- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-02
- Bylos Nr.
- 2A-336-241/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01331-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Dalia Kačinskienė, Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- valstybės įmonei Lietuvos
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Dalios Kačinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės „flyLAL-Lithuanian Airlines“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės „flyLAL-Lithuanian Airlines“ ieškinį atsakovei valstybės įmonei Lietuvos oro uostai dėl nepagrįsto praturtėjimo ir sutarčių nuostatų pripažinimo negaliojančiomis.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu prašydama pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis sutarčių nuostatas: 2004 m. sausio 14 d. bei 2004 m. sausio 31 d. sutarčių 4.1, 4.11 punktus ir šių punktų vėlesnius pakeitimus, 2005 m. gruodžio 29 d. ir 2006 m. gruodžio 29 d. sutarčių 4.1 punktus ir 2007 m. gruodžio 29 d. sutarties 5.1 punktą; priteisti iš atsakovės be teisinio pagrindo iš ieškovės gautus 8 193 060,70 Eur (28 289 000 Lt), 2 048 265,18 Eur (7 072 250 Lt) palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad atsakovės rinktų rinkliavų dydis prieštaravo rinkliavų paskirčiai, įtvirtintai LR Vyriausybės 2002 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 101 patvirtintos Rinkliavų už oro navigacijos paslaugas Lietuvos Respublikos oro erdvėje ir už naudojimąsi oro uostais maksimalių dydžių, mokėjimo ir naudojimo tvarkos (toliau – Tvarka) 33 punkte (nuo 2008 m. sausio 1 d. 28 punktas), kuris nustatė, jog šios rinkliavos skiriamos oro uostų ir oro eismo paslaugų teikėjų išlaidoms, susijusioms su nurodytų paslaugų teikimu, padengti, šių įmonių investicijoms, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dydžių atskaitymams biudžetinei įstaigai Civilinės aviacijos administracijai, kuri šias lėšas perveda į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą. LR Vyriausybės nustatytų dydžių atskaitymai nuo rinkliavų Civilinės aviacijos administracijai įtraukiami į oro eismo paslaugų teikėjų ir oro uostų veiklos sąnaudas. Atsakovės sutartimis nustatyti oro uosto rinkliavų dydžiai patvirtina, kad sutartyse buvo nustatytas nepagrįstai didelis oro uosto rinkliavų dydis, prieštaraujantis imperatyvioms teisės normoms. Ieškovės teigimu, ginčijamos sutarčių nuostatos prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl turėtų būti pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis. Atsakovė 2004 m.-2008 m. taikė nepagrįstai trumpus nusidėvėjimo normatyvus, dėl kurių atsakovė dirbtinai sumažino savo pelną. Jeigu atsakovė būtų taikiusi pagrįstus nusidėvėjimo normatyvų dydžius, atsakovei nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. būtų reikėję surinkti 36 597 000 Lt rinkliavų mažiau lygiai tokiam pačiam rezultatui pasiekti. Atsakovės finansinėje ataskaitoje už 2004 m. – 2008 m. nurodyta, jog 2004 m. atsakovė uždirbo 13 791 000 Lt pelno, 2005 m. – 23 634 000 Lt, 2006 m. – 15 863 000 Lt, 2007 m. – 15 264 000 Lt, 2008 m. – 9 821 000 Lt. Ieškovės teigimu, nuliniam pelningumui 2004 m. – 2008 m. pasiekti atsakovei reikėjo 46 463 000 Lt rinkliavų mažiau, todėl ši rinkliavų suma laikytina gauta be teisinio pagrindo. Atsakovė dėl netinkamos apskaitos nepagrįstai surinko 36 597 000 Lt rinkliavų, o dėl gauto pelno – 46 463 000 Lt rinkliavų, t. y. per 2004 m. – 2008 m. nepagrįstai gavo 83 060 000 Lt rinkliavų. Nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. ieškovė be teisinio pagrindo sumokėjo atsakovei 28 289 000 Lt, kurie turi būti priteisti ieškovei CK 6.237 straipsnyje įtvirtintu pagrindu.
Vadovaudamasi CK 6.240 straipsnio 1 dalimi ieškovė nuo 28 289 000 Lt paskaičiavo 5 procentų metines palūkanas už penkerių metų laikotarpį, kurios sudaro 7 072 250 Lt ir kurias prašo priteisti iš atsakovės.
Šalies argumentai
Ieškovė nurodė, kad apie atsakovės gautas iš ieškovės rinkliavas sužinojo 2005 m. gegužės 27 d., kai viešame registre buvo įregistruoti atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentai. Pradinį ieškinį ieškovė pareiškė 2014 m. birželio 19 d., todėl dešimties metų ieškinio senaties termino dėl reikalavimo sutarčių nuostatas pripažinti negaliojančiomis nepraleido. Jei teismas spręstų, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas, ieškovė prašė jį atnaujinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimu atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą, tačiau ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovės 2 395,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios sumokamos iš administravimo išlaidoms skirtų lėšų.
Spręsdamas dėl M. I. įtraukimo trečiuoju asmeniu bei jo apklausos liudytoju, teismas konstatavo, kad byloje nebuvo pareikšti reikalavimai dėl atsakovės generalinio direktoriaus įsakymų ginčijimo, todėl sprendė, kad nėra teisinio pagrindo į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti M. I., nes bylos išsprendimas neturės įtakos jo materialiosioms teisėms ir pareigoms. Teismas sprendė, kad šį asmenį apklausti liudytoju nėra teisinio pagrindo, nes žodinis byloje surinktų rašytinių įrodymų paaiškinimas nėra būtinas.
