Nr.3K-3-411/2007, 2006 m. vasario 22 d. nutartis civ. b. Nr.3K-3-142/2006, 2001 m. vasario 26 d. nutartis civ. b. Nr.3K-3-211/2001), todėl pagrįstai pripažinta, kad ginčo objektu esančiame teiginyje „Kol kas yra dėstoma tik neoficiali nuomonė apie M. S.. Žmones sakė esą ją ne kartą matė, jų nuomone, neįprastos būsenos, kuri nederėtų tokio rango politikei. Mačiusiųjų teigimu, jiems susidarė įspūdis, kad viešumoje pasirodžiusi M. S. galėjo būti paragavusi alkoholio“ yra paskleista faktinio pobūdžio informacija, jog europarlamentarė ne kartą vartojo alkoholį ir neblaivi pasirodė viešoje vietoje. Tokiu būdu pareiškėja paskleidė naujo pobūdžio informaciją apie M. S., suponuojančią negatyvų jos, kaip netinkamai viešumoje besielgiančio asmens, apibūdinimą, t. y. žinias, o ne nuomonę. Darydamas šią išvadą Inspektorius rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais ir atsižvelgė į visą publikacijos tekstą, kontekstą, iliustracinę medžiagą, sakinių konstrukciją, duomenų sisteminimo ir dėstymo būdus, loginius skleidžiamos informacijos susiejimo aspektus. Visa tai yra aiškiai ir išsamiai aptarta Inspektoriaus sprendime.

Pareiškėja ignoruoja pagrindinį skiriamąjį nuomonės ir žinios atribojimo kriterijų - paskleistų duomenų įrodomumą. Asmens girtumas (neblaivumas) ir jo pasirodymas viešoje vietoje - tai faktinio pobūdžio duomenys, įrodomi dalykai, todėl akivaizdu, kad ginčo teiginys gali būti pagrįstas įrodymais ir iš esmės visuomenei skelbia naują žinią apie M. S.. Pareiškėja neįrodė, kad M. S. neblaivi ne kartą pasirodė viešumoje, kaip teigiama ginčo teiginyje, nėra jokių faktinių duomenų, rodančių M. S. buvus tokios būsenos. Kol pareiškėja neįrodė priešingai, ginčo teiginyje paskleisti duomenys laikytini dezinformacija. Pareiškėjos tvirtinimas, esą šią informaciją pateikę asmenys nedavė sutikimo skelbti savo pavardės, reiškia ne ką kitą, kaip rėmimąsi gandais, pavadinant juos neoficialia nuomone. Gandais sąžiningoje ir garbingoje žurnalistikoje negali būti remiamasi. Visais atvejais būtina kritiškai vertinti informacijos šaltinius, remtis keliais šaltiniais, įsitikinti visuomenės informavimo priemonėje skelbiamos informacijos teisingumu ir tikslumu.

Inspektorius yra viena iš ginčus dėl teisės sprendžiančių institucijų. Jis veikia kaip žmogaus teisių apsaugos visuomenės informavimo srityje garantas ir vadovaujasi LR visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 5 dalyje nurodytais teisės aktais. Tai reiškia, kad inspektorius vadovaujasi teisės šaltinių, kuriuose įtvirtintos visuomenės informavimo teisės normos, nuostatomis. LR civilinio kodekso 2.24 straipsnis įtvirtina bendrąsias asmens garbės ir orumo gynimo taisykles, kurios neabejotinai laikytinos visuomenės informavimo teisės normomis. LR civilinio kodekso yra ir žiniasklaidos teisės šaltinis, kurio atitinkamomis normomis, konkrečiu atveju LR civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalimi, remiasi inspektorius, nagrinėdamas suinteresuotų asmenų skundus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo. Todėl pareiškėja nepagrįstai kvestionuoja inspektoriaus teisę remtis paskleistų duomenų neatitikimo tikrovei, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai, prezumpcija.

Minėtoji prezumpcija yra nesunkiai nuginčijama, tačiau pareiškėja nepateikė jokių ją paneigiančių įrodymų. Prisidengimas anoniminių šaltinių neoficialia nuomone šiuo atveju laikytinas nesąžiningu teisės skleisti informaciją įgyvendinimu ir piktnaudžiavimu viešosios informacijos rengėjo galimybėmis. Tuo tarpu žurnalistų etikos inspektorius turi rašytinį įrodymą, patvirtinantį aplinkybę, jog M. S. kolegos, kiti Lietuvos atstovai Europos Parlamente, niekada nėra matę ar įtarę, kad M. S. būtų pasirodžiusi neblaivi darbe. Jų įsitikinimu, Pareiškėjos publikacija yra šmeižikiška ir nepagrįsta jokiais faktais.

Viešasis asmuo taip pat turi teisę į garbės ir orumo gynimą. Pasiremiant tik anoniminių šaltinių suteikta ir nepatvirtinta informacija galima sukompromituoti bet kurį politiką, teisėją, valstybės tarnautoją ir taip sugriauti jo karjerą. Viešasis asmuo kaip ir visi kiti asmenys turi teisę, kad visuomenės nuomonė apie jį būtų formuojama sąžiningai, o ne remiantis gandais ar anonimų apkalbomis. Anonimais panorusių išlikti asmenų tariamai suteikta informacija ir dangstymasis informacijos šaltinio paslapties teise neatleidžia viešosios informacijos rengėjo nuo atsakomybės už viešai skelbiamą tikrovės neatitinkančią informaciją. Priešingai - viešosios informacijos rengėjas prisiima visą tokios informacijos skleidimo riziką su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Konkrečiai nagrinėjamu atveju viešosios informacijos rengėjas rėmėsi vieninteliu informacijos šaltiniu - anonimu, jo kritiškai nevertindamas, visiškai netikrindamas jo patikimumo. Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad inspektorius sprendimą grindė faktais ir faktine medžiaga.

Pareiškėjos argumentas, kad inspektorius nagrinėjo žurnalistų profesinės etikos pažeidimus ir taip pažeidė nepiktnaudžiavimo valdžia principą yra nepagrįstas. Įstatymų leidėjas LR visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 4 dalies 2 punktu įtvirtina Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos, kaip viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucijos, prerogatyvą nagrinėti profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę. Tuo tarpu LR visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos. Be to, LR visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta inspektoriaus teisė kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas bei Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją dėl pastebėtų šio įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų. Todėl akivaizdu, kad atsižvelgdamas į M. S. skundo dalyką ir pagrindą inspektorius persiuntė jos skundą dalyje dėl galimų Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau - Kodeksas) pažeidimų nagrinėti komisijai, kaip specializuotai žurnalistų savitvarkos institucijai. Inspektorius skundą išnagrinėjo LR visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu ir pareiškėją įspėjo dėl šio įstatymo pažeidimų, o ne dėl Kodekso normų nepaisymo.

Inspektoriaus įsitikinimu, pareiškėja visiškai be pagrindo ginčija inspektoriaus prerogatyvą savo sprendimuose remtis Kodeksu bei Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“ (toliau - Rezoliucija). Nuostata, jog žurnalistų etikos inspektorius savo veikloje vadovaujasi Kodeksu bei Rezoliucija yra įtvirtinta Inspektoriaus veiklos reglamento, patvirtinto 2004-07-08 Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr.DC-2341 ,,Dėl žurnalistų etikos inspektoriaus veiklos reglamento patvirtinimo" (toliau - Reglamentas), 4 punkte. Todėl inspektorius visiškai pagrįstai sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodo ir aiškina atitinkamas minėtų teisės šaltinių normas. Faktas, kad Kodekse įtvirtintų normų laikymosi požiūriu M. S. skundą nagrinėjo Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija jokiu būdu nepaneigia Reglamente įtvirtintos inspektoriaus prerogatyvos vadovautis Kodeksu ir Rezoliucija motyvuojant ir aiškinant savo sprendimus.

