Kauno apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo pareiškėjo V. V. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti jo privataus kaltinimo tvarka paduotą skundą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

V. V. 2016 m. lapkričio 15 d. Kauno apylinkės teismui pateikė privataus kaltinimo skundą dėl šmeižto. Skunde kaltinamas asmuo – žurnalistė G. Č.. Prie skundo pridėti minėtos žurnalistės rašyti leidinyje „(duomenys neskelbtini)“ straipsniai: 2012 m. sausio 9 d. straipsnis „(duomenys neskelbtini)“, 2012 m. vasario 22 d. straipsnis „(duomenys neskelbtini)“, 2012 m. rugpjūčio 16 d. straipsnis „(duomenys neskelbtini)“. Kauno apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi atsisakė priimti šį V. V. skundą kaip neatitinkantį BPK 412 straipsnio 2 dalyje keliamų reikalavimų. Nutartyje konstatuota, kad skunde neįvardintas konkretus BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytas kvalifikuojantis požymis. Be to, kaltinimas suformuluotas neaiškiai, išblaškytas padrikai per visą skundą, nėra tiksliai apibrėžta kaltinimo apimtis, t.y. skunde nurodyta, kad G. Č. straipsniuose nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, tačiau neaišku, kurie būtent teiginiai neatitinka tikrovės ir patenka į kaltinimą. Nutartyje taip pat nurodyta, kad V. V. skunde neįvardijo liudytojų, kviestinų į teisiamąjį posėdį, jų vardų, pavardžių, gyvenamosios vietos, dėl ko bylos nagrinėjimas teisme būtų labai sudėtingas, o nesant šių duomenų – nėra galimybės identifikuoti nurodytų asmenų, nustatyti jų gyvenamosios vietos ir išsiųsti jiems teismo procesinius dokumentus.V. V. skundžia šią Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį, prašo ją panaikinti.Skunde V. V. tvirtina, kad jo privataus kaltinimo skundas atitinka BPK 412 straipsnio reikalavimus. Nurodo, kad pagal LR Konstitucinio teismo 2005 m. sausio 15 d. nutarimą, privataus kaltinimo skundui keliami reikalavimai nereiškia, jog šiame procesiniame dokumente turi būti preciziškai suformuluotas kaltinimas, taipogi tiksliai nustatyta skunde nurodytiems asmenims inkriminuojamos nusikalstamos veikos kvalifikacijai. Kai kurie nedideli formalūs skundo trūkumai, neesminiai nukrypimai nuo nustatytų reikalavimų nereiškia, kad teismas apskritai neturi įgaliojimų tokio skundo priimti. Skunde taip pat nurodo, kad bylai reikšmingas aplinkybes, reikiamus dokumentus galima išreikalauti ir aptarti bylą nagrinėjant teisme, teismui reikalingi liudytojai lengvai gali būti iškviesti, o teisminio nagrinėjimo metu galima ir dar labiau konkretizuoti kaltinimą.V. V. skundas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos, dėl kurių gali būti pradedamas privataus kaltinimo procesas pagal nukentėjusiojo skundą. Viena tokių veikų – BK 154 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika, dėl kurios V. V. su skundu kreipėsi į Kauno apylinkės teismą. Privataus kaltinimo skunde pareiškėjas nurodė, kad žurnalistė G. Č. savo rašytuose straipsniuose pateikė melagingus, žeminančius išsigalvojimus apie jį ir tokią informaciją paskleidė visai eilei žmonių, dėl ko jam kilo tam tikros skunde nurodytos pasekmės. Taip, V. V. teigimu, žurnalistė G. Č. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje – kvalifikuotą šmeižimą.BK 154 straipsnio 1 ir 2 dalys numato atsakomybę asmeniui, kuris apšmeižė kitą žmogų, t. y. paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Informacija suprantama kaip žinia, t. y. faktų ir duomenų konstatavimas apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla.Privataus kaltinimo tvarka teikiamam skundui, keliami reikalavimai nurodyti BPK 412 straipsnyje, kurio 2 dalis numato, jog skunde ar pareiškime turi būti nurodyta: teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės; duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes; nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta. Skundas turi būti pasirašytas nukentėjusiojo, o BPK 408 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju pareiškimas – nukentėjusiojo teisėto atstovo. Nagrinėjamu atveju iš privataus kaltinimo skundo matyti, kad V. V. tik bendrai nurodė, kad leidinyje „(duomenys neskelbtini)“ publikuotuose G. Č. straipsniuose, jo nuomone, ji pateikė jį šmeižiančią ir tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad jis yra neva policijai bylas kurpęs agentas. Pareiškėjas nurodė, kad viešai paskelbtuose pirmuosiuose dviejuose straipsniuose buvo nurodyti tik jo inicialai, o trečiajame straipsnyje – jis įvardytas vardu pavarde. Neabejotina, kad kiekvienas asmuo turi teisę į teismą, tačiau teisinėje valstybėje negali būti tokios situacijos, kai be konkrečių faktų pirmiausia asmeniui būtų keliama privataus kaltinimo byla, o tik po to tie faktai renkami. Teisme faktai turi būti tikrinami, ten jie tampa įrodymais, bet konkretūs duomenys apie konkretaus asmens galimai padarytą nusikalstamą veiką turi būti nurodyti skunde.Pažymėtina, kad V. V. savo privataus kaltinimo pareiškime, išdėstydamas G. Č. straipsnių turinį, pateikė savo vertinimą, tačiau nenurodė, kokie konkrečiai žodžiai ar frazės paniekino ar pažemino jį arba pakirto pasitikėjimą juo, kadangi skunde vis nurodoma aplinkybė apie „policijai dirbantį agentą“ paminėti tik tuose straipsniuose, kuriuose nurodomi tik inicialai „V. V.“, o pareiškėjas nėra įvardijamas. Skunde V. V. teigė, kad pagal šiuos inicialus jį atpažinti galėjo daugelis asmenų, nurodydamas būtent visus asmenis, kurie dalyvavo baudžiamojoje byloje, kurioje jis buvo nukentėjusysis (teisėjai, prokuroras, advokatai, posėdžių sekretorės ir pan.) ir kurios eigą aprašė žurnalistė. Skunde nenurodoma kokias pasekmes būtent šie straipsniai jam sukėlė. Nors pats nurodo, kad tokius asmenis visuomenė peikia ir vadina „stukačiais“, taip pateikdamas savo nuomonę, tačiau, kad būtent jis buvo taip įžeidinėjamas – nepateikė jokių duomenų, nenurodė liudytojų, galinčių pagrįsti jo skundo argumentus, jam sukeltas neigiamas pasekmes. Tuo tarpu iš privataus kaltinimo pareiškime ir prie jo pridėtų publikuotų straipsnių, matyti, kad G. Č. savo straipsniuose tik aprašė teisme nagrinėjamos bylos, kurioje pareiškėjas buvo nukentėjusysis, esmę, jai žinomas subtilybes, posėdžių atidėjimo ir negalimumo nagrinėti bylą priežastis, paties nukentėjusiojo, kaltinamojo nuomones. Tik paskutiniajame nurodytame straipsnyje (2012 m. rugpjūčio 16 d. „(duomenys neskelbtini)“), kuris buvo publikuotas praėjus beveik pusmečiui nuo prieš tai ta tema pasirodžiusio straipsnio, yra įvardijamas V. V.. Tačiau pareiškėjo skunde iš šio straipsnio nėra pateiktas nei vienas sakinys ar frazė, kuria grindžiamas kaltinimas dėl šmeižto. Aplinkybė, kad tam tikri asmenys V. V. nurodydavo „skaitėm apie tave“, nepagrindžia jo nurodomų kilusių neigiamų padarinių. Juolab, kaip jau minėta, V. V. įvardijamas tik paskutiniajame straipsnyje, kuriame jis nėra niekaip siejamas su policijos agentais, kaip tvirtina savo skunde, o ankstesnieji straipsniai ta tema buvo publikuoti prieš pusę metų, nurodant tik inicialus.Privataus kaltinimo skundas yra kaltinamajam aktui prilygstantis dokumentas, kuris įteikiamas kaltinamajam ir kuriame tiksliai turi būti išdėstytos aplinkybės, kuo yra kaltinamas asmuo. Nesant ar esant neaiškioms minėtoms aplinkybėms, kaltinamam asmeniui būtų suvaržyta teisė į gynybą. Taip pat, atkreiptinas dėmesys į tai, jog privataus kaltinimo bylose nukentėjusysis įgyja privataus kaltintojo statusą ir teisme palaiko kaltinimą, t. y. turi įrodinėjimo pareigą (BPK 408 straipsnio 3 dalis). Įrodinėjant BK 154 straipsnyje numatytas veikas, turi būti įrodinėjama kaltininko tyčia ir siekiamas tikslas paniekinti, pažeminti nukentėjusįjį, pakirsti pasitikėjimą juo. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje įtvirtinta žmogaus teisė skleisti teisingą informaciją apie fizinį ar juridinį asmenį, taip pat ginamas asmuo, kuris paskleidė kad ir ne visai tikslias žinias. Lietuvos Respublik?s Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė ir laisvė reikšti įsitikinimus, skelbti informaciją. Todėl įrodinėjant šią veiką, teismui turi būti pateikti įrodymai, jog paskelbta informacija neatitinka tikrovės ir kaltininkas turėjo tyčią šią melagingą, žeminančią, menkinančią nukentėjusiojo asmens reputaciją, informaciją skleisti. Ši įrodinėjimo pareiga tenka privačiam kaltintojui. Aukštesnysis teismas, susipažinęs su V. V. privataus kaltinimo skundu, prie jo esančiais priedais, nenustatė kokiais įrodymais pareiškėjas grindžia kaltinimą, nepateikė duomenų apie tai, kuri būtent paskelbta informacija neatitinka tikrovės ir nepateikė įrodymų, kad G. Č. turėjo tyčią paskleisti tokią informaciją, kuri būtų melaginga, žeminanti ar niekinanti V. V., menkinančią jo reputaciją.Atsižvelgdamas į visą tai kas išdėstyta, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad skundžiama Kauno apylinkės teismo nutartis yra pagrįsta, teisinga ir teisėta, todėl ją nei keisti, nei naikinti pareiškėjo skunde nurodytais motyvais, nėra jokio pagrindo.