Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A –572– 227/ 2015

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 26 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. G. ir trečiojo asmens UAB „Marnera“ apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-63-452/2015 pagal ieškovės R. A. ieškinį atsakovui R. G., trečiajam asmeniui UAB „Marnera“ dėl sutuoktinių turto dalių nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nustatė, kad A. G., gim. (duomenys neskelbtini) ir F. S. (G.), gim. (duomenys neskelbtini), susituokė (duomenys neskelbtini) Troškūnų r. CBAĮB, santuokos sudarymo įrašas Nr. 25 (5 b.l.). Santuokoje gimė dukra R. G. (A.), gim. (duomenys neskelbtini) ir sūnus R. G., gim. (duomenys neskelbtini) (6-8 b. l.). F. G. mirė (duomenys neskelbtini) (12 b. l.). Ieškovė R. G. yra įstatyminė turto paveldėtoja (13-18 b. l.), o atsakovas R. G. – paveldėtojas pagal testamentą (19-24 b. l.). 2009 m. lapkričio 6 d sprendimu Panevėžio miesto apylinkės teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. A. po savo motinos F. G. mirties (duomenys neskelbtini) įstatymo nustatytu laiku priėmė palikimą, faktiškai pradėdama paveldimą turtą valdyti ( 13-14 b.l.). Palikimo priėmimo faktas 2009m. gruodžio 9 d. įregistruotas Testamentų registre, tačiau paveldėjimo teisės liudijimai nei po F. G., nei po A. G. mirties palikimą priėmusiems asmenims nėra išduoti (17, 18 b.l.). 2010 m. kovo 5 d.notarės patvirtintu testamentu A. G., miręs (duomenys neskelbtini), visą savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą po savo mirties paliko R. G. (5, 6 b.l.). 2012 m. spalio 11 d. Panevėžio miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal R. G. ieškinį atsakovui R. G., trečiajam asmeniui R. A. dėl nuosavybės teisių pripažinimo į nekilnojamąjį turtą, pripažino, kad R. G. po savo tėvo A. G. mirties paveldėjo 24/100 dalis gyvenamojo namo, ½ dalį skalbyklos (pagalbinio ūkio paskirtis) ½ dalį ūkinio pastato (pagalbinio ūkio paskirties), 24/100 dalių kiemo statinių (šulinys, kiemo aikštelė, kiemo aptvėrimas), 153,5/599 dalių žemės sklypo, žemės plotas 0,0599 ha, esančio (duomenys neskelbtini) ( 20-24 b.l.). Tuo pačiu sprendimu teismas pripažino, kad R. A. turi teisę į savo motinos turto, kuris yra bendra nuosavybė su jos sutuoktiniu A. G., dalį.

Nurodė, kad 2012 m. spalio 11d. sprendimas (civilinė byla Nr. 2-254-400/2012) yra įsiteisėjęs ir galiojantis, todėl jame nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje. Sprendė, kad ginčo dėl nekilnojamojo turto teisinio režimo nustatymo ir dalių nustatymo tarp sutuoktinių išsprendimui taikomas Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksas, kurio 21 straipsnio 1, 3 dalyse numatyta, jog turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė ir yra laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, o pagal 23 straipsnio 1 dalį padalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jų dalys laikomos lygiomis.

Nustatė, kad Panevėžio miesto darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1956 m. sausio 12 d. sprendimu Nr. 16 A. G. skirtas 600 kv. m. ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (163 -165 b. l.). Tačiau pripažino, kad aplinkybės, jog 1956 metais statybos leidimas išduotas būtent A. G. vardu (114 b.l.) ir statinio priėmimo aktas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 1959 m. lapkričio 11 d., nereiškia, kad į statybą nebuvo investuotos F. G. lėšos ir kad ji savo darbu neprisidėjo prie namo su ūkiniais pastatais statybos, ar kad nebuvo susitarimo dėl namo statybos jų šeimos reikmėms.

Iš Gyvenamojo namo techninio paso Panevėžio TTI biuro Pastato inventorinės žinios formos Nr. 2 ir Panevėžio apskrities archyvo 2014 m. gruodžio 15 d. išrašo Nr. D7-62, nustatė, kad gyvenamasis namas priimtas eksploatuoti 1959 m. lapkričio 2 d., t.y. po F. G. ir A. G. santuokos įregistravimo (69-70, 114 b.l.). Iš 1996 m. birželio 24 d. dovanojimo sutarties, kuria A. G. padovanojo savo dukrai 292/599 dalis žemės sklypo, 52/100 gyvenamojo namo, su priestatu, veranda, rūsiu, visą garažą nustatė, kad dovanojami statiniai nepriduoti eksploatacijai, statybos darbų atlikta 75 proc. (48 b.l.) .Todėl sprendė, kad nėra duomenų, jog 1959 m. lapkričio 2 d namas su pastatais priduotas eksploatacijai su 100 proc. baigtumu. Vertino, kad atsakovas, nei jo atstovas nedalyvavo nei viename teismo posėdyje ir jokių paaiškinimų dėl pareikšto ieškinio neteikė (34-36 b.l.), o tretysis asmuo atsiliepime nurodęs, kad gyvenamasis namas buvo pastatytas A. G. dar iki santuokos sudarymo ir jam priklausė asmeninės nuosavybės teise, nepateikė tokių įrodymų. Sprendė, kad 1996 m. birželio 24 d. dovanojimo sutarties sudarymas nelaikytina esmine aplinkybe ginčo teisiniam kvalifikavimui, nes žemės sklypo su statiniais dovanojimo teisiniai santykiai, susiklostę tarp ieškovės ir jos tėvo, yra savarankiški, nesusiję su sutuoktinių A. G. ir F. G. valia bendrai statyti gyvenamąjį namą. Pripažino, kad nors žemės sklypas pagal 1994 m. sausio 18 d pirkimo-pardavimo sutartį įformintas A. G. vardu, tačiau jis priklausė abiem sutuoktiniams, nes buvo privatizuotas santuokos metu (SŠK 21 str. 3 d.). A. G. vardu nuosavybės teisės į 48/100 dalis gyvenamojo namo ir kitus kiemo statinius, registruotos 1959-11-11, į skalbyklą plane pažymėtą indeksu 2I1ž ir ūkinį pastatą 3I1 buvo registruotos nuo 1976 m. balandžio 27 d., šie įrašai viešame registre galiojo ir F. G. mirties dienai ((duomenys neskelbtini, todėl sprendė, kad šis turtas yra jų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir nenustatyta, kad tarp sutuoktinių būtų buvęs susitarimas dėl kitokių, t.y. ne lygių, bendrosios nuosavybės dalių. Konstatavo, kad nuosavybė į ieškinyje nurodytą nekilnojamąjį turtą viešame registre įregistruota A. G. vardu yra įgyta santuokos metu, todėl pripažintina sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, taip pat taikytina prezumpcija, kad sutuoktinių turto dalys laikomos lygiomis ir kiekvienam sutuoktinių priklausė po ½ dalį nurodyto turto. Ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovo priteisė bylinėjimosi išlaidas valstybei vadovaujantis CPK 79 str., 80 str. 1 d. 5 p., 88 str. 1 d. 3 p., 6 p., 93 str., 96 str., 99 str.

Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir motyvais, todėl jų išsamiai nebekartoja ir pasisako dėl apeliacinių skundų argumentų.

Apeliantas UAB „Marnera“ su skundu pateikė rašytinius įrodymus – A. G., R. A. namų valdos techninės apskaitos bylos viršelio kopiją, pastato inventorinių žinių vieno lapo kopiją, inventorizuoto namo plano, pateikto Panevėžio inventorizacijos tech. biurui vieno lapo kopiją, inventorinių žemės sklypo žinių vieno lapo kopiją, inventorizuoto sklypo plano, pateikto Panevėžio inventorizacijos tech. biurui vieno lapo kopiją. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo atstovas jau 2014 m. spalio 20 d. buvo pateikęs pastato inventorinių žinių vieno lapo kopiją, todėl pakartotinai į bylą minėtas dokumentas negali būti priimamas. Tuo tarpu kiti rašytiniai įrodymai pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti. CPK 314 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nauji rašytiniai įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tretysis asmuo nėra atleistas nuo pareigos įrodymais pagrįsti savo atsikirtimus į ieškinį, jis nenurodė jokių svarbių priežasčių, kodėl minėtų dokumentų pateikimu ar išreikalavimu nepasirūpino anksčiau, kodėl nereiškė prašymo pirmosios instancijos teismui išduoti liudijimą apie teisę gauti įrodymus vadovaujantis CPK 199 straipsnio nuostatomis, todėl naujai pateikiamus įrodymus teisėjų kolegija atsisako priimti ir vertinti.

Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas ieškovei R. A. tėvai 1996 m. birželio 24 d. padovanojo 52/100 dalis gyvenamojo namo ir kitų statinių, garažą ir 292/599 žemės sklypo. Likusi dalis turto liko tėvų bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. (duomenys neskelbtini) mirė šalių motina F. G.. Panevėžio miesto apylinkės teismo įsiteisėjusiu 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po jos mirties palikimą priėmė R. A. faktiniu valdymu. Palikimo priėmimo faktas 2009 m. gruodžio 9 d. įregistruotas Testamentų registre, tačiau paveldėjimo teisės liudijimas nebuvo išduotas tuo pagrindu, kad F. G. vardu nėra registruoto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto ir jos turto, įgyto santuokos metu su A. G. dalys, nenustatytos (nebuvo gautas pergyvenusio sutuoktinio prašymas jas nustatyti). (duomenys neskelbtini) mirė šalių tėvas A. G., kuris visą savo turtą testamentu paliko sūnui- atsakovui R. G.. Panevėžio miesto apylinkės teismo įsiteisėjusiu 2012 m. spalio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-254-400/2012 pagal kreditoriaus R. G. ieškinį dėl nuosavybės teisių pripažinimo į nekilnojamąjį turtą, pareikštą atsakovui R. G., pripažinta, kad R. G. po savo tėvo A. G. mirties paveldėjo 24/100 dalis gyvenamojo namo, ½ dalį skalbyklos (pagalbinio ūkio paskirtis) ½ dalį ūkinio pastato (pagalbinio ūkio paskirties), 24/100 dalių kiemo statinių (šulinys, kiemo aikštelė, kiemo aptvėrimas), 153,5/599 dalių žemės sklypo, žemės plotas 0,0599 ha, esančio (duomenys neskelbtini). T.y. kreditoriaus ieškinį, kuriuo buvo prašoma pripažinti, kad R. G. paveldėjo : 48/100 dalis gyvenamojo namo, kiemo statinių (šulinys, kiemo aikštelė, kiemo aptvėrimas), skalbyklą (pagalbinio ūkio paskirtis), ūkinio pastato (pagalbinio ūkio paskirties) ir 307/599 dalių žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), tenkino dalinai. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas sprendė, kad R. G., kaip testamentinis įpėdinis, paveldėjo tik tą dalį turto, kuri priklausė jo tėvui A. G., t.y. 24/100 dalis gyvenamojo namo, ½ dalį skalbyklos (pagalbinio ūkio paskirtis) ½ dalį ūkinio pastato (pagalbinio ūkio paskirties), 24/100 dalių kiemo statinių (šulinys, kiemo aikštelė, kiemo aptvėrimas), 153,5/599 dalių žemės sklypo, žemės plotas 0,0599 ha, esančio (duomenys neskelbtini).

Minėtame sprendime nustatytus faktus pirmosios instancijos teismas laikė prejudiciniais, su kuo nesutinka apeliantas teigdamas, kad minėtos bylos nagrinėjimo metu ieškovui R. G. galimai nebuvo žinomi duomenys apie dovanojimo sutartį, kitus dokumentus ir dėl to teismas nepagrįstai sprendė, jog turtas priklausė sutuoktiniams A. G. ir F. G. bendrosios jungtinės nuosavybes teise. Šie apelianto teiginiai atmestini, kaip nepagrįsti. Pirma, nuo 1996 m. birželio 25 d. Nekilnojamojo turto registre galioja įrašas apie R. A. nuosavybės teisę į nekilnojamojo turto dalį, įgyto dovanojimo sutarties pagrindu. Antra, sprendime nurodyta, kad išieškotojo R. G. naudai areštuota likusi turto dalis (1-as namo aukštas ir dalis pastatų bei žemės sklypo). Trečia, nustatyta, kad žemės sklypo įgijimo pagrindas yra valstybinė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta 1994 m. sausio 18 d. Ketvirta, įsiteisėjusiu sprendimu konstatuota, kad ginčo turtas priklausė sutuoktiniams A. G. ir F. G. bendrosios jungtinės nuosavybes teise, nes įgytas santuokos metu galiojant SŠK 21 straipsnio nuostatoms. Penkta, nurodytoje byloje bylos dalyviais buvo: ieškovas R. G., atsakovas R. G., tretysis asmuo R. A., tretieji asmenys VĮ Registrų centro Panevėžio filialas ir UAB „General finansing“. Šešta, iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad R. G. ir UAB „General finansing“ turtinių reikalavimų perleidimo sutartimis yra perleidę savo reikalavimo teisę į atsakovą R. G. trečiajam asmeniui UAB „Marnera“. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu padarė pagrįstą išvadą, kad 2012 m. spalio 11 d. sprendimas (civilinė byla Nr. 2-254-400/2012) yra įsiteisėjęs ir galiojantis ir todėl jame nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje, su kuo teisėjų kolegija sutinka. Tai atitinka Teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas R. G., taip pat R. G. turėjo galimybę visus rašytinius įrodymus (1996 m. birželio 24 d. dovanojimo sutartį, 1994 m. žemės įsigijimo dokumentus, 1958 m. namų valdos techninės apskaitos bylą) bei savo argumentus pateikti civilinę bylą Nr. 2-254-400/2012 nagrinėjusiam teismui, kad būtų paneigta prezumpcija, jog ginčo turtas sutuoktiniams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tačiau to nepadarė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad esant Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-254-400/2012 sprendimu nustatytiems prejudiciniams faktams, pirmosios instancijos teismas neturėjo iš naujo spręsti klausimo, ar ginčo turtas buvo įgytas santuokoje, ar jis priklausė sutuoktiniams A. G. ir F. G. bendrosios jungtinės nuosavybes teise, taip pat pasisakyti dėl rašytinių įrodymų, tame tarpe ir 1996 m. birželio 24 d. dovanojimo sutarties, žemės įsigijimo dokumentų, namų valdos techninės apskaitos bylos, vertinimo. Todėl nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi apeliantų teiginiai dėl dovanojimo sutarties, žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, statybos leidimo išdavimo, namo inventorizavimo, registracijos, kadangi šios aplinkybės galėjo būti reikšmingos sprendžiant dėl turto režimo jau išnagrinėtoje civilinėje byloje, įrodinėjant, kad turtas priklausė vienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise.

Apeliantai teigia, kad ieškovė, pateikusi notarui pirmosios instancijos teismo sprendimą, pretenduos į ½ dalį nurodytų statinių, nors reali galima jos dalis turėtų būti mažesnė vadovaujantis CK 5.13 str. nuostatomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovė reiškė reikalavimą nustatyti, kad jos tėvų F. G. ir A. G. turto dalys jų bendrojoje jungtinėje nuosavybėje buvo lygios, t.y. kiekvienam iš jų iki F. G. mirties priklausė po 24/100 dalis gyvenamojo namo, ½ dalis skalbyklos, ½ dalis ūkinio pastato, 24/100 kitų statinių (inžinierinių), 153,5/599 žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini). Šioje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl to, kokią dalį ieškovė paveldės notarei išdavus paveldėjimo teisės liudijimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių apeliantų teiginių, nesusijusių su nagrinėjamu ginču, nepasisako.

Nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs skundžiamą sprendimą, buvo šališkas, kaip teigiama apelianto R. G. skunde, kadangi jis nenurodė aplinkybių, kurios leistų daryti prielaidą buvus CPK 65 straipsnyje numatytiems teisėjo nusišalinimo nuo bylos nagrinėjimo pagrindams. Atsakovas pirmosios instancijos teisme nereiškė nušalinimo bylą nagrinėjusiam teismui, taip pat nėra nustatytos kitos aplinkybės, kurios keltų abejonę dėl teismo šališkumo.

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog atsakovas atsiliepime į ieškinį, kuris buvo pateiktas per EPP ir pasirašytas advokato padėjėjo G. D., teigė, kad nesutinka su ieškiniu, tačiau asmeniškai nei atsakovas, nei jo atstovas nedalyvavo nei viename teismo posėdyje ir jokių paaiškinimų dėl pareikšto ieškinio neteikė. Minėta aplinkybė nesudaro pagrindo manyti teismą buvus šališką nagrinėjant bylą, kadangi teismas tik nurodė atsakovo ir jo atstovo nedalyvavimo teismo posėdžiuose faktą.

Apeliantas nekonkretizuoja, kokių jo pateiktų prašymų teismas neišsprendė. Kaip matyti iš 2014 m. rugpjūčio 4 d. teisme gauto atsakovo atstovo prašymo, jis prašė į bylos nagrinėjimą įtraukti trečiuoju asmeniu R. G., kuris jau buvo įtrauktas į bylą 2014 m. gegužės 19 d. teismo nutartimi, o 1996 m. birželio 24 d. dovanojimo sutartį teismas vertino. 2014 m. spalio 20 d. atsakovo atstovas pateikė teismui prašymą bylą nagrinėti atsakovui ir jo atstovui nedalyvaujant, pateikė rašytinius įrodymus, dėl kurių teismas pasisakė skundžiamame sprendime. 2014 m. gruodžio 8 d. atsakovo atstovas pranešimu informavo teismą, kad į teismo posėdį neatvyks dėl prastų oro sąlygų, prašė bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant, nurodė, kad palaiko atsiliepime ir papildomuose paaiškinimuose išdėstytą poziciją. Atsakovo atstovas 2015 m. sausio 14 d. prašyme dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo buvo nurodęs savo užimtumą bylose, tarp jų užimtumą kovo 4 dieną, kada įvyko teismo posėdis. 2015 m. sausio 28 d. elektroniniu paštu informavus atsakovo atstovą apie teismo posėdžio laiko pakeitimą bei posėdžio paskyrimą 2015 m. kovo 4 d., iš jo 2015 m. vasario 3 d elektroniniu paštu buvo gauta informacija, kad jis teismo posėdyje negalės dalyvauti dėl užimtumo kitoje civilinėje byloje, tačiau neprašė atidėti bylos nagrinėjimą. Įvertinus tai, kad advokato užimtumas negali būti laikomas svarbia priežastimi, dėl kurios teismo posėdis galėtų būti atidedamas vadovaujantis CPK 246 str. 2 d., be to, atsakovo atstovas nereiškė prašymo bylos nagrinėjimą atidėti, nors jam buvo žinoma, kad negalės dalyvauti teismo posėdyje, o anksčiau jis buvo pateikęs prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant, pagrįstai pirmosios instancijos teismas bylą teismo posėdyje išnagrinėjo nedalyvaujant atsakovo atstovui.

Negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pateiktų atsakovo atstovo paaiškinimų. Be to, teismas pasisakė dėl jo pateiktų rašytinių įrodymų vertinimo, nors, kaip pripažino apeliacinės instancijos teismas, teismas tokios pareigos neturėjo esant nustatytiems prejudiciniams faktams kitoje civilinėje byloje. Tai, kad apeliantui nepatinka teismo motyvų surašymo stilius, nereiškia, jog byla išnagrinėta šališko teismo, kas galėtų būti laikoma absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam klausimo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).

Apeliacinių skundų nepatenkinus iš atsakovo ir trečiojo asmens lygiomis dalimis priteistinos valstybei 57,90 Eur išlaidos už R. A. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinius skundus (CPK 93, 96, 99 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

NUTARIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Marnera“, juridinio asmens kodas 302996717, ir R. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš kiekvieno, po 28,95 Eur išlaidų, antrinei teisinei pagalbai apmokėti (įmokos kodas 5630), valstybei.