Pareiškėjos, kaip viešosios informacijos rengėjo, atsakomybė už jo darbuotojų, t. y. žurnalistų paskleistą tikrovės neatitinkančią informaciją grindžiama netiesioginės atsakomybės principu. Žurnalistas veikia kaip darbuotojas, t. y. atlieka veiksmus, susijusius su darbo procesu (informacijos rinkimas, rengimas, sisteminimas), o ne veikia savo asmeniniais interesais, kaip privatus asmuo. Pareiškėja duoda nurodymus žurnalistui ir jį kontroliuoja, todėl pareiškėja yra atsakingas už savo visuomenės informavimo priemonėje pateikiamus žurnalistų darbo rezultatus. Remiantis LR visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 1 punktu, inspektorius gali įspėti tik juridinius asmenis. Todėl pareiškėja yra tinkamas inspektoriaus paskirto įspėjimo subjektas.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas neteisingai interpretuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, jog dėl to paties skundo negalima priimti dviejų sprendimų. Pareiškėjo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse administracinėse bylose Nr.A18-1072/2007, Nr.A2-1088/2007, Nr. A21-87/2008, Nr.A-146-343-08 buvo nagrinėjamos visiškai kitos situacijos, kai teismas dviem sprendimais laikė du atskirus, - atitinkamai laikraščio redakcijai ir pareiškėjui (į žurnalistų etikos inspektorių besikreipusiam asmeniui) siunčiamus dokumentus. Tuo tarpu dėl dviejų ar keleto LR visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje numatytų sprendimų išnagrinėjus tą patį skundą priėmimo teismas nepasisakė, nes akivaizdu, kad inspektorius gali, o tam tikrais atvejais ir privalo, taikyti kelias LR visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sprendimų kombinacijas. Pavyzdžiui, inspektorius gali ir privalo nuosekliai vieną po kito priimti LR visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktuose įtvirtintus sprendimus, nustatęs Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pažeidimą. Todėl nekyla abejonių, kad konkrečiai nagrinėjamu atveju inspektorius priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą įspėti pareiškėją.

Atsiliepimas

Atsakovas pabrėžė, kad į Inspektorių besikreipiantis asmuo savo skunde turi nurodyti prašymo inspektoriui turinį, t. y. skundo dalyką. M. S. aiškiai suformulavo savo reikalavimą inspektoriui - įspėti pareiškėją. Reikalauti paneigti paskelbtą informaciją ar kitaip pašalinti pažeidimo europarlamentarė neprašė. Kaip ne kartą yra išaiškinęs Europos žmogaus teisių teismas, pažeidimo konstatavimas neretai pats savaime yra pripažįstamas pakankama nuo pažeidimo nukentėjusio asmens satisfakcijos forma, todėl nebetaikomi jokie kiti pažeistų teisių gynybos būdai. Inspektorius privalo būti ir yra nešališkas. Tai reiškia, kad inspektorius negali tapti M. S. advokatu ir už ją formuluoti skundo dalyką. Todėl įspėjimas pareiškėjai dėl nustatytų pažeidimų yra pakankama ir tinkama etinio poveikio priemonė. Tokio įspėjimo tikslas yra visiškai aiškus - vykdyti individualiąją prevenciją, kad viešosios informacijos rengėjas ateityje kreiptų didesnį dėmesį ir panašiose situacijose nekartotų tų pačių pažeidimų, tinkamai realizuotų savo teisę skleisti informaciją, nepažeisdamas žmogaus teisių. Pareiga pareiškėjai, kylanti iš inspektoriaus sprendimo, akivaizdi - laikytis LR visuomenės informavimo įstatymo nuostatų. Todėl pareiškėjo argumentas, kad inspektoriaus sprendimas nėra aiškus ir dėl to yra neteisėtas, yra absoliučiai nepagrįstas.

Tretysis suinteresuotasis asmuo S. J. atsiliepime teismui (b.l. 58-60) paaiškino, kad skundas yra pagrįstas ir tenkintinas. Nurodė, kad straipsnis nėra nukreiptas prieš M. S., o jame analizuojama visuomenei aktuali tema – alkoholio vartojimas. Prieš rengiant straipsnį buvo bendrauta su europarlamentarais, kurių nuomonės yra paskelbtos straipsnyje. Vienintelė europarlamentarė M. S. nesiteikė atsakyti į pateiktus klausimus, kurie iškilo rengiant straipsniui medžiagą, vengė bendravimo. Be to, nuomonės bei informacijos sąvokos griežtai atskiriamos. Straipsnyje yra skelbiamos tik kitų asmenų nuomonės, o ne konkretūs duomenys, o iš M. S. nėra gauta prašymo paneigti straipsnyje pateiktų nuomonių.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjos UAV „Valstiečių laikraštis“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Bendrovės leidžiamo laikraščio „Valstiečių laikraštis“ 2008 m. gegužės 7 d. Nr. 34(8744) straipsnyje „Alkoholis kiša koja politikų garbei“ buvo paskelbta: „Lietuvos politikų įpročiai retkarčiais pasireiškia ir Europos parlamente. Kol kas yra dėstoma tik neoficiali nuomonė apie M. S.. Žmonės sakė esą ją ne kartą matė, jų nuomone, neįprastos būsenos, kuri nederėtų tokio rango politikei. Mačiusiųjų teigimu, jiems susidarė įspūdis, kad viešumoje pasirodžiusi M. S. galėjo būti paragavusi alkoholio“. Šalia straipsnio pavadinimo pateikiama M. S. nuotrauka (b. l. 25-26 ).

M. S. 2008 m. birželio 16 d. skundu dėl laikraščio „Valstiečių laikraštis“ 2008 m. gegužės 7 d. Nr.34(8744) straipsnyje „Alkoholis kiša koja politikų garbei“ paskelbtos tikrovės neatitinkančios bei jos garbę ir orumą žeminančios informacijos Žurnalistų etikos inspektoriaus prašė: 1) nustatyti, kad straipsnyje „Alkoholis kiša koja politikų garbei“ paskleisti teiginiai pažeidė Žurnalistų ir leidėjų profesinės etikos kodekso nuostatų reikalavimus; 2) įspėti laikraščio „ Valstiečių laikraštis“ leidėją UAB „Valstiečių laikraštis“ apie padarytus teisės aktų pažeidimus, sutinkamai su LR visuomenės informavimo įstatymo 51 straipsnio 2 dalies 1 punktu (b.l. 38-40).

Inspektoriaus 2008 m. birželio 18 d. sprendimu M. S. skundas dalyje dėl galimų Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų pagal kompetenciją persiųstas nagrinėti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, nurodant, jog atsakovas skundą nagrinės LR visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi atžvilgiu (b.l. 75).

Inspektorius 2008 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. SPR-50 nusprendė įspėti viešosios informacijos rengėją UAB „Valstiečių laikraštis“ dėl LR visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3dalių, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktų pažeidimų padarymo paskelbiant publikaciją „Alkoholis kiša koja politikų garbei“ (b.l. 18-24).

Teismas nurodė, kad LR visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalyje suformuluotas vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų, nurodantis, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.

