Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-08-14 · Administracinė byla Nr. eI2-9853-776/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. eI2-9853-776/2024Sprendimas · 2024-08-14Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2024-11-06Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-08-14
Bylos Nr.
eI2-9853-776/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01958-2024-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Erminijus Baziulis, Rasa Milvydaitė, Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas
B. K.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Mindaugas Paukštė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-9853-776/2024 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01958-2024-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. rugpjūčio 14 d.Panevėžys

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erminijaus Baziulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Milvydaitės ir Egidijos Puzinskaitės,

sekretoriaujant Ingridai Petuškinienei,dalyvaujant pareiškėjo B. K. atstovui advokatui Mindaugui Paukštei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas B. K. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ir - Migracijos departamentas, Atsakovas) 2024 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 24S106750 (toliau – ir Sprendimas), dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760293451 (toliau – ir LLG) panaikinimo, priimto pareiškėjo atžvilgiu; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, jog Migracijos departamento sprendimu nesutinka, nes UAB „V“ nesilaikė savo įsipareigojimų ir nesuteikė darbo užsieniečiui, todėl pareiškėjas buvo priverstas ieškotis naujo darbo bei siekdamas išlaikyti save ir savo šeimą gavo galimybę įsidarbinti pas kitą darbdavį. Pareiškėjas suprato, kad jam išduotas leidimas vykdyti veiklą buvo jo teisėtas pagrindas gyventi, pareiškėjo niekas neinformavo apie būtinumą kreiptis į Migracijos departamentą, kadangi jam nebuvo nurodyta, kad tokia informacija yra perduodama. Šiai dienai pareiškėjas dirbs darbą, kuris jam generuos pastovias pajamas. Šiuo atveju su sprendimu nesutinka, kadangi pareiškėjas jokios klaidinančios informacijos neteikė, nedirbo nelegalaus darbo, todėl nėra suprantama, kokie duomenys neatitinka tikrovės, jei UAB „V“ paprasčiausiai nesuteikė pažadėto darbo. Taip pat, pareiškėjas turi santaupų ir reguliarių pajamų, todėl atsakovas nepatikrinęs duomenų negalėjo daryti išankstinių išvadų.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime Atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas atsiėmęs leidimą laikinai gyventi darbo sutarties su bendrove nesudarė. Taip pat nustatyta, kad užsienietis, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš bendrovės, sudarantis 1386 Eur. Kadangi darbo sutartis su asmeniu nebuvo sudaryta, užsienietis bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, o tai, kad jis neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą, numatytą įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) 50 str. 1 d. 6 p (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta). Pareiškėjas skunde neneigia, kad bendrovė su juo sutarties nesudarė, taigi dėl bylos esminių faktinių aplinkybių ginčo nėra. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Taip pat, pažymėtina, kad pareiškėjas nesudarydamas darbo sutarties su bendrove neinformavo Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai

gyventi. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį. Atsakovas nurodo, jog Sodros informacinės sistemos duomenys yra tinkami įrodymai tokio pobūdžio bylose ir tai yra patvirtinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje remtasi Sodros informacinės sistemos duomenimis, vertinant, ar užsienietis (su juo susijusi įmonė) atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5132-662/2017). Atsižvelgus į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, t. y., kad užsieniečiui mokamas per mažas darbo užmokestis ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Taip pat pareiškėjas ginčija, jog Migracijos departamento sprendimas buvo priimtas neišanalizavus informacijos išsamiai, t. y., negavus paaiškinimų ir papildomų duomenų iš pareiškėjo. Pažymėtina, kad Tvarkos aprašo XI skyriuje „Leidimo laikinai gyventi panaikinimas“ nėra įtvirtinta Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginė pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016)1. Taigi, Migracijos departamentas neprivalo kreiptis į pareiškėją ar į pareiškėjo darbdavį dėl papildomų paaiškinimų, priimant sprendimą dėl pareiškėjo leidimo panaikinimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 24S106750, kuriuo nuspręsta panaikinti Pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760293451, galiojusį iki 2025 m. spalio 3 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Skundžiamu sprendimu leidimas laikinai gyventi Pareiškėjui buvo panaikintas dėl to, kad Atsakovas patikrinęs duomenis Sodra informacinėje sistemoje nustatė, jog Pareiškėjas darbo sutarties su UAB „V“ nesudarė, jam nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo tarp šalių dėl šios bylos faktinių aplinkybių nėra, jų patikra nepatenka į šios bylos nagrinėjimo dalyką, todėl jos laikytinos nustatytomis. Šios bylos ginčo dalyką sudaro tik Migracijos departamento 2024 m. balandžio 23 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui B. K. panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, patikra.

Pagal UTPĮ 1 straipsnio 1 dalį, šis įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

Vadovaujantis UTPĮ 28 straipsnio 4 dalimi, sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.

UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal to paties straipsnio 5 dalį užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

UTPĮ 44 straipsnyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas užsieniečio darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 2 metams; leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas, jeigu užsienietis ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje ir atitinka šio straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytas sąlygas; tačiau kai pasibaigia užsieniečio darbo laikotarpis arba užsienietis nutraukia darbo santykius Lietuvos Respublikoje, jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos; jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją (UTPĮ 44 straipsnio 3– 6 dalys).

UTPĮ 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Aptartų teisės aktų nuostatos reiškia, kad būtent Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo ir panaikinimo minėtų teisės aktų numatytais pagrindais. Nagrinėjamo ginčo atveju, Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose.

Kolegija tai pat pažymi, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka įstatymo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Teismų formuojamoje praktikoje ne kartą paminėta, jog būtent pareiškėjui tenka pareiga laikytis UTPĮ įtvirtintų imperatyvių nuostatų – atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo tikslu ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, nes UTPĮ nėra numatytos išimtys, jog tam tikrą laiką pareiškėjui būtų galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (LVAT 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023 7, 20 p.; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendimas, administracinėje byloje Nr. eI2-11203-561/2023). Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir/ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti/ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018). Be to, pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus UTPĮ keliamus reikalavimus laikinai gyventi LR (LVAT 2019 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019)

Kaip jau minėta, LLG Pareiškėjui buvo panaikintas dėl to, kad Atsakovas patikrinęs duomenis Sodra informacinėje sistemoje nustatė, jog Pareiškėjas darbo sutarties su UAB „V“ nesudarė, jam nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis. Pareiškėjas ginčijamo sprendimo neteisėtumą grindžia tuo, kad UAB „V“ nesilaikė savo įsipareigojimų ir nesuteikė darbo, pareiškėjas buvo priverstas ieškotis naujo darbo, gavo galimybę įsidarbinti pas kitą darbdavį, pareiškėjo niekas neinformavo apie būtinumą kreiptis į Migracijos departamentą, visą nedarbo laikotarpį pareiškėjas turėjo santaupų ir reguliarių pajamų, kad pragyventų LR. Teismas pažymi, jog šiuos pareiškėjo teiginius atmeta kaip nepagrįstus.

UTPĮ 62 straipsnio 4 dalis numato, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Aptartame teisinio reguliavimo kontekste, pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje privalėjo jame nurodytu laikotarpiu dirbti UAB ,,V“ arba pakeisti darbdavį tik gavęs atsakovo leidimą.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – aprašas) 129² punkte nustatyta, jog jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte ar 44¹ straipsnyje nurodytais pagrindais arba jeigu Migracijos departamentas priėmė Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje arba Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą leisti pakeisti darbdavį ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos ar nuo sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimo dienos (jeigu užsienietis nutraukia darbo sutartį su buvusiu darbdaviu) Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad VSDFV IS nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai.

Minėto aprašo 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

UTPĮ įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, UTPĮ nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Nagrinėjamu atveju, Atsakovas turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendime buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu, t. y. duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Pareiškėjas darbo sutarties su UAB „V“ nesudarė, jam nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis.

Pažymėtina, jog galiojantys teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas nebuvo įdarbintas bendrovėje ar pareiškėjui nebuvo mokamas mėnesinis darbo užmokestis, Migracijos departamentui nėra nustatyta ir besąlyginė pareiga kreiptis į užsieniečius dėl papildomų paaiškinimų gavimo. Vien faktas, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi, yra UTPĮ nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Atsakovo nustatytus faktus, todėl skundo argumentai, kad Atsakovas netinkamai įvertino faktus, vertintini kaip nepagrįsti.

Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamas Sprendimas priimtas remiantis objektyviais (iš oficialių šaltinių – Sodros informacinės sistemos – gautais) duomenimis, taikomos priemonės yra motyvuotos. Taip pat, ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks UTPĮ 26 straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Atsakovas laikėsi UTPĮ bei Aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas Sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Ginčijamas Sprendimas atitinka ir VAĮ nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.

LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (žr., pavyzdžiui, 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Vertinant ginčijamą Sprendimą šiuo aspektu, pažymėtina, kad aptartus LVAT praktikoje suformuotus reikalavimus minėtas Sprendimas taip pat atitinka.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2024 m. balandžio 23 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 24S106750, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760293451. Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tad pareiškėjas neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovas prašymų ir įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų atlyginimo klausimas nesvarstytinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo B. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo B. K. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Erminijus BaziulisRasa MilvydaitėEgidija Puzinskaitė