- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-12-02
- Bylos Nr.
- Iv-505-562/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01960-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rosita Patackienė
- Pareiškėjas
- V. J.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rosita Patackienė, sekretoriaujant Astai Statkevičienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. prašymą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. J. prašo priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 31 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. 2 461,32 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį. V. J. taip pat prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą. Prašyme (b. l. 1-3) paaiškino, kad dirba Vilniaus AVPK Švenčionių rajono policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto pareigose. Pagal iki 2007 m. spalio 1 d. galiojusią Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakciją, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių buvo priemokos ir priedai, kurių suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Lietuvos Respublikos Seimas 2007 m. birželio 7 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo bei papildymo ir Įstatymo papildymo 22¹, 48¹, 50¹ straipsniais įstatymą, kuris su tam tikromis išimtimis įsigaliojo 2007 m. spalio 1 d. Šio įstatymo 11 str. buvo papildyta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. redakcija). Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. 1 p.; 2002 m. balandžio 23 d. redakcija) bei nebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. 5 p.; 2007 m. birželio 7 d. redakcija), tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, išliko.Nurodė, kad taikant minėtą teisinį reguliavimą, jam nuo 2006 m. sausio 31 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo neišmokėta 2 461,32 Lt priemokų ir priedų. Šie priedai ir priemokos yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, jog minėtas reguliavimas yra neteisėtas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. Al-638/2005 nurodė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 konstatavo, jog tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisiną prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos vidaus tarnybos pareigūnas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Šioje byloje nėra ginčo, jog pareiškėja atliko savo, kaip pareigūno pareigas, už kurių atlikimą nebuvo teisingai atlyginta. Taigi būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą inter alia darbo, poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, papildomų užduočių viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Pažymi, kad kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo pažeistų teisių net ir tada, jei jis į teismą kreipiasi po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu priėmimo, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A8-648-06, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. Al2-219/2004, Al-638/2005). Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 298 str. numatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Pagal šį straipsnį, jeigu darbuotojas turi teisę į darbo užmokestį ar kitokias išmokas už daugiau nei trejus metus, jis gali pasirinkti jam finansiškai palankiausią trejų metų laikotarpį, kadangi toks draudimas nėra numatytas. Analogiškai minėtą straipsnį taiko ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priteisdamas pareiškėjui darbo užmokestį už trejus kalendorinius metus, juos skaičiuoja atgal ne nuo kreipimosi su skundu į teismą dienos, bet nuo pareiškėjo skunde nurodytos paskutinės laikotarpio, už kurį jis prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, dienos (2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009, 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1030/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-850/2009, 2010 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje A143-57/2010). Pagal pateiktus darbdavio Vilniaus AVPK suvestinio atsiskaitymo lapelius, paskutinį kartą atsakovas pareiškėjui neišmokėjo viso darbo užmokesčio 2008 m. gruodžio 31 d. Todėl priteistina darbo užmokesčio dalis apskaičiuotina už paskutinius iki pastarojo laikotarpio (t. y. 2008 m. gruodžio 31 d.) trejus metus, o šiuo atveju nuo 2006 m. sausio 31 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Nurodo, kad darbo užmokesčio nepriemokos už 2006 m. bei už 2007 m. sausio, balandžio ir gegužės mėn. (1081,74 Lt) patenka į ieškinio senatį, todėl prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymi, kad administracinėse bylose, kuriose darbo užmokesčio nemokėjimas buvo susijęs su antikonstitucinio teisės akto taikymu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį terminą atnaujino (A-1285/2009, A-969/2009, A-159/2010). Kadangi tokios aplinkybės buvo taikomo aukštos kvalifikacijos teisėjų bylose, tai nepažeidžiant asmenų lygiateisiškumo principo, analogiškos nuostatos taikytinos ir šioje byloje, sprendžiant senaties termino atnaujinimo klausimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareigūnų darbo užmokesčio teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, mano, kad ieškinio senaties terminas, numatytas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d., atnaujintinas.
Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam buvo pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o taip pat taikyti senatį už 2006 metus bei 2007 m. sausio-gegužės mėn. Patenkinus pareiškėjo prašymą, sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Atsakovas Vilniaus apskrities VPK taip pat prašė pašalinti jį iš atsakovų bei stabdyti bylos nagrinėjimą, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą Nr. 43/2010. Atsiliepime (b. l. 11-15) paaiškino, kad šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas yra Vilniaus AVPK pareiškėjui taikomų apribojimų išmokant darbo užmokestį teisėtumas. Atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kurio funkcijas, teises bei pareigas reglamentuoja konkrečios teisės normos, šiuo atveju susijusios su darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, todėl Vilniaus AVPK veiksmų teisėtumas turi būti nustatytas jų atitikties įstatymų reikalavimams atžvilgiu, t. y. nustatant, ar Vilniaus AVPK pažeidė įstatymų, reglamentuojančių darbo apmokėjimo tvarką, nuostatas. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nustato pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus. Viena iš valstybės tarnautojų teisių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16 str., yra gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą darbo užmokestį. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 str. statutiniams valstybės tarnautojams yra taikoma Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23-26 str. nustatyta darbo apmokėjimo tvarka. Remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str., valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga (pagrindinis atlyginimas), priedai ir priemokos (papildomi uždarbiai). Aptariamo straipsnio 2 d. buvo įtvirtinta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Šioje byloje kilo ginčas dėl 70 procentų taikomo apribojimo. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2005 m. gegužės 13 d. ataskaitoje Nr. 1030-2-27 buvo nurodytas trūkumas dėl 70 procentų ribojimo netaikymo, t. y. „Eskortavimo rinktinėje, Vilniaus m. VPK ir Utenos rajono policijos komisariate nesilaikant Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatų, kai kuriems statutiniams valstybės tarnautojams priedų ir priemokų suma viršijo 70 procentų pareiginės algos“ (Valstybinio audito ataskaitos 7 psl.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymo 20 str. nuostatomis, audituotas subjektas per trisdešimt kalendorinių dienų ar per kitą valstybės kontrolieriaus ar jo pavaduotojų nustatytą terminą, bet ne trumpesnį kaip trisdešimt kalendorinių dienų, informuoja Valstybės kontrolę apie sprendime nurodytų teisės aktų pažeidimų pašalinimą, nurodymų, teikimų ir siūlymų vykdymą, privalėjo nustatytus trūkumus ištaisyti. Vilniaus AVPK apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. Nurodo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas byloje Nr. 51 /01 -26/02-19/03-11 /03-26/03-27/03). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo, kad valstybės tarnautojų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą reiškia ir tai, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena pagrindinių prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas įstatymu. Teisingo apmokėjimo už darbą principas nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą formas ar įvairias darbo užmokesčio sudedamąsias dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarime nurodė, jog nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymų leidėjo konstitucinė priedermė. Tai, jog prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A5-264/2003). Vilniaus AVPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais, kadangi jie turi būti taikomi kol neteks galios arba tol, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nebus konstatuota, kad jie prieštarauja Lietuvos Respublikso Konstitucijai. Kadangi Vilniaus AVPK, mokėdamas priedus ir priemokas pareiškėjui, nepažeidė nė vieno teisės akto, Vilniaus AVPK veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu, ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima. Vilniaus AVPK sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas. Tokia teisės aiškinimo be taikymo praktika pateikiama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-256/2008).
Valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį (Lietuve Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-22/03-26/03-27/03). Vilniaus AVPK įgaliotas išmokėti atlyginimą pagal iš biudžeto skirtus asignavimus. Atkreipia dėmesį, į tai, kad, remiantis Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 4 str. 1 d., str., 7 str., Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 8 str., Vilniaus AVPK skiriamų valstybės biudžeto asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kuris turi tam tikras įstatymų numatytas teises ir pareigas, susijusias su biudžeto asignavimų lėšų panaudojimo organizavimu. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. sausio 7 d. raštu Nr. 5-S-93 informavo, kad kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų, todėl tokių išmokų priteisimo atveju, policijos įstaiga šias sumas dengtų iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl to susidarytų dar didesnis lėšų trūkumas galintis sąlygoti paties bei kitų įstaigos darbuotojų atlyginimų išmokėjimo klausimą.Valstybės tarnautojų profesinė veikla turi būti atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, biudžete turi būti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui. Šių metų patvirtintame biudžete policijos įstaigoms nėra numatytos lėšos darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 32 str. 70 procentų ribojimo atveju lėšos (jei tokios lėšos buvo sutaupytos) būtų buvusios grąžintos į biudžetą. Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Vilniaus AVPK, tuo pačiu turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingus asignavimus.Pažymi, kad Lietuvos valstybė, kaip valstybės tarnautojo darbdavys, klausimą dėl lėšų grąžinimo turėtų spręsti atskiru sprendimu kaip analogiją imant 2006 m. liepos 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 720 „Dėl valstybės tarnautojams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo taisyklių patvirtinimo“. Mano, kad Vilniaus AVPK šioje byloje yra netinkamas atsakovas. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu kasmet yra patvirtinami Vilniaus AVPK skiriami asignavimai, tarp jų – išlaidoms (atskirai – darbo užmokesčiui) ir turtui įsigyti. Vilniaus AVPK, būdamas asignavimų valdytojas, yra įpareigojamas naudoti jam skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 27 str. 1 d. numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Pagal galiojančius teisės aktus, Vilniaus AVPK, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus AVPK, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencijai. Mano, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Kad tokio pobūdžio bylose atsakove turi būti traukiama Lietuvos valstybė patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, „plenarinė sesija pažymi, kad vienas iš ginčo materialinių teisinių santykių subjektų yra Valstybė - Lietuvos Respublika. Nors Valstybė nagrinėjamos bylos procesiniuose dokumentuose nėra tiesiogiai dalyvaujančiu byloje asmeniu ir šia prasme dalyvaujantys byloje asmenys nėra tiksliai identifikuoti, tačiau plenarinė sesija, atsižvelgdama į tai, kad dalyvaujantis byloje asmuo yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kuri yra viena iš valstybės valdžią vykdančių institucijų ir kuri tokiose kaip nagrinėjama bylose pagal 2001 m. CK 6.273 str. analogiją atstovauja Valstybei <....>. Valstybės, kaip dalyvaujančio byloje asmens, įtraukimo dalyvauti byloje klausimas spręstinas pagal 2002 m. CPK 45 straipsnio nuostatas <...>“ bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756- 1285/2009, todėl pareiškėjas turėtų tikslinti šalis šioje byloje. Pareiškėjas prašo priteisti 2 461,32 Lt iš atsakovo darbo užmokesčio nepriemoką. Iš pateiktų suvestinių atsiskaitymo lapelių matyti, kad 2006 m. pareiškėjui 70 procentų ribojimas buvo taikytas (sausio, vasario, balandžio, gegužės, liepos, spalio gruodžio mėn.) 581,05 Lt sumai. 2007 m. pareiškėjui 70 procentų ribojimas buvo taikytas (sausio, balandžio-birželio, rugpjūčio, rugsėjo, gruodžio mėnesiais) 644,01 Lt sumai. 2008 m. pareiškėjui 70 procentų ribojimas buvo taikytas (rugpjūčio, rugsėjo, lapkričio, gruodžio mėn.) 1 236,26 Lt sumai. Iš viso – 2 461,32 Lt. Reikalavimams dėl darbo užmokesčio ar kitų socialinių garantijų išmokų priteisimo taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis trijų metų senaties terminas. Pareiškėjas prašo priteisti dalį lėšų, kurios buvo atskaitytos (neišmokėtos) 2006 m. (sausio, vasario, balandžio, gegužės, liepos, spalio–gruodžio mėn.) 581,05 Lt sumai bei 2007 m. (sausio, balandžio, gegužės mėnesiais) 500,69 Lt, iš viso 1081,74 Lt Šioje skundo dalyje pareiškėjas yra praleidęs senaties terminą skundui paduoti, nes į teismą kreipėsi ne anksčiau kaip 2010 m. birželio 18 d., o tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 d. 6 p. sudaro pagrindą bylos nutraukimui. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. spalio 14 d. priėmė nutarimą Nr. 1295 „Dėl ekonominio sunkmečio“, kuriame konstatuojama, kad 2008 m. pabaigoje prasidėjo precedento neturintis ekonomikos sunkmetis, nulemtas pasaulinės ekonomikos ir finansų krizės. Vilniaus AVPK yra įgaliotas išmokėti darbuotojams darbo užmokestį pagal iš biudžeto skirtus asignavimus. Papildomų lėšų šių metų Vilniaus AVPK biudžete nenumatyta. 2010 m. sausio 7 d. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos rašte Nr. 5-S-93, nurodyta, kad tokių išmokų priteisimo atveju, policijos įstaiga šias sumas turės dengti iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trūkumas galintis sąlygoti paties pareiškėjo ir kitų įstaigos darbuotojų atlyginimų išmokėjimo klausimą. 2010 m. gegužės 17 d. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštu Nr. 5-S-2855 pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gegužės 3 d. pasitarimo protokolo išrašą Nr. 32 „Dėl vidaus tarnybos ir Kalėjimų departamento sistemos pareigūnams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies“, kurio 2 p. yra numatyta, kad 2010 m. valstybės biudžete šiam tikslui nenumatyta, pavesti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teismuose atstovaujantiems asmenims prašyti teismų, kad sprendimų vykdymas būtų atidėtas vieniems metams ir nesumokėta darbo užmokesčio dalis būtų priteisiama ne daugiau kaip už trejus metus nuo kreipimosi į teismą dienos. Vilniaus AVPK viršininkas 2010 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 10-S-9655 taip informuoja, kad skirto finansavimo 2010 m. nepakanka darbuotojų darbo užmokesčiui. Dėl visuotinai žinomos aplinkybės apie Lietuvos valstybės sunkią finansinę padėtį bei pateiktą informaciją apie Vilniaus AVPK finansinę padėtį, tuo atveju, jeigu teismas patenkintų pareiškėjo skundą, prašome, atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams. Atsakovas taip pat prašė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą Nr. 43/2010.
Teismo posėdyje atsakovo atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą institucijai buvo pranešta tinkamai.
Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė. Institucijos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui dirbant Vilniaus AVPK Švenčionių rajono policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto pareigose, už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 31 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., apskaičiuojant priedus bei priemokas jam buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, ir dėl to jam buvo neišmokėta priedų ir priemokų 2 461,32 Lt (b. l. 4-6).
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos. 2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Šis nustatytas teisinis reguliavimas aktualus nagrinėjant pareiškėjo prašymo pagrįstumo klausimą, kadangi vadovaujantis juo buvo apribotas išmokamų priedų ir priemokų dydis ir jis negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal teismui teikiamas pažymas apie pareiškėjui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2006 m. sausio mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio pareiškėjui ribojant priedus ir priemokas nesumokėta 2461.32 Lt.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos ) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio teismo nutarime buvo konstatuota, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nesant nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą maksimalią mokėtiną ribą, pažeistos Konstitucijos nuostatos. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Kolegija taip pat pabrėžė, kad pažeista teisė teismo turi būti ginama, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t.y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 ir 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 yra konstatavusios, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti kad įstatymo nuostatos ribojant pareiškėjui mokamus priedus ir priemokas yra įvykdytos iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo (2009 m. gruodžio 15 d. Valstybės žinios, 2009-12-15, Nr. 148-6632), o Konstitucijai prieštaravęs aktas negali būti taikomas tik į ateitį, kaip tai numatyta Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje. Sprendimas dėl pareiškimo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Konstitucinio teismo nutarimas priimtas 2009 m. gruodžio 11 d. (paskelbtas 2009 m. gruodžio 15 d. Valstybės žinios, 2009-12-15, Nr. 148-6632), todėl yra išlikusi galimybė teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius bei teisiniai santykiai tarp ginčo šalių dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo nėra pasibaigę.
Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK). DK 27 str. 2 d. nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).
LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjams turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 str. (2009-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009-08-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009 ir kt.). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, DK 298 str. imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui neišmokėti priedai ir priemokos, dėl kurių reiškiami reikalavimai, laikotarpiu nuo 2006 m. sausio mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio. Tokiu būdu laikotarpis, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, neviršija imperatyvaus DK nustatyto trejų metų termino. Kartu pažymėtina, kad DK 27 straipsnis, reglamentuojantis ieškinio senaties taikymo pagrindus, nustato, jog bendrasis ieškinio senaties terminas šio Kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 str.2d.). Nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė prašymą taikyti senaties terminą ginti pažeistai pareiškėjo teisei dėl darbo užmokesčio nepriemokos 581,05 Lt sumai, neišmokėtos 2006 m. sausio, vasario, balandžio, gegužės, liepos, spalio–gruodžio mėnesiais, bei 500,69 Lt sumai, neišmokėtai 2007 m. sausio, balandžio, gegužės mėnesiais (iš viso - 1081,74 Lt).
Įvertinus bylos duomenis, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2010-06-28, pripažintina, jog pareiškėjas praleido DK 27 str.2 d. nustatytą terminą reikalavimams dėl 1081.74 Lt nepriemokos už laikotarpį 2006 m. sausio, vasario, balandžio, gegužės, liepos, spalio–gruodžio mėnesius bei 2007 m. sausio, balandžio, gegužės mėnesiais. CK 1.131 straipsnio 2 dalis numato pažeistos teisės gynimo galimybę tik tuo atveju, jei ieškinio senatis praleista dėl svarbios priežasties. Pareiškėjas išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nenurodė. Todėl vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, nagrinėjamu atveju nėra pakankama termino praleidimo priežastis pripažinti svarbiomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011, 2011-09-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1331/2011, 2011-03-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A62-508/2011, 2011-03-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A62-510/2011). Atsižvelgiant į tai, prašoma priteisti suma sumažintina 1081,74 Lt sumai. Tokiu būdu, skundas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 1379,58 Lt neišmokėto darbo užmokesčio.
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodo, kad valstybė yra atsakinga dėl neteisėto teisinio reguliavimo, todėl ji turėtų atlyginti pareiškėjui patirtą žalą dėl negautos darbo užmokesčio dalies. Pažymėtina, kad pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su atsakovu, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas formuluodamas savo reikalavimus prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu šiuo atveju yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatas.
Vertinant atsakovo prašymą atidėti sprendimo vykdymą, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuolat pabrėžiamas sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo instituto taikymo išimtinumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1440/2009). Tai reiškia, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti besąlygiškai įgyvendinamas ir tokio sprendimo įvykdymo išdėstymas taikytinas tik išimtinais atvejais, kuomet sprendimo įvykdyti iš karto negalima dėl ypatingai svarbių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju tokių svarbių aplinkybių nenustatyta, o teismo sprendimo vykdymo atidėjimas be pakankamo ir pagrįsto įrodymais pagrindo, paneigtų pareiškėjo teisėtus interesus bei teises. Atsižvelgdama į tai, tenkinti šio atsakovo prašymo nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str., 129 str.,
nusprendžia:
pareiškėjo V. J. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti V. J. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1379,58 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus septyniasdešimt devynis Lt 58 centus) neišmokėto darbo užmokesčio.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Priteista neišmokėto darbo užmokesčio suma nurodyta neišskaičiavus fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.