Įstatymo 2 straipsnio 69 dalyje nurodoma, kad žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys. Pagal minėto straipsnio 33 dalį nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 7 punkte pažymėjo, kad atribojant žinią (faktą ir duomenis) nuo nuomonės, teismas turi vadovautis tomis sampratomis, jog faktas - tikras, nepramanytas įvykis, reiškinys, dalykas. Duomenys - fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia - tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Nuomonė - asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, perduodamos mintys, idėjos bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, nes fakto ir duomenų egzistavimą galima nustatyti įstatyme numatytais įrodymais. Nuomonei tiesos kriterijus netaikomas, bet ji turi remtis tikrais faktais. Nuomonės yra subjektyvios, tačiau jų autorius privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų. Atribojant žinią nuo nuomonės, būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos kontekstą, pasisakymo aplinkybes, sakinio konstrukciją ir kt. Kai asmuo, išreikšdamas nuomonę apie įvykius, reiškinius, poelgius ir kt., paskelbia naujas žinias, žeminančias asmens garbę ir orumą ir neatitinkančias tikrovės, asmens teisės yra ginamos.

Teismas padarė išvadą, kad atribojant žinią nuo nuomonės, analizuotinas pačios paskleistos informacijos būdas - publikacijos turinys, jos tekstas, kontekstas, iliustracinė medžiaga.

Iš „Valstiečių laikraštis“ 2008 m. gegužės 7 d. Nr. 34(8744) straipsnyje „Alkoholis kiša koja politikų garbei“ paskelbto teksto („Lietuvos politikų įpročiai retkarčiais pasireiškia ir Europos parlamente. Kol kas yra dėstoma tik neoficiali nuomonė apie M. S.. Žmonės sakė esą ją ne kartą matė, jų nuomone, neįprastos būsenos, kuri nederėtų tokio rango politikei. Mačiusiųjų teigimu, jiems susidarė įspūdis, kad viešumoje pasirodžiusi M. S. galėjo būti paragavusi alkoholio“) analizės teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju vertinami faktiniai duomenys - M. S. būsena viešoje vietoje, kuri pasak neįvardintų šaltinių buvo neįprasta ir galimai sąlygota alkoholio vartojimo. Taigi, šiame tekste aprašomas trečiojo asmens būsena siejama su girtumu.

Teismas konstatavo, jog M. S. būseną siejant su alkoholio pavartojimu, buvo pakleista naujo pobūdžio informacija, suponuojanti negatyvų jos, kaip netinkamai viešumoje besielgiančio asmens, apibūdinimą, o šiais teiginiais perteikta žinia apie visuomenėje nederamus, moralės normų požiūriu neleistinus veiksmus. Nagrinėjamu atveju informacija buvo pateikta kartu pateikiant M. S., tik vienintelės iš straipsnyje aprašytų asmenų, nuotrauką su straipsnio antrašte „Alkoholis kiša koją politikų garbei“, taip suponuojant mintį, jog pareiškėja tiesiogiai susijusi su alkoholio vartojimu bei turinti dėl to nepatogumų ar problemų.

Byloje ginčo dėl tų aplinkybių, jog pareiškėja jokių įrodymų, neabejotinai patvirtinančių apie M. S. pasirodymą viešoje vietoje pavartojus alkoholio, nėra. Teismas padarė išvadą, jog straipsnyje „Alkoholis kiša koja politikų garbei“ pateikiama informacija apie faktus, kurie objektyviai nebuvo nustatyti.

Atsižvelgus į tai, teismas nusprendė, jog nagrinėjamame straipsnyje „Alkoholis kiša koja politikų garbei“ pateikiama informacija negali būti pripažinta objektyvia, tikslia, nešališka. Tokiu informacijos pateikimo būdu paskleidžiama naujo pobūdžio informacija, kuria neabejotinai formuojamas neigiamas M. S. vertinimas, kuris sietinas su alkoholio vartojimu bei pasirodymų neblaivioje būsenoje viešoje vietoje.

Pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. Minėto straipsnio 3 dalis numato, jog viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.

Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.

Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad straipsnyje „Alkoholis kiša koja politikų garbei“ pateikti teiginiai, žeminantys M. S. garbę bei orumą, todėl nagrinėjamu atveju buvo pažeisti minėtuose Įstatymo straipsniuose įtvirtinti draudimai skelbti šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, o tuo pačiu ir netikslią bei šališką informaciją.

Teismas pažymėjo, kad LR viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintas objektyvumo principas, reiškiantis, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Pagal LR viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Įvertinus minėtuose straipsniuose įtvirtintas normas, sprendžiama, jog viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas gali būti pripažįstamas objektyviu, pagrįstu ir teisėtu tik nustačius, išnagrinėjus bei įvertinus visas su priimamu sprendimu susijusias reikšmingas aplinkybes bei tinkamai pritaikius šias aplinkybes reguliuojančių teisės aktų nuostatas.

Byloje ginčo dėl faktinių aplinkybių iš esmės nėra, tačiau šalys skirtingai vertina turimus faktus – nagrinėjamo straipsnio „Alkoholis kiša koja politikų garbei“ teksto turinį bei pačios publikacijos pateikimą.

Pareiškėja nei ikiteisminėje ginčo stadijoje nei teisminio nagrinėjimo metu nepateikė įrodymų, patvirtinančių straipsnyje „Alkoholis kiša koja politikų garbei“ M. S. atžvilgiu išsakytų teiginių tikrumą, todėl kitaip vertinti šiame straipsnyje pateiktą informaciją nei vertino Inspektorius, t. y. kaip netikslią, klaidinančią bei šališką, teismas neturi pagrindo.

Pačiame sprendime išsamiai ir objektyviai išnagrinėtos faktinės aplinkybės, pateiktas jų teisinis įvertinimas, nurodant, jog buvo pažeistos Įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktų nuostatos.

Įstatymo 2 straipsnio 62 dalyje nurodoma, kad viešosios informacijos rengėjas – transliuotojas, leidykla, kino, garso ar vaizdo studija, informacijos, reklamos agentūra, redakcija, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, rengiantis ar pateikiantis skleisti viešąją informaciją.

Įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žurnalistai privalo: teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje (1p.); vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų (4p.); informaciją rinkti ir skelbti tik etiškais ir teisėtais būdais (5p.).

Bendrovė, būdama viešosios informacijos rengėja ir informavimo priemonės valdytoja, bei savo veikloje naudodamasi, trečiųjų asmenų (žurnalistų, korespondentų) paslaugomis, kurie veikia ne savo asmeniniais interesais, o pareiškėjos naudai, negali nusišalinti nuo šių asmenų darbo rezultatų kontrolės.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, kad Inspektorius skundžiamame sprendime pagrįstai nustatė, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistos ir Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktų nuostatos.

Tai, jog Bendrovė, valdanti informacijos priemonę, yra tinkamu atsakomybės subjektu už Įstatymo įtvirtintų reikalavimų pažeidimus ne kartą pažymėta ir teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo teismo nutartys adm. bylose Nr. A146-343/2008, Nr. Nr. A21-87/2008 I r kt.).

Atsižvelgus į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos skundo motyvai, jog skundžiamas Inspekcijos sprendimas nemotyvuotas tiek faktinių duomenų bei įrodymų vertinimu, tiek teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinus santykius nuostatomis, nepagrįsti.

Teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 49 straipsnio 11 dalį jei skundas ar pareiškimas yra pagrįstas, žurnalistų etikos inspektorius gali priimti vieną iš šio įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje numatytų sprendimų. Su juo žurnalistų etikos inspektorius supažindina pareiškėją, viešosios informacijos rengėjus ir (ar) skleidėjus.

