Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. P. ir L. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-323-555/2009 pagal ieškovės D. P. ieškinį atsakovams A. P. , L. B. , tretiesiems asmenims Kauno apskrities viršininko administracijai, Kauno miesto savivaldybės administracijai, Kauno miesto 17 notarų biuro notarei Rasai Inokaitienei dėl administracinių aktų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais bei nuosavybės teisių pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas ir Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 30 d. sprendimas pakeistinas.

Teisėjų kolegija nagrinėja bylą pagal CPK 320 straipsnio reikalavimus dėl bylos nagrinėjimo ribų ir konstatuoja, kad nėra įstatymo numatytų pagrindų neapskųstos apeliaciniu skundu sprendimo dalies panaikinimui ar pakeitimui.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsakovų A. P. ir L. B. apeliacinio skundo argumentus.

Aplinkybę, kad ginčo pastatas nebuvo statytas sutuoktinių A. P. ir D. P. lėšomis patvirtina Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-305-375/2006, kurioje tarp tų pačių šalių, tai yra ieškovės D. P. ir atsakovo A. P. , buvo nagrinėjamas ginčas dėl santuokinio turto padalinimo ir kurioje nustatyta, kad ieškovė pati pripažįsta negyvenusi name, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 1992 metų, kadangi gyveno faktinėje santuokoje su kitu asmeniu, vedė su juo bendrą ūkį. Šios aplinkybės nustatytos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2006. Aplinkybės, kad ieškovė nuo 1992 m. gyveno faktinėje santuokoje su kitu asmeniu, su kuriuo ir vedė bendrą ūkį, yra nustatytos įsiteisėjusiomis teismo nutartimis. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 29 d. nutartimi, Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 18 d. nutartimi nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė D. P. jau iki ginčo pastato statybos pradžios ir statybos metu nebevedė bendro ūkio su atsakovu A. P. . Pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis jau nustatytais teismų prejudiciniais faktais. Pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė argumentų dėl minėtų nustatytų prejudicinių faktų ir kodėl nesivadovauja šiais nustatytais prejudiciniais faktais. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo pastatas statytas iš bendrų lėšų vedant bendrą ūkį yra nepagrįsta.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamo ginčo atveju nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad įstatymas preziumuoja santuokoje įgyto turto teisinį režimą kaip jungtinės sutuoktinių nuosavybės ir tai reiškia, kad ieškovė neturi įrodinėti faktų, kurie, remiantis įstatymu, yra preziumuojami (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Nekilnojamąjį daiktą galima įgyti tik įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad statybos leidimas A. P. vienam negalėjo būti išduotas, kadangi A. P. nebuvo rekonstruojamo ūkinio pastato savininkas. Todėl atsižvelgiant į tai, kad leidimas buvo išduotas dviems statytojams, ieškovė turėjo įrodyti kiek konkrečiai lėšų panaudota statybai ir kokie darbai buvo atlikti iki leidimo perrašymo vienai L. B. . Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, jog ji ir atsakovas jiems priklausančiomis lėšomis statė ginčo pastatą. Rašytinių įrodymų dėl lėšų panaudojimo statybai ieškovė į bylą nepateikė. Ginčo pastato statybos metu galiojusio 1964 m. CK 43 straipsnio 1 dalies 2 punktas numatė, kad rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip 500 litų. 1964 m. CK 40 straipsnis nustatė, kad sandoriais laikomi piliečių veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Todėl pagal šias įstatymo nuostatas, pastato statyba, tai yra statybos veiksmai, turi būti pagrįsti rašytiniais įrodymais. 