Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2019-07-10 · Administracinė byla Nr. A-4503-525/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-04-18Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-07-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-07-10
Bylos Nr.
A-4503-525/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04257-2018-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Milda Vainienė, Laimutis Alechnavičius (pran.)
Pareiškėjas
S. Z.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-4503-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04257-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2019 m. liepos 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. Z. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėja S. Z. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje (toliau – Ambasada) 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. (58.4.3.2)NV58-361 „Dėl sprendimo panaikinti Šengeno vizą“ (toliau – Sprendimas), kuriuo panaikinta 2018 m. vasario 8 d. išduota Šengeno viza.

2. Pareiškėja paaiškino, kad jog ji – Rusijos pilietė, ištekėjusi už Lietuvos Respublikos piliečio, su kuriuo 2018 m. rugsėjo 12 d. pirko butą Lietuvoje, susilaukė 2 nepilnamečių vaikų, kurie yra Lietuvos piliečiai. Sutuoktinis R. Z. (toliau – sutuoktinis) šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę Rusijoje, todėl ji yra vaikų įstatyminis atstovas Lietuvoje. Atsakovo sprendimas, pasak pareiškėjos, pažeidžia ne tik jos, bet ir vaikų I. Z. ir R. Z. (toliau – vaikai) teises.

3. Pareiškėja teigė, kad Šengeno vizą atvažiuoti į Lietuvą ji gavo 2018 m. vasario 8 d. Ji buvo išduota metams, tai daugkartinė viza. Kadangi vaikai nuo rudens atvyko kartu ir pradėjo lankyti mokyklą, pareiškėja kreipėsi ne kartą dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, nurodydama, jog turi du nepilnamečius vaikus, kurie yra Lietuvos piliečiai ir gyvena Lietuvoje. Lankydamasi bei siųsdama prašymus į Migracijos tarnybą, pridėdavo savo banko sąskaitų išrašus, jog turi pakankamą sumą pinigų jiems išlaikyti. Atkreipė dėmesį, kad vaikai mokykloje gauna nemokamą maitinimą, labai gerai mokosi. Teigė, kad, gaudama 2018 m. vasario 8 d. vizą, įrodė, jog turės lėšų atvažiuoti ir gyventi.

4. Pareiškėja nurodė, kad vaikai kreipėsi į Rusijos Federaciją dėl Rusijos pilietybių panaikinimo. Nuo 2018 m. lapkričio 28 d. jie yra tik Lietuvos piliečiai. Dieną prieš šią datą pareiškėjai žodžiu Migracijos tarnyboje Kaune suteikta informacija, jog jos Šengeno viza negaliojanti, pase įspaustas spaudas „Panaikinta“. Vėliau tik elektroniniu paštu gavo raštą, kuriame nurodyta bendro pobūdžio informacija, jog panaikinta viza, nes pareiškėja, neva, nepagrindė numatomo buvimo tikslo ir sąlygų. Pareiškėja skunde tvirtino, kad visuose prašymuose nurodė, jog atvykimo į Lietuvą tikslas yra dėl vaikų, Lietuvos piliečių, noro grįžti į tėvynę.

5. Pareiškėja nurodė, jog pagrįstai tikėjo, kad bus suteiktas leidimas, taip pat kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos (toliau – VMI) dėl individualios veiklos vykdymo, kad būtų dirbanti ir mokanti mokesčius, kad turėtų sveikatos draudimą, tačiau pati valstybė atsisakė leisti registruotis mokesčių mokėtoju, tuo pačiu susimokėti sveikatos draudimą. Pareiškėja nurodė, jog ši situacija susidarė dėl to, kad atsakovė neteikdavo pilnos informacijos arba ją teikdavo klaidingą.