Teismas analizuodamas Įstatymo 50 straipsnio 2 dalį, kurioje išvardinta kokius sprendimus gali priimti žurnalistų etikos inspektorius, padarė išvadą, kad 1 bei 2 punktuose nurodyti sprendimai susiję su įpareigojimų nustatymu teisės normas pažeidusiam asmeniui, 3 punkte nurodytas sprendimu skundas adresuojamas nagrinėti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, tuo tarpu 4 ir 5 punktuose nurodytais sprendimais yra sprendžiamas asmenų patraukimo administracinėn atsakomybėn klausimas. Taigi, minėtuose punktuose nurodyti galimi sprendimų variantai, iš esmės skiriasi tiek pagal savo pobūdį, tiek pagal juose numatytos atsakomybės formą.

Įstatymo 46 straipsnio 1 dalis tvirtina, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija yra viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija. Komisija rūpinasi žurnalistų profesinės etikos ugdymu; nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę; nagrinėja žurnalistų ir viešosios informacijos rengėjų ar leidėjų tarpusavio ginčus dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų; prižiūri, kaip platinant viešąją informaciją laikomasi įstatymų nuostatų, draudžiančių tautinės, rasinės, religinės, socialinės ar lyčių neapykantos kurstymą (Įstatymo 46 str. 4 d.).

Įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiant Inspektoriaus kompetenciją, nurodoma kad Inspektoriaus prižiūri kaip įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos, o 50 straipsnyje nurodomos Inspektoriaus atliekamos funkcijos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas padarė išvadą, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos veiklos sritis skiriasi nuo Inspektoriaus atliekamų bei su paskleistos informacijos kontrolės vykdymu susijusių funkcijų. Todėl, vienu ir tuo pačiu leidiniu ar straipsniu, gali būti padaryti skirtingi pažeidimai, iš kurių vieni nagrinėtini Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos, o kiti Inspektoriaus.

Atsižvelgus į tai, teismas nusprendė, jog Įstatymo 49 straipsnio 11 dalies nuostatos, nurodant gali būti priimtas vienas iš numatytų sprendimų aiškintinos, jog Inspektorius negali priimti sprendimų, kurie nenurodyti Įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje. Tačiau minėtos straipsnio dalies 1 ar 2 punktuose numatytų sprendimų priėmimas, nereiškia, jog negali būti priimti ir kituose šio straipsnio punktuose nurodyti sprendimai.

Priešingai aiškinant Įstatymo 49 straipsnio 11 dalies normų turinį, gautume išvadą, jog Inspektoriui nustačius Įstatymo pažeidimus bei įpareigojus viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus juos pašalinti (paneigti klaidingą informaciją), prasižengusiems asmenims negalėtų būti taikoma administracinė atsakomybė ar skundo dalis, kuri nesusijusi su Inspektoriui nustatytų kontrolės funkcijų vykdymu, negalėtų būti perduodama nagrinėti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai.

Teismas pažymėjo, kad Inspektoriaus 2008 m. birželio 18 d. sprendime nurodoma, kad atsižvelgus į skundo dalyką bei pagrindą, M. S. skundas pagal kompetenciją Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai persiunčiamas nagrinėti tik dalyje dėl galimų Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų, nurodant, jog atsakovas skundą nagrinės Įstatymo nuostatų laikymosi atžvilgiu (b.l. 75).

Atsižvelgus į tai, teismas konstatavo, jog Inspektorius 2008 m. birželio 18 d. sprendimu M. S. skundą dalyje dėl galimų Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų pagal kompetenciją perdavus nagrinėti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, o 2008 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu nusprendus įspėti viešosios informacijos rengėją UAB „Valstiečių laikraštis“, Įstatymo 49 straipsnio 11 dalies nuostatos pažeistos nebuvo.

Teismas nurodė, kad pareiškėja, nurodydama, jog nagrinėjamu atveju buvo priimti du skirtingi Inspektoriaus sprendimai, netinkamai aiškina bei remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A18-1072/2007, Nr.A2-1088/2007, Nr. A21-87/2007, Nr. A-146-343/2008).

Bendrovės nurodytos bylos nuo šioje byloje kilusio ginčo skiriasi ta esmine aplinkybe, jog pareiškėjos nurodytose bylose buvo priimti du administracinės procedūros sprendimai numatyti viename ir tame pačiame 50 straipsnio 2 dalies punkte, tuo tarpu, nagrinėjamu atveju atsakovas priėmė du atskirus bei skirtinguose punktuose nurodytus sprendimus.

Pagal Įstatymo 49 straipsnio 10 dalį Inspektorius gautą skundą ar pareiškimą išnagrinėja ne vėliau kaip per 30 dienų. Kai kuriais atvejais, esant būtinybei išsamiau patikrinti duomenis, skundo ar pareiškimo nagrinėjimas gali būti pratęstas iki trijų mėnesių nuo skundo ar pareiškimo gavimo dienos.

Kaip minėta, M. S. skundas Inspektoriui dėl laikraščio „Valstiečių laikraštis“ 2008 m. gegužės 7 d. Nr.34(8744) straipsnyje „Alkoholis kiša koja politikų garbei“ nurodytų aplinkybių buvo pateiktas 2008 m. birželio 16 d., skundžiamas sprendimas priimtas 2008 m. rugpjūčio 26 d., t. y. po 70 dienų.

Teisminio nagrinėjimo metu Inspektoriaus atstovė paaiškino, kad sprendimas pratęsti M. S. skundo nagrinėjimo terminą raštu įformintas nebuvo (b.l. 110).

Įstatyme nenumatyta, kokiu procedūriniu sprendimu įforminamas skundo nagrinėjimo pratęsimas, tuo tarpu, M. S. skundas buvo išnagrinėtas ir sprendimas priimtas nepraleidus Įstatymo 49 straipsnio 10 dalyje nustatyto maksimalaus 90 dienų skundo nagrinėjimo termino.

Teismų praktikoje nekartą pažymėta, jog ne bet kokie procedūriniai pažeidimai, o tik tokie, dėl kurių galimai priimamas neobjektyvus spendimas, gali būti pagrindu ir patį sprendimą pripažinti neteisėtu.

Motyvuojamoji dalis

Skundžiamas Inspekcijos 2008 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl net pripažinus, jog buvo pažeista minėto sprendimo priėmimo pratęsimo procedūra, toks pažeidimas negalėtų būti laikomas esminiu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja pagrįsdama šiuos skundo motyvus remiasi LR viešojo administravimo įstatymo redakcijos 28 straipsnio 1 dalimi bei 31 straipsnio 2 dalies nuostatomis, galiojusiomis iki 2007 m. sausio 1 d., t. y. iki skundžiamo Inspektoriaus sprendimo priėmimo.

Atsižvelgęs į M. S. skunde nurodytą prašymą, t. y. Bendrovę dėl paskleistos informacijos tik įspėti, Inspektorius pagrįstai nesiėmė kitų poveikio priemonių prieš pareiškėją. Todėl nepagrįsti ir tie pareiškėjos skundo motyvai, jog skundžiamas sprendimo formuluotė prieštarauja Įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytam sprendimo variantui.

III.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 21 d. sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.Teismas neteisingai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarime Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ pateiktais teisės normų taikymo išaiškinimais, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, jas pažeidė, todėl netinkamai atribojo žinią (faktą) nuo nuomonės.

Žinia - tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 17 p.). Žinia — tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas (LR Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 69 d.).

Tuo tarpu nuomonė - asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris,perduodamos mintys, idėjos bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998-05-15 nutarimo Nr. 17 p.). Nuomonė - visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais (LR Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 33 d.).

