- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-05
- Bylos Nr.
- 2A-1233-221/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-08588-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algimantas Kukalis (pirm.), Virginija Lozoraitytė (pran.), Aušra Baubienė
- Ieškovas
- V. B.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei Ūkio bankas, R. L., S. C.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Lozoraitytės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. B. atstovo advokato A. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. patikslintą ieškinį atsakovams akcinei bendrovei Ūkio bankas, R. L., S. C. dėl apsimestinio sandorio negaliojimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas patikslintu ieškiniu (t. 1, b. l. 34-40) prašė: pripažinti, kad 2006 m. gruodžio 29 d. vartojimo kredito sutartis Nr. KR09-1488, pasirašyta tarp atsakovų S. C. ir AB Ūkio bankas, yra apsimestinė ir negaliojanti; pripažinti, kad 2006 m. gruodžio 29 d. vartojimo kredito sutartis Nr. KR09-1488 sudaryta tarp atsakovo R. L., kaip kredito gavėjo, ir atsakovės AB Ūkio bankas, kaip kredito davėjos; priteisti ieškovui iš atsakovų byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2006 m. gruodžio 29 d. AB Ūkio bankas, atstovaujamas Ukmergės filialo valdytojo V. K., ir S. C. pasirašė vartojimo kredito sutartį Nr. KR09-1488, kuria bankas įsipareigojo suteikti 35 000 Lt dydžio kreditą su 6,5 proc. metinėmis palūkanomis. Sutartį kaip laiduotojai pasirašė ieškovas ir L. Š., kuris yra jau miręs. Ieškovo teigimu, minėta vartojimo kredito sutartis yra apsimestinis sandoris, kadangi tikruoju kredito gavėju pagal šią sutartį buvo ne S. C., bet R. L.. S. C. neturėjo ketinimo gauti banko kreditą, visas derybas su banku vedė R. L., pati sutartis nebuvo pasirašinėjama banke, S. C. nėra mokėjusi bankui jokių įmokų pagal aukščiau nurodytą vartojimo kredito sutartį, todėl, ieškovo teigimu, tikroji šios sutarties šalis turėtų būti ne S. C., bet R. L..
Atsiliepimas
Atsakovė AB Ūkio bankas atsiliepimu (t. 1, b. l. 68-69) nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ginčijamą vartojimo kredito sutartį AB Ūkio bankas sudarė su S. C., kuri yra ir tikroji kredito gavėja. Šiai aplinkybei įrodyti pateikė S. C. paskolinės sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad visa 35 000 Lt kredito suma po sutarties pasirašymo buvo pervesta būtent į S. C. sąskaitą. Kiekvieną mėnesį AB Ūkio bankas, vadovaujantis vartojimo kredito sutarties 35 punktu, nuo kredito gavėjos S. C. sąskaitos ne ginčo tvarka buvo nurašomos eilinės kredito grąžinimo įmokos ir kitos pagal šią sutartį mokėtinos pinigų sumos. Pažymėjo, kad nuo kredito išdavimo dienos vienintelį kartą 2008 m. spalio 31 d. į S. C. sąskaitą R. L. yra įnešęs grynais pinigais 650 Lt, kurie buvo banko nurašyti kreditinių įsipareigojimų pagal minėtą kredito sutartį dengimui. Tačiau mano, kad ši aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, kad tikruoju kredito gavėju buvo R. L., ir kad kredito grąžinimo įmokas mokėjo taip pat šis asmuo. Apie ieškovo dėstomą aplinkybę, kad ginčo sutartis galėjo būti pasirašinėjama kokioje nors kitoje vietoje, AB Ūkio bankui nieko nėra žinoma. Ginčo sandorį AB Ūkio bankas vardu pasirašė tuometinis AB Ūkio bankas Ukmergės filialo valdytojas V. K.. Kadangi ginčo sutartyje nėra jos rengėjo parašo, atsakyti, kas iš banko darbuotojų ruošė šią sutartį, neturi galimybės. Tokiu būdu, iš pateiktų prie šio atsiliepimo S. C. sąskaitos judėjimo išrašų matyti, kad tikroji kredito gavėja ir grąžintoja buvo pati S. C., ir joks kitas sandoris ginčijamuoju sandoriu nėra pridengtas ar paslėptas, t. y. ginčijamas sandoris nėra apsimestinis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu (t. 1, b. l. 142-145) patikslintą ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo V. B. 70 Lt pašto išlaidų valstybei.
Teismas iš byloje esančios medžiagos nustatė, kad 2006 m. gruodžio 29 d. tarp atsakovų AB Ūkio bankas ir S. C. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. KR09-1488, kuria bankas suteikė atsakovei S. C. 35 000 Lt dydžio kreditą su 6,5 proc. metinėmis palūkanomis. Sutartį kaip laiduotojai pasirašė ieškovas V. B. ir L. Š., kuris yra jau miręs. Į atsakovės S. C. sąskaitą buvo pervesti 35 000 Lt. Iš atsakovei priklausančios sąskaitos buvo daromos įmokos pagal sutartyje nustatytą mokėjimo grafiką, tačiau atsakovė netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, liko skolinga atsakovei AB Ūkio bankas 22 580,07 Lt, kuriuos buvo raginama sumokėti. Atsakovei su AB Ūkio banku neatsiskaičius, bankas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo solidariai iš kredito gavėjos S. C. ir laiduotojo ieškovo V. B.. Teismas pažymėjo, kad ieškovas dėl sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu kreipėsi į teismą tik tada, kai atsakovė AB Ūkio bankas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo pagal sutartį iš ieškovo, kaip solidaraus skolininko. Ieškovas į bylą nepateikė įrodymų, sudarančių pakankamą pagrindą suabejoti ar sutartis yra apsimestinis sandoris, sudarytas ne tarp AB Ūkio bankas ir S. C., o tarp AB Ūkio bankas ir R. L.. Taigi, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad faktiškai visa kredito suma buvo pervesta į S. C. sąskaitą, kad įmokos kreditui padengti buvo nuskaitomos iš jos sąskaitos, o R. L. veiksmus, siekiant sudaryti apsimestinį sandorį, patvirtinančių įrodymų ar aplinkybių nenustatyta. Byloje taip pat nėra duomenų, kad būtų kreiptasi į policiją dėl R. L. neteisėtų veiksmų, sudarant sutartį. Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, byloje esančius įrodymus bei posėdžio metu byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, konstatavo, kad pagrindo teigti, jog ginčo sutartis buvo apsimestinis sandoris nėra, taip pat nėra pagrindo pripažinti, jog sutartis buvo sudaryta tarp atsakovo R. L., kaip tikrojo kredito gavėjo, ir atsakovės AB Ūkio bankas, kaip kredito davėjos, todėl ieškinys atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas (t. 1, b. l. 154-163) prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą ir civilinę bylą perduoti Kauno apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas neturėjo teisės priimti byloje sprendimo, nes egzistavo pagrindas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdyti, taikant CPK 163 straipsnio 6 punktą, Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 5 punktą. Vadinasi, nagrinėjamu atveju, teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė imperatyviąsias CPK 163 straipsnio 6 punkto, Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatas. Vien dėl šios priežasties teismo sprendimas naikintinas apeliacine tvarka.
2. Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, jog ieškovas savo teiginį, kad sutartis yra apsimestinis sandoris, iš esmės grindžia tik tuo, jog pinigus pagal sutartį gavo ir įmokas bankui mokėjo ne atsakovė S. C., o atsakovas R. L.. Teismas neįsigilino į bylos esmę ir jos nesuprato. Ieškovas savo reikalavimus dėl sutarties apsimestinumo grindė tuo, kad sutartis su atsakove S. C. buvo sudaryta kaip su atsakovo R. L. statytine, kadangi atsakovė S. C. apskritai neturėjo valios ir ketinimų skolintis pinigų iš atsakoves AB Ūkio bankas. S. C. nepatvirtino fakto, kad ji iš tiesų turėjo valią ir ketinimus sudaryti sutartį.
3. AB Ūkio bankas nepateikė jokių duomenų nei ieškovui, nei teismui apie šio banko Ukmergės filialo darbuotojus, kurie dalyvavo rengiant sutartį ir kurie galėtų paliudyti apie sutarties sudarymo aplinkybes, o kartu ir apie būtent atsakovės S. C. valią ir ketinimus gauti kreditą ir tuo tikslu sudaryti sutartį. Todėl byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad 34 800 Lt suma naudojosi savo asmeninėms reikmėms būtent atsakovė S. C..
4. Atsakovės AB Ūkio bankas teismui pateiktas banko sąskaitos išrašas neįrodo, kad sutartimi prisiimtas įsipareigojimas grąžinti kredito lėšas buvo vykdomas būtent atsakovės S. C. lėšomis, bet to, jis neįrodo, kad net ir tais atvejais, kuomet į banko sąskaitą tam tikros piniginės lėšos buvo įneštos ne trečiojo asmens, o atsakovės S. C. vardu, tokius veiksmus atliko būtent atsakovė S. C., o ne jos vardu bei interesais kitas asmuo. Todėl iš byloje esančių įrodymų teismas neturėjo pagrindo spręsti apie tai, kad kredito gavėjo įsipareigojimus pagal sutartį vykdė atsakovė S. C. jai priklausančiomis lėšomis. Ieškovas teismo buvo prašęs išreikalauti iš atsakovės AB Ūkio bankas pirminius piniginių operacijų dokumentus, patvirtinančius, kurie asmenys juose yra pasirašę, kaip atsakovės S. C. banko sąskaitą papildantys asmenys, tačiau teismas prašymo netenkino.
5. Teismas visiškai neanalizavo ir nevertino to fakto, jog sutartis buvo sudaroma su banko Ukmergės filialu, nors sutartį pasirašę asmenys gyvena (-o) Vilniuje. Be to, byloje nėra pateikta įrodymų, kurie liudytų apie tai, kad, atlikdamas tam tikrus veiksmus, atsakovas R. L. veikė kaip atsakovės S. C. įgaliotinis. Tai reiškia, kad taip veikdamas atsakovas R. L. siekė atitinkamų teisinių padarinių būtent sau.
6. Iš bylos duomenų matyti, kad tą pačią dieną, t. y. 2006 m. gruodžio 29 d., AB Ūkio bankas Ukmergės filialas, atstovaudamas šio filialo valdytojo V. K., pasirašė ne tik vartojimo kredito sutartį Nr. KR09-1488, kurioje kredito gavėju nurodyta atsakovė S. C., bet ir vartojimo kredito sutartį Nr. KR09-1487, kurioje kredito gavėju nurodytas atsakovo R. L. brolis I. L.. Įvertinus tai, manytina, kad nurodytų dviejų kredito sutarčių sudarymo aplinkybės ir tikslai byloje turėjo būti vertinami kartu.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė AB Ūkio bankas prašo teismo (t. 2, b. l. 5-7) apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nepagrįstas skundo argumentas, kad teismas neturėjo teisės 2013 m. vasario 25 d. priimti sprendimą, nes privalėjo bylą sustabdyti, kadangi ieškovo išvardintose teisės normose įtvirtinta nuostata, kad paskyrus komerciniam bankui laikinąjį administratorių, sustabdomos teismuose nagrinėjamos civilinės bylos, kuriose bankui pareikšti turtiniai reikalavimai. Nagrinėjamos bylos atveju teismas stabdyti bylą neturėjo pagrindo, nes:
1.1. Teismas baigė šios bylos nagrinėjimą 2013 m. vasario 5 d. ir išėjo priimti sprendimą, kurį paskelbė 2013 m. vasario 25 d. Tokiu būdu, 2013 m. vasario 12 d. paskelbus AB Ūkio bankas moratoriumą, ši byla buvo ne nagrinėjama, o jos nagrinėjimas buvo iš esmės baigtas (CPK 253 straipsnis, 257straipsnis). Todėl stabdyti bylos nebuvo pagrindo.
1.2. Šioje byloje AB Ūkio bankas tiesiogiai jokie turtiniai reikalavimai nekeliami, skolinės prievolės dydis neginčijamas, tik bandoma pakeisti skolininko asmenį. Todėl ir šiuo motyvu stabdyti bylos nebuvo pagrindo.
2. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad AB Ūkio bankas vartojimo kredito sutartis su S. C. buvo sudaryta kaip su R. L. statytine. Šiam teiginiui pagrįsti apeliantas jokių įrodymų nepateikia. Priešingai, iš byloje surinktų duomenų matyti, kad kredito sutartis buvo sudaryta būtent su pačia S. C.: į jos sąskaitą buvo pervesti paskolos pinigai, iš jos sąskaitos buvo atlikinėjami mokėjimai šiam kreditui padengti. Todėl, jokių duomenų, kad ginčijamas sandoris būtų apsimestinis, šioje byloje nesurinkta.
3. Nepagrįstas skundo argumentas, kad S. C. nedalyvavo bylos nagrinėjime, todėl nepatvirtino fakto, kad ji iš tiesų turėjo valią sudaryti ginčo sandorį. S. C. pasirašė ginčijamą vartojimo kredito sutartį ir gavo į savo sąskaitą pinigus, kuriais pati ir disponavo. Todėl, atsakovo manymu, S. C. valia sudaryti ginčo sandorį įrodyta ir apelianto nepaneigta.
4. Apeliantas teigia, kad byloje neįrodyta, jog gautą kreditą S. C. mokėjo bankui pati. Priešingai, byloje nepaneigti rašytiniai įrodymai, kad S. C. iš savo sąskaitos pinigų pati mokėjo kredito grąžinimo įmokas, ir nėra įrodymų, kad tai galėjo daryti kitas asmuo. Byloje AB Ūkio bankas pateikė įrodymus, kad kreditas buvo grąžinamas per S. C. sąskaitą, į šią sąskaitą S. C. įnešant grynus pinigus. Be to, aplinkybė, kad už asmenį jo kreditą dengia kitas asmuo, nesudarytų pagrindo teigti, kad kredito sutartis buvo apsimestinė.
Atsakovai S. C. ir R. L. atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, t. y. su vartojimo kredito sutartimi, kuria kredito gavėjui I. L. išduotas 36 000 Lt kreditas, susijusius įrodymus (t. 1, b. l. 165-176). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK 314 straipsnis numato ribotą naujų įrodymų pateikimo galimybę, t. y. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau. Konkrečiu atveju teisėjų kolegija nemato nė vieno iš pagrindų naujiems įrodymams priimti, todėl juos priimti atsisako ir jų nevertina.
Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas vien dėl to, kad teismas nestabdė bylos CPK 163 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 5 punkto pagrindu.
Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatyme nurodytų objektyvių aplinkybių, trukdančių išspręsti konkrečią bylą. Sustabdžius civilinę bylą, užsitęsia teismo procesas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tai, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, yra viena iš sudėtinių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalių ir įpareigoja teismą rūpintis kiek įmanoma greitesniu bylos išnagrinėjimu. Lietuvos CPK nustatyti civilinio proceso tikslai taip pat reikalauja, kad teismas siektų kuo greičiau išnagrinėti bylą ir atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, nesudarytų sąlygų bylai vilkinti (CPK 2, 7, 72, kt. straipsniai). Dėl to teismas bylos sustabdymo pagrindų negali taikyti formaliai, kiekvienu atveju privalo įsitikinti, kad yra aplinkybės, kurios sudaro įstatymo nurodytą pagrindą sustabdyti konkrečią bylą.
Apelianto nurodytos teisės normos įtvirtina nuostatą, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kurioje komerciniam bankui pareikšti turtiniai reikalavimai, kai ją nagrinėjant, paaiškėja, kad Lietuvos bankas yra paskyręs komerciniam bankui laikinąjį administratorių. Kolegijos nuomone, teismas stabdyti bylą neturėjo pagrindo, nes teismas baigė šios bylos nagrinėjimą 2013 m. vasario 5 d. ir išėjo priimti sprendimą, kurio paskelbimą atidėjo įstatymo numatytam 20 dienų terminui ir sprendimą paskelbė 2013 m. vasario 25 d. Lietuvos bankas AB Ūkio bankas moratoriumą paskelbė 2013 m. vasario 12 d. nutarimu iki 2013 m. balandžio12 d. Taigi, sutiktina su atsakove AB Ūkio bankas, kad moratoriumo paskelbimo metu byla buvo ne nagrinėjama, o jos nagrinėjimas buvo iš esmės baigtas ir teismas išėjęs priimti sprendimo (CPK 253, 257 straipsniai).
Byloje kilo ginčas dėl kredito sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu.
Nustatyta, kad 2006 m. gruodžio 29 d. AB Ūkio banko vartojimo kredito sutartimi Nr. KR09-1488 kredito gavėjai S. C. vartojimo reikmėms suteiktas 35 000 Lt kreditas (t. 1, b. l. 9-13). Už kredito gavėją laidavo V. B. ir L. Š..
Apelianto teigimu, tikrasis kredito gavėjas yra ne S. C., bet R. L., kuris bei kreditą suteikusi atsakovė AB Ūkio bankas su tuo nesutiko. Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimus atmetė.
Ieškovas (apeliantas) nesutinka su sprendimu, motyvuodamas tuo, kad, nors AB Ūkio bankas veikla 2013 m. vasario 12 d. Lietuvos banko nutarimu buvo apribota, tačiau teismas nestabdė bylos; neteisingai nustatė įrodinėjimo dalyką, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.
Sandoris yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnis), t. y. asmens vidinės valios išorinė išraiška. Tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008).
Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų.
Kasacinis teismas, aiškindamas apsimestinio sandorio turinį yra pasisakęs, kad apsimestiniu sandoris gali būti pripažintas tik nustačius, kad sandoris buvo sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006). Siekiant nustatyti, kas yra tikroji siekiamo pripažinti apsimestiniu sandorio šalis, būtina aiškintis, kas faktiškai derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo ir vykdė sutartines teises bei pareigas, kokia buvo tikroji sutarties šalių valia bei ketinimai, t. y. ko iš tikrųjų siekė sutartyje nurodytos (įvardytos) sandorio šalys ir galimos tikrosios jo šalys sandorio sudarymo momentu, atsižvelgti į sutarties šalių elgesį po sandorio sudarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009). Pareigą įrodyti aplinkybę, kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011).
Kai kyla ginčas dėl sandorio rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; kt.).
Kaip matyti, nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ne dėl sutarties pagrindo, t. y. teisinio rezultato, kurio siekė sutarties šalys, nes bylos šalys pripažįsta buvus kreditavimo teisinius santykius, bet dėl kreditavimo sutarties šalies, kredito gavėju sutartyse nurodyto asmens atitikties tikrajam šių teisinių santykių subjektui.
Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto teiginiai, jog ne atsakovė S. C., o atsakovas R. L. yra tikroji sandorio šalis pagrįsti tik paties ieškovo paaiškinimu. Tuo tarpu atsakovai AB Ūkio bankas ir R. L. tokių aplinkybių nepripažįsta. Apelianto paaiškinimas nelaikytinas patikimu įrodymu, nes jis, kaip laiduotojas, yra suinteresuotas išvengti atsakomybės. Jokių kitų įrodymų, kad bankas būtų susitaręs su R. L. dėl paskolos S. C., kaip R. L. statytinei, išdavimo ar žinojo, kad kreditus išduoda statytinei ir tyčia išdavė kreditą fiktyviai kredito gavėjai, byloje nėra. Kolegija nesutinka su apeliantu, jog jis neturėjo galimybės pateikti įrodymų, negalėjo jų gauti, teismas nepripažino S. C. dalyvavimo teismo posėdyje būtinu, nesprendė klausimo dėl papildomų įrodymų išreikalavimo, todėl netinkamai išnagrinėjo bylą ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas (apeliantas) teikdamas teismui patikslintą ieškinį (t. 1, b. l. 34-40), pridėjo prašymus bankui dėl duomenų pateikimo (t. 1, b. l. 42-44) bei banko atsakymą, jog prašomi pateikti duomenys yra saugomi įstatymo ir gali būti teikiami įstatymo numatyta tvarka (t. 1, b. l. 45). Pirmosios instancijos teismas 2012 m. rugpjūčio 22 d. išdavė ieškovo atstovui liudijimą dėl visų, taipogi ir apeliaciniame skunde, nurodytų įrodymų gavimo iš AB Ūkio bankas (t. 1, b. l. 52), kuris advokato kontoroje gautas 2012 m. rugpjūčio 27 d. (t. 1, b. l. 60). Apeliantas nepateikė įrodymų, kad, gavęs teismo išduotą liudijimą, kreipėsi į banką ir įrodymų negavo. Pats V. B. 2012 m. lapkričio 5 d. parengiamajame teismo posėdyje pripažino, jog dėl įrodymų gavimo į banką nesikreipė, teismas dar kartą išaiškino, kad įrodymus teikia pačios šalys, negavus jų, išduodamas liudijimas (t. 1, b. l. 104-105). 2012 m. gruodžio 12 d. parengiamajame posėdyje teismas tenkino ieškovo atstovo prašymą leisti pateikti papildomus įrodymus į teismo posėdį (t. 1, b. l. 123-125), tačiau jokių įrodymų pateikta nebuvo. Tik baigus nagrinėti bylą iš esmės, ieškovo atstovas prašė išreikalauti iš banko įrodymus, kuriems gauti dar 2012 m. rugpjūčio 12 d. buvo išduotas liudijimas.
Kadangi civilinės bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai), be to, konkrečiai bylai buvo rengiamasi parengiamuosiuose posėdžiuose ir šalių pareiga buvo pateikti visus įrodymus jau šių posėdžių metu, ieškovas viso bylos nagrinėjimo metu turėjo atstovą, profesionalų advokatą, todėl teismas pagrįstai netenkino ieškovo atstovo prašymo, pareikšto baigus išnagrinėti bylą iš esmės, dėl papildomų įrodymų išreikalavimo bei atsakovės S. C. dalyvavimo pripažinimo teismo posėdyje būtinu (CPK 251 straipsnio 2 dalis). Apelianto atstovas, prašydamas pripažinti atsakovės dalyvavimą būtinu, žadėjo jai šaukimą įteikti per antstolį. Kolegija pažymi, kad byloje yra duomenys, jog pats V. B. įteikinėjo šaukimą S. C. Vilniaus miesto apylinkės teisme vykstančioje byloje pasinaudodamas antstolio pagalba, tačiau dokumentų įteikti nepavyko, nes, kaip nurodė antstolio padėjėja, kaimynai teigė, jog toks asmuo nurodytu adresu nebegyvena (t. 1, b. l. 47-49). Kad nežinomas S. C. gyvenamosios vietos adresas, patikslintame ieškinyje yra nurodęs bei parengiamajame posėdyje pripažinęs ir pats ieškovas (apeliantas) (t. 1, b. l. 34-40, 104-105), bei jo atstovas, nurodęs, jog S. C. buvimo vieta nežinoma ir ikiteisminį tyrimą atliekančiai tyrėjai (t. 1, b. l. 123), todėl apie vykstančius posėdžius atsakovė S. C. informuota viešo paskelbimo būdu skelbiant specialiame internetiniame tinklapyje (CPK 130 straipsnis) (t. 1, b. l. 111-112, 127-128). Kad nežinoma S. C. buvimo vieta, apelianto atstovas nurodė ir teismo posėdžio metu, sutiko, kad byla būtų nagrinėjama jai nedalyvaujant (t. 1, b. l. 138). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, kolegija sprendžia, jog apelianto argumentai dėl nepripažinimo atsakovės dalyvavimo teismo posėdyje būtinu, atmestini.
Kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentas, kad S. C. nedalyvavo bylos nagrinėjime, todėl nepatvirtino fakto, kad ji iš tiesų turėjo valią sudaryti ginčo sandorį, nepagrįstas. Pažymėtina, ką nustatė ir pirmosios instancijos teismas, kad pati S. C. pasirašė ginčijamą vartojimo kredito sutartį, į savo sąskaitą gavo pinigus, kuriais ir disponavo. Apelianto argumentas, kad AB Ūkio bankas nepateikė duomenų apie darbuotojus, kurie dalyvavo rengiant ginčo sutartį, o iš jų parodymų galima būtų spręsti ir apie S. C. valią, kolegijos nuomone, nesudarytų pagrindo pripažinti ginčo sandorį apsimestiniu ir negaliojančiu. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl ginčijamos sutarties šalių valios, turi būti nustatinėjama ne vienos iš jų, o abiejų šalių valia, jų tikrieji ketinimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2011). Tuo tarpu banko atstovė tvirtino, jog bankas sutartį sudarė būtent su S. C.. Apelianto nuomone, S. C. valiai įrodyti bankas turėjo pateikti įrodymus, jog S. C. turėjo finansines galimybes vykdyti tokią sutartį. Kolegija sutinka su apeliantu, jog bankas, teikdamas kreditus, privalo vertinti rizikos faktorius, tačiau iš to, kad kreditas buvo suteiktas S. C., galima spręsti, jog bankas vertino atsakovės finansines galimybes grąžinti kreditą ir tai nepaneigia banko valios kredituoti atsakovę, pripažintina, jog vykdant ūkinę veiklą, įmonės vardu sudaromi įvairūs sandoriai, tarp kurių gali būti ir rizikingų.
Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių atsakovės (kredito gavėjos) banko sąskaitų išrašų (t. 1, b. l. 71-82, 115-122) pagrįstai nustatė, kad kredito bei palūkanų grąžinimo mokėjimo pareigas vykdė atsakovė S. C., nes įmokos buvo daromos iš atsakovės, o ne kitų asmenų banko sąskaitų (CPK 1.179 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Taigi ir tokiu būdu atsakovė patvirtino savo, kaip kredito gavėjos valią. Tai, kad atsakovas R. L. vieną kartą į atsakovės S. C. banko sąskaitą pervedęs 650 Lt (t. 1, b. l. 122), nereiškia, kad kreditą ir palūkanas bankui mokėjo L. L.. Todėl, kolegijos nuomone, S. C. valia sudaryti ginčo sandorį įrodyta ir apelianto nepaneigta. Be to, kaip minėta anksčiau, įrodinėjimo pareiga, jog sudarytas sandoris apsimestinis tenka ieškovui (apeliantui).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).
Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinis skundas atmestinas, Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.