6. Pareiškėja paaiškino, jog nesvarbu, kad yra Rusijos Federacijos pilietė, tačiau leidimą, tuo labiau vizą įvažiuoti į Lietuvą, gali gauti dėl to, jog tiek sutuoktinis, tiek vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Tvirtino, kad visa šeima turi teisę gyventi Europos Sąjungoje, Lietuvoje, nes jie yra Lietuvos piliečiai. Pareiškėja mano, jeigu turi teisę į nacionalinę vizą, turi teisę ir į Šengeno vizą, kurią gavo vien dėl to, jog tai patogesnis būdas gyventi Lietuvoje ir tuo metu taip atrodė tinkamiausia. Pareiškėja teigė, kad turimos vizos panaikinimas yra neadekvatus.

7. Pareiškėja teigė, jog Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – Ministerija, atsakovas) veiksmai per savo įgaliotą įstaigą Maskvoje – Ambasadą – yra antikonstituciniai, antiįstatyminė ir antivalstybinė veika, nes yra nukreipta netgi ne prieš ją, Rusijos pilietę, bet prieš nepilnamečius vaikus, Lietuvos piliečius. Ambasada neišsprendė, kaip vaikai vieni galės gyventi Kaune, eiti į mokyklą, jeigu jų motinai liepiama išvykti.

8. Pažymėjo, kad panaikinant vizą remtasi Šengenų sienų kodekso 32 straipsniu, o ne šio kodekso 34 straipsniu. Toks vizos panaikinimas, pareiškėjos nuomone, preziumuoja, jog ji, neva, vizą gavo nesąžiningu būdu. Pareiškėja nurodė, jog jai atsiųstas neautorizuotas ir nepasirašytas raštas, kuriame yra tik Lietuvos ambasados antspaudas ir data, o pareigūno, kuris priėmęs tokį sprendimą, vardo, pavardės ir pareigų nenurodyta. Raštas neatitinka Šengeno sienų kodekso, Vizų kodekso reglamentavimo. Akcentavo, kad Ministerijos darbo trūkumai netinkamai aiškinant pareiškėjai dėl kokių priežasčių jiems atsisako suteikti vizas, fiksuoti jau 2015 metais Seimo Kontrolierių įstaigos pažymoje Nr. 4D-2015/1-736. Pareiškėjai akivaizdu, jog atsakovė į minėto kontrolieriaus rekomendacijas neatsižvelgė. Pareiškėja tvirtino, kad dėl jos teisinės padėties valstybė pažeidė įstatymus, nes trukdė dirbti individualiai, pačiai susikurti darbo vietą. Panaikinant vizą apkaltino, jog ji neva nenurodė, kad turi pajamų. Pareiškėja paaiškino, kad Lietuvos pareigūnai nesilaikė Šengeno sienų ir Vizų kodeksų, juos pažeidė, pažeidė Vienos konvenciją dėl konsulinių santykių (1963), nes dokumento nepasirašė bei neautorifikavo. Tokiu būdu pareiškėja teigė, jog negaliojančio dokumento pagrindu jai kilo teisinės pasekmės. Pareiškėja paaiškino, kad pateikė įrodymus, jog pragyvens už 480 eurų per mėnesį, kad finansinė situacija yra geresnė negu penktadalio Lietuvos gyventojų, todėl tai negali būti priežastimi naikinti vizą. Vaikai maitinami valstybės lėšomis, nors ambasada vaikų klausimo iš viso nekėlė.

9. Atsakovas Ministerija su skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

10. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno ir Lietuvos Respublikos nacionalinės vizų išdavimą užsieniečiams, neatskleidžia ir iškraipo faktines bylos aplinkybes.

11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2018 m. vasario 8 d. kreipėsi į Ambasadą dėl vizos vykti į Lietuvą gavimo, prašyme nurodytas pagrindinis kelionės tikslas – šeimos ar draugų lankymas (21 punktas), leidžiant atvykti daug kartų (24 punktas), išduoti vizą, galiojančią nuo 2018 m. vasario 23 d. iki 2019 m. vasario 22 d., nedirbanti, laikino apgyvendinimo vietas – Vilnius, viešbutyje, kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengia pati prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo – grynieji pinigai. Ambasados konsulinis pareigūnas 2018 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai Šengeno vizą, galiojančią nuo 2018 m. vasario 23 d. iki 2019 m. vasario 22 d.

12. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje konsuliniam pareigūnui pakartotinai patikrinus Šengeno vizos išdavimo pareiškėjai pagrįstumą, t. y. numatomo jos vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų pagrindimą, nustatė, kad pareiškėja faktiškai nepagrindė numatomo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog, nors pareiškėja savo prašyme išduoti Šengeno vizą nurodė, jog jos kelionės tikslas – šeimos ar draugų lankymas, tačiau nepateikė jokio kvietimo, jos sutuoktinis dokumentų pateikimo metu jau nebuvo Lietuvos Respublikos rezidentas, nes 2017 m. liepos 13 d. jis deklaravo išvykimą iš Lietuvos į Rusijos Federaciją. Ministerija žinojo faktą, kad pastarasis atlieka bausmę Rusijos Federacijos įkalinimo įstaigoje. Tokiu būdu pareiškėja niekaip nepagrindė, kokius šeimos narius ar draugus Lietuvoje ketino lankyti. Taip pat nepagrindė buvimo sąlygų Lietuvoje. Prašyme išduoti Šengeno vizą pareiškėja nurodė, kad yra bedarbė, tačiau nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad turi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje. Be to nepateikė įrodymų, kad turi tinkamą ir galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. Ambasados konsulinis pareigūnas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a) punkto ii), iii) ir vii) papunkčiais, Sprendimu panaikino jai išduotą Šengeno vizą.

13. Atsakovas nurodė, kad Ministerijos konsulinis pareigūnas teisingai įvertino surinktus duomenis bei susiklosčiusią teisinę situaciją, nes pareigūnui pakartotinai svarstant pareiškėjos prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo bei pateiktus vykimo tikslą ir buvimo sąlygas pagrindžiančius dokumentus kilo pagrįstos abejonės dėl jos vykimo į Lietuvą tikrojo tikslo ir buvimo sąlygų, dėl jos ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, todėl Ministerijos konsulinis pareigūnas turėjo teisę priimti Sprendimą panaikinti pareiškėjai išduotą vizą. Atsakovas teigė, jog pareiškėja yra neteisi, teigdama, jog ji konsului pateikė pakankamus dokumentus, įrodančius vykimo į Lietuvą tikslą ir buvimo sąlygas. Ministerija nurodė, kad pareiškėja nepaisė teisės normų reikalavimo, jog pats prašantis vizą išduoti asmuo privalo pateikti reikiamus, patikimus ir objektyvius įrodymus apie buvimo Lietuvoje, kaip ES šalyje, tikslą, pagrindžiančius buvimo Lietuvoje, kaip ES šalyje, sąlygas, dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.

14. Atsakovas teigė, kad pareiškėja netinkamai aiškina teisės normas bei teisminėje praktikoje suformuotas taisykles, kuriose nustatyta konsulo diskrecija vertinti pareiškėjų pateiktus dokumentus, o konsului kilus pagrįstoms abejonėms, priimti sprendimą atsisakyti išduoti vizą arba panaikinti jau išduotą vizą. Teigė, kad Sprendimą priėmė kompetentingas administravimo subjektas ir jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nes Ministerijos konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjos prašymo dėl vizos išdavimo kartu su visa surinkta informacija pagrįstumą ir Šengeno vizos išdavimo pagrįstumą, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, nes informacija, kuri pareiškėjos buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, buvo prieštaringa, todėl Ministerijos konsulinis pareigūnas turėjo teisę panaikinti pareiškėjai išduotą Šengeno vizą.

