- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-04-10
- Bylos Nr.
- 1-119-169/2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Violeta Erlickienė
- Kaltinamasis
- G. Ž.
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje G. Ž., gimęs (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, išsituokęs, nedirbantis, gyvenantis Ruzgų k., Mažeikių r. sav., neteistas, 2012-08-23 nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį susitaikius su nukentėjusiąja,
kaltinamas pagal BK 243 straipsnį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. Ž. vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę: įsiteisėjus 2012 m. rugpjūčio 23 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo priimtam nuosprendžiui, kuriuo jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, ir, vadovaujantis BK 38 straipsniu, baudžiamąją bylą nutraukus kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius bei paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – per tris mėnesius atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą nukentėjusiajai V. J., priteisiant iš jo 1 500 Lt turtinę žalą, kurią jis įsipareigojo atlyginti iki 2012 m. lapkričio 23 d., padarytos žalos neatlygino.
G. Ž., apklaustas teisiamajame posėdyje apie jam pareikštą kaltinimą ir žinomas bylos aplinkybes, kaltu prisipažino ir parodė, jog žalos nukentėjusiajai neatlygino, nes neturėjo lėšų, dirbo tik pavienius darbus, už kuriuos gaudavo 20–30 Lt, iš kurių vos galėdavo su šeima pragyventi. Be to, jis pametė pasą, o be jo negalėjo nei įsidarbinti, nei įsirašyti į darbo biržą. Paso negalėjo išsiimti dėl to, jog neturėjo tam pinigų.
Byla išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo būdu (BPK 273 straipsnis), nes kaltinamasis G. Ž., kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų ar sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami. Įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 291 straipsnio reikalavimus, nutrauktas, nes nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokurorė (BPK 273 straipsnio 1 dalis).
Motyvuojamoji dalis
G. Ž. kaltė yra visiškai įrodyta byloje surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais:
iš Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžio matyti, jog G. Ž., padaręs svetimo turto vagystę (BK 178 straipsnio 1 dalis), nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas taikant BK 38 straipsnį. Šiuo nuosprendžiu buvo patvirtintas jo ir nukentėjusiosios susitarimas dėl žalos atlyginimo bei priteista iš kaltinamojo 1 500 Lt turtinės žalos, kurią įsipareigojo atlyginti iki 2012 m. lapkričio 23 d. Be to, teismas G. Ž. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – per tris mėnesius atlyginti nukentėjusiajai 1 500 Lt turtinę žalą (15–16 b. l.);
2012-11-30 Šiaulių apygardos probacijos tarnybos probacijos skyriaus pažymoje nurodyta, jog G. Ž. buvo pasirašytinai supažindintas su probacijos, bausmės ar kitų baudžiamosios atsakomybės priemonių atlikimo tvarka ir sąlygomis, jam išaiškintos baudžiamojo poveikio priemonės nevykdymo pasekmės (26 b. l.);
iš 2013-01-02, 2013-01-29 G. Ž. paaiškinimų Šiaulių apygardos probacijos tarnybos Probacijos skyriui matyti, kad jis nevykdė jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, nes nedirba, neturi pinigų, neregistruotas darbo biržoje, nes neturi asmens dokumento (27–28 b. l.);
iš Lietuvos darbo biržos duomenų matyti, kad G. Ž. Plungės teritorinėje darbo biržoje buvo registruotas nuo 1997-06-05 iki 1997-08-14 ir nuo 2000-02-08 iki 2000-09-04, darbo paieška buvo nutraukta be teisės registruotis šešis mėnesius (23 b. l.);
iš Sodros duomenų matyti, kad G. Ž. nuo 2007-02-06 iki 2007-03-07 dirbo pagal verslo liudijimą, nuo 2007-03-07 niekur nedirbo (6 b. l.);
iš Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013-11-26 rašto Nr. S8-14296 matyti, kad baudžiamojoje byloje Nr.1-338-785/2012 nebuvo išduotas vykdomasis raštas dėl 1 500 Lt turtinės žalos atlyginimo iš G. Ž. išieškojimo (30 b. l.);
iš Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Mažeikių apylinkės seniūnijos seniūno V. K. rašto matyti, kad seniūnijos turimomis žiniomis, G. Ž. adresu (duomenys neskelbtini), negyvena. Tai patvirtina ten gyvenantys kaimynai ir seniūnijos socialinės darbuotojos, kurios ne kartą yra lankiusios pas buvusią G. Ž. sugyventinę R. D.. R. D. šeima gauna socialinę pašalpą, o vaikai, lankantys mokyklą, gauna nemokamą maitinimą (34 b. l.);
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Kasacinėje praktikoje ne kartą pasisakyta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus, kad ne bet kokios veikos bus laikomos nusikaltimu, bet tik tos veikos, kurios gali sukelti tam tikriems asmenims arba valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012).
Teismas pažymi, kad žalos atlyginimas (ar pašalinimas) arba susitarimas dėl šios žalos atlyginimo (ar pašalinimo) yra viena iš būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikant BK 38 straipsnį sąlygų. Taikant baudžiamojo poveikio priemones, jos turėtų būti parenkamos siekiant išvengti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų ir baudžiamojo poveikio priemonės dubliavimo. Pagal BK 38 straipsnio 3 dalį, jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą arba be pateisinamų priežasčių nevykdo teismo patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Byloje nustatyta, kad G. Ž. nukentėjusiajai padarytos turtinės žalos neatlygino, tačiau kadangi sprendžiamas G. Ž. baudžiamosios atsakomybės už vengimą atlikti baudžiamąją poveikio priemonę būtent dėl šios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos neįvykdymo, sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nenaikintinas.
BK 243 straipsnyje nustatytų baudžiamųjų nusižengimų sudėtys – formaliosios, todėl jie laikomi baigtais, kai atliekami patys veiksmai (neveikimas), kurie įvertinami kaip vengimas.
Pagal BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktą formaliosios sudėties nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Pirmasis požymis apibūdina intelektualųjį tiesioginės tyčios elementą, o antrasis – valinį. BK 243 straipsnyje nurodytų baudžiamųjų nusižengimų subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta jam paskirtų bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių pobūdį, jų sukeliamus suvaržymus, apribojimus, įsipareigojimus ir pan., suvokia savo pareigas, bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių atlikimo tvarką, žino, kokie padariniai kyla už nevykdymą, kartu kaltininkas supranta, kad nėra aplinkybių, trukdančių jam įgyvendinti baudžiamojo įstatymo reikalavimus, suvokia, kad juos pažeidžia ir, viską suvokdamas, nori taip elgtis – vengti atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba baudžiamojo poveikio priemonę. Teismo paskirtų su laisvės atėmimu nesusijusių bausmių arba baudžiamojo poveikio priemonių atlikimo vengimo tikslai įstatymo dispozicijoje nėra nurodyti, tačiau pagal pažeidimų esmę, jų padarymo kaltės turinį bei kitas aplinkybes galima spręsti, kad kaltininkas savo veika siekia išvengti (ar apskritai, ar kurį laiką) jų atlikimo.
Iš byloje surinktų įrodymų akivaizdu, kad G. Ž. suprato jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti 1 500 Lt žalą nukentėjusiajai V. J. – pobūdį, suprato savo įsipareigojimą, suvokė savo pareigą, baudžiamojo poveikio priemonės atlikimo tvarką, žinojo, kokie padariniai kils už jos nevykdymą. Taip pat akivaizdu, jog G. Ž. suprato, kad nėra aplinkybių, trukdančių jam įgyvendinti baudžiamojo įstatymo reikalavimus, suvokė, kad juos pažeidžia ir norėjo taip elgtis.
Jis gerai žinojo darbo biržos nustatytą tvarką, žinojo, kad registracija darbo biržoje yra būtina sąlyga socialinei pašalpai gauti. G. Ž. nedėjo pakankamai pastangų gauti darbui – būdamas pakankamai jauno amžiaus, sveikas, turėjo galimybę susirasti darbą ir dirbti, todėl darytina išvada, kad būdamas pakankamai atsakingas ir siekdamas laiku įvykdyti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, jis turėjo galimybę dirbti. Teismo nuomone, G. Ž. elgėsi pasyviai, nesiekė laiku atlyginti žalą bei nedėjo jokių pastangų siekiant įvykdyti baudžiamojo poveikio priemonę, todėl daroma išvada, kad jis vengė atlikti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžiu paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą ar pašalinimą, įpareigojant per tris mėnesius nukentėjusiajai V. J. atlyginti ar pašalinti 1 500 Lt turtinę žalą, todėl jo veika visiškai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 243 straipsnyje, sudėtį.
Įvertinus byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, teismui nekyla jokių abejonių dėl G. Ž. kaltės padarius BK 243 straipsnyje numatytą veiką – vengiant vykdyti baudžiamojo poveikio priemonę ir todėl jis baustinas už šį baudžiamąjį nusižengimą.
Kaltinamojo G. Ž. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.
Skirdamas G. Ž. bausmę už BK 243 straipsnyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą teismas atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
G. Ž. padarė baudžiamąjį nusižengimą, anksčiau jis nebuvo teistas bei nebaustas administracine tvarka, nedirba ir neregistruotas darbo biržoje. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti jam paskyrus arešto bausmę, jos dydį nustatant mažesnį nei BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytas arešto už baudžiamąjį nusižengimą vidurkis, nes skirti alternatyvią, BK 243 straipsnyje numatytą bausmę – baudą – netikslinga, dėl to, jog šiuo metu pastarasis nedirba (BK 49 straipsnio 3 dalis).
Atsižvelgiant į tai, jog baudžiamoji byla išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, kaltinamasis prisipažino kaltu, vadovaujantis 64¹ straipsnio nuostatomis, jam paskirta bausmė sumažintina vienu trečdaliu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 273, 297–305, 307 straipsniais, teismas
nusprendžia:
G. Ž. pripažinti kaltu pagal BK 243 straipsnį ir paskirti areštą dvidešimt vienai parai, bausmę atliekant areštinėje.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti areštą keturiolikai parų, bausmę atliekant areštinėje.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo G. Ž. sulaikymo pagal šį nuosprendį dienos.
Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per nuosprendį priėmusį teismą.