- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-04-18
- Bylos Nr.
- I1-1556-780/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-03440-2022-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Ramūnas Šarka (pirm.)
- Pareiškėjas
- Ž. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, Lietuvos valstybė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Ž. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2022 m. liepos 1 d., atlikinėjant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-iame sektoriuje, nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą pasivaikščiojimą kiemelyje. Paaiškino, kad neturėjo galimybės išsikviesti pareigūną, nes nebuvo įrengto iškvietimo mygtuko, todėl būdamas lauke šalo arba buvo lietuje, drėgmėje. Pasivaikščiojimo metu kiemelyje nebūdavo pareigūno, pareiškėjas būdavo paliekamas vienas be nuolatinės priežiūros. Pareiškėjas mano, kad taip buvo siekiama jį žlugdyti bei paveikti psichologiškai, nes esant poreikiui į tualetą, jis negalėjo išsikviesti pareigūno. Dėl tokių institucijos pareigūnų veiksmų pareiškėjas patyrė nuolatinę baimę, stresą bei emocinius ir psichologinius išgyvenimus.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-ąjį sektorių (toliau – ir PPN-AK) atvyko 2021 m. balandžio 1 d., išvyko iš PPN-AK į Šiaulių tardymo izoliatorių 2022 m. liepos 27 d. Paaiškino, kad pagal PPN-AK galiojusius teisės aktus, pareigūno iškvietimo sistema įrengiama tik kamerose, kuriose laikomi nuteistieji priskiriami drausmės grupei, asmenys, atliekantys nuobaudas kamerų tipo patalpose ir tardymo izoliatoriuose laikomi asmenys. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios galėjo išvengti pasinaudodamas aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyrė kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo PPN-AK metu vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu; jis dėl šių aplinkybių su skundais ar prašymais į įstaigos administraciją nesikreipė. Pareiškėjas nekonkretizavo aprašomų aplinkybių, t. y. nenurodė, kada konkrečiai jis susidūrė su sunkumais, siekiant išsikviesti pareigūną tam, kad būtų išleistas iš pasivaikščiojimo kiemelio. Teisės aktai nenumato reikalavimo aliarminį iškvietimą įrengti pasivaikščiojimo kiemeliuose, tačiau laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolė ir apsauga negyvenamosiose patalpose organizuojama ir užtikrinama taikant visumą organizacinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, todėl šiuo aspektu nėra institucijos neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjui galėjo kilti neturtinė žala.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neužtikrintų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-jame sektoriuje laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2022 m. liepos 1 d., atlyginimo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu.
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala jam kilo laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2022 m. liepos 1 d. laisvės atėmimo bausmę atliekant PPN-AK. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas į PPN-AK atvyko 2021 m. balandžio 1 d. Atsižvelgus į aukščiau nurodytą, teismas atmeta pareiškėjo prašymą priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. kovo 31 d. kaip nepagrįstą, nes pareiškėjui nebūnant PPN-AK negalėjo atsirasti neteisėti institucijos veiksmai, o kartu ir neturtinė žala.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintų pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2020 m. gruodžio 22 iki 2022 m. liepos 6 d.) 1 punkte numatyta, kad Taisyklės nustato pataisos namų, atvirųjų kolonijų, pusiaukelės namų, ir tardymo izoliatorių (toliau – įkalinimo įstaigos) nuteistųjų (suimtųjų) laikymo patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų (toliau – įkalinimo įstaigų statiniai) įrengimo ir eksploatavimo bendruosius reikalavimus.
Taisyklių III skyrius reglamentuoja kamerų tipo sąlygomis laikomų nuteistųjų pasivaikščiojimo kiemams taikomus reikalavimus. Minėtų taisyklių 16 punkte numatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos durys. <...> Pasivaikščiojimo kiemai dengiami metaliniai tinklais. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų sienų, ant žemės arba viršuje, įrengiama priežiūrą vykdančio pareigūno pakyla. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiami 120 cm pločio stogeliai, saugantys nuo atmosferos kritulių. Naujai įrengiamuose, rekonstruojamuose, kapitališkai remontuojamuose pasivaikščiojimo kiemuose turi būti įrengta atmosferos kritulių šalinimo sistema. Taisyklių 12.11 punkte nurodyta, kad kamerose (kuriose laikomi nuteistieji priskiriami drausmės grupei, asmenys atliekantys nuobaudas kamerų tipo patalpose ir tardymo izoliatoriuose laikomi asmenys) įrengiama priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistema.
Teismas, įvertinęs aptartą teisinį reglamentavimą bei byloje esančius rašytinius įrodymus, atmeta pareiškėjo skundo teiginį, jog jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos dėl to, jog būdamas pasivaikščiojimo kiemeliuose negalėjo išsikviesti pareigūno, nes nebuvo įrengti iškvietimo mygtukai, kaip nepagrįstą, nes PPN-AK nenumatyta pareiga pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti pareigūno iškvietimo sistemos.
Be to, teismas sprendžia, kad skunde nurodyti pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs ir abstraktūs. Pareiškėjas nedetalizavo ir nenurodė konkrečių aplinkybių, kuomet jam esant pasivaikščiojimo kiemelyje prireikė pareigūno pagalbos, tačiau jos negalėjo išsikviesti, nenurodė, kokios neigiamos to pasekmės pareiškėjui kilo. Byloje nėra duomenų, kad dėl jo nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų ir jų sukeltų pasekmių būtų kreipęsis į administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Vien tik hipotetinės prielaidos dėl pasekmių, kurias galbūt galėtų sukelti iškvietimo mygtuko nebuvimas pasivaikščiojimo kiemelyje, nereiškia, kad pareiškėjas realiai patyrė žalą.
Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesant pasivaikščiojimo kiemeliuose pareigūno iškvietimo mygtuko atmeta, kaip nepagrįstus.
Pažymėtina, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, tenka atsakovei (jos atstovui), tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Tokio pobūdžio bylose turi būti vertinama įrodymų visuma, taip pat atsižvelgiama į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017; 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2614-492/2017).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygas, analizę, teismas daro išvadą, kad PPN-AK tinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus ir jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Tačiau, kaip minėta, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą pirmiausiai turi būti nustatyta, kad atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis).
Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė nuolatinę baimę, stresą bei emocinius ir psichologinius išgyvenimus, tačiau įrodymų savo teiginiams pagrįsti nepateikė. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, todėl šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl laikymo netinkamomis sąlygomis būtų atsiradusios neigiamos pasekmės sveikatai.
Pagal byloje surinktus duomenis, akivaizdu kad PPN-AK tinkamai vykdė savo funkcijas, kurios yra numatytos teisės aktuose, todėl veikė teisėtai, o pareiškėjo dėl to patirti neigiami išgyvenimai negali būti vertinami kaip neturtinė žala dėl neteisėtų veiksmų.
Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos ar jos pareigūnų veiksmų, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų jo išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų ir pareigūnų veiksmų. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko neteistus veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą, todėl nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, t. y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo Ž. S. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.