Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės-Balynienės, Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal civiline byla pagal atsakovo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. splio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovui A. J. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Kad paskolos sutartyje nurodyti pinigai atsakovui nebuvo perduoti, patvirtina tai, kad ieškovas nei ieškinyje, nei jo atstovas teismo posėdžio metu nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis paskolos suma buvo perduota atsakovui. Atsakovo įsitikinimu, paskolos sutartis buvo sudaryta vien ieškovui nesąžiningai siekiant visą jungtinės veilos riziką perkelti atsakovui, tuo bandant eliminuoti CK 6.974 str. 2 d. įtvirtintą draudimą vieną iš partnerių atleisti nuo bendrų išlaidų ir nuostolių bei užsitikrinti baudos dydžio sumos gavimą iš atsakovo pagal jungtinės veiklos sutarties 5.3 punktą, jei ginčo atveju teismas tokio dydžio baudą būtų sumažinęs ar visai jos nepriteisęs. Šiuos tikruosius ieškovo ketinimus įrodo ir tai, kad paskolos sutarties data yra 2003004-04, t.y. tas laikotarpis, kai pagal ieškovo faktinių jungtinės veiklos aplinkybių vertinimą, išdėstytą jo procesiniuose dokumentuose civilinėje byloje Nr.2-2555-603/2012, atsakovas pavėlavo pateikti ataskaitą ir žiniaraščius. Ieškovas, pasinaudodamas atsakovo pasitikėjimu, asmeninio pobūdžio santykiais ir nepaisydamas CK 6.974 str. 2 d. įtvirtinto draudimo, įtikino atsakovą pasirašyti fiktyvią paskolos sutartį, kuria tariamai paskolina pinigus atsakovui, tuo pridengdamas imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančias jungtinės veiklos sutarties nuostatas ir užsitikrindamas, kad į verslą investuotus pinigus atgaus bet kokiu atveju. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad tariamos skolos ieškovui faktas buvo atsakovo įsipareigojimų pagal jungtinės veiklos įvykdymo garantas. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad ieškovas dėl skolos grąžinimo nesikreipė nei į teismą, nei į atsakovą beveik 10 m. nuo sutartyje nurodytos paskolos grąžinimo dienos.

2. Priteistadamas iš atsakovo ieškovo naudai 36 400 Lt delspinigius pirmosios instancijos teismas pažeidė savo pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės. Teismo priteisti 0,5 proc. delspinigiai už kiekvieną dieną sudaro 182,5 proc. per metus ir beveik siekia šalių sandorio sumą ir suteikia ieškovui galimybę piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita.

3. Už priešieškinį atsakovas sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį pagal CPK 80 str. 1 d. 5 p., teismas priešieškinį priėmė, tačiau skundžiamame sprendime iš atsakovo teismas priteisė 2 192 Lt žyminį mokestį. Nors teismas savo sprendimo dėl žyminio mokesčio dydžio nemotyvavo, galima daryti tik tikėtiną prielaidą, kad teismas sprendimu priešieškinio reikalavimą įvertino kaip turtinį ir papildomai jį apmokestino 2 192 Lt žyminiu mokesčiu. Su tokiu teismo sprendimu atsakovas nesutinka, nes CPK suteikia teismui teisę tik (prieš)ieškinio priėmimo stadijoje per trūkumų šalinimo institutą reikalauti sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio sumą, vėlesnėje proceso stadijoje teismui tokia teisė nėra suteikiama.

Ieškovas su apeliaciniu skundu nesutiko. Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais argumentais.

1. Paskolos sutarties 2 punktu atsakovas yra aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, kad jam skolinamus 40 000 Lt jis gavo iš ieškovo prieš pasirašant paskolos sutartį. Todėl abejoti paskolos sumos perdavimu atsakovui nėra jokio objektyvaus pagrindo. Bet kokios atsakovo tariamos abejonės ir pareiškimai dėl to, kad jis nepasirašinėjo paskolos sutarties ar nepamena, kad būtų ją pasirašęs, yra aiškiai paneigti 2013-05-15 Lietuvos teismo ekspertizės centro Specialisto išvada Nr.11-1343 (13).

Be deklaratyvių atsakovo pamąstymų, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad paskolos sutartis būtų kaip nors susijusi su jungtinės veiklos sutartimi ir būtų skirta įsipareigojimų pagal ją pridengimui. Įdomu pastebėti, kad atsakovas teigia, jog neprisimena, ar sudarė paskolos sutartį, mano, kad kad jos nepasirašė, tačiau neva puikiai prisimena tariamas paskolos sutarties sudarymo aplinkybes, motyvus ir tikslus.

2. Atsakovas niekada savo procesiniuose dokumentuose nebuvo išreiškęs pozicijos, kad prašomos priteisti netesybos yra pernelyg didelės ir dėl to yra mažintinos. Šalys laisva valia sudarė paskolos sutartį joje numatytomis sąlygomis, tame tarpe už atsakovo prievolių nevykdymą nustatydamos abiems šalims tinkamo dydžio netesybas, kurios, šalių manymu, yra protingos, sąžiningos ir teisingos. Todėl abejoti tokia šalių laisva ir bendra valia sukurta paskolos sutarties nuostata, tuo labiau teigti, kad joje įtvirtintas per didelis netesybų dydis, ir šiuo pagrindu mažinti priteistinas netesybas, yra nepagrįsta ir neteisėta.

3. Atsakovas už pateiktą priešieškinį šioje civilinėje byloje buvo sumokėjęs tik 100 Lt dydžio žyminį mokestį. Tuo atveju, jeigu atsakovo priešieškinys būtų buvęs patenkintas, atsakovas būtų išvengęs turtinės prievolės sumokėti iIeškovui 40 000 Lt paskolos sumą bei 36 400 Lt delspinigius, dėl ko akivaizdu, kad atsakovo priešieškiniu pareikšti reikalavimai yra kvalifikuotini kaip turtiniai. Dėl šios priežasties teismas pagrįstai, teisėtai ir teisingai priteisė iš atsakovo į valstybės pajamas 2 192 Lt bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Taip pat nenustatytos aplinkybės, kurios būtų pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). CPK 6.875 str. 1 d. nustatyta, kad paskolos davėjas privalo įrodyti aplinkybes, kad jis pinigų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta paskolos sutartyje. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog jam nebuvo perduota 2003-04-04 paskolos sutartyje nurodyta 40 000 Lt paskolos suma, taip pat neįrodė, kad paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris, t.y. kad paskolos sutartimi ieškovas siekė užsitikrinti į 2002-01-15 jungtinės veiklos sutarties pagrindu vykdomą jungtinę veiklą įmokėtų įnašų grąžinimą ir šioje sutartyje nurodytos baudos iš atsakovo gavimą.

Paskolos sutartimi atsakovas patvirtino, kad jam skolinamus 40 000 Lt jis gavo iš ieškovo prieš pasirašant šią sutartį. Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijoje ieškovas deklaravo 40 000 Lt paskolos atsakovui suteikimą. Atsakovo teiginys, kad 40 000 Lt buvo perduoti ne paskolos, o jungtinės veiklos sutarties pagrindu kaip ieškovo įnašas į jungtinę veiklą, bet ne atsakovo nuosavybėn, nelaikytinas pagrįstu, nes jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta 2002-01-15, jungtinės veiklos sutartimi ieškovas įsipareigojo 40 000 Lt įnašą perduoti prieš šios sutarties pasirašymą, o paskolos sutartis sudaryta 2003-04-04, t.y. praėjus daugiau kaip metams po jungtinės veiklos sutarties sudarymo. Ta aplinkybė, kad ieškovas į teismą dėl paskolos grąžinimo kreipėsi tik 2012 metais, kai paskola turėjo būti grąžinta 2004 metais, neįrodo paskolos sumos neperdavimo, nes ieškovas turi teisę laisvai disponuoti jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis, taip pat ir nuspręsti, kada kreiptis į teismą dėl paskolos priteismo.

Byloje nėra duomenų, kad paskolos sutarties sudarymo metu tarp šalių būtų kilę ginčai dėl tinkamo įsipareigojimų pagal jungtinės veiklos sutartį vykdymo, dėl ko ieškovui būtų atsiradęs pagrindas pagal jungtinės veiklos sutarties sąlygas reikalauti, kad atsakovas grąžintų į jungtinę veiklą įneštus įnašus ir sumokėtų baudą, kas galėtų paskatinti ieškovą ieškoti būdų, kaip užsitikrinti šių sumų gavimą iš atsakovo. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad su ieškiniu atsakovui civilinėje byloje Nr.2-2555-603/2012 į Vilniaus apygardos teismą dėl į jungtinę veiklą įneštų sumų grąžinimo ir baudos sumokėjimo ieškovas kreipėsi tik 2010-10-06, t.y. praėjus daugiau kaip 7 metams po paskolos sutarties sudarymo.

Pažymėtina, kad atsakovas nenurodo jokių tikslių paskolos sutarties sudarymo aplinkybių. Atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme teigė, kad jis neprisimena, ar yra pasirašęs paskolos sutartį, o aplinkybes, kad paskolos sutartimi ieškovas siekė užsitikrinti į jungtinę veiklą įneštų pinigų grąžinimą ir baudos sumokėjimą, atsakovas nurodo kaip galimas, bet ne realiai egzistavusias.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrundo keisti ar naikinti skundžiamo teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovo naudai buvo priteista 40 000 Lt paskolą ir atmestas atsakovo priešieškinys.

Jei netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (CPK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.). Nors šalių galimybės derėtis dėl paskolos sutarties sąlygų, taip pat ir dėl delspinigių dydžio, laikytinos lygiomis, tačiau teismo priteisti 36 400 Lt delspinigiai, vertinant šią sumą fizinių asmenų, kurie nėra verslininkai, atžvilgiu, taip pat lyginant su paskolos suma (40 000 Lt), laikytini aiškiai per dideliais, ieškovas įrodymų apie nuostolių dėl paskolos sumos negrąžinimo laiku dydį nepateikė, todėl priteistų delspinigių suma mažintina iki 5 000 Lt, ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl delspinigų priteisimo keistina dėl netinkamo teisės normų, reglamentuojančių netesybų mažinimą, taikymo (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).

Priešieškiniu reiškiamas reikalavimas laikytinas turtiniu, nes priešieškiniu atsakovas siekia išvengti ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovo paskolą ir delspinigius patenkinimo, todėl priešieškinys turi būti apmokėtas žyminiu mokesčiu pagal CPK 80 str. 1 d. 1 p. nuostatas. Sutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti priešieškinio trūkumų šalinimo institutą ir nustatyti atsakovui terminą sumokėti už priešieškinį trūkstamą žyminio mokesčio dalį (CPK 115 str. 2 d.). Atsakovas, žinodamas, kad priešieškinys turi būti apmokėtas žyminiu mokesčiu kaip turtinis reikalavimas, galėtų vertinti priešieškinio patenkinimo perspektyvą ir spręsti, ar mokėti likusią žyminio mokesčio dalį, ar atsisakyti priešieškinio. Tačiau apeliaciniu skundu atsakovas neteigia, kad jo priešieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas, priešingai, apeliaciniame skunde atsakovas nurodo motyvus, kurių pagrindu jo priešieškinys turėtų būti patenkintas, taigi, priešieškinio nagrinėjimas atitinka atsakovo interesus. Todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas netaikė priešieškinio trūkumų šalinimo instituto, nors turėjo taikyti, o nesumokėtą žyminio mokesčio už priešieškinį dalį priteisė iš atsakovo valstybės naudai priimdamas sprendimą dėl ginčo esmės, nelaikytina atsakovo teisių pažeidimu ir nesudaro pagrindo naikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovo valstybės naudai priteista žyminio mokesčio už priešieškinį dalis. Tačiau, sumažinus priteistų delspinigių sumą, valstybės naudai už priešieškinį priteista žyminio mokesčio dalis mažintina iki 1 250 Lt (CPK 96 str. 1 d.).

Pakeitus teismo sprendimą, perskirstytinos ir kitos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Kadangi patenkini 58,90 proc. ieškinio reikalavimų, iš atsakovo ieškovo naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 1 350 Lt, iš atsakovo valstybės naudai priteistos pašto išlaidos mažintinos iki 18 Lt, o iš ieškovo valstybės naudai priteistinos 12 Lt pašto išlaidos.

Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, iš ieškovo atsakovo naudai priteistinas 942 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą (93 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimo dalį, kurią iš atsakovo A. J. ieškovo A. D. naudai priteiti 36 400 Lt delspinigiai, pakeisti ir priteistų delspinigių sumą sumažinti iki 5 000 Lt. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme: iš atsakovo A. J. ieškovo A. D. naudai priteistas bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 1 350 Lt, iš atsakovo A. J. valstybės naudai priteistas bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 1 268 Lt, iš ieškovo A. D. valstybės naudai priteisti 12 Lt bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš ieškovo A. D. atsakovo A. J. naudai 942 Lt bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.