- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-29
- Bylos Nr.
- 2S-456-881/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-37810-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Suinteresuotas asmuo
- Nordea Bank AB, D. Ž.
- Pareiškėjas
- R. Ž.
- Kategorijos
- 140.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Nordea Bank AB ir pareiškėjo R. Ž. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2FB-45630-820/2014 pagal pareiškėjo R. Ž. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys: Nordea Bank AB, D. Ž., kuria pareiškimas patenkintas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas R. Ž. pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Valnetas“. Nurodė, kad yra nemokus, gaunamų pajamų ir turimo turto nepakanka įvykdyti kreditorinius įsipareigojimus. Nemokumą, pareiškėjo teigimu, sukėlė nesugebėjimas įvertinti prisiimtos rizikos, kylančios iš laidavimo sutarties. 2006 m. rugsėjo 18 d. laidavimo sutartimi pareiškėjas laidavo už trečiojo asmens prievoles, kylančias iš kreditavimo sutarties, sudarytos tarp Nordea Bank AB ir trečiojo asmens. Pastarajam netinkamai vykdant sutartį su banku, 2012 m. sausio 4 d. buvo nutraukta kreditavimo sutartis. Skola bankui iš pareiškėjo buvo priteista Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimu, kuris atitinkamoje dalyje buvo paliktas nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartimi. Pagal šiuos teismo sprendimus, pareiškėjo skola Nordea Bank AB yra 502 954,54 EUR, taip pat priteistos 16 procentų metinės palūkanos nuo priteistos skolos 480 369,42 EUR, 7 122 Lt žyminio mokesčio ir 987,80 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Vykdant priverstinį išieškojimą susidarė skola antstoliui I. G. – 93 697,19 Lt. Per mėnesį yra priskaičiuojama 6 404,93 EUR palūkanų, kurioms padengti nepakanka pareiškėjo pajamų. Pareiškėjas yra sąžiningas, nėra FABĮ nustatytų pagrindų atsisakyti iškelti bankroto bylą. Pareiškėjas gauna 2 169,17 Lt senatvės pensiją, 185,66 Lt išmoką pagal pensijų anuiteto draudimo sutartį, 2 092,08 Lt darbo užmokesčio bei pagal papildomą valandinę darbo sutartį – 23,68 Lt už darbo valandą. Pareiškėjas su sutuoktine turi nekilnojamojo turto, tačiau jo nepakanka skoloms padengti. Kitų kreditorių neturi, turi vieną debitorių – UAB „VKK investicija“, skolingą 40 000 Lt. Pragyvenimui prašė skirti 2 904,91 Lt kas mėnesį: komunaliniams ir kitiems mokesčiams – 633,71 Lt; vaistams – 145,9 Lt; namų apyvokos reikmėms – 331,97 Lt; transportui – 390 Lt; maistui 896,50 Lt; darbo priemonėms (internetui ir ryšiams) – 110 Lt; televizijai, laikraščiams, knygoms – 60 Lt; aprangai ir avalynei – 90 Lt; kitoms einamosioms išlaidoms (kūno priežiūra, buitinė chemija, aplinkos tvarkymo priemonės ir kt.) – 246,81 Lt.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Nordea Bank AB prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas yra nesąžiningas asmuo, nes siekė nuslėpti turtą, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, ir dovanojimo sandoris teismo buvo pripažintas nesąžiningu, nors sprendimas dar neįsiteisėjęs. Pareiškėjas kitoje byloje teigia, jog jo ir kitų asmenų, kurie solidariai atsakingi pagal prievolę, turto pakanka įsipareigojimams įvykdyti. Be to, pareiškėjas nenurodė viso savo turto, tam tikrą laiką darbo užmokestis nebepateko į banko sąskaitą ir nenurodyta, kur buvo panaudotos kitos lėšos, viršijančios 1 000 Lt, neapimančių Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių apimties (c. b. Nr. 2-4443-640/2012). Be to, pareiškėjas ginčija laidavimo sutartį, todėl laikytina, kad jis skolos nepripažįsta ir jam ją nuginčijus, skolos gali apskritai nebūti. Pareiškėjo nurodytos reikiamos išlaidos yra per didelės ir nėra pagrįstos įrodymais, neišlaikyta skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyra.
Antstolis I. G. nurodė, kad nėra pareiškėjo kreditorius ir nepageidauja byloje būti suinteresuotu asmeniu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 30 d. nutartimi iškėlė R. Ž. bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Valnetas“ ir, be kitų klausimų, patvirtino 1 600 Lt arba 463,39 EUR sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį R. Ž. būtiniesiems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinių asmenų bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos.
Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas FABĮ 2 straipsnio 2 dalies pagrindu yra nemokus, nes jo skoloms viršijant 2 400 000 Lt ir turint turto, kurio vertė nesiekia nė pusės skolos dydžio, akivaizdžiai yra nemokus. Byloje kilo ginčas dėl asmens sąžiningumo CK 6.67 straipsnio pagrindu ir FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyto termino aiškinimo ir taikymo. Teismas nurodė, kad pagal Vilniaus apygardos teismo formuojamą teismų praktiką (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2756-577/2014), reikšmę turi sandorio sudarymo terminas iki kreipimosi į teismą dienos. Šiuo atveju sandoriai, kurie neįsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo pripažinti nesąžiningais, buvo sudaryti 2009 m. gegužės 5 d., pareiškimas pateiktas 2014 m. lapkričio 4 d., t. y. praėję daugiau kaip treji metai, todėl minėti nesąžiningi sandoriai, pagal Vilniaus apygardos teismo praktiką, neturi reikšmės vertinant asmens sąžiningumą keliant bankroto bylą fiziniam asmeniui.
Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjusiais teismo sprendimais yra nustatyta, kad pareiškėjo skola bankui yra 502 954,54 EUR, palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos. Aplinkybė, kad šią prievolę turi vykdyti kiti solidarūs skolininkai ir jų prievolių įvykdymas yra užtikrintas įkeitimu, teismo nuomone, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjo įsipareigojimai yra mažesni, nes pareiškėjas, kaip solidarus skolininkas, privalo vykdyti visą prievolę pilna apimtimi, be to, pats bankas reikalauja visos skolos įvykdymo iš pareiškėjo. Teismas pabrėžė, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė visus duomenis apie turimą turtą ir teismas nenustatė, kad pareiškėjas sąmoningai ir nesąžiningai siekė nuslėpti kokius nors duomenis.
Teismas sutiko su suinteresuoto asmens Nordea Bank AB teiginiais, kad pareiškėjas, atlikdamas suinteresuoto asmens nurodytus veiksmus – Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartimi (c. b. Nr. 2-4443-640/2012) pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir pareiškėjui leidus naudotis 1 000 Lt, pareiškėjo darbo užmokestis nebepateko į banko sąskaitas ir nėra duomenų kaip buvo panaudotos likusios lėšos, kurios nebuvo skirtos atsiskaityti su kreditoriais – elgėsi nesąžiningai, nes išvengė prievolių kreditoriams vykdymo. Tačiau atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui, ir įvertinęs pareiškėjo skolos dydį – apie 2,4 milijonus litų ir darbo užmokestį apie 5 000 Lt, teismas padarė išvadą, kad šie veiksmai yra menkaverčiai, nedarantys reikšmingos įtakos mokumui, todėl negali būti kliūtimi asmeniui bankrutuoti.
Taigi teismas nurodė nenustatęs FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nurodytų aplinkybių, neleidžiančių asmeniui iškelti bankroto bylos (FABĮ 6 str. 1 d.). Pareiškėjo nemokumą, anot teismo, sukėlė ne pareiškėjo tiesioginiai nesąžiningi veiksmai negrąžinant kredito, bet prievolė kyla iš laidavimo sutarties tretiesiems asmenims neįvykdžius prievolės bankui, už kurių veiksmus pareiškėjas nėra atsakingas.
Vertindamas pareiškėjo prašomos patvirtinti pragyvenimui reikalingos sumos pagrįstumą, teismas atsižvelgė į tai, kad name (duomenys neskelbtini), gyvena dvi šeimos, todėl išlaidos, skirtinos komunaliniams ir kitiems mokesčiams, susijusiems su gyvenimu viename name, dalintinos tarp jų po lygiai, be to, pareiškėjas gyvena su sutuoktine, todėl komunaliniai ir kiti mokesčiai dalintini ne tik tarp šeimų, bet ir tarp sutuoktinių. Teismas taip pat pabrėžė, kad viešojo transporto 30 dienų bilietas pensinio amžiaus žmonėms kainuoja 50 Lt (CPK 182 str. 1 d. 1 p.). Atsižvelgęs į tai, teismas nustatė tokias lėšas būtiniesiems poreikiams tenkinti: komunaliniai ir kiti mokesčiai (namų apyvokos reikmėms, internetui, TV, spauda, aplinkos tvarkymas ir pan.) – 290 Lt; vaistai – 146 Lt; transportui 50 Lt nuolatiniam bilietui bei 50 Lt kitoms transporto išlaidoms, iš viso 100 Lt; maistui – 897 Lt; darbo priemonės (ryšiai) 50 Lt; apranga ir avalynė – 90 Lt; kitos išlaidos – 27 Lt, iš viso – 1 600 Lt kiekvieną mėnesį (FABĮ 4 str. 4 d. 9 p.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Suinteresuotas asmuo Nordea Bank AB atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutarties dalį dėl bankroto bylos iškėlimo ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas neteisingai aiškino bei taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto normą, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą nutartį. Teismas neteisingai nurodė, kad dovanojimo sutarties sudarymas 2009 m. gegužės 5 d. reiškia, kad toks prieš daugiau kaip trejus metus sudarytas sandoris negali būti vertinamas nesąžiningumo aspektu FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu. Padarydamas šią klaidingą išvadą teismas neatskleidė bylos esmės, „įteisino“ pareiškėjo nesąžiningumą ir dėl to priėmė neteisingą nutartį. Priešingai nei sprendė teismas, nurodyta teisės norma 3 metų terminą iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo sieja ne su nesąžiningo sandorio sudarymu ar su nesąžiningo veiksmo atlikimu, bet su fizinio asmens tapimu nemokiu. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto norma sandorių sudarymo ir/ ar veiksmų atlikimo, dėl kurių asmuo per 3 metus tapo nemokus, termino neriboja ir negali riboti. Pagal FABĮ, fizinio asmens bankroto bylą gali inicijuoti tik pats fizinis asmuo, taigi tik nuo jo paties priklauso, kada jis kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Todėl vien šiuo aspektu aiškinimas, kad teismas nevertina sandorių ne(sąžiningumo) už ilgesnį kaip 3 metų laikotarpį, reikštų, kad fiziniam asmeniui paliekama akivaizdi galimybė piktnaudžiauti teise ir pažeisti fizinio asmens kreditorių interesus – pateikti pareiškimą, kad ir praėjus 3 metams ir vienai dienai nuo nesąžiningo sandorio sudarymo. Taigi pareiškėjo sudaryti sandoriai/ atlikti veiksmai turi būti vertinamai sąžiningumo aspektu nepriklausomai nuo sandorių sudarymo/ veiksmų atlikimo termino. Be to, teismas nustatė, kad pareiškėjas, nuslėpdamas savo pajamas, buvo nesąžiningas. Skaičiuojant nuo 2012 m. gegužės mėn. iki 2013 m. sausio mėn. (8 mėn.) susidaro net 32 000 Lt nuslėptų pajamų suma ((5 000 Lt - 1 000 Lt) x 8). Pareiškėjas, suvokdamas, kad jo atžvilgiu galioja laikinosios apsaugos priemonės, vis tiek elgėsi nesąžiningai ir neteisėtai, todėl jis negali būti laikomas sąžiningu. Aiškinimas, kad pareiškėjo atlikti neteisėti ir nesąžiningi veiksmai, kuriais buvo sumažintas mokumas, siekiant išvengti atsiskaitymo su banku, yra „mažareikšmiai“, nes „vis tiek asmuo nebūtų padengęs visos skolos“, prieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 1.5 straipsnis). Bankas taip pat teismui buvo nurodęs, kad pareiškėjo nesąžiningumą patvirtina ir pareiškėjo elgesys vien tik siekiant bylinėtis ir vilkinti skolos išieškojimą. Dėl tebevykstančių teisminių ginčų bankroto procesas nebūtų efektyvus, kadangi jo metu operatyviai negalėtų būti pardavinėjamas pareiškėjo turtas.
2. Teismas nenustatė jokių realių pareiškėjo nemokumo priežasčių, kas taip pat sąlygojo nutarties neteisėtumą ir bylos esmės neatskleidimą. Vertindamas pareiškėjo nemokumo priežastis, teismas turėjo vertinti tai, kad pareiškėjas didžiąja dalimi tapo nemokus dėl to, kad dovanojimo sutarties pagrindu neatlygintinai turtą perleido sūnui, taip pat dėl to, kad eilę metų nesiekė mažinti banko reikalavimo, tačiau vis bylinėjosi, ką daro iki šiol. Tuo tarpu aiškinimas, kad pareiškėjas pagal laidavimo sutartį tapo nemokus dėl to, kad asmuo, už kurį laidavo, neįvykdė kredito sutarties, yra neteisingas ir ydingas.
3. Teismas nenustatė pareiškėjo turto masės ir nepagrįstai nevertino objektyvaus galėjimo padengti skolą bankui, tame tarpe ir iš kitų prievolių užtikrinimo priemonių. Banko pateikti duomenys apie kitų asmenų pateiktus tos pačios prievolės užtikrinimus, turto masę pagrindžia, kad jo reikalavimas galėtų būti patenkinamas pardavinėjant visų asmenų turtą, kas suponuoja išvadą, kad pareiškėjo padėtis nėra kritinė ir šioje stadijoje fizinių asmenų bankroto institutas netaikytinas.
4. Teismo patvirtintos išlaidos komunaliniams ir kitiems mokesčiams (290 Lt), ryšiui (50 Lt) ir maistui (897 Lt) yra per didelės ir nepagrįstos. Siekiant užtikrinti skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyrą, būtina maksimaliai sumažinti pareiškėjo patiriamas išlaidas iki protingos ribos, t. y. 300 EUR/ mėn.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjas R. Ž. ginčija atskirojo skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartį banko skundžiamoje dalyje palikti nepakeistą, prijungti prie bylos pridedamus rašytinius įrodymus. Nurodo, kad apeliantas netinkamai aiškina FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatas. FABĮ nenumatyta netekti teisės bankrutuoti visą gyvenimą, jeigu yra atliktas nesąžiningas veiksmas, tačiau aiškiai nustatytas terminas, kuriam praėjus nuo nesąžiningų veiksmų atlikimo, asmuo gali bankrutuoti, t. y. po 3 metų. Apelianto nurodomi tariamai nesąžiningi pareiškėjo veiksmai negali būti vertinami kaip nulėmę pareiškėjo nemokumą, t. y. tarp apelianto įvardytų kaip nesąžiningų veiksmų ir pareiškėjo nemokumo nėra priežastinio ryšio. Apelianto nurodoma dovanojimo sutartis buvo sudaryta 2009 metais, po šios sutarties sudarymo pareiškėjas buvo mokus iki pat 2012 metų, kai bankas nutraukė paskolos sutartį su asmeniu, už kurio prievoles pareiškėjas buvo laidavęs, ir pareikalavo iš pareiškėjo įvykdyti prievoles pagal laidavimo sutartį. Be to, net ir tuo atveju, jei 2009 metais sudaryta dovanojimo sutartis nebūtų sudaryta, pareiškėjas vis tiek būtų buvęs nemokus, t. y. teismui yra pateikti įrodymai apie šio turto vertę; tuo tarpu mokumo sumažinimas nebūtinai reiškia nemokumą. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimas, kuriuo dovanojimo sutartis pripažinta negaliojančia, apskųstas apeliacine tvarka, o pareiškėjas savo apeliaciniame skunde kaip tik ir ginčija teismo išvadas apie pareiškėjo nesąžiningumą sudarant dovanojimo sutartį. Pareiškėjas tapo nemokus ne dėl nesąžiningų veiksmų, bet dėl to, kad laidavo už asmenį, kuris dėl ekonominės krizės neįvykdė įsipareigojimų bankui, ir pastarasis nukreipė išieškojimą į pareiškėją. Be to, apeliantas kaltina pareiškėją nesąžiningumu už laikotarpį, kuomet Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartis, kuria buvo areštuotas pareiškėjo darbo užmokestis, dar nebuvo įsiteisėjusi (dėl jos buvo paduotas atskirasis skundas), todėl apelianto argumentai, kad pareiškėjas nevykdydamas neįsiteisėjusios nutarties elgėsi nesąžiningai, yra atmestini. Taip pat negalima sutikti su apelianto kaltinimai, kad pajamos buvo slepiamos – pareiškėjas visada dirbo tik oficialiai pagal darbo sutartis. Kita vertus, net jei apelianto nurodomos aplinkybės apie darbo užmokesčio pervedimą ne į areštuotą sąskaitą būtų laikomos nesąžiningais veiksmais, teismas teisingai sprendė, kad atitinkama aplinkybė laikytina mažareikšme ir neturėjusia įtakos pareiškėjo nemokumui. Pagal FABĮ, jei skolininkas ir yra sudaręs nesąžiningų sandorių ar kitų veiksmų, kurie turėjo įtakos skolininko nemokumui, tačiau ne dėl jų skolininkas tapo nemokus, tokiu atveju FABĮ 12 straipsnio 3 dalis nustato bankroto administratoriui pareigą tokius sandorius patikrinti ir nuginčyti. Taigi įstatyme skirtingiems atvejams yra numatytos skirtingos pasekmės – vienu atveju bus atsisakyta iškelti bankroto bylą, kitu atveju atitinkami veiksmai bus ginčijami teisme. Negalima sutikti ir su apelianto aiškinimu, kad vien dėl to, kad pareiškėjas aktyviais įstatymo leidžiamais veiksmais (skundais, ieškiniais, atsikirtimais) ginasi nuo banko, jis laikytinas nesąžiningu, be to, šie veiksmai neturėjo jokios įtakos pareiškėjo mokumui. Pareiškėjas ir dabar įsitikinęs, kad į atitinkamą situaciją (nemokumą) pateko ir dėl banko nevisiškai sąžiningų veiksmų, ką ir bando įrodyti savo procesiniais veiksmais. Aplinkybė, kad šiuo metu nėra išspręsti visi ginčai su banku, nesudaro jokių kliūčių pareiškėjui bankrutuoti, įstatymas numato maksimalų 5 metų bankroto proceso trukmės terminą, per kurį visi ginčai tikrai išsispręs. Šiuo atveju pareiškėjas tapo nemokus dėl to, kad prisiėmė prievoles pagal laidavimo sutartis, kurių niekada negalėjo įvykdyti, ir pats bankas puikiai tai žinojo. Taigi teismas visiškai pagrįstai nustatė ir vertino pareiškėjo nemokumo priežastis. Aplinkybės, kad kiti asmenys galbūt padės padengti skolas, negali būti kliūtis pareiškėjui savarankiškai siekti atkurti mokumą, kadangi jis pats negali įvykdyti atitinkamų įsipareigojimų. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas atsižvelgė ir į pareiškėjo turtą, ir į pajamas, nors atskirai skundžiamoje nutartyje viso turto ir neišvardijo, tačiau tokios pareigos įstatymas teismui ir nenumato. Nagrinėjamu atveju nebuvo būtina eurų tikslumu nustatyti pareiškėjo turimo ir galimo turėti turto rinkos vertę, kadangi atitinkamo turto vertė yra kartais mažesnė nei pareiškėjo skola. Teismas nurodė, kad įvertina visą turtą, o įrodymų, kad būtų priešingai, apeliantas nepateikė. Apeliantas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad teismo patvirtintos išlaidos yra aiškiai per didelės.
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. Ž. atskiruoju skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartį – patvirtinti 1 600 Lt (463,39 EUR) sumą, bet ne mažiau, nei būtų paliekama suma, atliekant išskaitas iš pareiškėjo pajamų Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, reikalingą kiekvieną mėnesį R. Ž. būtiniesiems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinių asmenų bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos. Nurodo, kad spręsdamas apie išlaidų dydį, kurios turi būti paliktos fizinio asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos, teismas turėjo vadovautis FABĮ 7 straipsnio 3 dalimi ir CPK 736 straipsnio nuostatomis. Tokiu atveju pareiškėjui uždirbant daugiau pinigų, jų jam liks daugiau, taip pat daugiau atiteks ir kreditoriui. Be to, šiuo metu pareiškėjas ir jo sutuoktinė yra sudarę povedybinę sutartį, ir visos jų pajamos priklauso kiekvienam atskirai asmeninės nuosavybės teise, todėl pareiškėjas negali tikėtis gauti daugiau lėšų pragyvenimui iš savo sutuoktinės. Teismas nutartyje taip pat padarė rašymo apsirikimą, t. y. skaičiais nurodė vieną sumą, o sumą žodžiais šiek tiek mažesnę.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Nordea Bank AB prašo atskirąjį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nutartyje iškelti bankroto bylą ir nutartyje patvirtinti mokumo atkūrimo planą nurodomos sumos, skiriamos naudotis skolininkui, nėra ir negali būti sutapatinamos, todėl pareiškėjo teiginiai apie analogiją su FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir FABĮ 7 straipsnio 3 dalimi yra neteisingi. Nustatant išlaidų dydį turi būti siekiama skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyros, tuo tarpu pareiškėjas net nepagrindė savo išlaidų realumo. Motyvas, kad pareiškėjas su sutuoktine yra sudaręs povedybinę sutartį, nėra niekaip susijęs su tuo, kad pareiškėjui yra būtinos didesnės išlaidos; abu sutuoktiniai turi prisidėti prie namų ūkio išlaikymo. Taigi pareiškėjas, siekdamas naudotis didesne savo pajamų suma, parodo ne tik tai, kad jis nesiekia kiek įmanoma adekvačiau atsiskaityti su kreditoriumi, bet ir nesiekia atkurti savo mokumo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nordea Bank AB atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, pareiškėjo – atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjui iškelta bankroto byla bei patvirtintas pareiškėjo būtinųjų išlaidų dydis. CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl bankroto bylos iškėlimo
Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį, teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti įvertinamos dvi grupės aplinkybių:
Pirma, turi būti konstatuotas fizinio asmens nemokumas. Pagal FABĮ 2 straipsnio 2 dalį fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas. Pripažįstant, kad asmuo yra nemokus, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) asmens skolos, kurių mokėjimo terminai suėję, turi viršyti įstatyme nustatytą dydį, 2) asmuo nebegali įvykdyti šių įsipareigojimų, t. y. jo turimo turto, gaunamų (realiai tikėtinų gauti) pajamų, nepakanka skoloms grąžinti.
Antra, nustačius fizinio asmens nemokumą turi būti patikrinama, ar neegzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant bankroto bylą atsisakoma iškelti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-248/2015).
Nagrinėjamu atveju aktuali FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostata, kuri nustato, jog teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjo elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 65/2015), taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2009 m. gegužės 5 d. sudaryta dovanojimo sutartis neturi teisinės reikšmės vertinant pareiškėjo sąžiningumą FABĮ nuostatų prasme, nes yra sudaryta anksčiau nei 3 metai iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, yra teisėta ir pagrįsta bei atitinka aukštesniųjų teismų formuojamą praktiką.
Nurodytoje kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą turi būti nustatytas asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys (FABĮ 5 str. 8 d. 2 p.), t. y. nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui, o mokumo požiūriu mažareikšmiai sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti. Remdamasis šia praktika, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad, nors pareiškėjas, išleisdamas visą gautą darbo užmokestį savo reikmėms, o ne skolos grąžinimui, elgėsi nesąžiningai, šie veiksmai, įvertinus skolos (apie 2,4 milijonus litų) ir darbo užmokesčio (5 000 Lt) dydį, yra menkaverčiai, nedarantys reikšmingos įtakos mokumui, todėl negali būti kliūtimi asmeniui bankrutuoti. Kaip matyti iš šalių paaiškinimų, ginčas yra kilęs dėl laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki 2013 m. sausio 25 d. pareiškėjo gauto darbo užmokesčio panaudojimo (apelianto Nordea Bank AB paskaičiavimais – 32 000 Lt). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto Nordea Bank AB argumentais, kad minėtuose pareiškėjo veiksmuose panaudojant darbo užmokestį yra nesąžiningumo požymių, nes jais pareiškėjas kreditoriaus atžvilgiu pablogino savo turtinę padėtį, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo nemokumo šie veiksmai nenulėmė, o turtinę padėtį pablogino tik 1,33 proc. (tiek skolos sumos sudaro ginčijama darbo užmokesčio suma), teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jie buvo menkaverčiai ir todėl nesudarantys pakankamo pagrindo atsisakyti iškelti pareiškėjui bankroto bylą.
Minėta, kad pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Nors FABĮ detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningais, jame aiškiai nustatyta, kad visais atvejais tai turi būti veiksmai, dėl kurių fizinis asmuo tampa nemokus. Akivaizdu, kad apelianto Nordea Bank AB nurodomos aplinkybės apie pareiškėjo inicijuojamus teisminius procesus nurodyto nesąžiningų veiksmų požymio neatitinka, t. y. teismas sutinka su apelianto argumentais, kad dėl šių procesų skolos išieškojimas užsitęsė, tačiau pabrėžia, kad pareiškėjo nemokumo, kas teisiškai reikšminga šiuo atveju, jie nenulėmė.
Atskirajame skunde apeliantas Nordea Bank AB taip pat kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas dėl pareiškėjo nemokumo. Kaip jau buvo nurodyta, tam, kad asmuo būtų pripažintas nemokiu, turi būti nustatytos dvi sąlygos, t. y. kad asmens skolos, kurių mokėjimo terminai suėję, viršija įstatyme nustatytą dydį, ir, kad asmuo nebegali įvykdyti šių įsipareigojimų, t. y. jo turimo turto, gaunamų (realiai tikėtinų gauti) pajamų, nepakanka skoloms grąžinti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo skoloms viršijant 2 400 000 Lt ir turint turto, kurio vertė nesiekia nė pusės skolos dydžio, pareiškėjas akivaizdžiai yra nemokus. Taigi teismas nustatė, kad pareiškėjo skolos (-a), kurių mokėjimo terminai yra suėję, viršija įstatyme nustatytą dydį, ir pareiškėjas nebegali įvykdyti šių įsipareigojimų, t. y. jo turimo turto nepakanka skolai grąžinti. Nors apeliantas Nordea Bank AB teigia, kad teismas nenustatė pareiškėjo turto masės, įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas turi daugiau turto, nei byloje yra duomenų, ar kad teismas būtų neteisingai nustatęs įsipareigojimų ir pareiškėjo turimo turto santykį, nepateikė (CPK 178 str.), todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad teismas nepagrįstai konstatavo pareiškėjo nemokumo būseną. Be to, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytas pareiškėjo skolos bankui dydis yra 502 954,54 EUR, palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos; aplinkybė, kad šią prievolę turi vykdyti kiti solidarūs skolininkai ir jų prievolių įvykdymas yra užtikrintas įkeitimu, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjo įsipareigojimai yra mažesni, nes pareiškėjas, kaip solidarusis skolininkas, privalo vykdyti visą prievolę pilna apimtimi, be to, pats bankas reikalauja visos skolos įvykdymo iš pareiškėjo. Duomenų, patvirtinančių, kad būtų atsisakęs reikalauti iš pareiškėjo visos skolos grąžinimo (t. y. reikalautų tik dalies skolos grąžinimo), apeliantas nepateikė, taigi ir šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo išvadų apie pareiškėjo nemokumą nepaneigė.
Kiti apelianto Nordea Bank AB atskirojo skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, iškeldamas pareiškėjui bankroto bylą, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Pagrindų, nustatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta Nordea Bank AB atskirajame skunde nurodytais motyvais, nenustatyta.
Dėl sumos, reikalingos fizinio asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti, dydžio
Apeliantas Nordea Bank AB taip pat nesutinka su iškeliant bankroto bylą pareiškėjui patvirtinta būtinųjų išlaidų suma komunaliniams ir kitiems mokesčiams (290 Lt), ryšiui (50 Lt) ir maistui (897 Lt). Teigia, kad šios išlaidos yra per didelės ir nepagrįstos, todėl bendra patvirtinta būtinųjų išlaidų suma turėtų būti sumažinta iki 1 035 Lt/ 300 Eur mėnesiui.
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme nenustatyta reikalavimo fizinio asmens poreikių būtinumą patvirtinti rašytiniais ar kitokiais įrodymais. Vertinant lėšų, reikalingų pareiškėjo būtiniesiems poreikiams patenkinti, maksimalaus dydžio pagrįstumo klausimą, vienu iš vertinimo kriterijų galėtų būti Lietuvos Respublik?s Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga, kurios dydis, atsižvelgiant į esamą valstybės ekonominę padėtį, laikytinas nežeminančiu asmens orumo ir patenkinančiu asmens, siekiančio bankroto, poreikius. Išlaidų, reikalingų būtiniesiems poreikiams tenkinti, dydis gali viršyti nurodytą minimaliosios mėnesinės algos dydį, tačiau tam turi būti nustatyti objektyvūs kriterijai, konstatuoti konkrečioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015).
Taigi, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju teismo patvirtinta būtinųjų išlaidų suma viršija minimalios mėnesinės algos dydį, tačiau objektyvių kriterijų, pateisinančių didesnių išlaidų (ryšiui ir maistui) patvirtinimą, byloje nenustatyta, apeliacinės instancijos teismas sumažina pirmosios instancijos teismo nurodytą išlaidų sumą ryšiui iki 25 Lt, o maistui – iki 517,50 Lt. Kitų išlaidų dydžio apeliantas Nordea Bank AB, kaip minėta, neginčijo, o kad patvirtinta 290 Lt suma komunaliniams ir kitiems mokesčiams būtų per didelė, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl išdėstytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas iš dalies tenkina Nordea Bank AB atskirąjį skundą ir pirmosios instancijos teismo nutartį dalyje dėl būtinųjų išlaidų sumos patvirtinimo pakeičia, sumažindamas šią sumą iki 346,24 Eur (1 195,50 Lt) (CPK 337 str. 1 d. 4 p.).
Pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, atsižvelgiant į tai, kad jo atskirajame skunde išdėstyta pozicija dėl FABĮ 7 straipsnio 3 dalies ir CPK 736 straipsnio nuostatų taikymo neatitinka nurodytos kasacinio teismo praktikos būtinųjų išlaidų sumos patvirtinimo klausimu.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti pareiškėjo pateiktus naujus įrodymus: Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir 2012 m. gegužės 16 d. antstolio patvarkymą, nes sprendžia, kad jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis), be to, lemiamos teisinės reikšmės teismo atliktai pareiškėjo veiksmų, panaudojant darbo užmokestį, kvalifikacijai jie neturi.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apelianto Nordea Bank AB atskirasis skundas patenkintas ~ 36 proc., todėl apeliantui iš pareiškėjo priteisiama 114,80 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartį pakeisti – sumažinti iki 346,24 Eur (1 195,50 Lt) sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį pareiškėjo R. Ž. būtiniesiems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos.
Kitoje dalyje nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti Nordea Bank AB, veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių (į. k. 303252632), iš pareiškėjo R. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 114,80 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.