II.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Šalies argumentai

16. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2018 m. vasario 8 d. kreipėsi į Ambasadą su prašymu išduoti Šengeno vizą. Pildydama specialios formos prašymą išduoti Šengeno vizą, nurodė, kad kelionės tikslas – šeimos ar draugų lankymas (21 punktas), leidžiant atvykti daug kartų (24 punktas), vizą, galiojančią nuo 2018 m. vasario 23 d. iki 2019 m. vasario 22 d. (29 punktas), nedirbanti (19 punktas), laikino apgyvendinimo vietas – Vilnius, viešbutyje (31 punktas), kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengia pati prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo – grynieji pinigai (32 punktas). Pareiškėja su prašymu pateikė sutuoktinio paso kopiją, santuokos liudijimo kopiją, savo paso kopiją. Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje konsulinis pareigūnas 2018 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai Šengeno vizą, galiojančią nuo 2018 m. vasario 23 d. iki 2019 m. vasario 22 d. Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje konsulinis pareigūnas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a) punkto ii), iii) ir vii) papunkčiais, 2018 m. lapkričio 27 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjai išduotą Šengeno vizą. Sprendime nurodė, kad Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje konsuliniam pareigūnui pakartotinai patikrinus Šengeno vizos išdavimo pareiškėjai pagrįstumą, t. y. numatomo jos vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų pagrindimą, pareigūnas nustatė, kad pareiškėja faktiškai nepagrindė numatomo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų. Pareiškėja prašyme išduoti Šengeno vizą nurodė, jog jos kelionės tikslas – šeimos ar draugų lankymas, tačiau nepateikė jokio kvietimo; pareiškėjos sutuoktinis dokumentų pateikimo metu jau nebuvo Lietuvos Respublikos rezidentas, nes 2017 m. liepos 13 d. jis yra deklaravęs išvykimą iš Lietuvos į Rusijos Federaciją; be to, žinomas faktas, kad jis atlieka bausmę Rusijos Federacijos įkalinimo įstaigoje. Tokiu būdu, pareiškėja niekaip nepagrindė, kokius šeimos narius ar draugus Lietuvoje ketino lankyti; nepagrindė buvimo sąlygų Lietuvoje. Prašyme išduoti Šengeno vizą nurodė, kad yra bedarbė, tačiau nepateikė dokumentų, įrodančių, kad turi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje; pareiškėja nepateikė įrodymų, kad turi tinkamą ir galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu.

Žemesnės instancijos teismas

17. Teismas nurodė, kad vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. Reglamentu (EB) Nr. 810/2009 patvirtintas Vizų kodeksas (toliau – Vizų kodeksas), kurio 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtina, kad ne ilgiau kaip tris mėnesius per šešių mėnesių laikotarpį trunkančiam buvimui trečiųjų šalių piliečiams nustatoma sąlyga, kad jie turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų. Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalis nustato, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje nustatyta, kad vizą išduoti atsisakoma, jei užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų (iii papunktis); nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama (vii papunktis). Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą. Vizų kodekso 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viza panaikinama, kai paaiškėja, kad tos vizos išdavimo metu nebuvo patenkintos vizos išdavimo sąlygos, visų pirma jei yra rimtų priežasčių manyti, kad viza buvo gauta nesąžiningu būdu. Paprastai vizą panaikina valstybės narės, kuri išdavė vizą, kompetentingos institucijos. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl vizos panaikinimo ar atšaukimo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą.

18. Teismas pažymėjo, kad Vizų kodekso preambulės 3 straipsnyje viena svarbiausių vizų politikos sričių nurodo neteisėtos imigracijos sustabdymą. Be to, Vizų kodekse prašymų gauti vizą nagrinėjimo vieni iš pagrindinių kriterijų yra tai, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų. Prašymų dėl vizos išdavimo nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į Šengeno valstybes nares ir juose įsikurti. Todėl reikia ypatingo budrumo bendraujant su „rizikos grupėms” priklausančiais asmenimis, bedarbiais, neturinčiais nuolatinių pajamų ir daug dėmesio skiriama neteisėtos migracijos pavojaus vertinimui. Teismas nurodė, kad skundžiamu Sprendimu, pareiškėjai viza panaikinta tuo pagrindu, kad ji nepagrindė numatomo buvimo tikslo ir sąlygų, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad turi pragyvenimo lėšų ir galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. Pareiškėjai buvo įteiktas standartinės formos sprendimas ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus.

19. Teismas pažymėjo, kad priimant sprendimą neišduoti vizos, naudojama standartinė forma, kurioje nepateikiama išsami informacija apie nustatytas aplinkybes. Asmuo apie tai yra informuojamas naudojant nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai. Ambasados konsulinis pareigūnas – antroji sekretorė – priėmė motyvuotą sprendimą, kuriame išdėstė detalius argumentus, pagrindžiančius sprendimą panaikinti Šengeno vizą. Teismas darė išvadą, kad Sprendimas buvo priimtas įvertinus pareiškėjos prašymą ir su juo pateiktus dokumentus. Toks vertinimas yra konsulinio pareigūno diskrecija.

20. Teismas nurodė, kad būtent asmeniui, siekiančiam gauti vizą, kyla pareiga pateikti Ambasadai išsamią ir tikslią informaciją apie savo kelionės tikslus, tačiau iš pareiškėjos pateiktų dokumentų matyti, kad ji nepagrindė deklaruoto atvykimo į Lietuvą tikslo, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad turi pragyvenimo lėšų ir kad turi tinkamą ir galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. Tokių dokumentų ji Ambasadai nebuvo pateikusi.

21. Teismas vertino, jog aplinkybė, kad pareiškėja įsigijo nekilnojamąjį turtą, rodo, jog ji pažeidė vizos išdavimo tvarką. Pažymėjo, kad nurodyto tikslo – šeimos ar draugų lankymas – nepagrindė jokiais duomenimis. Toks tikslas negali būti siejamas su nuolatiniu pareiškėjos gyvenimu Lietuvoje, t. y. būsto įsigijimas ar vaikų išleidimas į mokyklą. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėja asmeniškai pateikė prašymą išduoti vizą ir Sprendimu ji buvo panaikinta, todėl jos skunde nurodyti argumentai, susiję su vaikais, šeimos susijungimo teise, neturi teisinės reikšmės ir jų nevertino. Teismas sprendė, kad pareiškėjos skundo argumentai, jog jai netinkamą informaciją pateikė Ambasada, yra lakoniški ir neaišku, kokią neteisingą ar klaidinančią informaciją jai suteikė.

22. Teismo nurodė, kad pareiškėjos pateikti dokumentai negali būti laikomi pagrindžiančiais jos atvykimo tikslą ir sudarantys pagrindą naikinti Sprendimą. Akcentavo, kad pareiškėjos pateikti dokumentai su prašymu išduoti iš vizą yra ginčui reikšmingi ir aktualūs iki priimant Sprendimą. Visuma nustatytų aplinkybių patvirtina, kad konsulinis pareigūnas turėjo teisę peržiūrėti pareiškėjai išduotą vizą ir, nustatęs Vizų kodekso 32 straipsnyje egzistuojančias sąlygas, turėjo teisę panaikinti išduotą Šengeno C vizą. Teismas sprendė, kad pareiškėja pažeidė vizos išdavimo nustatytas sąlygas, t. y. ji deklaravo tikslą aplankyti šeimą ir draugus, tačiau realiai siekė apsigyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. įsigijo nekilnojamąjį turtą, vaikus leido į mokyklą Lietuvoje. Pažymėjo, kad pareiškėjos skundo argumentai dėl pažeistų vaikų teisių yra teisiškai nereikšmingi šiam ginčui ir nekeičia jo esmės.