Atsižvelgdamas į tai, kad bylos nagrinėjimo dalykas nėra susijęs su juridinio asmens veiklos tyrimu ir ieškovė nėra priskiriama prie subjektų, turinčių teisę inicijuoti atsakovės veiklos tyrimą, teismas darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo išreikalauti iš atsakovės ieškovės prašomus dokumentus.
Teismas atsisakė byloje skirti ekspertizę dėl atsakovės finansinių bei buhalterinių dokumentų išsamios analizės, kritiškai vertino ieškovės pateiktą 2014 m. balandžio 28 d. atsakovės finansinių duomenų nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. analizės ataskaitą, kurios tikslas įvertinti atsakovės 2004-2008 m. rinkliavų dydį, motyvuodamas tuo, kad analizė buvo atlikta neturint pirminių atsakovės apskaitos duomenų bei neatitinka audito ir peržvalgos standartų reikalavimų, neapima atsakovės finansinės atskaitomybės, kaip visumos.
Teismas nurodė, kad pagal ieškinio pobūdį ir turinį ieškinys pareikštas actio Pauliana pagrindu, siekiant apginti visų ieškovės kreditorių interesus, todėl ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 6.66 straipsnio 3 dalyje, pradedamas skaičiuoti nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos – 2009 m. balandžio 23 d. ir baigėsi po vienerių metų, t. y. 2010 m. balandžio 23 d. Teismas nustatė, kad ieškovė per vienerių metų ieškinio senaties terminą negynė savo teisių būtent dėl prasidėjusio bankroto proceso; pradinį ieškinį bankroto administratorius pareiškė 2014 m. birželio 19 d., todėl ieškinio senaties terminas buvo praleistas daugiau kaip ketverius metus. Atsižvelgęs į viešojo intereso bankroto bylose egzistavimą, į tai, kad bankroto bylos iškėlimas sutrukdė bankrutuojančiai įmonei laiku pareikšti ieškinį, teismas konstatavo, kad pirmiau nurodyti faktai pripažintini svarbiais, sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą. Siekdamas užtikrinti ne tik civilinių teisinių santykių stabilumą (taikant ieškinio senaties institutą), tačiau ir ieškovės, jos kreditorių teises bei galimybes ginti savo teisėtus interesus (per bankroto administratorių), teismas atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą.
Remdamasis actio Pauliana instituto paskirtimi, sutarčių aiškinimą reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 6.193 str.), CK 6.25 straipsniu, įtvirtinančiu nedalomąsias prievoles, restitucijos taikymo taisyklėmis (CK 6.146 str.), teismas konstatavo, kad ginčijamos sutarčių nuostatos ieškovės mokumo būklės nepablogino ir nepažeidė ieškovės kreditorių interesų, nes užtikrino ieškovės veiklą.
Teismas nurodė, kad atsakovė yra strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinti valstybės įmonė, kurios veiklos kontrolė nėra priskiriama bankrutavusios įmonės bankroto administratoriaus kompetencijai. Teismas pažymėjo, kad LR Vyriausybės 2002 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 101 patvirtintoje Tvarkoje buvo numatyta, kad konkrečius rinkliavų už naudojimąsi oro uostais dydžius, kurie neviršija maksimalių dydžių, nustatytų Tvarkoje, nustato patys oro uostai. Įvertinęs Tvarkos 33 punktą (28 punktą, galiojusį nuo 2008 m. sausio 1 d.), teismas padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti ginčijamas sutarčių nuostatas prieštaraujančiomis imperatyvioms įstatymų nuostatoms, nes ieškovė neįrodė, kad ginčijamomis sutartimis buvo pažeisti ieškovės ar jos kreditorių teisėti interesai ar teisės aktų imperatyvūs reikalavimai.
Teismas atsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, formuojamą aiškinant CK 6.237 straipsnio taikymą ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra visų nepagrįsto praturtėjimo sudedamųjų dalių. Ginčijamų sutarčių nuostatas pagal teisinę struktūrą ir turinį teismas pripažino nedalomųjų prievolių sudėtinėmis dalimis ir konstatavo, kad bankroto bylos ieškovei iškėlimas savaime nesudaro teisinio pagrindo tenkinti ieškinį, nes formalus ieškinio tenkinimas gali pažeisti atsakovės, kaip strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčio subjekto, teises ir teisėtus interesus.
Teismas pabrėžė, kad tai, jog ieškovė aktyviai vykdė savo ūkinę veiklą iki 2008 m. bei planavo veiklą vykdyti toliau, nereiškia, kad po bankroto bylos iškėlimo įmonės kreditorių reikalavimams apmokėti gali būti grąžinamos rinkliavos, kurios buvo ir yra svarbios atsakovei pavestų funkcijų vykdymui. Teismas sprendė, kad savo veiklai vykdyti ieškovė privalėjo sudaryti su atsakove ginčijamas sutartis, atsižvelgiant į atsakovei numatytas funkcijas ir kompetenciją, todėl šių sutarčių sudarymas nepažeidė ieškovės ir jos kreditorių teisių ir teisėtų interesų. Vertindamas ginčijamų sutarčių kontekstą, teismas konstatavo, kad šios sutartys buvo sudarytos iki ekonominio sunkmečio sąlygų atsiradimo ir bankroto bylos ieškovei iškėlimo.
Teismas sprendė, kad restitucija nagrinėjamu atveju negalima, nes neatitinka CK 6.145 straipsnio 1 dalies nustatytų sąlygų, jos taikymo rezultatas neatitiktų siekiamų kompensavimo tikslų ir būtų nesąžiningas ne tik šalių atžvilgiu, bet sukeltų grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamos sutartys, kaip sandoriai yra nedalūs, teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimų patenkinimas ir atitinkamų sutarčių nuostatų pripažinimas negaliojančiomis reikštų, kad negalioja visos sutartys. Tokia situacija sukurtų neigiamas teisines pasekmes, nes būdama bankrutavusi ieškovė negali pažeisti šalies nacionalinio saugumo interesų.
Teismas atkreipė dėmesį, kad aplinkybė, jog ieškovės kreditorių reikalavimai yra patvirtini Vilniaus apygardos teismo nutartimis, nesuteikia teisinių privilegijų ieškovei, nes formalus ĮBĮ ir CK 6.66 straipsnio 1 dalies, 3 dalies, CK 6.145 straipsnio nuostatų taikymas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei atsakovės ir nacionalinio saugumo interesų užtikrinimui. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis ieškovės nurodytų sutarčių atitinkamas nuostatas, todėl ieškinį pripažino nepagrįstu ir piniginius ieškovės reikalavimus atmetė.
Vadovaudamasis LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.2, 8.15, 8.16, 8.18, 9 punktais, atsakovės prašomų priteisti 7 176,97 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą advokato teisinei pagalbai apmokėti teismas pripažino viršijančia Rekomendacijose įtvirtintus dydžius, todėl bylinėjimosi išlaidų dydį sumažino iki 2 395,25 Eur ir jas priteisė atsakovei iš ieškovės, konstatavęs jų mokėjimą iš ieškovės bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovė savo reikalavimą dėl sutarčių nuostatų pripažinimo niekinėmis grindė CK 1.80 straipsniu – prieštaravimu LR Vyriausybės 2002 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 101 patvirtintos Tvarkos 33 punktui, tačiau teismas nepagrįstai nevertino sutarčių negaliojimo pagal CK 1.80 straipsnį.
2. Kvalifikuodamas ieškovės reikalavimą, kaip reikalavimą pripažinti sutarčių nuostatas negaliojančiomis actio Pauliana pagrindu, teismas pakeitė ieškinio dalyką. Sutarčių nuostatų pripažinimo niekinėmis pagal CK 1.80 straipsnį bei nuostatų pripažinimo negaliojančiomis pagal actio Pauliana skiriasi teisinėmis pasekmės, įrodinėjimo sąlygomis, todėl teismas nepagrįstai ieškinio reikalavimus vertino visiškai kito teisinio instituto kontekste, kas lėmė bylos pagal šalių suformuotas ginčo ribas esmės neatskleidimą.
3. Ginčijamų sutarčių nuostatų pripažinimas niekinėmis CK 1.80 straipsnio pagrindu yra pagrįstas. Tvarkos 33 punktas yra imperatyvi nuostata, kadangi įtvirtina oro uostų rinkliavų paskirtį. Atsakovė galėjo rinkti tik tokio dydžio rinkliavas, kuriomis būtų padengiamos paslaugų teikimo sąnaudos, investicijos bei atskaitymai Civilinės aviacijos administracijai. Teismas nepasisakė dėl Tvarkos imperatyvumo, nors šiuo klausimu privalėjo pasisakyti ne tik dėl to, kad normos imperatyvumas yra privaloma sandorio pripažinimo niekiniu sąlyga, tačiau ir dėl to, kad dėl šios nuostatos imperatyvumo tarp šalių buvo kilęs esminis ginčas.
4. Nepagrįsta teismo išvada, kad prievolės pagal sutartis yra nedalios, todėl prievolė mokėti oro uosto rinkliavas negali būti panaikinta atskirai nuo sutarčių, kadangi teismas nepateikia tokią išvadą pagrindžiančių paaiškinimų. Ieškovė prašo pripažinti niekine ne pačią prievolę mokėti oro uosto rinkliavą, tačiau sutartyse numatytus rinkliavų dydžius. Ieškovė perskaičiuoja oro uosto rinkliavas taip, kad šios atitiktų imperatyvų reglamentavimą, o tokią sumą viršijančias sumokėtas rinkliavas laiko atsakovės gautomis be teisinio pagrindo ir prašo jas priteisti kaip atsakovės nepagrįstą praturtėjimą.
5. Teismo išvada, kad restitucija negalima, negalėjo būti ieškinio atmetimo pagrindas, kadangi tokio reikalavimo ieškovė nereiškė, be to, tokia teismo išvada tik patvirtina ieškovės reikalavimo pagrįstumą. Ieškovė negalėjo kitais būdais apginti savo teisių, todėl pagrįstai vadovavosi nepagrįsto praturtėjimo institutu.
6. Nepagrįsta teismo išvada, kad visų sutarčių pripažinimas niekinėmis sukeltų grėsmę nacionaliniam saugumui. Teismas šios išvados nemotyvavo, nepaaiškino, kaip suprantamas nacionalinis saugumas ir kaip grėsmė jam pasireiškia, todėl sprendimas turėtų būti panaikintas kaip visiškai nemotyvuotas. Ieškovės ir atsakovės santykiai ir iš tų santykių kilę ginčai bei jų išsprendimas negali kelti grėsmės nacionaliniam saugumui. Tokia grėsmė turėtų būti suprantama, kaip grėsmė Lietuvos teritorijos vientisumui, suverenitetui, gyventojų saugumui ir pan. Ieškinio atmetimas, grindžiant jį galima grėsme nacionaliniam saugumui, tačiau tokios grėsmės neįvardinant, nekonkretizuojant ir nemotyvuojant, pažeidžia ieškovės teisę į teisminę gynybą, įtvirtintą tiek Konstitucijoje, tiek CPK 5 straipsnyje, kadangi užkerta kelią pagrįsto ieškinio tenkinimui.
7. Spręsdamas dėl įrodymų išreikalavimo ir ekspertizės paskyrimo po bylos išnagrinėjimo iš esmės, teismas pažeidė proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus bei procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų išreikalavimą ir ekspertizės skyrimą byloje. Be to, netenkinęs prašymų ir tuo pačiu nesivadovavęs ieškovės pateikta ekspertine išvada, teismas apribojo ieškovės teisę į teisminę gynybą. Teismas nevertino prašymų dėl įrodymų išreikalavimo ir ekspertizės skyrimo, pagrįstumo, tokiu būdu pažeidė CPK reglamentuotas įrodymų ir įrodinėjimo taisykles. Teismas konstatavo, jog byloje būtini pirminiai buhalteriniai dokumentai, kurių pagrindu galėtų būti paskaičiuotas atsakovės nepagrįstas praturtėjimas, tačiau jų iš atsakovės neišreikalavo.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas sprendė, jog nėra visų nepagrįsto praturtėjimo sudedamųjų dalių, tačiau nenurodė, kokių būtinų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų nenustatė ir kodėl padarė tokią išvadą. Šio instituto realaus taikymo teismas netyrė, tačiau ieškovė pagrindė kiekvienos iš būtinų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų egzistavimą, todėl nebuvo pagrindo ieškinio reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo priteisimo atmesti. Net jeigu laikytume, kad atsakovė turėjo sutartinį pagrindą tokio dydžio rinkliavų rinkimui iš ieškovės, šiam pagrindui išnykus, t. y. sutarčių nuostatas pripažinus niekinėmis, atsakovė turi pareigą grąžinti be pagrindo gautas oro uosto rinkliavas pagal CK 6.237 straipsnio 2 dalį.
Atsiliepimas
Atsakovė prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą, o teismo spendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:
1. Neperžengdamas ieškinio ribų, teismas teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir priėjo pagrįstą išvadą, kad ginčijamas sutarčių nuostatas pripažinti negaliojančiomis nėra pagrindo nei CK 6.66 straipsnyje, nei CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu. Teismas sprendė dėl byloje pareikšto reikalavimo – ginčijamų sutarčių nuostatų negaliojimo, nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas keitė ar už ieškovę formulavo ieškinio pagrindą ir dalyką. Teismas nesirėmė faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ar įrodymais, kurių byloje nėra. Aplinkybė, kad teismas taikė kitas teisės normas nei buvo nurodytos ieškinyje, nėra ieškinio ribų peržengimas.
2. Ieškovė neįrodė, kad LR Vyriausybės nutarimu patvirtintos Tvarkos 33 punkto nuostata yra imperatyvi. Ieškovė neteisingai aiškina šią nuostatą,kaip įtvirtinančią oro uostams draudimą gauti pelną. Nei Tvarka, nei koks nors kitas teisės aktas nenumato, jog atsakovės pelningumas turi būti nulinis. Nuostata nėra imperatyvi, ji reguliuoja ne rinkliavų dydžio nustatymą, o rinkliavų panaudojimą. Nuostatos esmė yra numatyti, kad rinkliavos nėra biudžeto pajamos ir kad tik jų dalis nuo per atskaitymus Civilinės aviacijos administracijai pasiekia valstybės biudžetą. Rinkliavų dydžio nustatymo klausimas reglamentuojamas Tvarkos 30 punkte. Taigi tik Tvarkos nuostatos dėl draudimo nustatyti maksimalius rinkliavų dydžius viršijančias rinkliavas galėtų būti pripažintos imperatyviomis, tačiau ginčo laikotarpiu rinkliavos niekada neviršijo maksimalių dydžių.
3. Teismas teisingai įvertino sandorio dalies negaliojimo pasekmes ir restitucijos negalimumą. Nustatęs, kad ieškovė neįrodė, jog ginčijamos sutarčių nuostatos prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, teismas galėjo nevertinti sandorio dalies negaliojimo pasekmių ir restitucijos taikymo galimumo kaip teisiškai nereikšmingų šios bylos teisingam išnagrinėjimui, tačiau teismo motyvų šiais klausimais nurodymas nesudaro pagrindo abejoti sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. Pripažinęs sandorį negaliojančiu ab initio, teismas restituciją taiko ex officio, net nesant šalies reikalavimo, todėl ieškovės argumentai dėl restitucijos neaktualumo šiai bylai, yra nepagrįsti.
4. Teismas pagrįstai šioje byloje atsižvelgė į nacionalinio saugumo interesų užtikrinimą. Neteisingai aiškinant ir taikant teisės normas ir pripažinus sutarčių nuostatas niekinėmis ab initio dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, galėtų būti pripažįstamos negaliojančiomis atsakovės sutartys sudarytos dėl aviacinių paslaugų teikimo ne tik su ieškove, bet ir su visais kitais oro vežėjais. Tokiu atveju sutarčių pripažinimas niekinėmis ir atsakovės įpareigojimas grąžinti iš oro vežėjų sutarčių pagrindu gautas lėšas keltų realią grėsmę atsakovės veiklos tęstinumui, o tuo pačiu ir nacionaliniam saugumui.
5. Teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymų dėl įrodymų išreikalavimo ir ekspertizės skyrimo. Atsisakymas tenkinti ieškovės prašymus išreikalauti papildomus rašytinius įrodymus ir skirti ekspertizę neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Ieškinys atmestas dėl to, kad ieškovė neįrodė sutarčių ginčijamų nuostatų prieštaravimo imperatyvioms normoms ar jų negaliojimo kitais sandorių negaliojimo pagrindais. Įvertinęs ieškovės prašytų išreikalauti įrodymų pobūdį ir apimtį, teismas pagrįstai sprendė, kad tokios apimties ir pobūdžio dokumentų pagristai galima būtų reikalauti, tik jei būtų atliekamas atsakovės veiklos tyrimas. Ieškovės prašymas išreikalauti visus pirminius dokumentus yra nepagrįstas, nes visa prašoma apibendrinta informacija yra pateikta atsakovės audituotose veiklos ataskaitose ir strateginiuose planuose. Ieškovė nenurodė aplinkybių ir argumentų, kurie leistų abejoti paminėtuose dokumentuose nurodytos informacijos pagrįstumu ir teisingumu. Ieškovės pateiktas prašymas dėl ekspertizės skyrimo yra nemotyvuotas, grindžiamas spėlionėmis ir abejonėmis, todėl pagrįstai atmestas. Be to, ieškovė prašė ekspertizės teisės klausimais, t. y. dėl Tvarkos nuostatos aiškinimo, tačiau teisės normas aiškina ir taiko teismas, todėl ekspertizė teisės klausimais ne tik nebūtina, bet ir negalima.
6. Teismas pagrįstai sprendė, kad šioje byloje nėra pagrindo taikyti nepagristo praturtėjimo institutą. Atsakovė ginčijamas lėšas iš ieškovės gavo sutarčių pagrindu, t. y. teisėtai ir pagrįstai. Teismas pagristai sprendė, kad nėra visų nepagristo praturtėjimo sudedamųjų dalių, o ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai šios išvados pagrįstumo nepaneigia. Tarp šalių nesant ginčo, kad sutartys buvo sudarytos, o paslaugos buvo suteiktos, taip pat priėjus prie išvados, kad sutarčių nuostatos yra teisėtos ir galiojančios, ieškovės reikalavimas taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą yra nepagristas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, nustatė, kad ieškovė nuo 2004 m. iki 2008 m. su atsakove buvo sudariusi sutartis dėl Tarptautinio Vilniaus oro uosto paslaugų: aprūpinimo orlaivių stovėjimo aikštelėmis, orlaivių aprūpinimo keleivių įlaipinimo – išlaipinimo galerijomis ir vilkiku lėktuvo nustūmimui nuo galerijos, aprūpinimo registracijos vietomis, naudojimosi Vilniaus oro uosto „Verslo klubu“, išskrendančio keleivio, orlaivio tūpimo, stovėjimo, saugumo ir palydos paslaugų, „Verslo klasės“ keleivių naudojimosi Vilniaus oro uosto labai svarbių asmenų sale ir kitų reikalingų paslaugų, už kurias ieškovė įsipareigojo atsiskaityti sutartyje nustatyta tvarka, teikimo. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, 2014 metais kreipėsi į teismą, patikslintu ieškiniu prašydama pripažinti sutarčių atitinkamus punktus, kuriais nustatyti atsakovės teikiamų paslaugų įkainiai, negaliojančiais dėl prieštaravimo LR Vyriausybės 2002 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 101 patvirtintos Rinkliavų už oro navigacijos paslaugas Lietuvos Respublikos oro erdvėje ir už naudojimąsi oro uostais maksimalių dydžių, mokėjimo ir naudojimo tvarkos (toliau – Tvarka) 33 punktui bei priteisti iš atsakovės be teisinio pagrindo gautus 28 289 000 Lt ir 7 072 250 Lt palūkanų. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliaciją dėl jo padavė ieškovė.
Dėl nukrypimo nuo ginčo dalyko ir bylos esmės neatskleidimo
Ieškovės teigimu, teismas nukrypo nuo ginčo dalyko, kadangi nenagrinėjo ieškovės reikalavimo dėl ginčijamų sutarties nuostatų prieštaravimo imperatyviai nuostatai – Tvarkos 33 punktui. Apeliacinės instancijos teismas su šiais ieškovės argumentais iš esmės sutinka.
CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir punkte reglamentuota, kad ieškinyje nurodomos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas) (2 p.); ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (4 p.). Taigi bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio faktinis pagrindas bei ieškinio dalykas. Patikslintu ieškiniu ieškovė prašė ne tik priteisti iš atsakovės be teisinio pagrindo iš ieškovės gautus 28 289 000 Lt, tačiau ir ginčijo su atsakove sudarytų sutarčių tam tikras sąlygas dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms – Tvarkos 33 punktui.
Nepaisant to, kad teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad byloje pareikštas ieškinys pagal savo pobūdį ir turinį yra pareikštas CK 6.66 straipsnyje įtvirtintu actio Pauliana pagrindu. Ieškovės patikslintame ieškinyje išdėstytos aplinkybės ir argumentai, taip pat atsakovės atsiliepime į ieškovės patikslintą ieškinyje dėstomi atsikirtimai sudaro pagrindą konstatuoti, kad ginčijamų sutarčių atitinkamų punktų negaliojimą ieškovė grindžia CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, t. y. dėl sutarčių punktų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Sandorių negaliojimas CK 1.80 ir CK 6.66 straipsniuose įtvirtintais pagrindais reikalauja skirtingo įrodinėjimo dalyko, skirtingų sąlygų nustatymo, tam, kad būtų galima nurodytais pagrindais pripažinti sandorį negaliojančiu. Tiek CK 6.66 straipsnyje, tiek kasacinio teismo suformuotoje praktikoje nurodomos sąlygos, kurios turi būti įrodinėjamos siekiant sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnyje įtvirtintu pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus Plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Patikslinto ieškinio turinys, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, neleidžia teigti, kad aptartų sąlygų egzistavimą ieškovė įrodinėjo, todėl negalima daryti išvados, kad ginčijamų sutarčių atitinkamus punktus ieškovė siekė nuginčyti Pauliano instituto pagrindu.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentais, kad šioje ieškinio reikalavimo dalyje, t. y. dėl sutarties atitinkamų nuostatų pripažinimo negaliojančiomis, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo pareikšto reikalavimo ir neatskleidė bylos dalies esmės.
CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte reglamentuota, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, tačiau atkreipia dėmesį, kad šiuo pagrindu teismo sprendimas naikinamas tik tais atvejais, kai pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant dėl sandorio ar jo dalies negaliojimo dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms yra tiriama ir vertinama pirmiausia tai, ar įstatymo nuostata yra imperatyvi, o po to, ar imperatyvaus pobūdžio nuostatos pažeidimas lemia sandorio negaliojimą. Tiek ieškovė, tiek atsakovė savo procesiniuose dokumentuose yra išsakiusios savo argumentus dėl ieškovės reikalavimo pripažinti sandorių dalių prieštaravimą imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esantys duomenys yra pakankami šį ieškovės reikalavimą išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
Dėl ginčijamų sutarčių nuostatų negaliojimo CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu
Ieškovės įsitikinimu, jos ginčijamų sutarčių 4.1, 4.11 ir 5.1 punktai prieštarauja LR Vyriausybės 2002 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 101 patvirtintos Tvarkos 33 punktui, kuris reglamentuoja rinkliavų naudojimą.
Šalių 2004 m. sausio 14 d., 2004 m. gruodžio 31 d., 2005 m. gruodžio 29 d., 2006 m. gruodžio 29 d. ir 2007 m. gruodžio 29 d. sudarytomis sutartimis (4 t., 148-152, 161-173, 174-176, 177-182 b. l.; 5 t., 79-85 b. l.) ieškovė ir atsakovė susitarė dėl Tarptautinio Vilniaus oro uosto paslaugų: aprūpinimo orlaivių stovėjimo aikštelėmis, orlaivių aprūpinimo keleivių įlaipinimo – išlaipinimo galerijomis ir vilkiku lėktuvo nustūmimui nuo galerijos, aprūpinimo registracijos vietomis, naudojimosi Vilniaus oro uosto „Verslo klubu“, išskrendančio keleivio, orlaivio tūpimo, stovėjimo, saugumo ir palydos paslaugų, „Verslo klasės“ keleivių naudojimosi Vilniaus oro uosto labai svarbių asmenų sale ir kitų reikalingų paslaugų teikimo. 2004, 2005, 2006 metais sudarytų sutarčių 4.1, 4.11 punktais ir 2007 m. gruodžio 29 d. sutarties 5.1 punktu buvo susitarta dėl atsakovės teikiamų paslaugų įkainių dydžio, kurie nustatyti arba konkrečia pinigų suma, arba nukreipiant į LR Vyriausybės 2002 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 101 patvirtintą Tvarką. Taigi ieškovės ginčijamomis sutarčių nuostatomis šalys susitarė dėl ieškovės mokėtinų įkainių už atsakovės teikiamas oro uosto paslaugas. Ieškovė ieškiniu įrodinėja, kad šalių sudarytų sutarčių ginčijamuose punktuose už atsakovės teikiamas paslaugas buvo nustatyti per didelį įkainiai.
Aviacijos įstatymo 72 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybės orlaivių naudotojai už naudojimąsi oro uostais moka orlaivio tūpimo, išskrendančio keleivio, orlaivio stovėjimo, orlaivio saugumo ir orlaivio palydos rinkliavas. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad rinkliavų už naudojimąsi oro uostais maksimalius dydžius, rinkliavų už naudojimąsi oro uostais ir oro navigacijos paslaugas Lietuvos Respublikos oro erdvėje mokėjimo ir naudojimosi tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Vyriausybė 2002 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 101 patvirtino Rinkliavų už oro navigacijos paslaugas Lietuvos Respublikos oro erdvėje ir už naudojimąsi oro uostais maksimalių dydžių, mokėjimo ir naudojimo tvarką. Šia Tvarka, kaip galima spręsti iš jos pavadinimo, yra nustatytos rinkliavų rūšys, jų dydžiai, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bei panaudojimas. Tvarkos II skyriuje nurodytos rinkliavų rūšys, III-IX skyriuose įtvirtinti rinkliavų dydžiai bei jų apskaičiavimas, X skyriuje – mokėjimo tvarka, o XI skyriuje – rinkliavų panaudojimas. Tvarkos 30 punkte nustatyta, kad oro eismo paslaugų teikėjai ir oro uostai gali taikyti oro navigacijos, oro uosto navigacijos, orlaivio tūpimo, išskrendančio keleivio, orlaivio stovėjimo, orlaivio saugumo ir orlaivio palydos rinkliavų sutartyse su orlaivių naudotojais numatytus rinkliavų dydžius, kurie neviršija šioje tvarkoje nustatytų maksimalių dydžių. Minėta, kad konkretūs rinkliavų dydžiai įtvirtinti Tvarkos III-IX skyriuose, kuriuose rinkliavos dydis individualizuotas kiekvienam oro uostui atskirai. Ieškovės ginčijamų sutarties nuostatų taikymui ir aiškinimui yra svarbus būtent aptartose Tvarkos nuostatose (III-IX skyrius) įtvirtintas reguliavimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Aviacijos įstatymo 72 straipsnio 2 dalis, kurioje įtvirtinta, kad rinkliavų už naudojimąsi oro uostų teikiamomis paslaugomis maksimalius dydžius nustato LR Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, yra blanketinė norma, kurios imperatyvus pobūdis – oro uosto rinkliavų maksimalūs dydžiai, įtvirtintas Tvarkos 30 punkte (rinkliavų sutartyse su orlaivių naudotojais numatyti rinkliavų dydžiai negali viršyti šioje tvarkoje nustatytų maksimalių dydžių). Taigi būtent ši nuostata savo imperatyviu reguliavimu užtikrina, kad nustatydami rinkliavų dydžius oro uostai be teisinio pagrindo rinkliavų sąskaita nepagrįstai nesipelnytų. Ši Tvarkos nuostata yra aktuali vertinant ieškovės ginčijamų sutarčių punktus, tačiau pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodinėja ir neteigia, kad šalių sudarytų sutarčių ginčijamose nuostatose įtvirtinti įkainių dydžiai viršija Tvarkoje nustatytus maksimalius rinkliavų dydžius.
Ieškovė įrodinėja, kad ginčijamų sutarčių nuostatos prieštarauja Tvarkos 33 punkte įtvirtintiems rinkliavų dydžiams. Tvarkos XI skyriuje reglamentuota rinkliavų naudojimo tvarka. Šio Tvarkos skyriaus 33 punkte (nuo 2008 m. sausio 1 d. 28 punktas) numatyta, kad oro eismo paslaugų teikėjų ir oro uostų rinkliavų už oro navigacijos paslaugas Lietuvos Respublikos oro erdvėje ir už naudojimąsi oro uostais lėšos yra šių įmonių bendrųjų pajamų dalis. Šios rinkliavos skiriamos oro uostų ir oro eismo paslaugų teikėjų išlaidoms, susijusioms su nurodytų paslaugų teikimu, padengti, šių įmonių investicijoms, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dydžių atskaitymams biudžetinei įstaigai Civilinės aviacijos administracijai, kuri šias lėšas perveda į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dydžių atskaitymai nuo rinkliavų Civilinės aviacijos administracijai įtraukiami į oro eismo paslaugų teikėjų ir oro uostų veiklos sąnaudas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šis Tvarkos punktas rinkliavų dydžių nereguliuoja, todėl ieškovė ginčijamų sutarčių nuostatų, kuriomis aiškiai susitarta dėl įkainių dydžių, prieštaravimą nepagrįstai sieja su Tvarkos 33 punktu. Teisėjų kolegijos vertinimu, sandorio ar jo dalies negaliojimą grindžiant CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, jame nustatytus šalių teisinius santykius turi reguliuoti imperatyvi įstatymo nuostata, kurios įtvirtintam imperatyviam reguliavimui prieštarauja ginčijamas sandoris ar jo dalis. Nagrinėjamu atveju Tvarkos 33 punktas skirtas išimtinai atsakovės vykdomos veiklos sričiai reglamentuoti, kadangi nustato surinktų rinkliavų paskirtį ir jų panaudojimą. Ieškovės ginčijamuose šalių sudarytų sutarčių punktuose šalys nesusitarė dėl atsakovės rinkliavų kitokio panaudojimo negu nustatyta Tvarkos 33 punkte. Apskritai, šalių sudaryta sutartis tokių santykių nereguliuoja ir negali reguliuoti, kadangi Tvarkos XI skyrius išimtinai skirtas atsakovės veiklos – nustato surenkamų rinkliavų paskirtį ir panaudojimo kryptis – reguliavimui. Ieškovės pozicija, kad Tvarkos 33 punkte yra įtvirtinti rinkliavų dydžiai, kuriems prieštarauja ginčijamų sutarčių nuostatos, nėra pagrįsta ir negali išplaukti nei iš šio punkto paskirties, nei iš Tvarkos nuostatų sistemino aiškinimo. Taigi Tvarkos 33 punkto vertinimas kaip kriterijaus, nustatančio galimus atsakovės nustatytinus maksimalius rinkliavų dydžius, prieštarautų ne tik šio punkto reguliavimo tikslui, bet ir neatitiktų sisteminio Tvarkoje įtvirtinto reguliavimo aiškinimo, kuomet maksimalūs rinkliavų dydžiai yra įtvirtinti Tvarkos III-IX skyriuose. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju tarp ieškovės ginčijamų sutarčių sąlygų ir nurodytos, jos teigimu, imperatyvios Tvarkos 33 punkto nuostatos, nėra tiesioginės koreliacijos, kuri sudarytų pagrindą dėl ieškovės ginčijamų sutarčių punktų negaliojimo spręsti nurodytos nuostatos kontekste.
Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas; sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina; imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2015 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2015). Konkrečios teisės nuostatos imperatyvumą, pagal kasacinio teismo praktiką, lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo imperatyvųjį teisės normos pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-708-378/2015). Kita vertus, vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas nepakankamas pripažinti, kad ją pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014).
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo Tvarkos 33 punktą pripažinti imperatyvia nuostata. Ši nuostata nustato, kad oro uostų rinkliavų lėšos yra šių įmonių bendrųjų pajamų dalis ir detalizuoja rinkliavų panaudojimą. Taigi šios nuostatos tikslas yra įtvirtinti, kad rinkliavos sudaro oro uostų pajamų dalį, detalizuoti rinkliavų panaudojimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje nuostatoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, o sprendžiant dėl šios nuostatos tikslo, t. y. rinkliavų panaudojimo paskirties, taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad ši nuostata pagal savo tikslą būtų vertintina kaip imperatyvi. Dėl šių priežasčių nėra galimas ieškovės ieškinio reikalavimo dalies dėl sutarčių atitinkamų nuostatų pripažinimo negaliojančiomis CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu.
Kita vertus, netgi pripažinus Tvarkos 33 punkto imperatyvų pobūdį, šis imperatyvas tiesiogiai įtakotų atsakovės veiksmus ir juos reguliuotų, kadangi nereglamentuoja oro uosto santykių su privačiais asmenimis.
Nors ir konstatavusi, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos dalies, susijusios su ieškovės reikalavimu dėl atitinkamų sutarties nuostatų ginčijamo, esmės, tačiau atsižvelgdama į išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus dėl sutarčių ginčijamų nuostatų atitikties imperatyvui, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovės ginčijamų sutarčių nuostatų nėra pagrindo pripažinti negaliojančiomis CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl sandorių negaliojimo CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu papildytina aukščiau nurodytais apeliacinės instancijos teismo motyvais.
Dėl be teisinio pagrindo įgytų lėšų grąžinimo
CK 6.237 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. CK 6.237 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus šio kodekso 6.241 straipsnyje numatytus atvejus.
Ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės be teisinio pagrindo gautus 28 289 000 Lt ir nuo šios sumos paskaičiuotas 7 072 250 Lt palūkanas yra tiesiogiai susijęs su ieškovės pirmuoju reikalavimu pripažinti ginčijamų sutarčių sąlygas negaliojančiomis. Šio reikalavimo netenkinus, nėra pagrindo spręsti dėl ieškovės reikalavimo priteisti be teisinio pagrindo gautas sumas, kadangi nėra vienos iš būtinų CK 6.237 straipsnio taikymo sąlygų – piniginių lėšų gavimo be teisinio pagrindo. Atitinkamo dydžio rinkliavas atsakovė gavo iš ieškovės šalių sudarytų sutarčių pagrindu. Sutartyse nustatytos įmokos neviršija maksimalių Tvarkos 30 punkte įtvirtintų dydžių, todėl darytina išvada, kad atitinkamas sumas už suteiktas paslaugas atsakovė gavo iš ieškovės esant teisiniam pagrindui – šalių sudarytoms sutartims – ir jam vėliau neišnykus dėl sutarčių pasibaigimo.
Esant tokiam vertinimui teisėjų kolegija detaliau nepasisako dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymu, kadangi šiuo teisiniu pagrindu grindžiamas ieškovės piniginis reikalavimas pripažintinas nepagrįstu, konstatavus sutarčių, kurių pagrindu atsakovė gavo sumas, ginčijamų nuostatų teisėtumą ir jų atitiktį teisinio reglamentavimo reikalavimams.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su nepagrįstu pirmosios instancijos teismo atsisakymu išreikalauti iš atsakovės įrodymus ir skirti byloje ekspertizę, taip pat dėl teismo argumentų, susijusių su restitucijos taikymu ir su tuo, kad ginčijamų sutarčių nuostatų pripažinimas negaliojančiomis keltų grėsmę nacionaliniam saugumui, teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi teisinės reikšmės ginčo išsprendimui ir neįtakoja teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Apeliacinės instancijos teismo ištaisytas bylos dalies esmės neatskleidimas ir nepakankamas sprendimo motyvavimas, kuris papildytas apeliacinės instancijos teismo argumentais, nelemia teismo sprendimo panaikinimo, nes galutinis bylos išsprendimo rezultatas iš esmės yra teisingas, todėl ieškovės skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys atmestas, paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str.).
Atsakovė prašo priteisti iš ieškovės 4 038,38 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Atsakovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma viršija Lietuvos advokatūros 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 ir Lietuvos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkte rekomenduojamą maksimalų dydį už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (1,3 koeficientas, atsiliepimas į apeliacinį skundą surašytas 2015 m. lapkričio mėn., o užpraėjusio ketvirčio, t. y. 2015 m. 2 ketv., vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 713,90 Eur), todėl prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis mažintinas iki maksimalios 928,07 Eur sumos (CPK 93 str., 98 str. 2 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei valstybės įmonei Lietuvos oro uostai, j. a. k. 120864074, iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „flyLAL-Lithuanian Airlines“, j. a. k. 120863887, 928,07 Eur (devynis šimtus dvidešimt aštuonis eurus ir 7 ct) apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų, jas apmokant iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų.