Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės, Ramūno Šarkos ir Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. P. skundą atsakovėms Kauno miesto savivaldybės administracijai, Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos, dėl sprendimo panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Skundas netenkintinas.

Administracinėje byloje kilo ginčas dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 62-5-6357 teisėtumo ir pagrįstumo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų metinių palūkanų priteisimo.

Byloje nustatyta, kad 2020 m. spalio 9 d. K. P. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją, prašydamas skirti 700 eurų piniginę socialinę paramą dėl COVID-19 pandemijos metu patirtų didelių sveikatos priežiūros išlaidų, taip pat dėl buto, kuris nėra pritaikytas gyventi asmeniui su specialiaisiais poreikiais (b. l. 15).

Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus atsakymas pareiškėjui, t. y. 2020 m. lapkričio 9 d. raštas Nr. 62-5-2357, buvo grindžiamas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2019 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. T-290 patvirtintu Piniginės socialinės paramos įstatymų nenustatytais atvejais skyrimo tvarkos aprašu ir Būsto pritaikymo neįgaliesiems tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. A1-103 „Dėl Būsto pritaikymo neįgaliesiems tvarkos aprašo patvirtinimo“ (b. l. 4–6).

Byloje esantis pareiškėjo 2020 m. spalio 9 d. prašymas patvirtina, kad jis kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją prašydamas: 1) skirti 700 eurų piniginę sumą dėl COVID-19 pandemijos metu patirtų didelių išlaidų sveikatos priežiūros reikmėms; 2) dėl buto, kuris būtų pritaikytas K. P., neįgaliajam su specialiaisiais poreikiais.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 38 punktas reglamentuoja, jog išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija – papildomos socialinės paramos, socialinių pašalpų ir kompensacijų skyrimo iš savivaldybės biudžeto tvarkos nustatymas.

Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, jog savivaldybės tarybos kompetencija yra tvirtinti tvarką, kai socialinė parama skiriama kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais (kai skiriama vienkartinė, tikslinė, periodinė, sąlyginė pašalpa; sumokama skola už būstą; kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir geriamojo vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita).

Pagal Kauno miesto savivaldybės tarybos 2019 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. T-290 patvirtinto Piniginės socialinės paramos įstatymų nenustatytais atvejais skyrimo tvarkos aprašo 7 punktą, piniginės socialinės paramos įstatymų nenustatytais atvejais rūšys yra šios: vienkartinė pašalpa, kuri gali būti skiriama šalpos senatvės pensininkams, asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo vietų, psichologinės socialinės reabilitacijos įstaigų, asmenims būtinų dokumentų tvarkymui apmokėti, sulaukusiems 100 metų asmenims (7.1–7.1.4 punktai); tikslinė pašalpa, kuri gali būti skiriama šiais atvejais: neįgaliesiems, asmenims jų sunkios ligos atveju, asmenims, nukentėjusiems nuo gaisrų, stichinių nelaimių, pilnamečiams tėvų netekusiems ir besimokantiems asmenims, kuriems įstatymų nustatyta tvarka nebuvo nustatyta globa (rūpyba) (7.2–7.2.4 punktai); sąlyginė pašalpa, kuri gali būti skiriama asmenims, auginantiems vaikus, kuriems kriziniu laikotarpiu buvo teiktos socialinės paslaugos laikino gyvenimo namuose, asmenims, turintiems būsto išlaikymo skolų (7.3–7.3.2 punktai); periodinė pašalpa, kuri gali būti skiriama asmenims kreditui, paimtam daugiabučiam namui atnaujinti (modernizuoti), ir palūkanoms mokėti, mirus būsto savininkui (7.4 punktas). Taigi, pagal Aprašo 7.2.1 punktą, pareiškėjas turi teisę į tikslinę pašalpą.

Atkreiptinas dėmesys, kad Aprašo VII skyriuje numatyta, jog tikslinės pašalpos dydis – iki 4 BSI (bazinė socialinė išmoka) dydžių. Tikslinė pašalpa skiriama neįgaliems asmenims, jei vidutinės bendrai gyvenančių asmenų ar vieno gyvenančio asmens pajamos per mėnesį yra mažesnės už 1,5 VRP (valstybės remiamos pajamos) dydžio vienam asmeniui. Konkretus paramos dydis nustatomas, atsižvelgiant į vieno gyvenančio asmens ar bendrai gyvenančių asmenų šeimos sudėtį, nustatytą darbingumo lygį, auginamus vaikus iki 18 metų ar pilnamečius vaikus iki 24 metų (besimokančius pagal bendrojo ugdymo programą, pagal formaliojo profesinio mokymo programą ar studijuojančius aukštojoje mokykloje pagal dieninės ar nuolatinės studijų formos programą) (Aprašo 17, 18 punktai).