23. Teismas sutiko su konsulinio pareigūno padarytomis išvadomis ir vertinimu, t. y. pareigūnui pakartotinai svarstant pareiškėjos prašymą išduoti Šengeno vizą bei su juo pateiktus vykimo tikslą ir buvimo sąlygas pagrindžiančius dokumentus, kilo pagrįstos abejonės dėl jos vykimo į Lietuvą tikrojo tikslo ir buvimo sąlygų, dėl jos ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo pabaigos, todėl konstatavo, kad konsulinis pareigūnas turėjo teisę priimti Sprendimą panaikinti pareiškėjai išduotą vizą.

24. Teismas pažymėjo, kad šiuo metu jau yra pasibaigęs išduotos vizos galiojimo terminas, t. y. ji galiojo iki 2019 m. vasario 22 d. ir atkreipė dėmesį, kad pareiškėja turi teisę Lietuvoje apsigyventi ir kitais teisės aktuose nustatytais pagrindais.

III.

25. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

26. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad ji kartu su sutuoktiniu (jo įgaliojimu) turėjo teisę įsigyti nekilnojamojo turto šeimos poreikiams, jis buvo registruotas Lietuvoje. Pareiškėja patvirtina, jog ji nori ir norėjo teisėtai ir nuolat apsigyventi Lietuvoje su savo šeima, tačiau nesutinka, kad toks jos noras gali prieštarauti Šengeno vizos išdavimui, būti argumentu jos neišduoti ar panaikinti.

Šalies argumentai

27. Pareiškėja nesutinka, kad vaikų teisės šiame sprendime yra nereikšmingos ir atkreipia dėmesį, kad vaikai turėjo teisę mokytis Lietuvoje. Pareiškėja nurodo, kad vaikai lankė mokyklą Lietuvoje ir gyveno Kaune, o pareiškėja juos, kaip šeimos narius, lankė. Pareiškėja teigia, kad ji turėjo pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje, šeimos narių gyvenimas Lietuvoje buvo aprūpintas.

28. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad teismo sprendime keliamos abejonės dėl jos atvykimo į Lietuvą tikslo ir ketinimo neišvykti iki vizos galiojimo pabaigos, o tai, pareiškėjos vertinimu, nesuderinama su teismo sprendime nurodytu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtintas būtinumas objektyviais faktais ir duomenimis pagrįsti ir motyvuoti sprendimus. Pareiškėja pažymi, kad ji su viza atvyko į Lietuvą 2018 m. vasario 26 d. ir išvyko iš jos 2018 m. kovo 9 d., taip pat buvo atvykusi 2018 m. rugsėjo 2 d.

Šalies argumentai

29. Pareiškėja nurodo, kad jos suteiktos informacijos (įrodymai, kad turės lėšų gyventi Lietuvoje mokant grynaisiais pinigais, tikslas – šeimos ir draugų lankymas, vaikų, kaip Lietuvos piliečių, pasai) pakako 2018 m. vasario 8 d. priimti sprendimui išduoti jai Šengeno vizą, nekilo abejonių dėl galimo tikslo pažeisti Lietuvos įstatymus. Ambasados darbuotojai neprašė suteikti papildomos informacijos (sveikatos draudimo ir kt.). Pareiškėjos vertinimu, jei Ambasada padarė klaidą, tai ne pareiškėjos kaltė. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad pagal Ambasados sekretorės abejones, viza pareiškėjai buvo panaikinta likus keturioms dienoms iki jos galiojimo pabaigos.

30. Pareiškėja teigia, kad teismas sprendime neįvertino visų faktų ir dokumentų, neatkreipė dėmesio į Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, žmogaus ir vaikų teises, nesuteikė galimybės pareiškėjai tiesiogiai pasisakyti (atsisakyta video konferencijos), tokiu būdu užkertant kelią į teisingą bylos išnagrinėjimą ir gynybą. Pareiškėja pažymi, kad teismas neatsižvelgė ir į ją atstovavusią advokatę, skundžiamame sprendime neaptarė nei vieno jos argumento, o sprendimo šioje nesudėtingoje byloje reikėjo laukti penkis mėnesius.

31. Pareiškėja teigia, kad teismo sprendime klaidingai nurodoma, kad, pareiškėjos teigimu, vaikai negali gyventi Rusijoje (nes panaikinta Rusijos pilietybė), o ji negali gyventi Lietuvoje (nes panaikinta viza, ji įtraukta į „juodąjį“ sąrašą, draudžiant atvykti į Lietuvą iki 2020 m. birželio 5 d.) ir atkreipia dėmesį į Migracijos departamento raštą, iš kurio turinio aišku, kad Migracijos departamentui buvo žinoma jos teisėta padėtis Lietuvoje ir kuriame nurodyta, kad įvertinus pateiktuose dokumentuose esančią informaciją bei tai, kad pareiškėjos nepilnamečiai vaikai yra Lietuvos piliečiai, ji galės kreiptis dėl dokumento, suteikiančio teisę gyventi Lietuvoje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

32. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos federacijoje 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo panaikinti 2018 m. vasario 8 d. išduotą Šengeno vizą teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos S. Z. skundą dėl ginčijamo Sprendimo atmetė, byloje nustatytų aplinkybių pagrindu padaręs išvadą, kad Ambasada pagrįstai panaikino pareiškėjai Šengeno vizą, nes pareiškėja nepagrindė numatomo buvimo Lietuvoje tikslo ir sąlygų, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad turi pragyvenimo lėšų ir galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjai buvo įteiktas standartinės formos sprendimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.). Taigi patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai pagrindė ir motyvavo priimtą sprendimą, todėl pritardama sprendime nurodytiems motyvams jų nekartoja, tik juos papildo.

36. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2018 m. vasario 8 d. kreipėsi į Ambasadą su prašymu išduoti Šengeno vizą. Pildydama specialios formos prašymą išduoti Šengeno vizą, pareiškėja nurodė, kad kelionės tikslas – šeimos ar draugų lankymas (21 punktas), leidžiant atvykti daug kartų (24 punktas), vizą, galiojančią nuo 2018 m. vasario 23 d. iki 2019 m. vasario 22 d. (29 punktas), nedirbanti (19 punktas), laikino apgyvendinimo vietas – Vilnius, viešbutyje (31 punktas), kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengia prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo – grynieji pinigai (32 punktas). Pareiškėja su prašymu pateikė sutuoktinio paso kopiją, santuokos liudijimo kopiją, savo paso kopiją. Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje konsulinis pareigūnas 2018 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai Šengeno vizą, galiojančią nuo 2018 m. vasario 23 d. iki 2019 m. vasario 22 d.

37. Ambasada, pakartotinai patikrinus Šengeno vizos pareiškėjai išdavimo pagrįstumą, skundžiamu 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą Šengeno vizą, nustačiusi, kad pareiškėja faktiškai nepagrindė numatomo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų: pareiškėja prašyme nurodė, jog jos kelionės tikslas – šeimos ar draugų lankymas, tačiau nepateikė jokio kvietimo; pareiškėjos sutuoktinis dokumentų pateikimo metu jau nebuvo Lietuvos Respublikos rezidentas, nes 2017 m. liepos 13 d. jis yra deklaravęs išvykimą iš Lietuvos į Rusijos Federaciją; be to, žinomas faktas, kad jis atlieka bausmę Rusijos Federacijos įkalinimo įstaigoje. Tokiu būdu, pareiškėja niekaip nepagrindė, kokius šeimos narius ar draugus Lietuvoje ketino lankyti; nepagrindė buvimo sąlygų Lietuvoje. Pareiškėja prašyme išduoti Šengeno vizą nurodė, kad yra bedarbė, tačiau nepateikė dokumentų, įrodančių, kad turi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje; pareiškėja nepateikė įrodymų, kad turi tinkamą ir galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu.

38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vizų kodekso preambulės 3 straipsnyje įtvirtinta viena svarbiausių vizų politikos sričių yra neteisėtos imigracijos sustabdymas. Diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę, patikrindama, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka teisės aktuose nustatytas atvykimo sąlygas ir ypatingą dėmesį skiria įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Prašymų dėl vizos išdavimo nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į Šengeno valstybes nares ir jose įsikurti. Pareiškėja apeliaciniame skunde neslepia savo noro teisėtai ir nuolat apsigyventi Lietuvoje su savo šeima, tačiau nėra teisinio pagrindo sutikti su jos argumentu, kad toks noras gali prieštarauti Šengeno vizos išdavimui. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad pareiškėja, įsigydama nekilnojamojo turto, leisdama vaikus į mokyklą Lietuvoje, pažeidė vizos išdavimo nustatytas sąlygas ir nors deklaravo tikslą aplankyti šeimą ir draugus, tačiau realiai siekė apsigyventi Lietuvoje. Toks pareiškėjos siekis ir noras gali būti įgyvendintas kituose teisės aktuose nustatytais pagrindais.

39. Vizų kodekso 4 straipsnio 1-4 dalyse išvardintos kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su šio kodekso taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu, siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardintais pagrindais. Net ir patenkinus prašymą išduoti vizą, kompetentingų institucijų kompetencija tuo nesibaigia. Viza panaikinama, kai paaiškėja, kad tos vizos išdavimo metu nebuvo patenkintos vizos išdavimo sąlygos, visų pirma jei yra rimtų priežasčių manyti, kad viza buvo gauta nesąžiningu būdu. Paprastai vizą panaikina valstybės narės, kuri išdavė vizą, kompetentingos institucijos (Vizų kodekso 34 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į tai, kad reikia ypatingo budrumo bendraujant su „rizikos grupėms” priklausančiais asmenimis, bedarbiais, neturinčiais nuolatinių pajamų bei į byloje nustatytas reikšmingas su pareiškėja susijusias aplinkybes (pvz., bedarbė, įsigijo nekilnojamojo turto) darytina išvada, kad Ambasada pagrįstai pakartotinai patikrino Šengeno vizos išdavimo pareiškėjai pagrįstumą ir nustačiusi vizos išdavimo sąlygų neatitikimą, ją panaikino.

40. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent asmeniui, siekiančiam gauti vizą, kyla pareiga pateikti Ambasadai išsamią ir tikslią informaciją apie savo kelionės tikslus, todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas dėl to, kad Ambasada neprašė suteikti papildomos informacijos atmetamas kaip nepagrįstas. Be to, pareiškėjos nurodytų argumentų kontekste akcentuotina, kad konkrečiu atveju yra reikšmingi ir vertintini įrodymai bei informacija, kurie buvo pateikti ir nustatyti prašymo dėl vizos išdavimo nagrinėjimo metu ir vėliau buvo pagrindas priimti ginčijamą Ambasados Sprendimą.

41. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neįvertino visų faktų ir dokumentų, užkirto kelią į teisingą bylos išnagrinėjimą ir gynybą. Šie pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra neatitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų. Teismas įrodymus vertina pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatytą įrodymų vertinimo taisyklę, kurios taikymo negali saistyti bylos proceso dalyvių nuomonė dėl įrodymų vertinimo. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pasirinkdamas bylos nagrinėjimo modelį nepalankų ar nesuprantamą pareiškėjai, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių pareiškėjos pateiktų aplinkybių.

42. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi teisingam bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

43. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, priimtas teisingai įvertinus byloje esančius įrodymus ir tinkamai pritaikius materialinės teisės normas. Sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos S. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRomanas KlišauskasMilda Vainienė