- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-02-24
- Bylos Nr.
- I1-7047-583/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-03109-2022-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Remigijus Arminas
- Pareiškėjas
- S. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
2025 m. vasario 3 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą prašydamas:
1) panaikinti Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos (nuo 2023 m. sausio 1 d. Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-asis kalėjimas) (toliau – ir Kalėjimas) 2022 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. Nr. 7-5041 „Dėl atsakymo į prašymą“;
2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (nuo 2023 m. sausio 1 d. Lietuvos kalėjimų tarnyba) (toliau – ir Tarnyba) 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 2S-2924 „Dėl nuteistojo S. K. pareiškimo“;
3) įpareigoti Tarnybą vykdyti specialistų psichologų rekomendacijas ir, nepabloginant pareiškėjo teisinės padėties (paliekant visus lengvajai grupei priklausančius privalumus), pervesti pareiškėją toliau atlikti bausmę į kamerų tipo patalpą;
4) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 15 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodė, kad serga (duomenys neskelbtini). Teigia, kad atlikinėjant laisvės atėmimo bausmę Tarnybos Lukiškių kalėjime, visą laiką kameroje būdavo laikomas vienas, kadangi pareigūnams buvo žinoma apie jo ligą. Kai buvo perkeltas atlikinėti laisvės atėmimo bausmę į Kalėjimą, pareiškėjui buvo paruošta atskira kamerą, o kiti nuteistieji kamerose gyvendavo dviese arba trise.
Nurodo, jog asmeninio pokalbio metu su Kalėjimo direktoriumi, pareiškėjui buvo pasiūlyta pabandyti pagyventi bendrabučio tipo sąlygomis, aktyviai lankyti psichoterapijos seansus, o jeigu turimas sutrikimas nepraeis, visada bus galimybė grąžinti pareiškėją į kamerų tipo patalpą. Pareiškėjas 2021 m. sausio 25 d. pateikė prašymą pakeisti jo bausmės atlikimo režimą ir jis 2021 m. kovo 15 d. buvo perkeltas į bendrabučio tipo patalpas, pataisos namų režimo sąlygomis, priskiriant pareiškėją lengvajai grupei.
Pareiškėjas akcentuoja, kad nuo jo perkėlimo į bendrabučio tipo patalpas dėl negalėjimo normaliai išsituštinti, jis kasdien patiria fizines ir psichologines kančias. Visą tą laiką lankė Kalėjimo psichologų vedamus užsiėmimus, vartojo paskirtus medikamentus, tačiau jo sveikatos būklė negerėjo. Psichologai teigė, jog norint sulaukti teigiamų rezultatų, pareiškėją reiktu grąžinti į kamerinio tipo patalpą, tačiau nei Kalėjimo administracija, nei Tarnyba neatsižvelgė į šias rekomendacijas, nors teisės aktų nuostatos leidžia jį laikyti izoliuotai nuo kitų nuteistųjų.
Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintas draudimas žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą ar kitaip su juo žiauriai elgtis. Atliekant bausmę bendrabučio tipo patalpoje turimas privatumo lygis yra per žemas, kadangi dienomis tuštintis trukdo kiti nuteistieji, o naktį – pareigūnai. Kiekvieną naktį pareigūnai 4 – 5 kartus ateina suskaičiuoti patalpoje esančių nuteistųjų ir jeigu tuo metu pareiškėjas bando pasinaudoti tualetu, pareigūnai beldžiasi ir jį kalbina, jog iš balso įsitikintų ar ten tikrai yra pareiškėjas.
Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad dėl minėto jo prigimtinių teisių pažeidimo bei sukeltų nuolatinių fizinių ir psichologinių kančių Tarnybai kilo pareiga kompensuoti patirtus neigiamus išgyvenimus, kuriuos pareiškėjas įvertino 15 000,00 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad pareiškėjas nuo 2020 m. rugsėjo 7 d. iki 2021 m. kovo 15 d. buvo laikomas 14 būrio 8 kameroje (kamerų tipo patalpa, kalėjimo režimas, paprastoji grupė); nuo 2021 m. kovo 15 d. iki 2021 m. kovo 17 d. buvo laikomas 19 būrio 3 brigadoje (bendrabučio tipo patalpa, paprastoji grupė, o 2021 m. kovo 18 d. pareiškėjas buvo perkeltas iš paprastosios grupės į lengvąją grupę.
Tarnyba pažymėjo, jog pareiškėjas yra nuteistas laisvės atėmimui iki gyvos galvos. Nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos, bausmę atlieka kalėjimo režimu, o atlikus pirmuosius dešimt metų bausmės, esant kalėjimo administracijos teikimui, Tarnybos sprendimu toks nuteistasis gali būti perkeltas į pataisos namus tęsti bausmės atlikimą.
Tarnyba paaiškino, kad pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 2 d. Kalėjimo administracijai pateikė prašymą perkelti jį toliau atlikti bausmę į 14 būrį ir laikyti jį vieną kameroje, dalinai izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, kadangi serga (duomenys neskelbtini), o intensyvus darbas su psichologu nepadėjo jam įveikti šio sutrikimo. Kalėjimo administracija, atsižvelgdama į pareiškėjo prašymą, iniciavo pareiškėjo perkėlimą į kalėjimą, tačiau Tarnyba atmetė Kalėjimo teikimą dėl pareiškėjo perkėlimo.
Paaiškino, jog nebuvo teisinio pagrindo perkelti pareiškėją į 14 būrį, kadangi minėtame būryje laisvės atėmimo bausmę atliko nuteistieji iki gyvos galvos kalėjimo režime, o pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atlieka pataisos namų režimo sąlygomis. Pareiškėjas iš esmės reikalavo atlikti neteisėtus veiksmus, t. y. perkelti jį atlikti bausmę griežtesnio režimo sąlygomis, nesant tam teisinio pagrindo.
Atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatyta, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, jog visi nuteistieji yra lygūs, nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos ir kitų įstatymuose nenumatytų aplinkybių. Akivaizdu, kad Kalėjimas ar Tarnyba negali sudaryti pareiškėjui išimtinių sąlygų.
Nurodo, jog ėmėsi visų įmanomų ir teisės aktams neprieštaraujančių veiksmų, kurie padėtų pareiškėjui atlikti laisvės atėmimo bausmę kuo geresnėmis sąlygomis. Nuo 2020 m. buvo imtasi įvairiausių būdų siekiant padėti pareiškėjui – atsipalaidavimo technikos, dėmesio nukreipimo būdai, atsiribojimai mintimis nuo pašalinių garsų, medikamentai, arbatos galinčios palengvinti turimą sutrikimą, tačiau tai ilgalaikio rezultato nedavė.
Tarnyba teigia, kad laisvės atėmimo vietose apsauga ir jose laikomų asmenų priežiūra yra vykdoma visą parą. Kontrolės periodiškumas nustatomas atsižvelgiant į įstaigos specifiką. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu atlikinėjo neterminuotą laisvės atėmimo bausmę pusiau atviro tipo sąlygomis, o šios grupės nuteistųjų priežiūrai ir apsaugai skiriamas išskirtinis dėmesys. Pareigūnai vykdydami apsaugos ir priežiūros funkcijas turi turėti galimybę patikrinti visas patalpas, kuriose lankosi nuteistieji, todėl tualetų patalpų tikrinimas yra pateisinamas. Nakties metu patikrinimai vykdomi keturis kartus. Patikrinimas atliekamas užeinant į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų nekeliant iš lovų, pareigūnai įvertina ar visi nuteistieji miega numatytose vietose. Nesant nuteistojo jam paskirtoje lovoje pareigūnai privalo įsitikinti, kad nuteistasis yra patalpoje, todėl esant nuteistajam tualete jis būna pakalbinamas.
Tarnyba laikosi pozicijos, kad minėtos aplinkybės įrodo, jog nagrinėjamoje situacijoje nėra neteisėtų pataisos įstaigos veiksmų. Pareigūnai susiklosčiusioje situacijoje veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, nepažeidė jų nuostatų. Byloje nėra jokių duomenų, įrodančių, kad pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar, kad dėl jų veiksmų ar neveikimo pareiškėjui būtu kilusi žala. Nenustačius neteisėtų Kalėjimo veiksmų nėra pagrindo tenkinti skundą, todėl jis atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą prašydama panaikinti Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 2022 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. Nr. 7-5041 „Dėl atsakymo į prašymą“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 2S-2924 „Dėl nuteistojo S. K. pareiškimo“, įpareigoti Tarnybą atlikti veiksmus ir priteisti neturtinę žalą, jo teigimu atsiradusią dėl neteisėtų Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo ir Lietuvos kalėjimų tarnybos pareigūnų veiksmų.
Regionų administracinis teismas (toliau – RAT) šioje administracinėje byloje (ankstesnis bylos numeris Nr. I1-5634-423/2024) išnagrinėjo pareiškėjo skundą kuriuo jis prašė panaikinti minėtus Kalėjimo ir Tarnybos sprendimus, įpareigoti Tarnybą atlikti veiksmus ir priteisti patirtą neturtinę žalą, kurią jis įvertino 15 000,00 Eur.
RAT 2024 m. balandžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje nusprendė pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies – panaikino skundžiamus Kalėjimo ir Tarnybos sprendimus, atmetė pareiškėjo skundą dalyje, kurioje buvo prašoma įpareigoti Tarnybą vykdyti specialistų psichologų rekomendacijas ir, nepabloginant pareiškėjo teisinės padėties (paliekant visus lengvajai grupei priklausančius privalumus), perkelti toliau atlikti bausmę į kamerų tipo patalpą, o skundą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo paliko nenagrinėtu.
RAT minėtame sprendime konstatavo, kad Kalėjimo 2022 m. rugsėjo 5 d. sprendimas ir Tarnybos 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimas neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 – 6 punktuose, kadangi jie yra nemotyvuoti, nepagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Pabrėžė, kad ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 70 straipsnio 4 dalies nuostatos suteikia pataisos įstaigos administracijai diskreciją teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų valstybės tarnautojus, užsieniečius, neįgaliuosius, sergančius AIDS, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, tačiau nei Kalėjimas, nei Tarnyba nagrinėdamos pareiškėjo prašymą bei skundą, šios nuostatos aktualumo nevertino.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą dėl RAT 2024 m. balandžio 30 d. sprendimo dalies, kurioje teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą, panaikinimo, 2024 m. gruodžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA-205-789/2024 nutarė pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – panaikino RAT sprendimą dalyje, kurioje nuspręsta palikti nenagrinėtą pareiškėjo skundo dalį dėl 15 000 Eur neturtinės žalos iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, patirtos laikotarpiu nuo 2021 m. kovo 15 d. iki 2022 m. gruodžio 2 d., priteisimo ir grąžino šią bylos dalį RAT nagrinėti iš naujo, o kitoje sprendimą paliko nepakeistu.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 148 straipsnio 2 dalis teigia, jog kai apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti teisės išaiškinimai yra privalomi pirmosios instancijos teismui.
Atsižvelgiant į anksčiau nurodytą konstatuotina, kad nagrinėjamos bylos ribos yra apibrėžtos LVAT 2024 m. gruodžio 18 d. nutartimi – byloje bus sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 15 000,00 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, pagrįstumo. Kitoje dalyje pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiu RAT 2024 m. balandžio 30 d. sprendimu.
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Pagal LVAT teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).
Vertinat pareiškėjo skundo turinį bei LVAT 2024 m. gruodžio 18 d. nutartyje nurodytas aplinkybes nustatyta, jog iš esmės pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš Kalėjimo ir Tarnybos pareigūnų veiksmų (neveikimo), kurie pasireiškė tuo, kad šios institucijos, žinodamos apie pareiškėjo ligą, nesuteikė galimybės jam vienam gyventi kamerų tipo patalpose.
Atkreiptinas dėmesys, jog RAT 2024 m. balandžio 30 d. sprendime nekonstatavo, kad Kalėjimo ir Tarnybos sprendimai netenkinti pareiškėjo 2022 m. rugpjūčio 2 d. prašymo perkelti jį toliau atlikti bausmę į 14 būrį ir laikyti vieną kameroje dalinai izoliuotą nuo kitų nuteistųjų yra nepagrįsti. RAT įvertinęs skundžiamų sprendimų turinį nusprendė, jog jie neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 – 6 punktų reikalavimų, t. y. nėra pagrįsti objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis ir įpareigojo Tarnybą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. rugpjūčio 2 d. prašymą. Konstatuotina, jog RAT sprendime iš esmės nusprendė, jog Kalėjimas ir Tarnyba aplaidžiai vykdė jų kompetencijai priskirtus veiksmus ir įpareigojo Tarnybą pakartotinai atlikti prašymo nagrinėjimo procedūrą. Tuo tarpu LVAT 2024 m. gruodžio 18 d. nutartyje plačiau nepasisakė skundžiamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimu, kadangi Tarnyba neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo.
Įvertinus minėtas aplinkybes darytina išvada, jog pareiškėjo perkėlimo iš bendrabučio tipo patalpų ir kamerų tipo patalpas bei dalinai izoliuojant nuo kitų nuteistųjų klausimas nėra išspręstas iš esmės, todėl nėra pagrindo vertinti ar Kalėjimas bei Tarnyba pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2022 m. rugpjūčio 2 d. prašymą. Teismo vertinimu nagrinėjamoje byloje spręstina ar Kalėjimo ir Tarnybos veiksmais, įvardijamą laikotarpį tinkamai neišnagrinėjant pareiškėjo prašymo pagrįstumo, galėjo pareiškėjui sukelti skunde minimą neturtinę žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.
Akcentuotina, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą. Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; kt.).
Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje A438-336/2012; kt.).
Teismų praktikoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010; kt.) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Nagrinėjamoje byloje tarp proceso šalių nėra ginčo, jog pareiškėjui yra nustatytas (duomenys neskelbtini). Byloje taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjas būdamas Kalėjime lankė psichologų vedamus užsiėmimus, vartojo paskirtus medikamentus, tačiau jo sveikatos būklė negerėjo, todėl Kalėjimo psichologas rekomendavo suteikti pareiškėjui galimybę atlikti laisvės atėmimo bausmę dalinai izoliuotam nuo kitų nuteistųjų t. y. gyventi vienam kamerų tipo patalpoje.
Kaip ir anksčiau minėta, pareiškėjas su prašymu perkelti jį iš bendrabučio tipo patalpų į kalėjimo tipo patalpą į Kalėjimo administraciją kreipėsi 2022 m. rugpjūčio 2 d. ir byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad Tarnyba įvykdė įsiteisėjusi RAT 2024 m. balandžio 30 d. sprendimą ir pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, todėl darytina išvada, jog pareiškėjas daugiau nei dvejus metus yra atsidūręs teisiškai neaiškioje padėtyje.
Teismo manymu, įvertinus laikotarpį, kuriuo nebuvo tinkamai išnagrinėtas pareiškėjo prašymas, Kalėjimo bei Tarnybos veiksmų sukeltų neigiamų pasekmių trukmę ir pareiškėjo ligą yra pagrindas pripažinto, kad pareiškėjas patyrė perteklinius neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, įtampą. Patirti neigiami išgyvenimai nebuvo momentiniai ar vienkartiniai. Vis dėlto byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas laukdamas, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl jo 2022 m. rugpjūčio 2 d. prašymo būtų patyręs itin didelį psichologinį sukrėtimą ar fizines kančias.
Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistinas neturtinės žalos, kurią jis patyrė dėl Tarnybos padarytų aplaidžių veiksmų, atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei nepakanka teismo sprendimu pripažinti asmens teisės pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); LVAT 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014 ir kt.).
Teismas, vadovaudamasis aptartais CK 6.250 straipsnyje ir teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad Tarnyba būtų sąmoningai siekusi pažeisti pareiškėjo orumą ar jam sukelti neigiamų išgyvenimų, administracinėje byloje nėra pateikta ir nustatyta duomenų, jog būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, daro išvadą, jog pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkintinas dalinai ir jam priteistina 150,00 Eur neturinės žalos atlyginimo suma. Teismo vertinimu minėta suma yra proporcinga ir pakankama pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo S. K. skundą tenkinti dalinai.
Pareiškėjui S. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteisti 150,00 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.