Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Raseinių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžio, kuriuo N. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. ir, pritaikius jo atžvilgiu BK 62 str., nuteistas areštu 20 parų, atliekant bausmę areštinėje.

Iš N. M. priteisti 4275,18 Lt turtinės žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos ir 5,55 Lt proceso išlaidų į valstybės biudžetą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. M. nuteistas už tai, kad 2010-05-02 apie 22 val. Raseinių r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., G. J. namuose, tyčia suduodamas ne mažiau kaip tris smūgius plastikiniu vamzdžiu G. J. per juosmenį, nugarą, padarė poodines kraujosruvas juosmenyje, kairės akies vokuose, kairės pusės VIII-IX šonkaulių lūžimus, blužnies plyšimą, kas komplikavosi kraujo susikaupimu pilvaplėvės ertmėje 1500 ml.

Skunde nurodoma, kad byloje nėra BK 62 str. 1 d. ir 2 d. numatytų aplinkybių visumos, todėl teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė aiškiai per švelnią bausmę.

Be to apeliantas tvirtina, kad teismo paskirta bausmė akivaizdžiai neatitinka padarytos nusikalstamos veikos sunkumo ir pavojingumo visuomenei laipsnio, kilusių sunkių pasekmių – (nukentėjusysis neteko 30 procentų pastovaus darbingumo), todėl nuosprendžiu paskirtas areštas 20 parų neįgyvendina teisingumo principo (LR BK 41 str. 2 d. 5 p.), kai baudžiamasis įstatymas už sunkų sveikatos sutrikdymą numato laisvės atėmimą iki 10 metų.

Skunde teigiama, kad N. M. nesiėmė jokių veiksmų atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, tik pažadėjo ją atlyginti, nors dokumento apie susitarimą dėl žalos atlyginimo byloje nėra. Taip pat prokuroras pažymi, kad N. M. neatlygino nukentėjusiojo G. J. gydymo išlaidų (4275,18 Lt) Valstybinei ligonių kasai prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos ir duomenų apie susitarimą dėl šių išlaidų atlyginimo byloje nėra.

Prokuroras skunde teigia, kad N. M. nusikaltimą įvykdė apgalvojęs – grįžęs iš balkono, panaudodamas plastikinį vamzdį, sumušė nukentėjusįjį ir taip sunkiai jį sužalojo.

Atsikirtime į apeliacinį skundą nuteistasis N. M. teigia, kad teismas teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai paskyrė švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę, ir tvirtina, kad išbuvus suėmime 20 parų Šiaulių Tardymo izoliatoriuje, bausmės tikslai buvo visiškai pasiekti.

Atsikirtime nuteistasis nurodo, kad byloje yra informacija, jog po nusikalstamos veikos padarymo jis keletą kartų davė nukentėjusiajam pinigų, kad šis nuvažiuotų pas gydytojus ir pan., todėl teismas teisingai įvertino šį faktą, kaip dalinį žalos atlyginimą. Taip pat N. M. teigia, kad jis neturėjo galimybės atlyginti žalos ligonių kasai, nes po nuosprendžio paskelbimo buvo suimtas teismo salėje ir tik kai susipažino su prokuroro pateiktu apeliaciniu skundu, susitarė su giminaičiais, kad pastarieji apmokėtų minėtą žalą.

Be to nurodo, kad teismas teisingai įvertino, jog jis yra vienintelis mažamečio vaiko ir šeimos išlaikytojas (LR BK LR BK 62 str. 2 d., 2 p.), nes vaiko mama mokosi, vienintelės šeimos pajamos yra jo gaunama tėvystės pašalpa, į kurią vaiko mama neturi teisės, nes prieš tai nėra dirbusi.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis N. M., jo gynėjas bei nukentėjusysis G. J. prašė Raseinių rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Kolegija, susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl nuteistojo N. M. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 1 d. Nors apylinkės teismas, nuteistajam suformuluotame kaltinime nenurodė būtino BK 135 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymio – padarinių (sunkus sveikatos sutrikdymas), visgi, įvertinus visą skundžiamą nuosprendį yra aišku, jog teismui buvo žinomas nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo mastas ir apylinkės teismas pripažino N. M. kaltu ne už ką kitą, o už padarytą sunkų sveikatos sutrikdytą nukentėjusiajam G. J.. Iš esmės šių aplinkybių savo skundu neginčija nei apeliantas, nesutikdamas tik su nuteistajam paskirta bausme.

Prokuroras kritikuoja apylinkės teismo sprendimą paskirti N. M. švelnesnę bausmę (areštą 20 parų) nei numatytą BK 135 str. 1 d. sankcijoje, argumentuodamas tuo, kad paskirtoji bausmė ne tik aiškiai per švelni – neadekvati padarytam nusikaltimui ir kilusiems sunkiems padariniams, bet paskirta netinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą (BK 62 str.).

Baudžiamojo įstatymo 62 str. 3 d. numato, kad esant minėto straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytoms sąlygoms, teismas gali, tačiau neprivalo, paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė arba paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką. Iš tikrųjų, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas N. M. švelnesnę nei BK 135 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmės rūšį, taikė nuteistojo atžvilgiu BK 62 str. nuostatas, tačiau nuosprendyje nenurodė, kurios minėto straipsnio dalies požymiai yra aktualūs konkrečiu atveju. Dėl minėtų aplinkybių nuosprendis nėra visiškai aiškus, kas akivaizdžiai atsispindi apeliacinio skundo argumentuose.

BK 62 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu be to, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, teismas nustato ir tai, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, taip pat visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Vadinasi, teismas, vadovaudamasis BK 62 str. 1 d. nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad N. M. parodymus apie savo padarytą nusikaltimą davė praėjus daugiau nei 2 mėnesiams po įvykio (b. l. 20), todėl nėra pagrindo išvadai, kad jis pats savo noru atvyko ir apie padarytą nusikalstamą veiką pranešė valstybės institucijoms ar jų tarnautojams. Nors iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme N. M. atlygino Valstybinei ligonių kasai dėl nukentėjusiojo gydymo patirtą turtinę žalą (b. l. 88), nukentėjusysis G. J., nors civilinio ieškinio byloje nereiškė, tačiau apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad N. M. jam atlygino padarytą žalą ir jis nuteistajam atleido. Tačiau kolegija pripažįsta, kad baudžiamojoje byloje nebuvo BK 62 str. 1 d. nurodytų sąlygų visumos, kad apeliantui būtų paskirta švelnesnė bausmė šiuo pagrindu.

BK 62 str. 2 d. yra įtvirtintos kitos sąlygos, kurioms esant, nusikaltimą padariusiam asmeniui teismas taip pat gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Pagal BK 62 str. 2 d. tokia bausmė gali būti paskirta tik tada, kai be kitų alternatyvių šios dalies punktuose nurodytų sąlygų, yra ir bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės (kasacinės bylos Nr. 2K-740/2006; Nr. 2K-627/2006). Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, nustatė tik vieną N. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis byloje civilinio ieškinio nepareiškė, o civilinis ieškinys dėl Valstybinės ligonių kasos patirtos žalos buvo pareikštas tik teisminio bylos nagrinėjimo metu (b. l. 54-57; 67), N. M. teisiamajame posėdyje sutiko su pareikštu ieškiniu (b. l. 67), todėl prokuroro kritika dėl to, kad N. M. neatlygino padarytos žalos – nepagrįsta.

Kaip jau minėta, iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis, visiškai atlygino padarytą turtinę žalą Valstybinei ligonių kasai ir nukentėjusiajam G. J., vadinasi, G. J. su N. M. buvo sutarę dėl žalos atlyginimo, ką teisingai konstatavo ir apylinkės teismas.

Negalima nekreipi dėmesio į dar vieną svarbią aplinkybę, apibūdinančią konflikto tarp N. M. ir nukentėjusiojo G. J. kilimo priežastis. Iš nukentėjusiojo, nuteistojo ir liudytojos Ž. I., kuri yra N. M. sesuo, gyvenanti kartu su motina ir jos sugyventiniu G. J., parodymų yra aišku, kad konfliktas, kurio metu N. M. sumušė G. J., kilo dėl to, jog G. J., būdamas neblaivus, iš namų išvarė nuteistojo seserį, pastaroji pasiskundė N. M., kuris atvykęs į sesers gyvenamąją vietą sumušė nukentėjusįjį ir jį išvarė iš namų, į namus įleisdamas Ž. I. (b. l. 67-69). Akivaizdu, kad N. M. nusikaltimą padarė dėl susiklosčiusių tam tikrų aplinkybių, kurias tiesiogiai įtakojo paties G. J. rizikingas elgesys.

Aptartos aplinkybės rodo pozityvų nuteistojo požiūrį į jo nusikalstama veika padarytą žalą, taip pat leidžia spręsti, jog N. M. kremtasi dėl savo nusikalstamo elgesio ir smerkia save dėl nukentėjusiajam sukeltų negatyvių padarinių. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigė prokuroras, visuma aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių, kad N. M. su nukentėjusiuoju buvo susitarę dėl žalos atlyginimo, kad jis atlygino žalą Valstybinei ligonių kasai, kad jo nusikalstamam elgesiui įtakos turėjo nukentėjusiojo rizikingas elgesys, ne sunkina, o lengvina nuteistojo atsakomybę. Tokiu būdu nėra pagrindo į tai neatsižvelgti.

Dar viena pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kurią savo skundu ginčija prokuroras, yra numatyta BK 62 str. 2 d. 2 p. Be abejonės, taikant BK 62 str. 3 d. nuostatas to paties straipsnio 2 dalies pagrindais, nepakanka konstatuoti aplinkybes, kurios lengvina kaltininko atsakomybę – būtina nustatyti ir vieną iš alternatyvių sąlygų (BK 62 str. 2 d. 1-6 p.). Pirmosios instancijos teismas, skirdamas N. M. švelnesnę bausmės rūšį, nei numatyta inkriminuoto straipsnio sankcijoje, kolegijos nuomone, padarė pagrįstą išvadą, jog kaltininkas išlaiko savo mažametį vaiką, kurio dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti (BK 62 str. 2 d. 2 p.). Prokuroras, nesutikdamas su tokia apylinkės teismo išvada, skunde pažymėjo, kad N. M. mažametė duktė (b. l. 61) turi ir tėvą, ir motiną, todėl, prokuroro manymu, nuteistajam atliekant laisvės atėmimo bausmę, vaiką galėtų išlaikyti D. M..

Kaltininko mažamečių vaikų priežiūra ir išlaikymas yra požymis, jog jis rūpinasi vaikų sveikata, dvasiniu, moraliniu ugdymu, atsako už vaikų auklėjimą bei vystymąsi ir teikia jų poreikiams bei vystymosi sąlygoms reikalingą materialinį išlaikymą. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad N. M. žmona D. M. nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. liepos mėn. mokosi ir mokysis pagal profesinio mokymosi programą (b. l. 60), o nuteistasis nuo 2009-03-10 iki 2012-02-09 yra vaiko priežiūros atostogose, jam paskirta ir mokama tėvystės pašalpa (b. l. 58-59), kurią atsikirtime į apeliacinį skundą N. M. įvardijo, kaip vieninteles dabartines šeimos pajamas. Pagal LR Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą (2000 m. gruodžio 21 d. Nr. IX-110) teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą turi vienas iš tėvų, tačiau jis turi atitikti minėto Įstatymo 19 str. reglamentuotas sąlygas. Byloje nėra duomenų, apie nuteistojo mažamečio vaiko motinos – D. M. ligos ir motinystės socialinį draudimą, nėra duomenų apie jokius darbinius santykius, todėl yra pagrindas manyti, kad N. M. dėl atliekamos laisvės atėmimo bausmės praradus teisę gauti tėvystės pašalpą, skirti motinystės pašalpą D. M. nebūtų pagrindo, o tai, be abejonės, neigiamai atsilieptų šeimos ir vaiko interesams – vaikas netektų reikiamo išlaikymo.

Byloje esantys N. M. asmenį charakterizuojantys duomenys apibūdina jį teigiamai – dirbo, dabar yra vaiko priežiūros atostogose (b. l. 59), nėra teistas ir baustas administracine tvarka (b. l. 21-22), todėl nėra pagrindo abejoti, kad nuteistasis tinkamai atlieka savo, kaip tėvo pareigas, rūpinasi mažamečiu vaiku. Iš ankščiau aptartų aplinkybių yra aišku, kad paskyrus N. M. BK 135 str. 1 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, jo mažametis vaikas netektų reikalingo išlaikymo, nes pastarajam nebesant vaiko priežiūros atostogose, tėvystės (motinystės) pašalpa jam nebūtų mokama (BK 62 str. 2 d. 2 p.).

Tokiu būdu, kolegija, įvertinusi visas išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas taikyti N. M. atžvilgiu BK 62 str. 3 d. nuostatas, nes tam yra to paties straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyti pagrindai.

Apylinkės teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į N. M. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kilusius padarinius, į nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į tai, kad nenustatyta atsakomybės sunkinančių aplinkybių, įvertino kaltininko asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas, bausmės skyrimui reikšmingas, aplinkybes. Taigi, pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė.

Prokuroras savo skunde deklaravo nuomonę, kad N. M. paskirta bausmė neįgyvendina teisingumo principo (BK 41 str. 2 d. 5 p.), neatitinka padarytos nusikalstamos veikos sunkumo ir pavojingumo visuomenei laipsnio, kilusių sunkių pasekmių – (nukentėjusysis neteko 30 procentų pastovaus darbingumo). Be abejonės, paminėti prokuroro kriterijai yra svarbūs siekiant teisingumo principo įgyvendinimo ir visgi pažymėtina, kad teisingumo principo esmę, pagal BK 41 str. 2 d. 5 p., sudaro tinkamas bausmės individualizavimas, kuris pasiekiamas objektyviai visete įvertinus bylos aplinkybes apie padarytą nusikalstamą veiką ir apie ją padariusį asmenį.

Šioje nutartyje jau buvo minėta, kad N. M. ankščiau nebuvo traukiamas nei baudžiamojon, nei administracinėn atsakomybė, nukentėjusiajam ir Valstybinei ligonių kasai žalą pilnai atlygino, kad išlaiko mažametį vaiką ir nusikaltimą padarė dėl paties nukentėjusiojo rizikingo elgesio. Šiuo atveju negalima nekreipti dėmesio ir į nukentėjusiojo G. J. poziciją dėl kaltininkui taikytinos baudžiamosios atsakomybės, nes akivaizdu, jog pastarojo rizikingas elgesys įtakojo smurto panaudojimą prieš jį patį. Teisiamajame posėdyje G. J. prašė neskirti N. M. laisvės atėmimo bausmės, tvirtindamas, kad jam atleido (b. l. 69), o apeliacinės instancijos teisme kategoriškai prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Be abejonės, vien tai nepaneigia padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo ir sukeltų sunkių padarinių nukentėjusiojo sveikatai, tačiau dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas ir skyrė nuteistajam bausmę (areštą), pagal griežtumą esančią prieš terminuotą laisvės atėmimą (BK 42 str. 1 d.).

Kolegija, atsižvelgusi į visumą aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, konstatuoja, kad N. M. paskirta bausmė buvo tinkamai individualizuota. Šią išvadą patvirtina ir arešto bausmės atlikimo įstaigos (Šiaulių tardymo izoliatorius) pateikta teigiama N. M. charakteristika, kurioje pažymima, jog bausmės tikslai buvo pasiekti.

Tokiu būdu nėra pagrindo keisti skundžiamo nuosprendžio ir tenkinti prokuroro skundo, jame nurodytais motyvais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Raseinių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.