1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis nustatė, kad įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai, todėl pastato statybos susitarimo sandoriui taikytinos 1964 m CK normos. Šiuo metu galiojančio CK 1.93 straipsnio 2 dalis taip pat nustato, kad įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais. Todėl pagal minėtas įstatymo nuostatas liudytojų parodymais negali būti įrodinėjamas ir tenkinamas reikalavimas pripažinti A. P. ir D. P. nuosavybės teises lygiomis dalimis po ½ dalis į pastatytą pastatą, pažymėtą 3A3p, esantį (duomenys neskelbtini), kadangi pastato nuosavybės teisės įgijimo sandoriams reikalinga rašytinė sandorių forma. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bei neteisingai konstatavo, kad aptarti įrodymai, teismo vertinimu, įrodo, kad ieškovė su atsakovu santuokoje įgijo ginčo pastatą jį pastatydami, kad A. P. teismo vertinimu šios prezumpcijos nepaneigė, todėl ginčo pastatas nuo jo pastatymo momento buvo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (1970 m. SŠK 21 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad neteisingos pirmosios instancijos teismo išvados, kad nepagrįsti atsakovų argumentai, jog ginčo pastatas yra L. B. asmeninė nuosavybė, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog atsakovė L. B. aiškiai išreiškė valią, jog atsakovas A. P. įgytų nuosavybę į rekonstruojamą statinį, kad gaudamas leidimą statybai valią sukurti turtą taip pat išreiškė ir atsakovas A. P. . Tokios teismo išvados prieštarauja pateiktiems į bylą įrodymams: nekilnojamojo turto išrašui, paveldėjimo teisės liudijimui, kuris patvirtina, kad rekonstruojamas ginčo pastatas priklausė nuosavybės teise L. B. , ir 1994 m. gegužės 17 d. L. B. pareiškimui, kuriuo ji prašė išduoti leidimą ūkio pastato rekonstrukcijai į ofisą. L. B. pareiškimu pareikštas sutikimas, kad A. P. kartu su ja rekonstruotų pastatą, negali būti laikomas minėto pastato ar jo dalies perleidimu. Todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad surinkti byloje įrodymai taip pat patvirtina, kad ūkinio pastato rekonstrukcija turėjo tikslinę paskirtį – rekonstrukcijos metu buvo siekiama įrengti stomatologinę kliniką.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvadas, kad ieškovė įrodė, jog prie ginčo statinio atsakovė L. B. neprisidėjo, paneigia pateikti į bylą rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina, kad pastatas buvo statytas už L. B. M. P. dovanotas lėšas.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad statybos leidimas buvo perrašytas siekiant nuslėpti turtą ir tai patvirtina byloje nustatyta aplinkybė, jog visą su statyba susijusią dokumentaciją, klausimus, susijusius su šio turto registracija, atsakovės L. B. vardu atliko atsakovas A. P. . Tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta, kadangi A. P. vykdė statybos priežiūrą ir sesers pavedimu vykdė su statyba susijusius darbus. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada taip pat nepagrįsta, kadangi tokiu atveju įgaliotinis tik tvarkydamas dokumentus bei atlikdamas veiksmus įgaliotojo vardu negali vietoj įgaliotojo įgyti nuosavybės teises pastatui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovė neteisėtai bei nepagrįstai bandė pakeisti statybos leidimo duomenis, pateikdama leidimo nuorašą su prierašais apie stomatologinę kliniką, kurių leidime nebuvo. Tai patvirtina ieškovės pateiktas į bylą leidimo nuorašas. Toks ieškovės elgesys rodo, kad ieškovė netinkamai vykdo pareigas ir įgyvendina teises. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad leidimas buvo išduotas stomatologinei klinikai, nors leidime taip nėra nurodyta. Todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai bei neteisingai įvertino į bylą pateiktus įrodymus. Pateikti į bylą įrodymai paneigia ieškinio argumentus dėl susitarimo vietoje rekonstruojamo ūkinio pastato statyti stomatologinę kliniką bei tokios klinikos pastatymo faktą.

Pirmosios instancijos teismas pripažindamas negaliojančia dovanojimo sutartį motyvavo, kad nors ieškovė nenurodė konkrečios teisės normos, kurios pagrindu prašo pripažintini negaliojančia dovanojimo sutartį, tačiau įvertinęs ieškovės nurodytus argumentus, kurių pagrindu grindžiamas sandorio negaliojimas, teismas sprendžia, jog sandoris pažeidė ieškovės, kaip turto bendrasavininkės, teises, todėl neteisėtai perleidus ieškovei priklausantį turtą, sandoris neatitinka įstatymų reikalavimų (1964 m. CK 47 straipsnis). Tokia teismo išvada padaryta netinkamai pritaikius teisės normas. 1964 m. CK 47 straipsnis numatė, kad sandoris neatitinkantis įstatymų reikalavimų negalioja. Civilinio kodekso patvirtinimo, įgyvendinimo ir įsigaliojimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalis nustato, kad sandoriai, sudaryti iki Civilinio kodekso įsigaliojimo ir galėję būti pripažinti negaliojančiais pagal anksčiau galiojusius įstatymus, negali būti pripažinti negaliojančiais įsigaliojus šiam kodeksui, jeigu šiame kodekse nėra numatyta tokio sandorių negaliojimo pagrindo. Šiuo metu galiojančio CK normos nenumato sandorio negaliojimo, kai jis neatitinka įstatymo reikalavimų. Dabar galiojančio CK 1.80 straipsnis numato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Todėl pagal minėtas anksčiau galiojusias teisės normas įsigaliojus naujajam CK galima pripažinti negaliojančiu ne bet kokį sandorį, o tik prieštaraujantį imperatyvioms teisės normoms.

Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovė D. P. su atsakovu A. P. santuokoje įgijo ginčo pastatą jį pastatydami bei kad ginčo pastatas nuo jo pastatymo momento yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Pirmosios instancijos teismas sprendime tinkamai bei teisingai neįvertino svarbios faktinės aplinkybės, nustatytos Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-305-375/2006 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2006, kurioje dalyvavo šioje byloje dalyvaujantys ieškovė ir atsakovas. Teismai minėtomis nutartimis nustatė, kad ieškovė nuo 1992 m. ginčo name negyveno (ieškovės pateiktas apylinkės teismui ir pasirašytas 2003 m. gegužės 21 d. pareiškimas Nr. 759), nes gyveno faktinėje santuokoje su kitu asmeniu, tvarkė su juo bendrą ūkį ir įsigijo turto. Pažymėtina, kad minėtomis teismų nutartimis buvo išspręsti santuokinio turto padalinimo klausimai. Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėja priešingai, t. y. kad byloje dėl santuokinio turto padalinimo jos pateiktas apylinkės teismui ir pasirašytas 2003 m. gegužės 21 d. pareiškimas Nr. 759 neatitinka tikrovės. Tokie ieškovės veiksmai prieštarauja faktams, nurodytiems ieškovės teismui pateiktame rašytiniame pareiškime, kurio pagrindu teismai konstatavo bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nustatė, kad ieškovė su atsakovu santuokoje įgijo ginčo pastatą jį pastatydami, kadangi minėtomis įsiteisėjusiomis teismų nutartimis yra nustatyta, kad ieškovė dar iki statybos pradžios ir statybos metu nevedė bendro ūkio su atsakovu. Pažymėtina, kad pagal CPK 178 straipsnio reikalavimus ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė lėšomis ar kitaip prisidėjo prie ginčo pastato statybos, todėl laikytina, kad ieškovė neįrodė aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai vadovavosi žodiniais ieškovės pareiškimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, apie neva buvusį žodinį susitarimą su atsakovu perrašyti ginčo pastatą sūnui po jo įregistravimo (atsakovai teigia nesant tokio susitarimo), kurie prieštarauja minėtoms aplinkybėms, nustatytoms nurodytomis teismo nutartimis. Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, kad ji investavo savo lėšas į ūkinio pastato rekonstrukciją ir atliko užsakovo funkcijas. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. sausio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008 yra pažymėjusi, kad CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji yra nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Todėl laikytina, kad nagrinėjamu atveju būtent ieškovei tenka įrodinėjimo pareiga, tačiau Kauno apygardos teismas 2009 m. kovo 30 d. sprendime šia nuostata nesivadovavo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad rekonstruojamas ginčo pastatas nuosavybės teise priklausė L. B. , kad įstatymai reglamentuoja nuosavybės teisės įgijimo būdus, kad statybos leidimas nėra sandoris, kuriuo perleidžiamos nuosavybės teisės pastatui, kad L. B. įstatymo nustatyta tvarka neperleido A. P. rekonstruojamo pastato ar jo dalies nuosavybės teisės, kad vietoje L. B. nuosavybės teise priklausančio rekonstruojamo pastato nebuvo pastatyta stomatologinė klinika.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinys yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus konstatuoja, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino, kadangi ši išvada padaryta netinkamai vertinant įrodymus bei netinkamai taikant normas reglamentuojančias ieškininę senatį. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo, kad apie pareiškimą dėl statybos leidimo perrašymo, 1996 m. lapkričio 25 d. individualaus statinio priėmimo naudoti aktą ieškovė galėjo sužinoti po 2005 m. gruodžio mėnesį vykusio teismo posėdžio, kada gavo informaciją iš Kauno apskrities archyvo, kuriam 2003 m. buvo perduota iš Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus ginčo pastato dokumentai. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada padaryta neįvertinus pateikto į bylą rašytinio įrodymo – 1997 m. spalio 15 d. detalizuoto pažymėjimo Nr. 156538, kuriame nurodyta, kad atsakovės L. B. vardu yra registruotas pastatas 3A3p. Dar 2000 m. spalio 5 d. ieškovė D. P. pateikė Kauno miesto apylinkės teismui ieškinį dėl santuokinio turto padalinimo. Prie nurodyto ieškinio ieškovė pateikė minėtą 1997 m. spalio 15 d. detalizuotą pažymėjimą Nr. 156538, kuriame nurodyta, kad atsakovės L. B. vardu yra registruotas pastatas 3A3p. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pateiktas teismui civilinėje byloje dėl santuokinio turto padalijimo minėtas pažymėjimas patvirtina, kad ieškovei jau 1997 m. spalio 15 d. buvo žinoma ir turėjo būti žinoma, kad ginčo pastatas priklauso atsakovei L. B. . Detalizuotas pažymėjimas buvo išduotas pačiai ieškovei, jame yra aiškiai nurodyta kiek namų valdoje yra pastatų ir kam jie priklauso. Ieškovė, kaip atidus ir išsilavinęs asmuo, gavusi minėtą pažymėjimą negalėjo pažymėjimo neperskaityti ir nesuprasti kas parašyta. Ieškovė žinojo ir turėjo žinoti, kiek namų valdoje yra pastatų. Todėl žinodama, kad vienas iš pastatų registruotas L. B. vardu, ieškovė negalėjo nežinoti to fakto, kad ginčo pastatas jau 1997 metais registruotas L. B. vardu. Jei ieškovė laikė, kad minėtas pastatas yra statytas santuokos metu iš bendrų sutuoktinių lėšų, tai ieškovė 2000 m. spalio 5 d. ieškinyje dėl santuokinio turto padalijimo tai turėjo nurodyti.

1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis nustatė bendrąjį 3 metų ieškininės senaties terminą. 1964 m. CK 86 straipsnis reglamentavo, kad ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovė apie savo teisės pažeidimą sužinojo ir turėjo sužinoti 1997 m. spalio 15 d., kai gavo iš inventorizavimo biuro detalizuotą pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad pastatas 3A3p registruotas L. B. vardu. Ieškovė tai suprato ir turėjo suprasti, kadangi yra išsilavinusi ir turi aukštąjį išsilavinimą. Todėl ieškinio senaties terminas pasibaigė 2000 m. spalio 15 d. dar iki įsigaliojant 2000 m. liepos 18 d. priimtam šiuo metu galiojančiam Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui. Pažymėtina, kad ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei nuosavybės teisių pripažinimo pareikštas tik 2007 m. birželio 18 d. Taigi ieškinio senaties terminas praleistas daugiau kaip 6 metus. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir taikytina ieškinio senatis.

Šiuo metu galiojančio CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Terminas suprantamas kaip atitinkamo reiškinio trukmė, apibrėžta tam tikrais įvykiais, žyminčiais jo pradžią ir pabaigą laiko atžvilgiu. Įstatyme nurodyti įvykiai, kurie vertinami kaip teisės į ieškinį atsiradimas. Yra objektyvusis ir subjektyvusis teisės į ieškinį atsiradimo pagrindai, t. y. asmens teisės pažeidimas ir asmens sužinojimas arba turėjimas sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pažymėtina, kad aplinkybė, jog ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą ir ieškovei buvo žinoma apie ginčo pastato teisinę registraciją 1997 metais nustatyta kitoje byloje. Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. A2-1702-475/2007 pagal pareiškėjos D. P. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-583-52/2005 pagal ieškovės D. P. ieškinį atsakovui A. P. dėl santuokinio turto padalinimo konstatuota, kad „Ieškovė 2000 m. spalio 5 d. pateikė teismui ieškinį (civilinė byla Nr. 2-583-52/2005 1 t. b. l. 4-8), kuriame pati ieškovė nebuvo nurodžiusi kaip dalintino turto aukščiau minėto namo stomatologinės klinikos, nors apie minėtą turtą ir tai, kad minėtas turtas registruotas L. B. vardu ieškovei buvo žinoma, kadangi ieškovė prie ieškinio pateikė detalizuotą pažymėjimą (civilinė byla Nr. 2-583-52/2005 1 t. b. l. 18), kuriame nurodyta, kad pastatas 3A3p yra registruotas L. B. vardu“. CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio senaties nagrinėjamoje byloje neatitinka suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos taikant ieškinio senatį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2007 išaiškino, jog kiekvienu konkrečiu atveju, svarstant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros. Pažymėtina, kad svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, gali būti pripažįstamos tik tos ieškinio senaties termino eigos metu buvusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-655 nurodė, kad sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Be to, svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad ieškovei niekas netrukdė ieškinio senaties termino eigos metu pareikšti ieškinį. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nepagrįsti pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad, įvertinus detalizuotame pažymėjime pateiktus duomenis, darytina išvada, kad ieškovei iš šio dokumento turinio netapo žinoma ir negalėjo būti žinoma, kad statybos leidimas dėl stomatologinės klinikos, statomos vietoj L. B. ūkinio pastato 211 p, yra perregistruotas, pakeista statinio paskirtis į gyvenamojo namo, suteiktas gyvenamojo namo šifras 3A3p ir tai, kad būtent ginčo statinys su šifru 3A3p įregistruotas 1996 m. lapkričio 25 d. individualaus statinio priėmimo naudoti akto pagrindu nekilnojamojo turto registre L. B. vardu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senatį ieškovės ieškiniui.

Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra pagrįstas, bei sprendžia, kad apeliacinis skundas tenkintinas ir Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 30 d. sprendimas pakeistinas, sprendimo rezoliucinę dalį suformuluojant, kad ieškinys atmetamas visiškai, ir atitinkamai išsprendžiamas bylinėjimosi išlaidų klausimas.

Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno apygardos teismas 2008 m. sausio 28 d. nutartimi nutarė atidėti 4 257,18 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą paduodant ieškovės D. P. patikslintą ieškinį iki sprendimo byloje priėmimo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 84, 93 straipsniais sprendžia, kad priteistina iš ieškovės D. P. į valstybės biudžetą 4 257,18 Lt žyminio mokesčio.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 88, 92, 96 straipsniais, sprendžia, kad priteistina iš ieškovės D. P. į valstybės biudžetą 42,69 procesinių dokumentų įteikimo pirmosios instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi 93, 98 straipsniais, sprendžia, kad priteistina iš ieškovės D. P. atsakovui A. P. 1 500 išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad taip pakeistinas pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsniu, sprendžia, kad priteistina iš ieškovės D. P. atsakovams A. P. ir L. B. po 1 974 Lt žyminio mokesčio išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, sprendžia, kad priteistina iš ieškovės D. P. atsakovui A. P. 1 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 88, 92, 96 straipsniais, sprendžia, kad priteistina iš atsakovės D. P. į valstybės biudžetą 13,60 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teismo išlaidų atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u ta r i a:

Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 30 d. sprendimą pakeisti, suformuluojant sprendimo revoliucinę dalį taip:

„Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės D. P. į valstybės biudžetą 4 257,18 Lt (keturis tūkstančius du šimtus penkiasdešimt septynis litus aštuoniolika centų) žyminio mokesčio ir 42,69 (keturiasdešimt du litus šešiasdešimt devynis centus) procesinių dokumentų įteikimo pirmosios instancijos teismo išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės D. P. atsakovui A. P. 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti atlyginimo“.

Priteisti iš ieškovės D. P. atsakovams A. P. ir L. B. po 1 974 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus septyniasdešimt keturis litus) žyminio mokesčio išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės D. P. atsakovui A. P. 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės D. P. į valstybės biudžetą 13,60 Lt (trylika litų šešiasdešimt centų) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teismo išlaidų atlyginimo.