Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba išvadose (b. l. 43-44, 65-66) nurodė, kad nors ieškovė prie ieškinio nepridėjo preliminaraus vaiko poreikiams tenkinti skirtų išlaidų sąrašo, vaiko teisių apsaugos skyrius neturi pagrindo abejoti ieškovės teiginiais dėl vaikų poreikių apimties. Tik asmuo (šiuo atveju motina), gyvenantis su vaiku bei jį auginantis, kiekvieną dieną tenkinantis kasdienius vaiko poreikius, geriausiai žino, koks išlaikymo dydis yra reikalingas. Ieškovė siekia, jog būtų patenkinti pagrindiniai šalių nepilnamečių vaikų poreikiai, be to, nuolat bendrauja su vaikais, juos prižiūri. Atsižvelgiant į tai, kad vaikams išlaikyti skiriama suma neturėtų apsiriboti tik minimalių ir fiziologinių vaikų poreikių tenkinimo užtikrinimu, darytina išvada, kad ieškovės prašomas priteisti išlaikymo dydis atitinka nepilnamečių vaikų M. S. ir L. S. teises ir teisėtus interesus. Egzistuojant atsakovo vaiko socialiniam ryšiui, nesant aiškios perspektyvos nustatyti biologinį vaiko tėvą, biologinė tėvystė praranda aktualumą, nes svarbesni tampa paties vaiko interesai. Nuginčijus atsakovo tėvystę, vaikui kiltų grėsmė likti be tėvo, o tai traumuotų vaiką psichologiškai. Esant tokiai situacijai, atsakovo siekis nuginčyti savo tėvystę neatitinka nepilnamečio M. S. geriausių interesų.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė teisme patvirtino raštu teismui pateiktas išvadas.

Remiantis šalių paaiškinimais, nustatyta, kad šalys kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį nuo 2015 m. lapkričio mėnesio iki 2022 m. birželio mėnesio. Ieškovė teisme tvirto, kad su atsakovu faktiškai pradėjo gyventi, kai jos sūnus M. buvo dviejų savaičių, paskutinį kartą į šeimos namus atsakovas grįžo 2022 m. balandžio 30 d., prabuvo savaitę laiko namuose, būdamas Vokietijoje 2022 m. gegužės 16 d. paskutinį kartą jai pervedė 700 Eur. Atsakovas patvirtino, kad ieškovės nurodytos aplinkybės yra teisingos.

Iš P. S. civilinės metrikacijos įstaigai pateiktų prašymų dėl tėvystės pripažinimo (b. l. 76, 140) matyti, kad jis (duomenys neskelbtini) civilinės metrikacijos įstaigai pateikė notariškai patvirtintus prašymus, kuriais prašė pripažinti jį M. P., gimusio (duomenys neskelbtini), ir L. P., gimusios (duomenys neskelbtini), tėvu, įrašyti vaikų gimimo įrašuose žinias apie tėvą ir suteikti sūnui pavardę S., dukrai pavardę S., vaikų motina patvirtino, jog ji sutinka, kad jos vaikų M. ir L. tėvu būtų pripažintas P. S. Iš vaikų gimimo įrašų (b. l. 5, 6) matyti, kad abiejų ieškovės vaikų M. ir L. tėvas yra atsakovas. Iš Kelmės rajono savivaldybės administracijos Teisės ir personalo skyriaus pateiktos informacijos (b. l. 139), civilinės būklės akto įrašo pakeitimo ar papildymo įrašo (b. l. 142) matyti, kad gimimo įrašas (duomenys neskelbtini) M. P., gimusiam (duomenys neskelbtini), buvo sudarytas (duomenys neskelbtini). Šiaulių miesto metrikacijos skyriuje pagal motinos N. P. prašymą. (duomenys neskelbtini) prašymo dėl tėvystės pripažinimo pagrindu (duomenys neskelbtini) buvo sudarytas civilinės būklės akto įrašo pakeitimo ar papildymo įrašas Nr. 26, M. tėvu įrašytas P. S., pavardė pakeista į S. pavardę.

Šalių nepilnamečiai vaikai M. S. ir L. S. gyvena su ieškove, vaikų motina.

Dėl tėvystės nuginčijimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.142 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vyras, laikantis save tėvu, turi teisę kartu su vaiko motina paduoti civilinės metrikacijos įstaigai nustatytos formos notaro patvirtintą pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo. Tėvystės pripažinimo sąlygos nustatytos CK 3.141 straipsnyje, o šio straipsnio 1 dalis nurodo, kad kai vaiko gimimo įraše nėra duomenų apie tėvą, tėvystė gali būti pripažįstama pagal asmens, laikančio save vaiko tėvu, pareiškimą.

Atsakovas tėvystę vaikui M. S., gimusiam (duomenys neskelbtini), patvirtino savanorišku pripažinimu. Tėvystę ginčija deklaruodamas tai, kad tarp jo ir M. nėra susiformavęs tvirtas ryšys, koks turėtų būti tarp tėvo ir sūnaus, be to, vaikas turi teisę žinoti savo biologinį tėvą.

Bylose dėl tėvystės nuginčijimo būtina vadovautis tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje teisėje įtvirtintu prioritetinės vaiko teisių apsaugos ir gynimo principu, pagal kurį imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, jo teisėmis ir interesais, svarbiausia yra tai, kad kiekvienas atliekamas veiksmas ar priimamas sprendimas atitiktų vaiko interesus (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnis, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas).

Vyrui, laikančiam save vaiko tėvu, tačiau nesančiam tikram dėl egzistuojančio genetinio ryšio su vaiku ar net ir žinančiam, kad jis nėra vaiko biologinis tėvas, suteikiama galimybė pripažinti tėvystę pareiškimu. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tokiu būdu įtvirtinama galimybė pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo išreikšti ketinimą būti tėvu, prisiimti tėvo vaidmenį ir atlikti tėvo funkcijas, t. y. plėtoti socialinę, psichologinę tėvystę, tačiau pažymėtina, kad asmuo, kuris žinojo nesantis vaiko biologiniu tėvu, bet pripažino tėvystę, iš esmės praranda galimybę vėliau ją nuginčyti, taip ginant šeimos santykių, tėvo ir vaiko santykių stabilumą, nepriklausomai nuo biologinės tiesos (CK 3.152 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-387-916/2020).

Ieškovas savo laisva valia, niekieno neverčiamas, žinodamas, kad nėra biologinis ieškovės sūnaus M. tėvas, pripažino tėvystę, prisiėmė tėvo vaidmenį, augino vaiką kaip savo tol, kol kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį su vaiko motina, t. y. nuo 2015 m. lapkričio mėnesio iki 2022 m. birželio mėnesio. Atsakovas, pripažindamas tėvystę, kartu prisiėmė ir visas tėvo teises bei pareigas vaikui ir jų lengvabūdiškai negali atsisakyti.

Reikalavimą dėl tėvystės nuginčijimo pareiškė ne vaikas, ne jo motina ar institucija, galinti tokį ieškinį reikšti teisme, o pats atsakovas, toks jo reikalavimas atsirado ieškovei pareiškus ieškinį dėl išlaikymo, teisme atsakovas pripažino, kad jei jo ir ieškovės santykiai būtų geri, tėvystės jis neginčytų. Viso bylos nagrinėjimo metu atsakovas aiškiai įvardijo nesutikimą su jam tenkančia ieškovės vaiko išlaikymo prievole. Visuma šių aplinkybių pagrįstai leidžia spręsti, kad ginčas iš esmės yra susijęs ne su vaiko teise žinoti savo kilmę, o su atsakovo siekiu nuginčyti tėvystės faktą, siekiant išvengti savo, kaip tėvo, finansinių pareigų vaikui. Tačiau dar kartą pažymėtina, jog atsakovas, pripažindamas tėvystę ir prisiimdamas tėvo vaidmenį, kartu prisiėmė ir visas tėvo teises bei pareigas vaikui, iš kurių viena – materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (CK 3.192 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, jog šiuolaikinė šeimos teisė pripažįsta, kad biologinis vaiko ir tėvo ryšys nebėra vienintelis tėvystės pagrindas. Atsakovui su ieškove faktiškai gyvenant nuo sūnaus M. gimimo beveik septynerius metus ir visą tą laiką atsakovui su vaiku bendraujant kaip tėvui, vaiką išlaikant, vaikui nepažįstant kito tėvo, biologinė tėvystė praranda aktualumą, nes svarbesni tampa vaiko prisirišimas ir jausmai atsakovui kaip tėvui. Iš abiejų šalių paaiškinimų matyti, kad atsakovą ir sūnų M. siejo socialinis ir emocinis ryšys, daugelį metų atsakovas vykdė tėvo pareigas vaikui, o tėvystės nuginčijimo siekia dėl finansinių motyvų. Ieškinys dėl tėvystės pripažinimo nepareikštas, todėl patenkinus priešieškinį vaikui kiltų grėsmė likti be tėvo. Esant tokioms aplinkybėms, pripažįstama, jog atsakovo siekis nuginčyti savo tėvystę neatitinka šalių nepilnamečio vaiko M. S. geriausių interesų, todėl negali būti patenkintas. Nors atsakovas ir tvirtino, kad tarp jo ir ieškovės sūnaus M. nėra susiformavęs ryšys, koks turėtų būti tarp tėvo ir sūnaus, tačiau jis taip pat nenurodė ir aplinkybių, kurios patvirtintų itin tvirtą atsakovo ryšį su jo dukra L. kas suteikia pagrindo išvadai, kad paties atsakovo elgesys, jo pasirinktas gyvenimo būdas jį atitolino nuo abiejų vaikų.

Egzistuojanti socialinė, teisinė tėvystė, neatitinkanti biologinės tikrovės, negali būti paliekama patiems santykio dalyviams to nenorint. Ir pagal kasacinio teismo praktiką, egzistuojanti socialinė, teisinė tėvystė, neatitinkanti biologinės tikrovės, negali būti paliekama patiems santykio dalyviams (teisiniam tėvui ir vaikui) to nenorint (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2013). Nagrinėjamu atveju šalių vaikas M. S. būtent atsakovą laiko savo tikruoju tėvu. Pagrindas panaikinti socialinę, teisinę tėvystę būtų abipusis noras nutraukti tėvo ir vaiko santykius. Nagrinėjamoje byloje toks noras yra vienpusis, tik iš atsakovo pusės, todėl pagrindo panaikinti socialinę, teisinę tėvystę nėra.

Atsakovo argumentai apie ieškovė pareigą užtirtinti vaiko teisę sužinoti savo tikrąją kilmę, savo tikrąjį biologinį tėvą atmetami kaip teisiškai nepagrįsti. Pažymėtina, kad teismo sprendimas atmesti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo neužkerta kelio šalių vaikui, tapus pilnamečiam, sužinoti savo kilmę.

CK 3.169 straipsnyje numatyta, jei tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu. Kilus ginčui, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma teismo sprendimu su vienu iš tėvų.

Šalių nepilnamečiai vaikai gyvena su ieškove, vaiko motina. Ieškovės neteisėto elgesio vaikų atžvilgiu faktų nenustatyta, ieškovė tinkami rūpinasi mažamečiais vaikais, užtikrina tinkamas gyvenimo, augimo ir mokymosi sąlygas. Atsakovas prieštaravimų dėl vaikų gyvenamosios vietos su ieškove nepareiškė. Šių aplinkybių visuma suteikia pagrindo išvadai, kad ieškovė tinkamai rūpinasi vaikais, užtikrina geras gyvenimo sąlygas, saugią aplinką vaikams, todėl vaikų gyvenamoji vieta nustatoma su ieškove.

Dėl išlaikymo priteisimo.

CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymas apima visas lėšas, reikalingas vaikui tinkamai maitinti, aprengti, jo sveikatos priežiūrai, mokymo, auklėjimo ir laisvalaikio reikmėms. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas principas, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikams vystytis sąlygas. Sprendžiant išlaikymo dydžio klausimą, turi būti laikomasi vieno iš pagrindinių šeimos teisinių santykių reglamentavimo principų – prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo, įtvirtinto CK 3.3 straipsnio 1 dalyje. Įstatyminė pareiga išlaikyti vaiką tėvams suponuoja pareigą teikti įrodymus apie jų realią turtinę padėtį. Šios kategorijos bylose turtinės padėties įrodinėjimo pareigą turi abu tėvai (CPK 178 straipsnis).

Iš ieškovės paaiškinimo matyti, kad ieškovė nuo 2022 m. birželio mėnesio viena augina vaikus, viena juos išlaiko, pragyvena iš valstybės mokamos išmokos vaikams (šiuo metu už abu vaikus gauna 255,76 Eur) ir artimųjų – tėvų, močiutės – finansinės paramos. Atsakovas neginčijo ieškovės nurodytų aplinkybių, kad nuo 2022 m. birželio mėnesio (nuo to laiko, kai su ieškove kartu nebegyvena) vaikų išlaikymui lėšų neteikia, jo paskutinė piniginė perlaida šeimai buvo 2022 m. gegužės 17 d. 700 Eur.

Kadangi atsakovas su vaikais negyvena, todėl nustatant atsakovo turtinę padėtį ir galimybę išlaikyti vaikus, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacijos (b. l. 83), atsakovo paaiškinimų teisme matyti, kad atsakovas nuo 2022 m. birželio mėnesio niekur nedirba, šiuo metu nėra registruotas Užimtumo tarnyboje. Dokumentų, patvirtinančių jo sveikatos sutrikimus, negalią, dėl kurių būtų sumažėjęs jo darbingumas, nepateikė. Atsakovas neįrodė, kad jis sąžiningai siekė užtikrinti vaikų turtines teises į išlaikymą, tačiau dėl objektyvių priežasčių negalėjo teikti išlaikymo nuo 2022 m. birželio mėnesio. Dėl to, kad atsakovas turėjo įsiskolinimų už laiku nesumokėtus turtinius įsipareigojimus, neatleidžia jį nuo pareigos išlaikyti kartu su juo negyvenančių vaikų, dėl laiku neįvykdytų finansinių įsipareigojimų negali nukentėti vaikų interesai. Dėl to, kad jis šiuo metu gyvena su kita moterimi ir yra jos išlaikomas, negali nukentėti mažamečių vaikų turtiniai interesai, nes tėvai, nuspręsdami turėti vaikų, privalo apsvarstyti ir įvertinti savo galimybes vaikus išlaikyti iki jų pilnametystės, nes tokia pareiga numatyta įstatymuose. Atsakovui nusišalinus nuo pareigos išlaikyti vaikus (išlaikymo neteikiant ilgą laiką), pareiga išlaikyti ją tenka tik jų motinai. Tokiu būdu, vaiko išlaikymo pareiga nepagrįstai perkelta tik ieškovei, suteikiant galimybę atsakovui iš esmės nusišalinti nuo šios prievolės vykdymo. Be to, taip nebūtų užtikrinti vaikų interesai, kuriuos saugoti ir ginti yra abiejų tėvų pareiga. Ieškovės prašomas priteisti išlaikymas periodinėmis išmokomis – po 200 Eur kas mėnesį vienam vaikui – laikytinas nedideliu, nes pagal Aukščiausiojo Teismo nustatytą orientacinį išlaikymo kriterijų vieno vaiko išlaikymui minimalių poreikių patenkinimui per mėnesį reikalingos lėšos atitinka vieną minimalią mėnesio algą, kuri šiuo metu Lietuvoje yra 840 Eur (neatskaičius mokesčių).

Teismo vertinimu, visiems žinomų faktinių aplinkybių, kad kiekvienam vaikui reikalingas maistas, rūbai, higienos priemonės, gyvenamasis plotas, ugdymo priemonės, išlaidos sveikatai ir pan., įrodinėti nereikia, tačiau išlaidos šių poreikių tenkinimui turi būti protingo ir realaus dydžio. Ieškovė mano, kad jos dviejų vaikų išlaikymui per mėnesį reikia 800 Eur sumos, t. y. kiekvienam po 400 Eur, kiekvienas iš tėvų turi pareigą teikti vienodą 200 Eur išlaikymą. Nors byloje nėra pateikta lėšų, reikalingų kiekvieno vaiko poreikiams patenkinti, skaičiuotė ir išlaidas patvirtinantys įrodymai, tačiau jos prašoma priteisti išlaikymo suma neviršija orientacinį minimalios mėnesinės algos dydį, taip pat atsižvelgiant į būtinus ir protingus vaikų poreikius, šalies ekonominę situaciją bei ieškovės turtinę padėtį, kuri yra akivaizdžiai prastesnė už atsakovo, manytina, kad ši suma užtikrintų vaikų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, realizuoti ir tobulinti savo įgimtus ir įgytus gebėjimus, yra protinga, reali ir ne per didelė.

Įrodymų, paneigiančių ieškovės nurodytas sumas, kurios reikalingos vaikų visaverčiam, sveikam maitinimui, gerai aprangai, kokybiškai avalynei, higienos prekėms, žaislams ir ugdymo reikmėms, atsakovas nepateikė. Akivaizdu, kad ieškovės nurodytos išlaikymui reikalinga suma - iš viso apie 400 Eur mėnesiui vienam vaikui, yra jos preliminarūs skaičiavimai, kurie reikalingi jos vaikų išlaikymui, o ne išlaidos, kurių ji net negali turėti, nes neturi tokių pajamų ir galimybių kiekvienam vaikui kas mėnesį skirti apie 400 Eur. Vaikams gyvenant su mama, jai tenka didesnė išlaikymo našta, ji privalo aprūpinti vaikus maistu, suteikti būstą, pasirūpinti, kad vaikai būtų aprengti pagal sezoną, jiems suteikta reikiama pagalba susirgus, kas neabejotinai reikalauja ir laiko sąnaudų, ir išlaidų. Tėvas, negyvenantis kartu su vaikais, teikiantis tik išlaikymą, prie tokių išlaidų neprisideda, o ieškovei tenka didžiausioji rūpinimosi vaikais našta. Ieškovės prašoma priteisti iš atsakovo suma - po 200 Eur kas mėnesį vienam vaikui – ketvirtadalis minimalios mėnesinės algos, todėl akivaizdu, kad priteisus šią sumą iš atsakovo, galima bus patenkinti būtiniausius vaiko poreikius.