Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas, eI2-439-780/2022

Teismas: Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2022-05-26
Bylos Nr.: eI2-439-780/2022
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-02545-2021-5
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjai: Ramūnas Šarka (pirm.), Asta Urbonienė, Jolanta Medvedevienė
Pareiškėjas: V. R.
Atsakovas: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyrius
Trečiasis asmuo: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI2-439-780/2022Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02545-2022-9Procesinio sprendimo kategorijos: 7.3.3; 7.9; 55.1.1; 55.1.3 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gegužės 26 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Urbonienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. R. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja V. R. patikslintu 2022-01-20 skundu, kurio dalis reikalavimų buvo priimta nagrinėti 2022-02-01 nutartimi, prašo panaikinti: 1) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2012-08-28 sprendimą Nr. (10.4) S-51630; 2) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2013-01-17 sprendimą Nr. (10.4) S-5313; 3) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2014-07-17 sprendimą Nr. PE_SP2-161; 4) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2014-08-05 sprendimą Nr. PE_SP2-182; 5) 2021-09-15 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimą Nr. (18.2)I-6507.

Pareiškėja patikslintame skunde nurodo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius priėmė skundžiamus sprendimus, kuriais buvo atsisakyta skirti jai našlaičių pensiją, kadangi ji pirmą kartą buvo pripažinta invalide (duomenys neskelbtini), kai jai buvo 23 metai, invalidumo priežastis - bendras susirgimas, visuose kituose pažymėjimuose dėl invalidumo galiojimo laiko pratęsimo, išduotuose 1985, 1986, 1987,1988, 1989, 1990 ir 1992 metais, nurodyta invalidumo priežastis - bendras susirgimas, o Tarnyba pateikė išvadą, jog remiantis jos bylos duomenimis, invalidumo priežasties - bendras susirgimas - keisti negali. Taip pat skundžiamuose sprendimuose buvo nurodyta, kad vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalimi, našlaičių pensija neskirtina, kadangi ji nebuvo pripažinta neįgaliąja (iki 2005 m. liepos 1 d. - invalide) iki 18 metų arba iki 2005 m. liepos 1 d. invalide nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau, kaip iki dienos, kurią sukako 24 metai. 2019-06-27 sprendimu pareiškėjai buvo nuspręsta skirti 117,05 Eur našlaičių pensiją nuo 2018-12-04 iki 2025-08-26. Su pastarojo sprendimo dalimi skirti jai našlaičių pensiją ji sutiko, tačiau mano, kad pensija turėjo būti paskirta ir už ankstesnį laikotarpį, kadangi ji dėl šios pensijos skyrimo kreipėsi ir ankstesniais metais, t. y. tiek 2012, tiek 2013, tiek 2014 metais. Siekiant apginti pažeistą jos teisę buvo pateiktas paklausimas VSDFV Kauno skyriui, kuris buvo persiųstas VSDFV nagrinėti, laikant jį skundu dėl 2019-06-27 VSDFV Kauno skyriaus sprendimo. 2020-01-10 VSDFV raštu Nr. (6.5)1-209 informavo, kad VSDFV Kauno skyriaus 2012-08-28 d. sprendimu Nr. (10.4)S-51630, 2013-01-17 d. sprendimu Nr. (10.4)S- 5313, 2014-07-17 d. sprendimu Nr. PE_SP2-161 ir 2014-08-05 d. sprendimu PE_SP2-182 jai buvo atsisakyta skirti našlaičių pensiją už mirusius tėvus; nurodė, kad pagal iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos Socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalį Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais Fondo valdybai galėjo būti skundžiami per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, o pagal nuo 2013-01-01 galiojančios redakcijos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalį, skundai dėl pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo sprendimų išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka Fondo valdyboje nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius, nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą. Siekdama apginti savo pažeistą teisę pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2020-08-04 priėmė sprendimą, kuriuo panaikino VSDFV 2020-03-12 sprendimą Nr. (6.5)1-1683 ir atnaujino pareiškėjai terminą VSDFV Kauno skyriaus 2012-08-28 sprendimui Nr. (10.4) S-51630, 2013-01-17 sprendimui Nr. (10.4) S-5313, 2014-07-17 sprendimui Nr. PE_SP2-161 ir 2014-08-05 sprendimui Nr. PE_SP2-182 apskųsti bei įpareigojo VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2019-11-18 prašymo dalį dėl nurodytų VSDFV Kauno skyriaus sprendimų. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2021-09-01 nutartimi atmetė VSDFV skundą ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. Vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą, VSDFV, išnagrinėjęs dar kartą pareiškėjos 2019-11-18 prašymo dalį, nusprendė jį atmesti. VSDFV sprendimo motyvuose nurodė, kad “pagal Socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau - Pensijų įstatymas) 38 straipsnio 1 dalies redakciją, galiojusią iki 2017-12-31, teisę gauti našlaičių pensiją turėjo vyresni nei 18 metų mirusiojo vaikai ir įvaikiai, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. - invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 metų liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Remiantis tuometinės Lietuvos TSR socialinio aprūpinimo ministerijos invalidumo pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini) , V. R. (duomenys neskelbtini) (t. y. būdama 23 m.) pirmą kartą invalide pripažinta pagal priežastį “bendras susirgimas“. Kadangi nei iki 18 metų sukakties dienos invalide, nei iki 24 metų sukakties dienos invalide nuo vaikystės V. R. nebuvo pripažinta, teisės gauti našlaičių pensiją už mirusius tėvus ji neturėjo.“ Pareiškėja mano, kad sprendimas neskirti našlaičių pensijos nuo kreipimosi į VSDFV dienos (pirmą kartą su prašymu kreipėsi 2012-08-17) yra nepagrįstas, grindžiamas formaliais išaiškinimais, todėl turėtų būti panaikintas dėl šių priežasčių: 1) pagal iki 2018-01-01 galiojusios Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies redakciją, teisę gauti našlaičių pensiją turėjo mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. - invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai); 2) jos neįgalumas, kuris jai buvo nustatytas (duomenys neskelbtini), tai yra 23 metų amžiaus, yra išimtinai susijęs su regos sutrikimu, kas matyti iš pateiktų medicininių dokumentų išrašų, tai yra, jokių kitų susirgimų, kurie būtų lėmę invalidumo nustatymą (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyta; 3) iš medicininių dokumentų matyti, kad nustatytos diagnozės H35.5. (paveldimosios tinklainės distrofija, pigmentinis retinitas, o taip pat afakija yra paveldimos ligos, t. y. įgimtos, todėl ji nuo pat vaikystės turėjo regos sutrikimų, nuolat buvo gydoma tiek Lietuvoje, tiek tuometinėje Tarybų sąjungoje). VSDFV teisę į našlaičio pensiją grindžia tuo, kad invalide ji buvo pripažinta 23 metų amžiaus „dėl bendrų ligų“, tačiau ši pozicija formali. VSDFV neatsižvelgė į medicininių dokumentų turinį, iš kurio aiškiai matyti, kad jos negalia yra susijusi su regos sutrikimu, tiksliau su aklumu. Medicininiuose dokumentuose nurodyta, kad ji mato blogai iš vaikystės. Pagrįstai mano, kad medicininiai duomenys leidžia teigti, kad jos regos sutrikimas buvo įgimtas, todėl neįgalumas dėl regos sutrikimo turi būti pripažintas iš vaikystės. Pareiškėja mano, kad yra visi pagrindai skirti našlaičio pensiją nuo pirmojo pasikreipimo į VSDFV datos, t. y. 2012-08-17, kadangi ji turėjo regos negalią iš vaikystės, neįgalia buvo pripažinta iki 2005-07-01, neįgalumo pripažinimo metu nebuvo suėję 24 metai, dėl regos sutrikimo buvo iš dalies darbinga. Dėl tos priežasties skundžiami sprendimai, kuriais atsisakyta skirti našlaičio pensiją nuo 2012-08-17, kaip nepagrįsti ir neteisėti, turėtų būti panaikinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyrius (toliau - VSDFV Kauno skyrius) nesutinka su pareiškėjos skundo reikalavimais. Atsiliepime į patikslintą skundą nurodo, kad Socialinio draudimo našlaičių pensijos (toliau – našlaičių pensijos) iki 2018-01-01 buvo skiriamos ir mokamos pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (toliau – Pensijų įstatymas) ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156 (toliau – Nuostatai). Pensijų įstatymo 38 str. 1 d. buvo įtvirtinta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Nuostatų 58.9 p. buvo įtvirtinta, kad prie prašymo skirti našlaičių pensiją turi būti pridėti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išduota darbingumo lygio pažyma (valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos iki 2005-07-01 išduota invalidumo pažyma), jeigu teisė gauti šią pensiją priklauso nuo asmens neįgalumo (invalidumo). V. R. pirmą kartą, t. y. 2012-08-17, kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių su prašymu skirti našlaičių pensiją už (duomenys neskelbtini) mirusį tėvą A. M.. VSDFV Kauno skyrius 2012-08-28 sprendimu Nr. (10.4) S-51630 nusprendė neskirti pareiškėjai našlaičių pensijos, nes pareiškėja neatitiko tuo metu galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 38 str. 1 d. nuostatų. V. R. 2012-12-03 pateikė prašymą VSDFV Kauno skyriui peržiūrėti pateiktus dokumentus dėl našlaičių pensijos skyrimo, nes, kaip prašyme nurodė, turi regėjimo negalią nuo vaikystės. VSDFV Kauno skyrius, atsakydamas į pareiškėjos 2012-12-03 prašymą, 2012-12-07 raštu Nr. (10.4) S-76608 informavo pareiškėją, kad 2012-12-07 kreipėsi į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Kauno V-ąjį teritorinį skyrių (toliau – NDNT) dėl invalidumo nustatymo priežasties patikslinimo. VSDFV Kauno skyrius, gavęs NDNT 2013-01-08 atsakymą Nr. R-3115 ir dar kartą išnagrinėjęs pareiškėjos dokumentus, 2013-01-17 sprendimu Nr. (10.4) S-5313 nusprendė, jog nėra teisinio pagrindo skirti pareiškėjai našlaičių pensiją. V. R. 2014-06-11 vėl kreipėsi su prašymu skirti našlaičių pensiją už mirusį tėvą. VSDFV Kauno skyrius 2014 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. PE_SP2-161 nusprendė neskirti V. R. našlaičių pensijos, kadangi ji neatitiko Pensijų įstatymo 38 str. 1 d. nuostatų. Pareiškėja pirmą kartą, t. y. 2014-06-11, kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių su prašymu skirti našlaičių pensiją už (duomenys neskelbtini) mirusią mamą A. M.. VSDFV Kauno skyriaus 2014-08-05 sprendimu Nr. PE_SP2-182 buvo nuspręsta neskirti pareiškėjai našlaičių pensijos, nes ji neatitiko Pensijų įstatymo 38 str. 1 d. nuostatų.

Pagal TSRS Sveikatos apsaugos ministro bei VPSCT sekretoriaus 1956 m. rugpjūčio 1 d. patvirtintą Invalidumo priežasčių nustatymo metodiką, asmenims invalidumo grupės galėjo būti nustatomos pagal invalidumo priežastis, nurodytas šioje metodikoje („bendras susirgimas“, „invalidumas iš vaikystės“ ir kt.). Remiantis tuometinės Lietuvos TSR Socialinio aprūpinimo ministerijos Medicininės darbingumo ekspertizės komisijos (toliau – MDEK) išduotu pažymėjimu Nr. 007757, V. R. pirmą kartą invalide buvo pripažinta (duomenys neskelbtini) (būdama 23 metų) pagal priežastį „bendras susirgimas“. Visuose kituose pažymėjimuose dėl invalidumo galiojimo laiko pratęsimo, išduotuose pareiškėjai 1985, 1986, 1987, 1988, 1989, 1990 ir 1992 metais, nurodyta ta pati invalidumo priežastis – „bendras susirgimas“. Taigi, skundžiamais VSDFV Kauno skyriaus sprendimais pagrįstai buvo atsisakyta skirti pareiškėjai našlaičių pensijas už mirusius tėvus, nes pareiškėja neatitiko Pensijų įstatymo 38 str. 1 d. reikalavimų – nebuvo pripažinta invalide iki 18 metų ar invalide nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią sukako 24 metai. Pareiškėja skunde nurodo, kad jos regos sutrikimas buvo įgimtas, todėl jos neįgalumas dėl regos sutrikimo turi būti pripažintas iš vaikystės. Atsakovas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2010-12-14 nutarime Nr. 08/2008-23/2009, pasisakydamas dėl Pensijų įstatymo 38 str. 1 d. (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) atitikties Konstitucijai, nustatė, jog pagal teisinį reglamentavimą neįgalumu (invalidumu) laikoma tokia asmens būklė, kuri yra nustatyta kompetentingų įstaigų. Nei Pensijų įstatyme, nei kituose įstatymuose nėra nustatyta, kad asmens, sergančio atitinkama liga (-omis), tapimas invalidu konstatuojamas kitaip, nei kompetentingoms įstaigoms nustatant jam invalidumą (neįgalumą), t. y. invalidumą (neįgalumą) nustatančiai komisijai priėmus sprendimą dėl invalidumo fakto. Atsakovas teigia, kad pareiškėja būtų atitikusi Pensijų įstatymo 38 str. 1 d. (redakcija iki 2018-01-01) sąlygas, jei kompetentingos institucijos, turėjusios teisę pripažinti asmenį invalidu, sprendimu, pareiškėja invalide būtų buvusi pripažinta iki 18 metų ar invalide nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią sukako 24 metai. Tačiau pagal turimus dokumentus, kompetentingos institucijos, turėjusios teisę pripažinti asmenį neįgaliu (invalidu), sprendimu pareiškėjai invalidumas pirmą kartą nustatytas 23 metų, invalidumo priežastis – „bendros ligos“. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą Pensijų įstatymo 38 str. 1 d. aiškinimo ir taikymo praktiką, našlaičių pensija gali būti skiriama tik asmeniui, atitinkančiam visas Pensijų įstatymo 38 str. 1 d. imperatyviai nustatytas sąlygas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-3/2011; 2018 m. lapkričio 7d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-913-756/2018). Minėta Pensijų įstatymo norma yra imperatyvi, pagal ją teisės gauti našlaičių pensiją pripažinimui yra svarbu ne asmens susirgimas ar asmens susirgimo momentas, bet jo pripažinimo invalidu momentas. Nuo 2018-01-01 pasikeitė teisinis reglamentavimas ir pagal nuo 2018-01-01 įsigaliojusios Pensijų įstatymo redakcijos 38 str. 1 d. nuostatas teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005m. liepos 1d. – invalidais) pripažinti iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 24 metai, taip pat tie, kurie dėl ligos ar traumos, atsiradusios, iki jiems sukako 24 metai, padarinių nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005m. liepos 1d. – invalidais) pripažinti po 24 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 26 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo nedarbingais ar iš dalies darbingais (invalidais) dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Našlaičių pensija asmeniui skiriama pagal jo pateiktą rašytinį prašymą (Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670, 4 p. ir 6.1 p.). Minėtų Nuostatų 5 p. numatyta, kad kreipimosi dėl pensijos diena laikoma diena, kurią gautas prašymas su visais pensijai skirti būtinais dokumentais. Pareiškėja 2019-06-04 pateikė VSDFV Kauno skyriui du prašymus skirti našlaičių pensijas už mirusius tėvus. VSDFV Kauno skyrius, atsižvelgdamas į tai, kad V. R. prašymų padavimo metu atitiko Pensijų įstatymo (redakcija nuo 2018-01-01) 38 str. 1 d. nuostatas, 2019-06-27 sprendimu Nr. VPE_SP1E-37437 paskyrė našlaičių pensiją laikotarpiu nuo 2018-12-04 iki 2025-08-26 už mirusį tėvą ir 2019-06-28 sprendimu Nr. VPE_SP1E-38597 paskyrė našlaičių pensiją laikotarpiu nuo 2018-12-04 iki 2025-08-26 už mirusią mamą. Našlaičių pensijos pareiškėjai buvo paskirtos nuo 2018-12-04, t. y. už 6 mėn. nuo kreipimosi dėl pensijos paskyrimo dienos (Pensijų įstatymo 41 str. 2 d.). VSDFV Kauno skyriaus sprendimai, kuriais pareiškėjai buvo paskirtos našlaičių pensijos, nebuvo apskųsti ir šiai dienai yra galiojantys.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) nesutinka su pareiškėjos patikslintu skundu. Atsiliepime nurodė, kad iki 2018-01-01 galiojusios redakcijos Socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau –Pensijų įstatymas) 38 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad teisę gauti socialinio draudimo našlaičių pensiją (toliau – našlaičių pensija) turi: 1) mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, 2) taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), 3) taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Nuo 2018-01-01 našlaičių pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis nuo 2018-01-01 galiojančio redakcijos Pensijų įstatymu ir nuo 2018-01-01 galiojančiais Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 (toliau – Nuostatai). Pagal nuo 2018-01-01 įsigaliojusios redakcijos Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisę gauti našlaičių pensiją turi 1) mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, 2) taip pat vyresni, jeigu jie nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) pripažinti iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 24 metai, 3) taip pat tie, kurie dėl ligos ar traumos, atsiradusios, iki jiems sukako 24 metai, padarinių nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) pripažinti po 24 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 26 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo nedarbingais ar iš dalies darbingais (invalidais) dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Pensijų įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pensija skiriama ir mokama nuo teisės gauti pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 6 mėnesius iki kreipimosi dėl pensijos paskyrimo dienos. Našlaičių pensija, kaip ir kitų rūšių pensijos, asmeniui skiriama pagal jo pateiktą rašytinį prašymą (Nuostatų 4 punktas ir 6.1 papunktis). Nuostatų 5 punkte nustatyta, kad kreipimosi dėl pensijos data laikoma diena, kurią gautas prašymas su visais pensijai skirti būtinais dokumentais. V. R. 2012-08-17, 2012-12-03 ir 2014-06-11 prašymais į Fondo valdybos Kauno skyrių kreipėsi dėl našlaičių pensijos skyrimo už mirusį tėvą, o 2014-06-11 pateikė prašymą ir dėl našlaičių pensijos skyrimo už (duomenys neskelbtini) mirusią motiną. Jos prašymai nebuvo tenkinti, nes ji nes ji neatitiko tuo metu galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies nuostatų. V. R. Fondo valdybos Kauno skyriui pateikė du 2019-06-04 prašymus dėl našlaičių pensijos skyrimo už mirusį tėvą ir už mirusią motiną. Fondo valdybos Kauno skyrius 2019-06-27 sprendimu Nr. VPE_SP1E-37437 nuo 2018-12-04, t. y. už 6 mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos, paskyrė V. R. našlaičių pensiją už mirusį tėvą ir 2019-06-28 sprendimu Nr. VPE_SP1E-38597 - už mirusią motiną. Advokatė N. G., kaip V. R. atstovė, nesutikdama su Fondo valdybos Kauno skyriaus 2019-06-27 sprendimu Nr. VPE_SP1E-37437 ir 2019-06-28 sprendimu Nr. VPE_SP1E-38597, dalyse dėl našlaičių pensijų skyrimo datų, 2019-11-18 prašymu kreipėsi į Fondo valdybos Kauno skyrių. Pareiškėjos atstovė 2019-11-18 prašymu prašė skirti pareiškėjai našlaičių pensijas ,,už visą laiką, t. y. nuo tada, nuo kada atsirado teisė ją gauti“ bei prašė ,,pateikti duomenis dėl kokių priežasčių V. R. našlaičių pensija nebuvo skirta 2013 metais, kuomet 2013-01-17 d. raštu Nr. (10.4)S-5313, bei 2014-07-17 d. sprendimu Nr. PE_SP2-161, bei 2014-08-05 d. sprendimu Nr. PE_SPE2-182 našlaičių pensiją buvo atsisakyta skirti“. Fondo valdyba priėmė 2020-01-10 sprendimą Nr. (6.5) I-209 „Dėl įrodymų pateikimo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2019-06-07 sprendimo Nr. VPE_SP1E-37437 bei 2019-06-28 sprendimo Nr. VPE_SP1E-38597“, kuriuo išaiškino, jog V. R. 2019-06-04 prašymo dėl našlaičių pensijų už mirusį tėvą ir 2019-06-04 prašymo dėl našlaičių pensijų už mirusią motiną pateikimo metu atitiko nuo 2018-01-01 įsigaliojusios redakcijos Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatytas našlaičių pensijos skyrimo sąlygas (invalide pripažinta iki dienos, kurią jai sukako 24 metai), todėl Fondo valdybos Kauno skyrius teisėtai ir pagrįstai paskyrė pareiškėjai našlaičių pensijas nuo 2018-12-04, t. y. už 6 mėnesius iki kreipimosi dėl šių pensijų paskyrimo dienos, ir Fondo valdyba nusprendė, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti advokatės 2019-11-18 prašymą skirti V. R. našlaičių pensijas ,,už visą laiką, t. y. nuo tada, nuo kada atsirado teisė ją gauti“. Fondo valdyba 2020-01-10 sprendime Nr. (6.5) I-209 taip pat nustatė, kad pareiškėja praleido apskundimo Fondo valdybai terminą Fondo valdybos Kauno skyriaus 2012-08-28 sprendimui Nr. (10.4) S-51630, 2013-01-17 sprendimui Nr. (10.4) S-5313, 2014-07-17 sprendimui Nr. PE_SP2-161 ir 2014-08-05 sprendimui Nr. PE_SP2-182 skųsti, todėl pasiūlė pareiškėjos atstovei pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminus praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą šiuos terminus atnaujinti. Pareiškėjos atstovė pateikė Fondo valdybai 2020-02-10 prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo. Fondo valdyba 2020-03-12 sprendimu Nr. (6.5) I-1683 konstatavo, kad V. R. atstovės 2020-02-10 prašyme nurodytos priežastys ir pateikti dokumentai neįrodo, kad V. R. turėjo objektyvių priežasčių, kurios objektyviai užkirto jai kelią pateikti skundą per įstatymo nustatytą terminą, todėl Fondo valdyba, atsisakė atnaujinti praleistus terminus ir atsisakė nagrinėti V. R. atstovės 2019-11-18 prašymą dalyje dėl Fondo valdybos Kauno skyriaus sprendimų. Pareiškėjos atstovė apskundė šį sprendimą ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020-08-04 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-3375-821/2020 panaikino Fondo valdybos 2020-03-12 sprendimą Nr. (6.5) I-1683, atnaujino pareiškėjai terminą Fondo valdybos Kauno skyriaus sprendimams apskųsti ir įpareigojo Fondo valdybą išnagrinėti pareiškėjos atstovės 2019-11-18 prašymo dalį dėl Fondo valdybos Kauno skyriaus 2012-08-28 sprendimo Nr. (10.4) S-51630, 2013-01-17 sprendimo Nr. (10.4) S-5313, 2014-07-17 sprendimo Nr. PE_SP2-161 ir 2014-08-05 sprendimo Nr. PE_SP2-182. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021-09-01 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1937-602/2021 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėja šioje administracinėje byloje skundžia ir prašo panaikinti Fondo valdybos 2021-09-15 sprendimą Nr. (18.2) I-6507, priimtą vykdant įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-3375-821/2020. Išnagrinėjusi advokatės N. G. 2019-11-18 prašymą Fondo valdyba 2021-09-15 sprendimu Nr. (18.2) I-6507 nustatė, kad minėti Fondo valdybos Kauno skyriaus sprendimai dėl atsisakymo skirti V. R. našlaičių pensijas už mirusius tėvus yra teisėti ir pagrįsti. Nurodė, kad remiantis tuometinės Lietuvos TSR socialinio aprūpinimo ministerijos invalidumo pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), V. R. (duomenys neskelbtini) (t. y. būdama 23 m.) pirmą kartą invalide buvo pripažinta pagal priežastį „bendras susirgimas“. Kadangi nei iki 18 metų sukakties dienos invalide, nei iki 24 metų sukakties dienos invalide nuo vaikystės V. R. nebuvo pripažinta, teisės gauti našlaičių pensiją už mirusius tėvus ji neturėjo. Todėl Fondo valdybos Kauno skyrius priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus neskirti V. R. našlaičių pensijų už mirusius tėvus. Fondo valdyba, atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes ir iki 2018-01-01 galiojusį teisinį reglamentavimą, nusprendė pareiškėjos atstovės 2019-11-18 prašymą dalyje dėl minėtų Fondo valdybos Kauno skyriaus sprendimų atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjos skunde teismui nurodyti argumentai dėl jos susirgimo ir skirto gydymo nepaneigia faktinių aplinkybių ir dokumentų, pavirtinančių, kad pareiškėja pirmą kartą invalide buvo pripažinta (duomenys neskelbtini) pagal priežastį „bendras susirgimas“. Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimu (Byla Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo išnagrinėtas prašymas ištirti, ar „ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją po tėvo (tėvų) mirties gali gauti tie asmenys, kurie yra pripažinti neįgaliaisiais (invalidais), iki jiems sukanka 18 metų, ir nuo 18 metų yra nuolat nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), neapima asmenų, kurie yra neįgalūs nuo gimimo (vaikystės), jeigu šis juridinę reikšmę turintis faktas nebuvo tinkamai konstatuotas (pripažintas) iki jų pilnametystės“. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime buvo išaiškinta dėl asmens tapimo invalidu momento, t. y. nuo kada asmuo laikomas invalidu, kas yra aktualu ir sprendžiant šio ginčo bylą. Išanalizavęs socialinio draudimo našlaičių pensijų skyrimo teisinį reglamentavimą, kuriuo asmens teisė į socialinio draudimo našlaičių pensiją siejama su asmens pripažinimo invalidu data (našlaitis turi būti pripažintas invalidu (nedarbingu ar iš dalies darbingu) iki tam tikro teisės aktuose nustatyto amžiaus), Konstitucinis Teismas padarė išvadą, jog invalidumas – „tai tokia asmens būklė, kuri yra nustatyta kompetentingų įstaigų. Šiame ir kituose įstatymuose nebuvo nustatyta, kad asmens, sergančio atitinkama liga (-omis), tapimas invalidu yra konstatuojamas kitaip, nei kompetentingoms įstaigoms nustatant jam invalidumą, t. y. invalidumą nustatančiai komisijai priėmus sprendimą dėl invalidumo fakto“. Konstitucinis Teismas nutarime išsamiai išanalizavo socialinio draudimo našlaičių pensijos teisinio reguliavimo ir su juo susijusio teisinio reguliavimo (inter alia reglamentuojančio asmenų „tapimo“ („pripažinimo“) neįgaliaisiais (invalidais) teisinius santykius) raidą ir konstatavo, kad neįgalumas yra asmens būklė, nustatoma kompetentingos institucijos sprendimu ir kad šis teisinis reguliavimas nenumato, jog asmuo, sergantis atitinkama liga (-omis), pripažįstamas neįgalioju (iki 2005 m. liepos 1 d. invalidu) kitaip, nei kompetentingai įstaigai nustatant jam neįgalumo, darbingumo lygius, t. y. priėmus sprendimą dėl neįgalumo, darbingumo lygio nustatymo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką, našlaičių pensija gali būti skiriama tik asmeniui, atitinkančiam visas Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatytas sąlygas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-3/2011, 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-913-756/2018). Taigi, pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, vien tik ta aplinkybė, kad asmuo serga nuo vaikystės, nesuteikia teisės gauti našlaičių pensiją, jeigu asmuo neatitinka Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, nes aptariama Pensijų įstatymo norma yra imperatyvi, pagal ją teisės gauti našlaičių pensiją pripažinimui yra svarbus ne tik asmens susirgimas ar asmens susirgimo momentas, bet ir jo pripažinimo invalidu priežastis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Iš byloje esančių įrodymų ir šalių procesiniuose dokumentuose pateiktų paaiškinimų nustatyta:

V. R. 2012-08-17 kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių su prašymu skirti našlaičių pensiją už (duomenys neskelbtini) mirusį tėvą A. M..

VSDFV Kauno skyrius 2012-08-28 sprendimu Nr. (10.4) S-51630 nusprendė neskirti pareiškėjai našlaičių pensijos, nes pareiškėja neatitiko tuo metu galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 38 straipsnio 1 dalies nuostatų.

V. R. 2012-12-03 pateikė prašymą VSDFV Kauno skyriui peržiūrėti pateiktus dokumentus dėl našlaičių pensijos skyrimo ir atsižvelgti į tai, kad ji turi regėjimo negalią nuo vaikystės.

VSDFV Kauno skyrius 2012-12-07 raštu Nr. (10.4) S-76608 informavo V. R., kad kreipėsi į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Kauno V-ąjį teritorinį skyrių (toliau – NDNT) dėl invalidumo nustatymo priežasties patikslinimo.

VSDFV Kauno skyrius, 2013-01-17 sprendimu Nr. (10.4) S-5313, atsižvelgęs į NDNT 2013-01-08 atsakymą Nr. R-3115, kuriame nurodyta, kad invalidumo priežasties - bendras susirgimas - keisti negali, nusprendė, jog nėra teisinio pagrindo skirti pareiškėjai našlaičių pensiją.

V. R. 2014-06-11 dar kartą kreipėsi su prašymu skirti našlaičių pensiją už mirusį tėvą ir pirmą kartą kreipėsi su prašymu skirti našlaičių pensiją už (duomenys neskelbtini) mirusią mamą A. M..

VSDFV Kauno skyrius 2014-07-17 sprendimu Nr. PE_SP2-161 nusprendė neskirti V. R. našlaičių pensijos už mirusį tėvą, nes ji neatitiko tuo metu galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies nuostatų.

VSDFV Kauno skyriaus 2014-08-05 sprendimu Nr. PE_SP2-182 buvo nuspręsta neskirti pareiškėjai našlaičių pensijos už mirusią motiną, nes pareiškėja neatitiko tuo metu galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies nuostatų.

V. R. VSDFV Kauno skyriui pateikė 2019-06-04 prašymą dėl našlaičių pensijos skyrimo už mirusį tėvą ir 2019-06-04 prašymą dėl našlaičių pensijos skyrimo už mirusią motiną.

VSDFV Kauno skyrius 2019-06-27 sprendimu Nr. VPE_SP1E-37437, paskyrė V. R. našlaičių pensiją už mirusį tėvą nuo 2018-12-04.

VSDFV Kauno skyrius 2019-06-28 sprendimu Nr. VPE_SP1E-38597 paskyrė V. R. našlaičių pensiją už mirusią motiną nuo 2018-12-04.

V. R. atstovė, nesutikdama su VSDFV Kauno skyriaus 2019-06-27 sprendimu Nr. VPE_SP1E-37437 ir 2019-06-28 sprendimu Nr. VPE_SP1E-38597, 2019-11-18 prašymu kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių su prašymu skirti pareiškėjai našlaičių pensijas ,,už visą laiką, t. y. nuo tada, nuo kada atsirado teisė ją gauti“.

VSDFV Kauno skyrius V. R. atstovės 2019-11-18 prašymą persiuntė nagrinėti pagal kompetenciją VSDFV, kaip privalomai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai.

VSDFV 2020-01-10 sprendimu Nr. (6.5) I-209 nustatė, kad V. R. praleido apskundimo Fondo valdybai terminą VSDFV Kauno skyriaus 2012-08-28 sprendimui Nr. (10.4) S-51630, 2013-01-17 sprendimui Nr. (10.4) S-5313, 2014-07-17 sprendimui Nr. PE_SP2-161 ir 2014-08-05 sprendimui Nr. PE_SP2-182 skųsti.

VSDFV valdyba 2020-03-12 sprendimu Nr. (6.5) I-1683 konstatavo, kad V. R. atstovės 2020-02-10 prašyme nurodytos priežastys ir pateikti dokumentai neįrodo, kad V. R. turėjo objektyvių priežasčių, kurios objektyviai užkirto jai kelią pateikti skundą per įstatymo nustatytą terminą, todėl atsisakė atnaujinti praleistus terminus ir atsisakė nagrinėti V. R. atstovės 2019-11-18 prašymą dalyje dėl VSDFV Kauno skyriaus sprendimų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020-08-04 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-3375-821/2020 panaikino VSDFV 2020-03-12 sprendimą Nr. (6.5) I-1683, atnaujino pareiškėjai terminą VSDFV Kauno skyriaus sprendimams apskųsti ir įpareigojo VSDFV išnagrinėti pareiškėjos atstovės 2019-11-18 prašymo dalį dėl VSDFV Kauno skyriaus 2012-08-28 sprendimo Nr. (10.4) S-51630, 2013-01-17 sprendimo Nr. (10.4) S-5313, 2014-07-17 sprendimo Nr. PE_SP2-161 ir 2014-08-05 sprendimo Nr. PE_SP2-182.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021-09-01 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1937-602/2021 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-3375-821/2020.

VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos atstovės 2019-11-18 prašymo dalį dėl VSDFV Kauno skyriaus 2012-08-28 sprendimo Nr. (10.4) S-51630, 2013-01-17 sprendimo Nr. (10.4) S-5313, 2014-07-17 sprendimo Nr. PE_SP2-161 ir 2014-08-05 sprendimo Nr. PE_SP2-182, priėmė 2021-09-15 sprendimą Nr. (18.2) I-6507, kuriuo nustatė, kad VSDFV Kauno skyriaus sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjos atstovės 2019-11-18 prašymą dėl minėtų VSDFV Kauno skyriaus sprendimų atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl skundo argumentų ir skundžiamų sprendimų teisėtumo

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja pirmą kartą invalide buvo pripažinta (duomenys neskelbtini), kai jai buvo 23 metai, invalidumo priežastimi nurodant „bendras susirgimas“. Tą patvirtina Lietuvos TSR Socialinio aprūpinimo ministerijos Medicininės darbingumo ekspertizės komisijos (toliau – MDEK) išduotas pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat nėra ginčo, kad visuose kituose pažymėjimuose dėl invalidumo galiojimo laiko pratęsimo, kurie V. R. išduoti 1985 - 1992 metais, nurodyta ta pati invalidumo priežastis – „bendras susirgimas“.

Ginčas kilo dėl to, nuo kurio momento pareiškėją reikia laikyti invalide, nes nuo šio momento priklauso teisė gauti našlaičių pensiją.

Skundžiamų VSDFV Kauno skyriaus 2012-08-28 sprendimo Nr. (10.4) S-51630, 2013-01-17 sprendimo Nr. (10.4) S-5313, 2014-07-17 sprendimo Nr. PE_SP2-161, 2014-08-05 sprendimo Nr. PE_SP2-182 (toliau VSDFV Kauno skyriaus sprendimai) ir VSDFV 2021-09-15 sprendimo Nr. (18.2) I-6507 (toliau VSDFV sprendimas) neteisėtumą pareiškėja grindžia tuo, kad invalidumas, kuris jai nustatytas (duomenys neskelbtini), yra išimtinai susijęs su regos sutrikimu, kuris yra paveldima, t. y. įgimta, liga, todėl neįgalumas dėl regos sutrikimo turi būti pripažintas iš vaikystės.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo skundžiamus sprendimus grindė tuo, kad pareiškėja nebuvo pripažinta invalide nei iki 18 metų sukakties dienos, nei iki 24 metų sukakties dienos nebuvo pripažinta invalide nuo vaikystės, todėl neturėjo teisės gauti našlaičių pensiją už mirusius tėvus pagal Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios galiojo iki 2018-01-01, t. y. skundžiamų sprendimų priėmimo metu.

Sprendžiant kilusį ginčą teismas atkreipia dėmesį, kad esminę reikšmę turi šalių naudojamų sąvokų „turima negalia (invalidumas)“ ir „pripažinta negalia (invalidumas)“ skirtinga teisinė reikšmė sprendžiant dėl našlaičių pensijos skyrimo.

Teisę gauti našlaičių pensiją reglamentuoja Socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – Įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliu – Nuostatai).

Iki 2018-01-01 galiojusios redakcijos Įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad teisę gauti socialinio draudimo našlaičių pensiją (toliau – našlaičių pensija) turi: 1) mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, 2) taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), 3) taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).

Nuostatų 58.9 punkte buvo įtvirtinta, kad prie prašymo skirti našlaičių pensiją turi būti pridėti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (toliau - NDNT) išduota darbingumo lygio pažyma (valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos iki 2005-07-01 išduota invalidumo pažyma), jeigu teisė gauti šią pensiją priklauso nuo asmens neįgalumo (invalidumo).

Nagrinėjamu atveju ginčui aktuali šalių skirtingai aiškinama Įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nurodyta trečioji asmenų grupė, turinti teisę gauti našlaičių pensiją, - mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, nes pareiškėja neatitinka sąlygų, kad patektų tarp pirmų dviejų grupių asmenų, kadangi jos tėvai mirė kai ji buvo pilnametė ir ji nebuvo pripažinta neįgalia (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalide) iki 18 metų. Tai, kad pareiškėja atitinka nurodytą trečiąją asmenų grupę ji grindžia tuo, kad invalidumas jai nustatytas iki 2005-07-01 ((duomenys neskelbtini)), tuo metu jai buvo 23 metai, o pripažintas invalidumas išimtinai susijęs su įgimta, liga, kuria sirgo nuo vaikystės, todėl neįgalumas turi būti pripažintas iš vaikystės.

Teismas pažymi, kad Remiantis Lietuvos TSR Socialinio aprūpinimo ministerijos Medicininės darbingumo ekspertizės komisijos išduotu pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini) V. R. pirmą kartą invalide buvo pripažinta (duomenys neskelbtini) (būdama 23 metų) pagal priežastį „bendras susirgimas“. Pagal TSRS Sveikatos apsaugos ministro bei VPSCT sekretoriaus 1956-08-01 patvirtintą Invalidumo priežasčių nustatymo metodiką, invalidumo grupės galėjo būti nustatomos pagal invalidumo priežastis, nurodytas šioje metodikoje, tarp kurių yra ir „bendras susirgimas“, ir „invalidumas iš vaikystės“ ir kt.

Taigi, nurodytame Lietuvos TSR Socialinio aprūpinimo ministerijos Medicininės darbingumo ekspertizės komisijos išduotame pažymėjime Nr. (duomenys neskelbtini) nėra pripažinta, kad pareiškėjos invalidumas jai nustatytas „iš vaikystės“, todėl teismas pripažįsta, kad kai pirmą kartą pareiškėja 2012-08-17 kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių su prašymu skirti našlaičių pensiją už (duomenys neskelbtini) mirusį tėvą A. M. ji neatitiko tuo metu galiojusios redakcijos Įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje numatytos būtinos sąlygos - „<...>vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos<...>“. Atitinkamai VSDFV Kauno skyrius pagrįstai 2012-08-28 sprendimu Nr. (10.4) S-51630 nusprendė neskirti pareiškėjai našlaičių pensijos.

Spręsdamas pareiškėjos 2012-12-03 prašymą peržiūrėti minėtą sprendimą atsakovas VSDFV Kauno skyrius kreipėsi į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Kauno V-ąjį teritorinį skyrių (toliau – NDNT) dėl invalidumo nustatymo priežasties patikslinimo, tačiau NDNT 2013-01-08 raštu Nr. R-3115 atsakė, kad invalidumo priežasties - bendras susirgimas - keisti negali. Taigi, negavęs jokio naujo dokumento, kuriame pareiškėjos invalidumas būtų nustatytas „nuo vaikystės“, VSDFV Kauno skyrius priėmė pagrįstą 2013-01-17 sprendimą Nr. (10.4) S-5313, nes ir po papildomų duomenų gavimo pareiškėja neatitiko tuo metu galiojusios redakcijos Įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje numatytos būtinos sąlygos - „<...>vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos<...>“.

Priimant VSDFV Kauno skyriaus 2014-07-17 sprendimą Nr. PE_SP2-161 ir 2014-08-05 sprendimą Nr. PE_SP2-182 bei VSDFV 2021-09-15 sprendimą Nr. (18.2) I-6507, kuriuo buvo pripažintas ankstesnių VSDFV Kauno skyriaus sprendimų teisėtumas, jokių kitų naujų dokumentų dėl laiko, nuo kada pareiškėjai buvo nustatytas invalidumas, pareiškėja nepateikė, todėl ir šie sprendimai yra pagrįsti, nes juos priimant ar sprendžiant dėl jų galimo panaikinimo pareiškėja neatitiko sprendimų priėmimo metu galiojusios redakcijos Įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje numatytos būtinos sąlygos - „<...>vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos<...>“.

Pažymėtina, kad pareiškėjos keliamą klausimą, ar formalus invalidumo pripažinimas nuo tam tikro laiko, tačiau neatsižvelgiant į tai, nuo kada faktiškai ji susirgo, atitinka teisingumo principą, jau yra išsprendęs Konstitucinis Teismas.

Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimu (Byla Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo išnagrinėtas prašymas ištirti, ar „ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją po tėvo (tėvų) mirties gali gauti tie asmenys, kurie yra pripažinti neįgaliaisiais (invalidais), iki jiems sukanka 18 metų, ir nuo 18 metų yra nuolat nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), neapima asmenų, kurie yra neįgalūs nuo gimimo (vaikystės), jeigu šis juridinę reikšmę turintis faktas nebuvo tinkamai konstatuotas (pripažintas) iki jų pilnametystės“. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime buvo išaiškinta nuo kada dėl asmuo tampa invalidu. Konstitucinis Teismas, išanalizavęs socialinio draudimo našlaičių pensijų skyrimo teisinį reglamentavimą, kuriuo asmens teisė į socialinio draudimo našlaičių pensiją siejama su asmens pripažinimo invalidu data (našlaitis turi būti pripažintas invalidu (nedarbingu ar iš dalies darbingu) iki tam tikro teisės aktuose nustatyto amžiaus), padarė išvadą, jog invalidumas – „tai tokia asmens būklė, kuri yra nustatyta kompetentingų įstaigų. Šiame ir kituose įstatymuose nebuvo nustatyta, kad asmens, sergančio atitinkama liga (-omis), tapimas invalidu yra konstatuojamas kitaip, nei kompetentingoms įstaigoms nustatant jam invalidumą, t. y. invalidumą nustatančiai komisijai priėmus sprendimą dėl invalidumo fakto“. Konstitucinis Teismas nutarime išsamiai išanalizavo socialinio draudimo našlaičių pensijos teisinio reguliavimo ir su juo susijusio teisinio reguliavimo (inter alia reglamentuojančio asmenų „tapimo“ („pripažinimo“) neįgaliaisiais (invalidais) teisinius santykius) raidą ir konstatavo, kad neįgalumas yra asmens būklė, nustatoma kompetentingos institucijos sprendimu ir kad šis teisinis reguliavimas nenumato, jog asmuo, sergantis atitinkama liga (-omis), pripažįstamas neįgalioju (iki 2005 m. liepos 1 d. invalidu) kitaip, nei kompetentingai įstaigai nustatant jam neįgalumo, darbingumo lygius, t. y. priėmus sprendimą dėl neįgalumo, darbingumo lygio nustatymo.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką, našlaičių pensija gali būti skiriama tik asmeniui, atitinkančiam visas Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies imperatyviai nustatytas sąlygas, nes minėta įstatymo norma yra imperatyvi, o pagal ją, teisės gauti našlaičių pensiją pripažinimui yra svarbu ne asmens susirgimas ar asmens susirgimo momentas, bet jo pripažinimo invalidu momentas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-3/2011; 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-913-756/2018).

Taigi, pagal nustatytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, vien tik ta aplinkybė, kad asmuo serga nuo vaikystės, nesuteikia teisės gauti našlaičių pensiją, jeigu asmuo neatitinka Įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, nes aptariama įstatymo norma yra imperatyvi, pagal ją teisės gauti našlaičių pensiją pripažinimui yra svarbus ne tik asmens susirgimas ar asmens susirgimo momentas, bet ir jo pripažinimo invalidu momentas. Todėl pareiškėjos skundo argumentai, kad priimant skundžiamus sprendimus atsakovas neatsižvelgė į jos ligos pobūdį ir gydymąsi nuo vaikystės, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus.

Teismas pažymi, kad pareiškėjos teisme pateikto skundo argumentai iš esmės reiškia, jog ji reikalauja, kad atsakovas VSDFV Kauno skyrius minėtą Lietuvos TSR Socialinio aprūpinimo ministerijos Medicininės darbingumo ekspertizės komisijos išduotą pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) interpretuotų ne pagal jo turinį, o papildomai įvertintų pareiškėjos nurodomas aplinkybes, kad jos liga yra įgimta ir ji sirgo nuo pat vaikystės, ir pats atsakovas nuspręstų, jog invalidumas pareiškėjai turi būti pripažįstamas nuo vaikystės. Tačiau teismas konstatuoja, kad nei VSDFV Kauno skyrius, nei pati VSDFV neturi teisės savarankiškai vertinti laiko, nuo kada asmeniui yra nustatytas neįgalumas (invalidumas), ir juo labiau šį laiką interpretuoti kitaip, nei nurodyta jiems pateikiamuose kompetentingų institucijų dokumentuose. Atsakovas sprendžia tik našlaičių pensijos skyrimo/neskyrimo klausimą pagal pateiktus dokumentus, bet nenustatinėja nei diagnozių, nei laiko, nuo kada asmuo serga ir yra neįgalus. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime išaiškino, kad asmens, sergančio atitinkama liga (-omis), tapimas invalidu yra konstatuojamas tik kompetentingoms įstaigoms nustatant jam invalidumą, t. y. invalidumą nustatančiai komisijai priėmus sprendimą dėl invalidumo fakto.

Pažymėtina, jog yra nustatyta speciali tokių klausimų sprendimo tvarka.

Neįgalumo lygio nustatymo kriterijų tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro bei Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. V-188/A1-84/(duomenys neskelbtini) (toliau – Tvarka), 12.6 punkte nurodoma, kad nustatydama neįgalumo lygį Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba (NDNT) <...> priima sprendimus dėl asmens neįgalumo lygio, jo priežasties, atsiradimo laiko ir termino.

Pagal Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V479 (toliau – Tvarkos aprašas), 1 punktą, Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašas reglamentuoja dokumentų, reikalingų darbingumo lygiui nustatyti, pateikimą, darbingumo lygio, termino, atsiradimo laiko, priežasties nustatymą, pakartotinį darbingumo lygio vertinimą, o 2 punkte nurodoma, kad darbingumo lygį nustato NDNT.

Tvarkos aprašo 29 punkte numatyta, kad tais atvejais, kai asmuo prašo, kad jo darbingumo lygis būtų nustatytas atgaline data, susiejant jį su darbingumo lygio pasikeitimu dėl ligų arba būklių, atsiradusių iki 24 metų, bet ne vėliau, iki jam sukako 26 metai, NDNT gali darbingumo lygį nustatyti atgaline data, jeigu tam yra pateikiama pakankamai duomenų.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo doktriną ir nurodytą teisinį reguliavimą, nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimas nustatyti jos neįgalumo (invalidumo) atsiradimo laiką patenka į NDNT kompetenciją, o ne VSDFV ir jos skyrių kompetenciją, todėl šios institucijos negali pačios spręsti, kad pareiškėja yra neįgali (invalidė) nuo vaikystės. Pareiškėjos prašymus dėl našlaičių pensijos mokėjimo už ankstesnį laikotarpį pagal Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies redakciją, galiojusią iki 2018-01-01, VSDFV galėtų tenkinti tik tuo atveju, jeigu pareiškėja pateiktų atsakovui NDNT sprendimą, patvirtinantį jos neįgalumą nuo vaikystės. Tačiau tokio sprendimo pareiškėja atsakovui nėra pateikusi. Be to, NDNT yra pateikusi atsakovui 2013-01-08 atsakymą Nr. R-3115, kuriame nurodyta, kad pareiškėjos invalidumo priežasties - bendras susirgimas - keisti negali. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažįsta, kad VSDFV pagrįstai neskyrė pareiškėjai našlaičių pensijos tol, kol 2018-01-01 nepasikeitė Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies redakcija, leidusi tokią pensiją paskirti ir be tokio NDNT sprendimo.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas pripažįsta, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nes priimti laikantis tuo metu galiojusios Įstatymo redakcijos normų reikalavimų ir atitinka teismų praktiką dėl Įstatymo taikymo, todėl pareiškėjos reikalavimas juos panaikinti atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjos V. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjai Jolanta MedvedevienėRamūnas ŠarkaAsta Urbonienė