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismas neįvertino, kad Straipsnyje nurodyta, jog pateikiama informacija „tik neoficiali nuomonė“. Ši aplinkybė šalina galimybę vertinti minėtą Straipsnio tekstą kaip žinią.

3. Teismas neatsižvelgė, kad Straipsnyje kalbama apie mačiusiųjų susidarytą įspūdį apie viešumoje pasirodžiusią europarlamentarę. Pareiškėja nurodė kitų asmenų subjektyvų vertinimą, mintis ir pastabas apie viešumoje matytą europarlamentarę. Pareiškėja paskelbė trečiųjų asmenų nuomones, mintis ir pastabas tik vieną faktą, jog asmenys matė europarlamentarę pasirodžiusią viešumoje. Kitų faktų ar informacijos apie europarlamentarę nagrinėtoje Straipsnio ištraukoje paskelbta nebuvo.

4. Straipsnyje asmens būseną tik siejant su galimu alkoholio vartojimu, pabrėžiant, kad tai tėra trečiųjų asmenų vertinimai ir neoficiali nuomonė, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo teismui daryti išvados, kad „šiais teiginiais perteikta žinia apie visuomenėje nederamus, moralės normų požiūriu neleistinus veiksmus“.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismas nevertino šalia nuotraukos ir Straipsnio pavadinimo nurodyto įspūdžio, kuris kilo žurnalistui rengiant šį Straipsnį, t. y. kad „Europos parlamento narė M. S. nepanoro komentuoti pasklidusių gandų apie linksmus vakarėlius su alkoholiu Briuselyje“. Tretysis suinteresuotas asmuo laikraščio „Valstiečių laikraštis“ vyriausiasis redaktorius bei žurnalistas teismui pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad europarlamentarės nuotraukos atsiradimą lėmė ta aplinkybė, kad iš visų rengiant Straipsnį žurnalisto kalbintų politikų ji yra vienintelė, kuri atsisakė bendrauti su žurnalistų ir komentuoti žurnalistui tapusias žinomomis nuomones (b.l. 58-60, 61). Šias aplinkybes tvirtina ir kiti pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai, kurių teismas nevertino (b.l. 27-36). Europarlamentarės nuotraukos pateikimas turi daugiau bendro ne su Straipsnio antrašte, o su po antrašte bei nuotrauka pateiktais žurnalisto komentarais (b.l. 25).

6. Teismas neištyrė ir neįvertino visų šios bylos aplinkybių, neanalizavo viso Straipsnio konteksto, jo aplinkybių, kurias pareiškėja ir tretieji suinteresuotieji asmenys atskleidė teismui (b.l. 27-36, 58-60, 61).

7. Teismas netinkamai vadovavosi teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais, netinkamai aiškino ir taikė LR Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 33, 69 dalių normas bei jas pažeidė, dėl ko netinkamai atribojo žinią nuo nuomonės, nuomone nepagrįstai ir neteisėtai įvertindamas kaip žinią.

8. Nei inspektorius, nei teismas neatsižvelgė ir į tai, kad europarlamentarė yra viešasis asmuo, todėl vadovaujantis teismų praktika, prioritetas turėtų būti teikiamas viešajam interesui ir Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintam informacijos laisvės principui, t. y. pagrįstam visuomenės interesui žinoti nuomones apie politikę ir laisvei tokias nuomones paskelbti.

9. Teismo neįvertinti įrodymai patvirtina, kad žurnalistas ėmėsi visų priemonių, kad paskelbti informaciją apie europarlamentarę nešališkai, ir paskelbė ją tiksliai, nieko nepridedamas ir neiškreipdamas.

10. Įrodymais administracinėje byloje yra laikomi visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymo nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 57 str. 1 d.). Nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai juos ištirti (ABTĮ 81 str.). Teismas, vertindamas įrodymų visumą, turėjo atsižvelgti į tai, kad byloje yra ne vienas įrodymas, paneigiantis inspektoriaus sprendimo Nr. SPR-50 pagrįstumą. Tačiau teismas neatsižvelgė ir nepaneigė nei vieno įrodymo, patvirtinančio pareiškėjos skundo pagrįstumą. Todėl teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies normą, dėl to neteisingai išsprendė šią bylą ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Dėl procesinės teisės normų pažeidimo teismas neteisingai išsprendė šią bylą ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris šiuo savarankišku pagrindu yra naikintinas apeliacine tvarka (ABTĮ 142 str. 1 d.).

Žemesnės instancijos teismas

11. Teismas sprendime nepateikė motyvų ir neatsižvelgė į pareiškėjos argumentus, kad inspektorius sprendimu Nr. SPR-50 nepagrįstai ir neteisėtai įspėjo pareiškėją dėl LR Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktų pažeidimo, nes pareiškėja nepažeidė nei vieno iš šių teisinių reikalavimų, o be to ir negalėjo jų pažeisti, išties šie reikalavimai keliami ne pareiškėjai, o kitiems asmenims.

12. Pareiškėja neskelbė, kad „pareiškėja atliko moralei ir paprotinėms normoms prieštaraujančius veiksmus“. Pareiškėjas nurodė trečiųjų asmenų pasakojimais paremtas jų nuomones, mintis, jiems susidariusį įspūdį, kad „viešumoje pasirodžiusi M. S. galėjo būti paragavusi alkoholio“. Pareiškėja neteigė, kad neva europarlamentarė ne kartą vartojo alkoholį ar kad neblaivi pasirodė viešoje vietoje. Tokių teiginių pareiškėjos straipsnyje nėra (b.l. 26).

13. Pats inspektorius susidarė savo nuomonę ir įspūdį, kurį jis pats ir išdėstė sprendime Nr. SPR-50, - „paskleista faktinio pobūdžio informacija, jog pareiškėja ne kartą vartojo alkoholį ir neblaivi pasirodė viešoje vietoje“ (sprendimo Nr. SPR-50 5 lape). Šį savo įspūdį (nuomonę) inspektorius sprendime Nr. SPR-50 pateikė kaip pareiškėjos paskelbtą faktą. Tačiau taip nėra. Inspektorius remiantis šiuo „faktu“ motyvavo savo Sprendimą.

14. Tiek inspektorius, tiek teismas nepagrįstai atsisakė įvertinti pačiame Straipsnyje pareiškėjos paskelbtas priemones, kurių buvo imtasi, kad įsitikinti skelbiamos informacijos teisingumu ir tikslumu.

Žemesnės instancijos teismas

15. Teismas motyvuodamas tuo, kad pareiškėja neva nepateikė įrodymų, nepagrįstai nusišalino nuo pareigos vertinti inspektoriaus sprendimo Nr. SPR-50 teisėtumą. Tačiau individualaus administracinio akto teisėtumo vertinimas yra teismo prerogatyva (ABTĮ 89 str.), todėl vertintini ir skundžiamo sprendimo Nr. SPR-50 teisėtumo aspektai.

16. Kadangi sprendime Nr. SPR-50 nurodytos kaip pažeistos „pareigos“ nėra pagrįstos teisės normomis, tai toks jų „pažeidimas“ nėra teisės pažeidimas ir negali būti pagrindu inspektoriui priimti skundžiamą sprendimą Nr. SPR-50 bei taikyti pareiškėjai atsakomybės priemones.

17. Teismas pažeidė įrodinėjimo teisės normas, dėl to nepagrįstai atsisakė vertinti inspektoriaus sprendimo Nr. SPR-50 atitikimą individualiam administraciniam sprendimui keliamiems faktinio ir teisinio pagrįstumo reikalavimams, tuo pakeisdamas LR VAĮ 8 straipsnio 1 dalies bei ABTĮ 89 straipsnio normas.

18. Teismas neįvertino skunde nurodytų motyvų, kad pareiškėja nepažeidė ir negalėjo pažeisti LR Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktų, dėl kurių „pažeidimo“ inspektorius sprendimu Nr. SPR-50 įspėjo Pareiškėją apsiribodamas konstatavimu, kad skundžiamame sprendime išsamiai ir objektyviai išnagrinėtos faktinės aplinkybės, pateiktas jų teisinis įvertinimas (Sprendimo 12 lape).

19. Įspėjimas dalyje dėl Visuomenės informavimo Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies normos (etikos normų) pažeidimo yra neteisėtas (LR VAĮ 3 str. 1 d. 4 p., 8 str. 1 d.).

20. Inspektorius sprendime Nr. SPR-50 nurodė, jog savo veikloje žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai privalo laikytis žurnalistų profesinės etikos normų ir tuo pagrindu konstatavo LR Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies normos pažeidimą (sprendimo Nr. SPR-50 6 lape). Teismas dėl šių normų „pažeidimo“ ir su tuo susijusių pareiškėjos argumentų sprendime nepasisakė.

21. Inspektorius sprendimu Nr. SPR-50 konstatavo, jog nėra kompetentingas nagrinėti galimus etikos normų pažeidimus, tačiau visgi ėmėsi tai daryti.

22. Sprendime Nr. SPR-50 inspektorius nurodė pareigos viešąją informaciją pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai pažeidimą (LR Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 3 d.). Tačiau sprendime Nr. SPR-50 inspektorius visiškai nemotyvavo, kodėl pareiškėja įspėjama dėl šios normos pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas pirmiau aptartų pareiškėjos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų pateiktų įrodymų neįvertino, klaidingai sprendė dėl nuomonės ir žinios atskyrimo.

23. LR Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Inspektorius sprendime Nr. SPR-50 nekonstatavo, jog pareiškėja paskleidė dezinformaciją, nerinko ir nepagrindę dezinformacijos atvejui patvirtinti reikalingos juridinių faktų visumos. Tikrovėje jokios dezinformacijos pareiškėja neišplatino. Teismas šios išvados nepaneigė ir priešingų aplinkybių nenustatė.

Todėl nepaneigta pagrįsta pareiškėjos išvada, kad nėra ginčo dėl to, kad sprendime Nr. SPR-50 pareiškėja nėra įspėta už draudimo platinti dezinformaciją pageidimą.

24. Sprendime Nr. SPR-50 inspektorius išreiškė savo nuomone kad pareiškėja paskleidė informaciją, žeminančią europarlamentarės garbę ir orumą („iš skundžiamos publikacijos turinio skaitytojams suteikiamas akivaizdus pagrindas manyti, jog pareiškėja atliko moralei ir paprotinėms normoms prieštaraujančius veiksmus“) (sprendimo Nr. SPR-50 6 lape). Tačiau tai yra tik inspektoriaus įspūdis, jo nuomonė, bet ne pareiškėjos paskelbta žinia.

25. Įspėjimas dalyje dėl Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies normų pažeidimo yra nepagrįstas ir neteisėtas (LR VAĮ 8 str. 1 d.). Teismas neįvertino pareiškėjo argumentų, kad LR Visuomenės informavimo įstatymas skiria viešosios informacijos rengėjo ir žurnalisto sąvokas bei atskirai apibrėžia į šias sąvokas patenkančių subjektų ratą (LR Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 62, 72 d.).

Dėl to inspektorius teisiškai nepagrįstai nusprendė įspėti pareiškėją dėl trečiųjų asmenų galimai padarytų LR Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje numatytų žurnalisto pareigų pažeidimo, o teismas šio teisės normų pažeidimo nepašalino, netinkamai išaiškindamas ir taikydamas minėtas LR Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 62 dalies, 41 straipsnio 2 dalies normas.

26. Įspėjimas dėl Visuomenės informavimo įstatymo normų pažeidimo yra neaiškus ir dėl to neteisėtas (LR VAĮ 8 str. 2 d.).

27. Teismas netinkamai taikė administracinėje teisenoje netaikytinas teisės normas dėl žinių atitikimo tikrovei įrodinėjimo pareigos bei tuo jas pažeidė (LR Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos 50 str. 1 d., LR civilinio kodekso 1.1 str. 1 d., 2.24 str. 4 d., LR civilinio proceso kodekso 1 str. 1 d., 176,178 str.). Vadovaujantis pareiškėjos bei trečiųjų suinteresuotų asmenų teismui pateiktais įrodymais (b.l. 27-36, 58-60, 61) nėra pagrindo vertinti Straipsnyje išsakytos nuomonės kaip žinios ir tuo labiau kaip netikslios, klaidinančios bei šališkos.

28. LR Visuomenės informavimo įstatyme nėra numatyta pareiškėjai jokia įrodinėjimo pareiga. Todėl darytina išvada, kad nagrinėdamas europarlamentarės skundą, inspektorius supainiojo teisės aktus, reglamentuojančius tyrimo ir priimamų sprendimų procedūras.

29. Paskelbtų tikrovės neatitinkančių žinių atitikimo tikrovei įrodinėjimo pareiga yra numatyta ne administracinėje, o civilinėje teisenoje. Ją reglamentuoja LR civilinio kodekso antrosios knygos 2.24 straipsnio normos, kurios numato asmens teisę teismo tvarka reikalauti paneigti paskleistus duomenis, taip pat prezumpciją, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės. Tačiau tai nereiškia, kad ši prezumpcija yra taikoma inspektoriui nagrinėjant europarlamentarės skundą. Inspektorius yra ne teismas, o valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos (įstatymo 50 str. 1 d.). Be to, inspektorius yra viešojo administravimo subjektas ir jo veiklą be kita ko reglamentuoja LR VAĮ, o ne LR civilinio ar civilinio proceso kodeksų normos (adm. bylos Nr.¹⁸-1072/2007, Nr.A2-1088/2007; Nr.A 21-87/2008, Nr. A-146-343-08).

Žemesnės instancijos teismas

30. Inspektoriaus veikloje LR civilinio kodekso normose numatytos prezumpcijos netaikomos, nes jos numatytos taikyti ne inspektoriui, o teismui, be to, nagrinėjant ne skundus, o civilines bylas civilinio proceso tvarka (LR civilinio kodekso 1.1 str. 1 d., 2.24 str. 4 d., LR civilinio proceso kodekso 1 str. 1 d., 176, 178 str., 182 str. 4 p.).

31. Teisės normų bei teismų praktikos suformuluotų taisyklių dėl nuomonės atribojimo nuo žinios taikymas nesuteikia teisės taikyti LR civiliniam procesui numatytos žinių atitikimo tikrovei įrodinėjimo pareigos.

Tiek inspektorius, tiek pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė administracinėje teisenoje netaikytinas teisės normas dėl žinių atitikimo tikrovei įrodinėjimo pareigos bei tuo jas pažeidė (LR Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos 50 str. 1 d., LR civilinio kodekso 1.1 str. 1 d., 2.24 str. 4 d., LR civilinio proceso kodekso 1 str. 1 d., 176, 178 str.).

32. Teismas netinkamai taikė ir pažeidė pagrindines administracinio akto priėmimo procedūras ir inspektoriaus kompetenciją reglamentuojančias teisės normas (LR VAĮ 3 str. 1 d. 1, 2, 4 p., 31 str.,34 str. 1 d.). Vadovaujantis gramatiniu LR Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 11 dalies ir 50 straipsnio 2 dalies normų aiškinimu, akivaizdu, kad inspektorius gali priimti tik vieną iš minėtoje normoje numatytų sprendimų tai patvirtina LVAT 2007 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1072-07).

LR Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 3 punkte yra numatyta inspektoriaus teisė priimti sprendimą kreiptis į žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją dėl pastebėtų įstatymo ar kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų. Iš sprendimo Nr. SPR-50 turinio matyti, kad inspektorius šia teise pasinaudojo ir nusprendė perduoti europarlamentarės skundą Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai nagrinėti. Tokį inspektoriaus sprendimo buvimo faktą patvirtina ir inspektoriaus rezoliucija ant europarlamentarės skundo (b.l. 70). Tačiau nepaisant to, vėliau inspektorius priėmė dar vieną sprendimą, numatytą to paties įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 1 punkte (sprendimo Nr. SPR-50 6 lape).

33. Dėl europarlamentarės skundą taip pat nagrinėjo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija ir priėmė dėl jo sprendimą. Tokiu būdu dėl to paties skundo priimti du sprendimai. Kadangi buvo pažeistos pagrindinės administracinio akto priėmimo procedūros toks Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas turėjo būti panaikintas.

34. Teismas nukrypo nuo teismų praktikoje pateiktų teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklių, netinkamai išaiškino ir taikė bei pažeidė LR Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 11 dalies ir 50 straipsnio 2 dalies normas, taip pat neatsižvelgė ir pažeidė LR VAĮ 34 straipsnio 1 dalies normą.

35. Teismas neįvertino, kad inspektorius yra viešojo administravimo subjektas (ABTĮ 2 str. 4 d.). Todėl žurnalistų etikos inspektoriaus, nagrinėdamas asmenų skundus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo, savo veikloje taip pat turi vadovautis ir LR Viešojo administravimo įstatymu (2008 m. kovo 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr.: A.-146-343-08).

36. LR VAĮ 31 straipsnio norma nustato, kad „Administracinė procedūra turi būti baigta ir administracinės procedūros sprendimas priimtas per 20 darbo dienų nuo jos pradžios. Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą administracinė procedūra negali būti baigta, administracinę procedūrą pradėjęs viešojo administravimo subjektas gali ją pratęsti, bet ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Asmeniui apie administracinės procedūros termino pratęsimą pranešama raštu arba elektroniniu paštu (kai skundas gautas elektroniniu paštu) ir nurodomos pratęsimo priežastys.

Žemesnės instancijos teismas

37. LR Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 10 dalyje yra numatyta, kad žurnalistų etikos inspektorius gautą skundą ar pareiškimą išnagrinėja ne vėliau kaip per 30 dieną. Kartu ši įstatymo nuostata numato, kad kai kuriais atvejais, esant būtinybei išsamiau patikrinti duomenis, skundo ar pareiškimo nagrinėjimas gali būti pratęstas iki trijų mėnesių nuo skundo ar pareiškimo gavimo dienos.

38. Į bylą nebuvo pateikta jokių duomenų, kad europarlamentarės skundo nagrinėjimas būtų pratęstas. Apie tokį pratęsimą pareiškėja nebuvo informuota. Todėl inspektoriaus nustatytu laiku pateikęs paaiškinimus (b.l. 76, 77-78), pagrįstai tikėjosi, kad nėra jokių objektyvių priežasčių europarlamentarės skundo nagrinėjimo administracinei procedūrai tęsti (LR VAĮ 31 str.).

Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad nagrinėjant europarlamentarės skundą, jokių papildomų sprendimų dėl procedūros pratęsimo nebuvo priimta (b.l. 109), taip pat ir tai, kad Inspektoriaus byloje jokio rašto dėl termino pratęsimo nėra ir raštu toks sprendimas nebuvo įformintas (b.l. 110).

39. Atsakovas, nepranešdamas pareiškėjai, apie administracinės procedūros pratęsimą pažeidė ir pareiškėjo teises, nes žinodamas apie administracinės procedūros pratęsimą, pareiškėja būtų pasinaudojusi savo teisėmis pateikti papildomus paaiškinimus ir reikalingus duomenis, kurių trūkumu atsakovas motyvavo savo sprendimą Nr. SPR-50.

Žemesnės instancijos teismas

40. Teismas netinkamai išaiškino, taikė bei pažeidė LR Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, LR Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 10 dalies ir LR VAI 31 straipsnio normas.

41. ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai imperatyviai nustato, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams arba dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės sprendimo priėmimo procedūros, ypač taisyklės turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo priėmimą. Vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų -teisingumas. Jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau tekste — Konstitucija) preambulėje. Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai yra universalūs, jais turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant. Šiais konstituciniais principais yra grindžiama visa Lietuvos Respublikos teisės sistema. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia, kad visos valstybės institucijos turi veikti remiantis ir vadovaujantis teise (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, paisoma prigimtinio teisingumo, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei (pvę., Konstitucinio teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas).

Teismai yra viena iš valstybinę valdžią vykdančių institucijų (Konstitucijos 5 str. 1 d.). Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (Konstitucijos 109 str. 3 d., LR Teismų įstatymo 3 str. 2 d.). Teisėjas privalo laikytis Konstitucijos ir kitų įstatymų reikalavimų (LR Teismų įstatymo 43 str. 1 d.). Todėl teismas turi veikti remdamasis teise ir laikydamasis įstatyme numatytų imperatyvų.

42. Nagrinėjamu atveju teismas neištaisė inspektoriaus padarytų LR Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, LR Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 33, 69 dalių, 3 straipsnio 2 ir 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktų, 49 straipsnio 10, 11 dalių, 50 straipsnio 1, 2 dalių, LR civilinio kodekso 1.1 straipsnio 1 dalies, 2.24 straipsnio 4 dalies, LR civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalies, 176, 178 straipsnių bei LR VAI 3 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4, 6 punktų, 8 straipsnio 1, 2 dalių, 31 straipsnio normų pageidimų bei tuo šias normas taip pat pažeidė.

Teismas pažeidė ir įstatymo viršenybės principą bei nesilaikė kito fundamentalaus teisės principo, kad iš neteisės negali atsirasti teisė (jus ex injuria non oritur) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas).

43. Teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktų bei kitas nurodytas materialinės teisės normas, pažeidė jas bei fundamentalius teisės ir viešojo administravimo principus ir dėl to neteisingai išsprendė šią bylą bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teisme. Papildomai nurodė, kad Inspektorius M. S. skundą išnagrinėjo ir sprendimą dėl jo priėmė nepraleidęs Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 10 dalyje nustatyto maksimalaus trijų mėnesių skundo nagrinėjimo termino. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog ne bet kokie procedūriniai pažeidimai, o tik tokie, dėl kurių galimai priimtas neobjektyvus sprendimas, gali būti pagrindu patį sprendimą pripažinti neteisėtu. Atsakovas pabrėžė, kad Inspektoriaus 2008 m. rugpjūčio 26 d. priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl net pripažinus, kad buvo praleista minėto sprendimo priėmimo procedūra, toks pažeidimas negalėtų būti laikomas esminiu. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, visas bylos išsprendimui aktualias ir reikšmingas aplinkybes bei ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pagrindų apeliacinio skundo tenkinimui ir pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinimui nėra.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apelianto atstovas paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Atsakovo atstovė paaiškino , kad nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašė jo netenkinti.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Bendrovės leidžiamo laikraščio „Valstiečių laikraštis“ 2008 m. gegužės 7 d. Nr. 34(8744) publikacijoje „Alkoholis kiša koja politikų garbei“ buvo paskelbta: „Lietuvos politikų įpročiai retkarčiais pasireiškia ir Europos parlamente. Kol kas yra dėstoma tik neoficiali nuomonė apie M. S.. Žmonės sakė esą ją ne kartą matė, jų nuomone, neįprastos būsenos, kuri nederėtų tokio rango politikei. Mačiusiųjų teigimu, jiems susidarė įspūdis, kad viešumoje pasirodžiusi M. S. galėjo būti paragavusi alkoholio“.

Žemesnės instancijos teismas

Žurnalistų etikos inspektorius 2008 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. SPR-50 dėl nurodytoje publikacijoje paskelbtos informacijos nusprendė įspėti viešosios informacijos rengėją UAB „Valstiečių laikraštis“ dėl LR visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktų pažeidimų padarymo paskelbiant publikaciją „Alkoholis kiša koja politikų garbei“.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nurodytas Inspekcijos 2008 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Žurnalistų etikos inspektorius nustatė, kad UAB „Valstiečių laikraštis“ pažeidė LR visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalį, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktus. Šio Įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi nustatyta , kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę.

Įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad Viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.

Įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi nustatytas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.

Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas įpareigoja žurnalistą teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje.

Šio straipsnio 4 punktas įpareigoja žurnalistą vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų; 5 punktas įpareigoja žurnalistą informaciją rinkti ir skelbti tik etiškais ir teisėtais būdais.

Pareiškėja savo nesutikimą su publikuotos informacijos teisiniu vertinimu grindžia tuo, kad atsakovas bei pirmosios instancijos teismas netinkamai atribojo žinią nuo nuomonės, nuomonę nepagrįstai ir neteisėtai įvertino kaip žinią ir dėl to publikuota informacija be pagrindo kvalifikavo kaip teisės pažeidimas.

Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 69 dalimi nustatyta, kad žinia - visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys.

Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 33 dalį nuomonė - visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad publikacijoje buvo pateikta žinia apie - M. S. būsena jai pasirodžius viešumoje siejant jos būsena su alkoholio vartojimu. Tuo yra paskelbtas atitinkamas faktas, kuris vertinant publikacijos antraštę „Alkoholis kiša koją politikų garbei“ bei informacijos turinį yra panaudotas apibūdinti politikų tarpe vykstančiam reiškiniui, tai yra alkoholio vartojimui. Lietuvių kalbos žodyne faktas apibūdinamas kaip tikras, nepramanytas įvykis, reiškinys, dalykas (DLKŽ). Faktais yra išreiškiama žinia. Todėl skirtingai nuo nuomonės jam taikomas tiesos ir tikslumo kriterijus.

Tokiu būdu apibūdinant tam tikrą reiškinį faktais būtina vadovautis fakto tikrumu ir jis negali būti pramanytas. Priešingai šiems reikalavimams ginčo publikacijoje buvo paskelbtas faktas apie M. S. pasirodymą viešumoje darant išvadą kad ji „galėjo būti paragavusi alkoholio“. Toks fakto konstatavimas kildinamas iš kitu asmenų nuomonės, jų teigimo. Vertinant tokia fakto išraišką, nesant fakto tikrumą patvirtinančių duomenų jo šaltinio darytina išvada, jog toks faktas neatitinka tikrumo kriterijaus, nėra atidžiai ir rūpestingai patikrintas. Publikacijoje pasirinktu būdu pateikiamas faktas negali teisingai apibūdinti autoriaus vertinamo reiškinio bei įvardinto publikacijoje asmens, M. S., būsenos.

Publikacijos turinys patvirtina, kad šiuo atveju publikacijoje buvo paskelbta žinia, nes tai yra naujo pobūdžio informacija apie asmenį, o ne nuomonė apie žinias, susijusias su tikrais jau skelbtais anksčiau įvykiais. Šios aplinkybės nepaneigia ir tai kad pačioje publikacijoje nurodoma, kad tai „neoficiali nuomone“ bei „mačiusiųjų įspūdis“. Visuomenė turi teisę gauti teisingą informaciją tame tarpe ir informaciją apie viešą asmenį. Informacijos teisingumą privalo pagrįsti viešosios informacijos rengėjas, kuris turi teisę pats pasirinkti jos pagrindimo būdą.

Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino publikacijos turinį bei pagrįstai pripažino, kad atsakovas tinkamai pažeidimą kvalifikavo. Atsakovo nutarimas iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytus individualaus akto reikalavimus, nes yra argumentuotas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikytos poveikio priemonės yra motyvuotos.

Atsakovo sprendimo turinys patvirtina, kad jis įspėjo pareiškėją dėl Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punkto pažeidimo, nustatęs, kad paskelbta informacija yra neteisinga. Publikuota informaciją pateikė žurnalistas, tačiau už publikaciją atsako rengėjas. Todėl informacijos pateikimo ir rinkimo nuostatos įtvirtintos šioje normoje netiesiogiai nustato rengėjui reikalavimo kriterijus, kad žurnalisto teikiama informacija atitiktų Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punkto reikalavimus. Šiuo atveju pareiškėja publikuodama ginčo informaciją nesivadovavo nurodytomis nuostatomis, todėl pagrįstai buvo dėl to įspėta.

Pareiškėja skundo nagrinėjimo metu turėjo teisę teikti įrodymus, patvirtinančius paskelbtos informacijos teisingumą. Atsakovo sprendime konstatuota, kad tokių įrodymų nebuvo pateikta. Todėl atsakovas tuo grindė savo priimtą sprendimą. Sprendime nėra konstatuota pareiškėjo pareiga pagrįsti informacijos teisingumą, todėl šioje byloje kaltės prezumpcija nebuvo taikyta.

Žurnalistų etikos inspektorius skundą išnagrinėjo savo kompetencijos ribose, tai yra dėl Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo ir dėl to priėmė šioje byloje vertinamą sprendimą, kuriuo užbaigė skundo nagrinėjimo procedūrą. Skundo perdavimas nagrinėti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų komisijai dėl galimai padarytų jos kompetencijai priskirtų nagrinėti etikos pažeidimų priimtam sprendimui įtakos neturi, nes juo atsakovas neužbaigė skundo nagrinėjimo. Kiekviena institucija priima sprendimus jai suteiktos kompetencijos ribose ir dėl kiekvieno sprendimo gali būti reiškiamas nesutikimas. Šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas priėmė du sprendimus.

Įstatymo 49 straipsnio 10 dalimi nustatyta, kad žurnalistų etikos inspektorius gautą skundą ar pareiškimą išnagrinėja ne vėliau kaip per 30 dienų. Kai kuriais atvejais, esant būtinybei išsamiau patikrinti duomenis, skundo ar pareiškimo nagrinėjimas gali būti pratęstas iki trijų mėnesių nuo skundo ar pareiškimo gavimo dienos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. S. skundas Inspektoriui dėl laikraščio „Valstiečių laikraštis“ 2008 m. gegužės 7 d. Nr.34(8744) straipsnyje „Alkoholis kiša koja politikų garbei“ nurodytų aplinkybių buvo pateiktas 2008 m. birželio 16 d., skundžiamas sprendimas priimtas 2008 m. rugpjūčio 26 d., tai yra po 70 dienų. Byloje nėra duomenų, kad šis terminas buvo pratęstas. Todėl atsakovas šiuo atveju pažeidė skundo nagrinėjimo procedūrą. Tačiau dėl šio pažeidimo nėra pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo, nes skundo nagrinėjimo terminas nėra naikinamasis po kurio negali būti atliekami veiksmai ir šiuo procedūriniu pažeidimu nebuvo pažeistas skundo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo objektyvumas.

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Uždarosios akcinės bendrovės „Valstiečių laikraštis“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRomanas KlišauskasVirgilijus Valančius