- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-23
- Bylos Nr.
- 2A-729-431/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34028-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė, Jūratė Varanauskaitė
- Atsakovas
- R. P., I. P.
- Ieškovas
- AB „SEB bankas“
- Trečiasis asmuo
- BUAB „Degris“
- Kategorijos
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. P. ir I. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „SEB bankas“ ieškinį atsakovams R. P. ir I. P. dėl skolos, nuostolių, palūkanų priteisimo, tretieji asmenys byloje – BUAB „Degris“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Top Consult“, ir UAB „Krasta Auto Vilnius“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų 19.167,53 Lt nuostolių dėl turto pardavimo, 1.561,64 Lt nesumokėtas palūkanas, 145,65 Lt nekompensuotas išlaidas turto draudimui, 153,60 Lt delspinigius, 5 procentų metines palūkanas už reikalaujamą priteisti 21.028,48 Lt sumą ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2007 m. balandžio 6 d. ir 2008 m. balandžio 14 d. su UAB „Degris“ sudarė lizingo sutartis, o su atsakovais 2010 m. spalio 13 d. laidavimo sutartį. UAB „Degris“ netinkamai vykdant savo prievoles pagal lizingo sutartis, jos buvo vienašališkai nutrauktos, todėl ieškovuas įgijo teisę reikalauti iš laiduotojų pagrindinio skolininko nesumokėtų palūkanų, atlyginti nuostolius, susidariusius parduodant lizingo objektus, papildomas išlaidas bei netesybas.
Atsakovai nesutiko su ieškiniu. Nurodė, jog atsakovų atsakomybė yra subsidiari, o ne solidari. Lizingo sutartimi perduotuose automobiliuose buvo sumontuota papildoma įranga, kurią išmontavus prieš pardavimą buvo galima padengti dalį ieškovo nuostolių. Ieškovas lizingo automobilius pardavė ne Honda įgaliotam atstovui, bet BMW įgaliotam atstovui, ir juos pardavė už akivaizdžiai per mažą kainą. Ieškovui veikiant rūpestingam ir sąžiningam, jis nebūtų patyręs nuostolių ir net gi būtų gavęs daugiau pajamų, nei buvo UAB „Degris“ skola. Prašė skirti baudą ieškovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Trečiasis asmuo UAB „Krasta Auto Vilnius“ nesutiko su ieškiniu. Nurodė, kad nepagrįstai buvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą, nes ginčo sprendimas neturės reikšmės trečiojo asmens teisėms ar pareigoms, kadangi nėra jokio regresinio reikalavimo pareiškimo trečiajam asmeniui tikimybės. Trečiasis asmuo ėmėsi visų reikiamų priemonių, kad automobilis „Honda Legend“ būtų parduotas sąžiningai ir per įmanomai trumpiausią laiką. Automobilį buvo bandoma parduoti per 390 dienų, pardavimo metu automobilis nebuvo eksploatuojamas, išskyrus bandomuosius važiavimus. Automobilių kainas nustato rinka, todėl nepavykus ilgą laiką parduoti už aukštesnę kainą, ji buvo sumažinta iki tokios, už kurią pavyko surasti automobilio pirkėją.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovų solidariai 19.167,53 Lt nuostoliams atlyginti, 1.561,64 Lt nesumokėtas palūkanas, 145,65 Lt išlaidas turto draudimui, 153,66 Lt delspinigius, 5 procentų metines palūkanas už priteistą (21.028,48 Lt) sumą nuo bylos iškėlimo dienos 2013 m. spalio 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 631,00 Lt bylinėjimosi išlaidas ieškovo naudai. Priteisė iš atsakovų lygiomis dalimis 46 Lt (po 23 Lt iš kiekvieno atsakovo) pašto išlaidas valstybės naudai.
Teismas nustatė, kad atsakovų pasirašytoje laidavimo sutartyje nurodyta, kad lizingo gavėjas ir laiduotojas atsako kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (Laidavimo sutarties 1.2 p.), taip pat laiduotojas įsipareigoja įvykdyti visas lizingo gavėjo prievoles pagal finansinio lizingo sutartį (Laidavimo sutarties 3.1 p.). Todėl teismas nesutiko su atsakovais, kad jų atsakomybė prieš ieškovą yra subsidiari. Solidariosios laiduotojo pareigos ypatumas yra tas, kad ne laiduotojas disponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą, o priešingai – kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to tiek ją visą, tiek jos dalį. Tą teismų praktikoje yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, jog likusi neišmokėta pagal Finansinio lizingo sutartis turto vertė buvo – automobilio „Honda Legend“ 52.752,63 Lt, o automobilio „Honda CR-V“ – 27.407,08 Lt. Automobilis „Honda Legend“ 2013 m. rugpjūčio 6 d. buvo parduotas už 21.487,60 Lt (be PVM), o automobilis „Honda CR-V“ buvo parduotas už 43.140,50 Lt ( be PVM). Likutinės (neišmokėtos) ir turto realizavimo kainų skirtumą sudarė 15.531,61 Lt (80.159,71 – 64.628,10). Šį skirtumą, tai yra ieškovo nuostolius sudaro automobilio „Honda Legend“ realizavimo rezultatas, nes automobilis „Honda CR-V“ buvo parduotas pelningai. Tai ir buvo pagrindinis atsakovų nesutikimo su ieškiniu motyvas. Atsakovų atstovas pateikė transporto priemonių vertintojo konsultaciją bei VšĮ „Empekservis“ pažymą, kuriose nurodyta automobilio „Honda Legend“ vidutinė rinkos kaina 2013 m. rugpjūčio mėn. – 53.600 Lt. Todėl, atsakovų teigimu, ieškovas turėjo galimybę automobilį „Honda Legend“ parduoti už panašią kainą, todėl nebūtų patyręs nuostolių. Teismas nesutiko su šiuo atsakovų argumentu. Ieškovas pateikė įrodymus apie tai, kad iš pradžių (2012 m. rugpjūčio 29 d. automobilio „Honda Legend“ pardavimo kaina buvo nustatyta 54.000 Lt, o 2013 m. liepos 16 d. automobilis buvo parduodamas už 29.070 Lt. Minėto automobilio pardavimą vykdė trečiasis asmuo UAB „Krasta Auto Vilnius“ pagal su ieškovu 2009 m. liepos 7 d. sudarytą bendradarbiavimo sutartį. Teismas atkreipė dėmesį į trečiojo asmens UAB „Krasta Auto Vilnius“ argumentą apie tai, jog automobilis „Honda Legend“ buvo pardavinėjamas ilgą laiką, tai yra daugiau kaip metus laiko. Apie jo pardavimą buvo skelbiama populiariausiose internetinėse svetainėse www.automodus.lt, www.autoplius.lt bei www.autogidas.lt, visi pageidaujantys asmenys galėjo automobilį apžiūrėti automobilių prekybos aikštelėje, esančioje prie prekybos centro „Ozas“, Vilniuje. Sprendžiant automobilio „Honda Legend“ pardavimo klausimą buvo imtasi visų reikiamų priemonių tinkamam rezultatui pasiekti. Atsakovo argumentas, kad automobilis turėjo būti parduotas už vidutinę rinkos kainą, kurią nurodė atsakovo pasirinkti specialistai, nepagrįstas ir prieštarauja verslo bei rinkos dėsniams. Ieškovas negalėjo imtis tokių priemonių, kad automobilis būtų parduotas, tarkim už 50.000 Lt, nes pirkimo-pardavimo santykiai yra sutartiniai bei priklauso nuo abiejų šalių suderintos valios. Vien ta aplinkybė, kad skelbiant apie automobilio pardavimą didžiausiose internetinėse svetainėse, pirkėjas atsirado tik daugiau kaip po vienerių metų laiko, leidžia pripažinti, kad ieškovas ir jo pasitelktas automobilio pardavėjas ėmėsi įmanomų priemonių automobiliui „Honda Legend“ parduoti už didžiausią įmanomą kainą. Pažymėtina, kad automobilis „Honda Legend“ nėra populiarus ir šis modelis, varomas benzinu su galingu varikliu, tikėtina sudomino mažiau klientų. Teismas pripažino, kad atsakovas, buvęs UAB „Degris“ direktorius, pats turėjo galimybę imtis veiksmų nupirkti automobilį, nes ieškovas tam nesudarė jokių kliūčių. Atsakovas, tikėtina turintis verslo patirtį, pats galėjo imtis iniciatyvos dėl automobilio išpirkimo ar pelningesnio pardavimo, nes nuo to momento, kai ieškovas pareiškė UAB „Degris“ pretenzijas apie galimą Finansinio lizingo sutarčių nutraukimą, bendrovės – lizingo gavėjo vadovui turėjo būti žinoma apie galimai atsirasiančias neigiamas pasekmes lizingo gavėjo laiduotojams. Pažymėtina, kad turto pardavimo (atpirkimo) kainos klausimą atsakovai pradėjo kelti tik kilus ginčui. Todėl teismas iš atsakovų priteisė 15.531,61 Lt sumą, nuostoliams iš turto pardavimo atlyginti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas iš atsakovų ieškovui priteisė 3.635,92 Lt papildomos išlaidos, kurios susidarė dėl tarpininkavimo parduodant turtą. Taip pat priteistinos 1.561,64 Lt palūkanos po sutarčių nutraukimo, nes lizingo sutartys buvo nutrauktos dėl lizingo gavėjo UAB „Degris“ kaltės. Be to, iš atsakovų solidariai priteistina 145,65 Lt nekompensuotų išlaidų turto draudimui. Ieškovas patyrė nuostolius ir turi teisę reikalauti iš laiduotojų lizingo bendrovę grąžinti į padėtį, kokia būtų buvusi, jei sutartys nebūtų nutrauktos (CK 6.251 straipsnio 1 dalis, 6.574 straipsnis).
Finansinio lizingo sutarčių bendrosios dalies 3.7., 3.8 punktuose numatyta, kad lizingo gavėjas privalo mokėti 0,1 procentų dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos, kurie pradedami skaičiuoti kitą dieną pasibaigus mokėjimo terminui ir baigiami skaičiuoti sumokėjus skolą. Laidavimo sutarties 1.1, 3.3.1 punktuose nurodyta, kad laiduotojas moka sutartyje nustatyto dydžio (0,05%) delspinigius nuo laiku nesumokėtos lizingo bendrovei sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Todėl ieškovas pagrįstai priskaičiavo atsakovams 153,66 Lt delspinigius už 180 dienų laikotarpį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai R. P. ir I. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo ieškinį.
Atsakovai apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Teismas nepagristai pripažino, kad turtas, tai yra automobilis „Honda Legend“ buvo parduotas už rinkos kainą. Ieškovas privalėjo įrodyti, kad 15.531,61 Lt skirtumas (kuriuos ieškovas laiko nuostoliais) susidarė dėl sąžiningos ir ūkiškos ieškovo veiklos, realizuojant perimtą automobilį. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai lizingo davėjas susigrąžina lizingo sutarties dalyku buvusį daiktą, lizingo gavėjas nebetenka galimybės daryti teisinio poveikio tolesniems dėl lizingo dalyko sudaromiems sandoriams. Kadangi lizingo dalyko realizavimas neekonomišku būdu galėtų lemti padidėjusius lizingo gavėjo nuostolius, lizingo davėjui tenka iš bendrosios prievolių teisės kylanti pareiga vykdyti prievolę sąžiningai ir tinkamai, kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Jei būtų nustatytas šių prievolių pažeidimas, lizingo gavėjas galėtų būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės (CK 6.248 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-414/2012). Byloje ieškovo pateikti įrodymai, kurių teismas nevertino ir nepasisakė teismo sprendime, akivaizdžiai liudija, kad ieškovas, realizuodamas perimtus automobilius, veikė aplaidžiai, nerūpestingai ir tiesiogiai savo veiksmais prisidėjo, kad automobilis būtų parduotas akivaizdžiai ne rinkos kaina. Ieškovas susitarė, kad automobilius pardavinės UAB „Krasta Auto Vilnius“. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad abi šalys elgėsi aplaidžiai. Ieškovas sutartimi neįpareigojo UAB „Krasta Auto Vilnius“ automobilius pardavinėti už rinkos kainą, apie parduodamus automobilius skelbti didžiausiuose internetiniuose skelbimų portaluose. Kaip matyti iš ieškovų pateiktų įrodymų automobilio „Honda Legend“ skelbimas buvo įdėtas tik www.esales.lt portale, kuris rinkoje yra visiškai nežinomas. Trečiasis asmuo UAB „Krasta Auto Vilnius“ atsiliepime nurodė, kad automobilio skelbimai buvo talpinti portaluose www.autoplius.lt, www.autogidas.lt , tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad taip ir buvo daroma. Byloje automobilio pardavimo sutartis įrodo tik aplinkybę, kad turtas buvo parduotas, tačiau tai savaime nėra įrodymas, patvirtinantis, kad turtas buvo parduotas komerciškai pagrįstu būdu. Tai pat nėra įrodymas, patvirtinantis, kad turtas buvo parduotas už rinkos kainą, ir kad lizingo bendrovė ėmėsi priemonių, jog būtų sumažinti lizingo gavėjo (laiduotojo) patiriami nuostoliai. Automobilį įsigijo UAB „Krasta Auto Vilnius“, kuri turėjo tą automobilį parduoti. Automobilį perduodant, o po to ir parduodant, nebuvo užfiksuota jo rida. Tai yra vienas esminių faktorių, apsprendžiančių parduodamo automobilio kainą. Nors ieškovo atstovas teismo posėdyje teigė, kad automobilis nebuvo naudojamas, tačiau paties ieškovo paskutiniame pateiktame skelbime iš www.esales.lt yra nurodyta, kad automobilio rida yra 230.000 km, kai tuo tarpu 2012 m. liepos 13 d. Lengvojo automobilio priėmimo-perdavimo akte tarp UAB „Degris“ ir AB „SEB lizingas“ yra nurodyta 124.992 km rida. Ieškovas nepaneigė tikimybės, kad dėl naudojimosi automobiliu ir pardavimo metu padidėjusios ridos, automobilis buvo parduotas už 21.487,60 Lt. Nors ieškovas savo paaiškinimuose teigė, kad turtas parduotas konkrečiam pirkėjui, nes šis pirkėjas pasiūlė didžiausią turto įsigijimo kainą, tačiau ieškovas nepaaiškino ir nepateikė įrodymų, kokiu būdu buvo ieškoma ir ar apskritai buvo ieškoma potencialių pirkėjų, ar jie turėjo sąlygas pasiūlyti didesnę kainą, nei tą, už kurią turtas buvo parduotas, kokios buvo kitų pirkėjų siūlomos kainos, jei tokių pasiūlymų buvo. Lizingo davėjo teisė į nuostolių, patirtų dėl to, kad jis pats elgėsi neapdairiai, atlyginimą negali būti ginama (LAT 2013 m. birželio mėn. 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013). Teismas nevertino atsakovų pateiktų įrodymų dėl automobilio rinkos vertės 2013 m. rugpjūčio 6 d. Į bylą buvo pateikta VšĮ „Emprekis“ pažyma, kad automobilio „Honda Legend“ kaina 2013 m. rugpjūtį buvo 53.600,00 Lt (su PVM), tokią pačią kainą patvirtino turto vertintojas J. P.. Pažymėtina ir tai, kad VšĮ „Emprekis“ duomenis apie automobilių rinkos vertę naudoja Muitinės departamentas, Valstybinė mokesčių inspekcija, todėl nėra jokio pagrindo jais nesivadovauti. Taip pat atmestinas teismo argumentas, kad atsakovas pats galėjo imtis priemonių tinkamai parduoti automobilius. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovas klaidino atsakovą nurodydamas vis skirtingas reikalaujamas sumas. Kai atsakovas raštu kreipėsi į ieškovą su prašymu pateikti informaciją apie laidavimo sutarties vykdymą, ieškovas nepateikė jokios informacijos.
Žemesnės instancijos teismas
2) Ieškovas ieškinyje nenurodė, už kokį tiksliai laikotarpį yra priskaičiuotos palūkanos ir delspinigiai. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Pagal ĮBĮ 27 straipsnio 3 dalį, nutraukus įmonei bankroto bylą, visi mokesčiai ir privalomosios įmokos, taip pat palūkanos ir netesybos skaičiuojami nuo teismo nutarties nutraukti šią bylą įsiteisėjimo dienos. Pagal įstatymą bankroto bylos nagrinėjimo laikotarpiu netesybų ir palūkanų skaičiavimas nėra tiesiog sustabdomas, o yra apskritai neatliekamas. Nepriklausomai nuo to, kaip bankroto byla bus užbaigta - įmonės likvidavimu ar bankroto bylos nutraukimu, skolininko (įmonės, kuriai iškelta bankroto byla) pareigos mokėti kreditoriui netesybas (palūkanas) bankroto bylos nagrinėjimo laikotarpiu neatsiranda ir netgi nutraukus bankroto bylą retroaktyviai nerealizuojama. Laiduotojų prievolės apimtis tokia pat kaip ir skolininko, todėl skolininkui iškėlus bankroto bylą palūkanos ir netesybos toliau neskaičiuojamos (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Dėl to iš laiduotojų taip pat negali būti skaičiuojamos palūkanos, netesybos, taip pat sutartinės palūkanos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB „SEB bankas“ prašo atsakovų skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad ieškovas, veikdamas atidžiai ir rūpestingai, pasamdė profesionalų tarpininką, užsiimantį naudotų transporto priemonių pardavimu, ir palaipsniui mažino automobilio kainą, siekdamas maksimaliai naudingo rezultato. Atsakovas paaiškino, kad pildant paskutinį skelbimą buvo padaryta klaida, nurodant automobilio ridą. 2012 m, rugpjūčio 29 d., 2012 m. spalio 1 d., 2013 m. balandžio 22 d. skelbimuose nurodyta ta pati automobilio rida – 124.922 km. Tik 2013 m. liepos 16 d. skelbime per klaidą ieškovo darbuotojas nurodė, kad automobilio rida buvo 230.000 km. Tiek parduodant nekilnojamąjį, tiek kilnojamąjį turtą derybos su pirkėjais paprastai vyksta žodžiu, todėl pateikti atsakovų reikalaujamus įrodymus neįmanoma dėl objektyvių aplinkybių. Ieškovas 2012 m. balandžio 2 d. raštu kreipėsi į laiduotojus ir nurodė jiems tokias pačias skolos sumas kaip ir UAB „Degris“ 2012 m. balandžio 2 d. pranešime, tai yra prašė sumokėti 27.430,62 Lt skolą pagal išrašytas sąskaitas faktūras ir 3.651,38 Lt delspinigių. 2013 m. rugpjūčio 29 d. rašte, kurį ieškovas siuntė atsakovams, prašoma sumokėti suma pasikeitė, kadangi gražinus turtą nebeliko pradelstų mokėjimų turto vertei dengti, bet atsirado nuostolis iš lizinguoto turto pardavimo, tai yra buvo prašoma sumokėti 1.561,64 Lt nesumokėtų palūkanų, 145,65 Lt išlaidų draudimui, 7.088,90 Lt delspinigių ir 19.167,53 Lt nuostolių). Tačiau abejonių dėl raginimuose nurodytų skolų sumokėjimo atsakovams kilo po, kai buvo pradėtas šios bylos nagrinėjimas. 2013 m. rugsėjo 9 d. atsakymą atsakovas pateikė to, kai gavo 2013 m. rugpjūčio 29 d. ieškovo raginimą dėl skolos apmokėjimo (minėtą atsakymą atsakovas pateikė tik po to, kai ieškovas pardavė automobilius). Ieškovo prašomos priteisti 1.564,64 Lt palūkanos buvo apskaičiuotos pagal šalių sudarytą Mokėjimų grafiką-sąskaitą, ir susidarė dar iki lizingo sutarties nutraukimo ir bankroto bylos trečiajam asmeniui iškėlimo momento. Iš atsakovų prašoma priteisti 153,66 Lt delspinigių suma buvo apskaičiuota už paskutinį 6 mėnesių laikotarpį iki ieškinio pateikimo, tačiau, priešingai nei teigia atsakovai, Įmonių bankroto įstatymo nuostatos nedraudžia kreditoriui skaičiuoti delspinigius laiduotojams po bankroto bylos pagrindiniam skolininkui iškėlimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Tarp šalių kilo ginčas dėl laiduotojo pareigos atsakyti pagal laidavimo sutartį už neįvykdytas lizingo gavėjo prievoles bei padarytus nuostolius lizingo davėjui.
Byloje nustatyta, kad ieškovas su UAB „Degris“ 2007 m. balandžio 6 d. ir 2008 m. balandžio 14 d. sudarė lizingo sutartis, pagal kurias ieškovas perdavė UAB „Degris“ valdyti ir naudotis sutartyse nurodytą turtą – automobilius „Honda CR-V“ ir „Honda Legend“ (t. I, b.l.7-30). Įsipareigojimų pagal lizingo sutartis užtikrinimui ieškovas su atsakovais 2010 m. spalio 13 d. sudarė laidavimo sutartį, pagal kurią laiduotojai įsipareigojo įvykdyti UAB „Degris“ neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal lizingo sutartis (t. I, b.l.31-34). UAB „Degris“ savo įsipareigojimų ieškovui tinkamai neįvykdė, todėl ieškovas nutraukė lizingo sutartis ir pareikalavo grąžinti pagal sutartis valdytą ir naudotą turtą (t. I, b.l. 35-36). Ieškovas 2013 m. rugpjūčio 6 d. pardavė grąžintą automobilį „Honda Legend“ už 21.487,60 Lt (be PVM), o automobilį „Honda CR-V“ – už 43.140,50 Lt (be PVM). Likutinės (neišmokėtos) ir turto realizavimo kainų skirtumą sudarė 15.531,61 Lt (80.159,71 – 64.628,10). Šį skirtumą, tai yra ieškovo nuostolius sudarė automobilio „Honda Legend“ realizavimo rezultatas (t. I, b.l. 53; 122-126).
Pagal CK 6.574 straipsnį, kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Taigi, įstatymas suteikia teisę lizingo davėjui reikalauti iš lizingo gavėjo atlyginti visus pagal lizingo sutartį patirtus nuostolius. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šioje normoje apibrėžtas lizingo davėjo nuostolių ir atitinkamai – lizingo gavėjo civilinės atsakomybės dydžio kriterijus (LAT 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013), tai yra lizingo davėjas iš lizingo gavėjo gali reikalauti tiek nuostolių, kad jie padengtų lizingo davėjo išlaidas, susijusias su lizingo sutarties dalyko įsigijimu, bei lizingo gavėjui suteiktą finansavimą, atėmus iš lizingo sutarties iki jos nutraukimo gautą naudą. Tuo atveju, kai lizingo davėjas nusprendžia susigrąžintą lizingo dalyką realizuoti, jo sąžiningas elgesys, bendradarbiavimas ir siekis parduoti daiktą už kuo didesnę kainą yra itin svarbus skolininkui, nes turi tiesioginę įtaką jo civilinės atsakomybės apimčiai. Taigi lizingo davėjas perėmęs daiktą kartu prisiima ir pareigą realizuoti jį už maksimalią kainą (CK 6.259 straipsnis). Dėl to pažymėtina, kad sąžiningumo reikalavimas (CK 6.158 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis) saisto lizingo sutarties šalis ne tik sutarties sudarymo ar vykdymo metu, bet ir po sutarties nutraukimo, nes nuostolių dėl sutarties nutraukimo atsiradimas ir jų dydis gali priklausyti ne tik nuo objektyvių aplinkybių, kurių šalys negali pakeisti, bet ir nuo jų sąžiningo elgesio viena kitos teisių ir pareigų atžvilgiu. Lizingo sutarties šalių elgesys po sutarties nutraukimo dėl skolininko kaltės pripažįstamas sąžiningu, jeigu lizingo gavėjas nevilkina lizingo sutarties dalyku buvusio daikto grąžinimo lizingo davėjui, bet, priešingai, imasi būtinų priemonių operatyviai sugrąžinti daiktą jo teisėtam savininkui, o lizingo davėjas deda visas būtinas ir protingas pastangas daiktui realizuoti už didžiausią įmanomą kainą arba naujai lizingo sutarčiai dėl paties daikto sudaryti ir taip sumažinti savo galimus nuostolius ir pan. Taigi šalys po sutarties nutraukimo turi imtis protingų priemonių nuostoliams išvengti, juos sumažinti ar neleisti jiems padidėti. Pažymėtina, kad nuostolių dydį, jų realumą turi įrodyti lizingo davėjas. Jo teisė į nuostolių, patirtų dėl to, kad jis pats elgėsi neapdairiai, atlyginimą negali būti ginama (CK 6.248 straipsnio 4 dalis, 6.259 straipsnio 2 dalis) (LAT 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014). Teismų praktikoje taip pat yra nustatyta, kad kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama, nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Taigi kreditoriaus kaltę pagal CPK 178 straipsnį privalo įrodyti skolininkas, kuris remiasi šia aplinkybe (LAT 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2007; 2011 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2011).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ginčo šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsnis). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.
Esminė aplinkybė, patvirtinanti arba paneigianti kreditoriaus sąžiningą elgesį siekiant išvengti nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo, yra ta, ar susigrąžintas lizingo dalykas buvo realizuotas dedant visas protingas pastangas gauti maksimalią jo rinkos kainą. Byloje nustatyta, kad ieškovas lizingo sutartis nutraukė 2012 m. balandžio 11 d. (t. I, b.l. 38). Lizingo gavėjas sutartyse numatytą turtą ieškovui grąžino pagal 2012 m. liepos 13 d. (t. I, b.l. 114). Automobilis „Honda Legend“ buvo parduotas tik 2013 m. rugpjūčio 8 d. už 21.487,61 Lt be PVM, iš viso – už 26.000,00 Lt (t. I, b.l. 125-126). Taigi automobilis buvo parduotas praėjus vieneriems metams po jo grąžinimo ieškovui. Byloje yra pateikti duomenys, patvirtinantys, kad trečiasis asmuo UAB „Krasta Auto Vilnius“ 2012 m. rugpjūčio 29 ir 2012 m. spalio 1 d. talpino skelbimus apie parduodamą automobilį „Honda Legend“ internetiniame portale www.esale.lt, nurodydamas, jog jo pardavimo kaina yra 44.628,10 Lt be PVM, vėliau – 42.396,69 Lt be PVM (t. I, b.l. 136-137). Nepavykus parduoti automobilio, ieškovas 2013 m. sausio 16 d. perkainavo automobilį 36.037,00 Lt be PVM (t. I, b.l. 138-139), 2013 m. kovo 22 d. dar kartą perkainojo automobilį 31.404,95 Lt (t. I, b.l. 140-142), todėl trečiasis asmuo skelbime nurodė parduodamo automobilio kainą 31.404, 95 Lt be PVM (t. I, b.l. 142). Ieškovas dar du kartus, 2013 m. gegužės 21 d. ir 2013 m. liepos 16 d., perkainojo automobilį (t. I, b.l. 143-146), todėl trečiasis asmuo paskutiniame skelbime nurodė automobilio kainą 24.024,79 Lt be PVM (t. I, b.l. 147). Pripažintina, kad pirmuosiuose skelbimuose trečiasis asmuo buvo nurodęs automobilio kainą netgi didesnę, negu atsakovų pateiktame VšĮ „Emprekis“ automobilio „Honda Legend“ vertinime (t. I, b.l. 85; 151). Tačiau pirkėjų neatsirado, todėl ieškovas laipsniškai mažino kainą, kol buvo surastas pirkėjas, pageidaujantis pirkti automobilį. Todėl nesutiktina, kad ieškovas būtų elgęsis nesąžiningai, kadangi aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas dėjo visas protingas pastangas, siekdamas realizuoti automobilį.
Ieškovas 2009 m. liepos 13 d. su trečiuoju asmeniu buvo sudaręs bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią trečiasis asmuo įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, tarp kurių ir asmenų, pageidaujančių įsigyti turtą, paieška ir konsultavimas (t. I, b.l. 45-121). Pagal sutarties 5.1 punktą, jeigu turtas buvo parduotas ne vėliau kaip per 90 kalendorinių dienų po priėmimo pardavimui, atlyginimas už tarpininkavimą sudaro 3,5 % nuo turto realizavimo kainos, bet ne mažiau kaip 1.000,00 Lt be PVM ir ne daugiau kaip 5.000,00 Lt be PVM. Pagal sutarties 5.2 punktą, jeigu turtas buvo parduotas vėliau kaip po 90 kalendorinių dienų po priėmimo pardavimui, atlyginimas už tarpininkavimą sudaro 2,5 % nuo turto realizavimo kainos, bet ne mažiau kaip 750,00 Lt be PVM ir nedaugiau kaip 5.000,00 Lt be V. T. sutarties nuostatos įpareigojo trečiąjį asmenį siekti kuo greitesnio ir pelningesnio pardavimo, kadangi nuo to priklauso gaunamo atlygio dydis. Todėl nepripažintina, kad ieškovo sutartis su trečiuoju asmeniu patvirtintų ieškovo aplaidumą, siekiant realizuoti grąžintą turtą.
Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su atsakovais, kad trečiasis asmuo UAB „Krasta Auto Vilnius“ tik atsiliepime nurodė, jog apie automobilio pardavimą skelbė didžiausiuose ir populiariausiuose Lietuvoje internetiniuose portaluose: www.automodus.lt, www.autoplius.lt, www.autogidas.lt (t. I, b.l. 169), tačiau nepateikė jokių duomenų, galinčių patvirtinti šiuos teiginius. Byloje esantys dokumentai patvirtina tik tai, kad skelbimas apie automobilį buvo patalpintas internetiniame portale www.esale.lt (t. I, b.l. 136-137). Tačiau šis internetinis portalas yra veikiantis, jame vyksta elektroninė prekyba įvairiomis transporto priemonėmis. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad šis portalas rinkoje yra visiškai nežinomas. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad paskelbimas apie automobilio pardavimą tik viename portale, lėmė jo pardavimą už žemesnę nei rinkos kaina.
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad automobilį „Honda Legend“ ieškovas 2013 m. rugpjūčio 6 d. perdavė trečiajam asmeniui UAB „Krasta Auto Vilnius“ (t. I, b.l. 54; 122-124), tačiau 2013 m. rugpjūčio 8 d. pastarasis jį pardavė pirkėjui – fiziniam asmeniui – už 21.487,61 Lt be PVM, iš viso – už 26.000,00 Lt (t. I, b.l. 125-126). Todėl atsakovų teiginys, kad automobilį įsigijo pats trečiasis asmuo, kuris turėjo jį parduoti, yra nepagrįstas. Todėl ši aplinkybė nepripažintina patvirtinančia ieškovo ar trečiojo asmens nesąžiningumą.
Trečiasis asmuo skelbimuose apie automobilį buvo nurodęs, jog jo rida yra 124.992 km (t. I, b.l. 136-137; 142). Tačiau paskutiniame skelbime buvo nurodyta, kad automobilio rida – 230.000 km (t. I, b.l. 147). Pirmuosiuose skelbimuose automobilio rida nurodoma tokia pati, kaip ir 2012 m. liepos 13 d. automobilio priėmimo-perdavimo akte (t. I, b.l. 114). Priešpaskutinis skelbimas apie automobilio pardavimą buvo patalpintas internetiniame portale po 2013 m. gegužės 21 d. ir jame buvo nurodyta 124.992 km rida (t. I, b.l. 142), tuo tarpu paskutinis skelbimas su nurodyta 230.000 km rida buvo paskelbtas po 2013 m. liepos 16 d. Pripažintina, kad per du mėnesius automobiliu, kuris yra parduodamas ir laikomas šalia Krasta auto salono, kad jį galėtų apžiūrėti galimi pirkėjai, nuvažiuoti 105.008 km yra neįmanoma. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo atsiliepimu, kad automobilis nebuvo naudojamas, o paskutiniame skelbime buvo padaryta klaida. Ankstesniuose skelbimuose buvo nurodoma tikroji automobilio rida, tačiau pirkėjų neatsirado. Tuo tarpu po paskutinio skelbimo patalpinimo, automobilis buvo parduotas už kainą, artimą nurodytai skelbime. Todėl negalima pripažinti, kad klaidingai nurodyta automobilio rida turėjo įtakos automobilio kainai.
VšĮ „Emprekis“ nurodė, jog automobilio „Honda Legend“ kaina 2013 m. rugpjūčio mėnesį buvo 44.298,00 Lt (be PVM), o 2014 m. kovo mėnesį – 35.356,00 Lt be PVM (t. I, b.l. 151). Turto vertintojas J. P. nurodė, jog automobilio „Honda Legend“ vidutinė rinkos vertė Lietuvoje 2013 m. rugpjūčio mėnesį buvo 53.600,00 Lt (t. I, b.l. 150). Minėtuose dokumentuose yra nurodytos apibendrintos galimos automobilio „Honda Legend“ rinkos kainos, o ne konkretaus automobilio, kuris buvo šalių sutarčių objektas, įvertinimas. Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas vertino atsakovo pateiktą VšĮ „Emprekis“ pažymą ir motyvavo savo nesutikimą dėl atsakovų nurodomos automobilio rinkos vertės. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su skundžiamo sprendimo išvada, jog ieškovas nagrinėjamu atveju negalėjo parduoti automobilio už atsakovo nurodomą rinkos kainą, kadangi per vienerius metus, periodiškai mažinant kainą, neatsirado nei vieno pirkėjo.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas taip pat nepakankamai bendradarbiavo su ieškovu, siekdamas automobilio pardavimo už rinkos kainą. Ieškovas 2012 m. balandžio 2 d. pranešė atsakovams, jog UAB „Degris“ netinkamai vykdo savo prievoles pagal lizingo sutartis, ir prašė per 5 dienas sumokėti ieškovui 31.082,00 Lt lizingo gavėjo skolą (t. I, b.l. 37). Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų mokėjęs nurodomą skolą, ar būtų domėjęsis automobilio pardavimu po lizingo sutarčių nutraukimo. Atsakovas 2013 m. rugsėjo 9 d. atsakyme į ieškovo 2013 m. rugpjūčio 29 d. pretenziją prašė ieškovo pateikti visus dokumentus, susijusius su finansinio lizingo ir laidavimo sutarčių vykdymu (t. I, b.l. 86), tačiau tuo metu automobiliai jau buvo parduoti.
Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas nustato, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 10 d. nutartimi iškėlė UAB „Degris“ bankroto bylą. Nutartis įsiteisėjo 2013 m. liepos 11 d. Tuo tarpu ieškovas lizingo sutartis su UAB „Degris“ nutraukė 2012 m. balandžio 11 d. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 24 d. nutartimi patvirtino BUAB „Degris“ kreditorių reikalavimų sąrašą, kuriame buvo nurodytas ir AB „SEB lizingas“ (vėliau AB „SEB bankas“) 21.182,14 Lt dydžio finansinis reikalavimas. Ieškiniu prašoma priteisti iš atsakovų bendra nuostolių, palūkanų, delspinigių bei išlaidų turto draudimui suma neviršija Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtinto AB „SEB bankas“ kreditorinio reikalavimo, todėl pripažintina, kad ieškovas iš atsakovų reikalauja tik tų palūkanų ir delspinigių, kurie buvo apskaičiuoti iki bankroto bylos UAB „Degris“ iškėlimo.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Atsakovai, pateikdami apeliacinį skundą, nesumokėjo žyminio mokesčio. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 30 d. nutartimi atidėjo 631,00 Lt (182,75 €) žyminio mokesčio mokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo. Todėl iš atsakovų yra priteistinas atidėtas 631,00 Lt žyminis mokestis.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovų R. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir I. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 182,75 € (vieną šimtą aštuoniasdešimt du eurus 75 ct) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą, įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija, a.s. Nr. (duomenys neskelbtini).