Byloje esantis Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2021 m. sausio 22 d. raštas Nr. 62-63-90 (b. l. 45) patvirtina, kad pareiškėjo prašymo dėl 700 eurų išmokos pateikimo metu (2020 m. spalio 9 d.) gaunamos pajamos buvo didesnės nei 1,5 valstybės remiamų pajamų dydis (187,50 Eur), t. y. viršijo Apraše nustatytą dydį, todėl pareiškėjas negalėjo gauti tikslinės pašalpos Aprašo 7.2.1 punkto pagrindu.

Aprašo 21 punkte numatyta, jog tikslinė pašalpa sunkios ligos, įrašytos į Sunkių ligų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu, atveju skiriama asmenims, kurių vidutinės bendrai gyvenančių asmenų ar vieno gyvenančio asmens pajamos per mėnesį yra mažesnės už 3 VRP dydžius vienam asmeniui.

Skundžiamame rašte atsakovė pareiškėjui išaiškino sąlygas ir tvarką, siekiant gauti tikslinę pašalpą sunkios ligos atveju. Pareiškėjas skunde nurodė, jog atsakovė skundžiamame rašte nepagrįstai nurodė pateikti jo gydymo įstaigos pažymą, kad jo sveikatos būklė įtraukta į Sunkių ligų sąrašą, nes akivaizdu, jog jis yra neįgalus. Teismas pažymi, jog nustatyti ir išduoti pažymą, ar liga atitinka / neatitinka Sunkių ligų sąrašą, gali tik atitinkamą kompetenciją, medicininį išsilavinimą turintis specialistas. Teismas daro išvadą, kad atsakovė skundžiamame rašte ne tik tinkamai įvertino ir nustatė, ar pareiškėjas turi teisę gauti prašomą 700 eurų išmoką, bet, teismo vertinimu, išsamiai ir aiškiai išaiškino pareiškėjui teisę, tvarką ir sąlygas kreiptis dėl išmokos Aprašo 7.2.2 punkto pagrindu (sunkios ligos atveju).

Pareiškėjas 2020 m. spalio 9 d. su prašymu į atsakovę kreipėsi dėl buto, kuris nėra pritaikytas jam, neįgaliajam su specialiaisiais poreikiais. Skunde teismui pareiškėjas nurodė, kad jo butas nepritaikytas asmeniui su negalia, jis privalo lipti į savo butą, esantį ne pirmame aukšte, laiptais, kurie nepritaikyti neįgaliesiems. Pareiškėjas posėdžio metu nurodė, kad jam reikalinga speciali įranga įlipti į vonią.

Iš skundžiamo rašto turinio matyti, kad dėl būsto pritaikymo neįgaliajam ir vonios patalpos 2020 m. lapkričio 3 d. pareiškėjas buvo konsultuotas telefonu socialinio darbo organizatorės. Jam buvo suteikta informacija, kokius dokumentus reikia pateikti dėl būsto pritaikymo neįgaliam asmeniui. Skundžiamame rašte pareiškėjui nurodytas būsto pritaikymo neįgaliesiems teisinis pagrindas.

Teismo posėdžio metu išsakytų argumentų, susijusių su vonios kambario įrengimu, teismas neanalizuoja, nes byla yra nagrinėjama pagal 2021 m. sausio 18 d. nutartimi priimtą skundą ir skundo patikslinimą. Nors iš skundžiamo rašto turinio matyti, kad pareiškėjas dėl vonios kambario įrengimo bendravo žodžiu su socialinio darbo organizatore, tačiau nei jo 2020 m. spalio 9 d. prašyme atsakovei, nei nagrinėjamuose skunduose nėra nurodomi jokie argumentai, susiję su vonios kambariu, priešingai, pareiškėjo skundo patikslinime akcentuojama, jog pareiškėjas, neįgalus asmuo, turi patekti į butą, esantį ne pirmame aukšte, neįgaliesiems nepritaikytais laiptais. Taigi, nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjas pateikė prašymą atsakovei dėl būsto pritaikymo neįgaliajam, ir jis yra įtrauktas į eilę tokiai paslaugai gauti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktas, šiuo metu galiojančios redakcijos 4 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais.

Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 punkte nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas faktinis ir teisinis pagrindas, jis turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016).

Įvertinęs skundžiamo rašto turinį, teismas daro išvadą, kad skundžiamas raštas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstyti prašymo netenkinimo motyvai, jie susiję su taikomomis teisės normomis, išaiškintos pareiškėjo teisės.

Atsižvelgęs į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad atsakovė iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamą raštą patenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundžiamas raštas paliekamas nepakeistas.

Pareiškėjas prašė priteisti 700 eurų turtinės žalos, 5 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo skundo pateikimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės.

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 ir 6.250 straipsniai). Vis dėlto CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis)“. Taigi neteisėtu aktu laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai turi įtakos asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą nekyla (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pareiga įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos dydį bei priežastinį ryšį tenka pareiškėjui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1560/13, 2013 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-684/13).

Taigi pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas tik nustačius visas pirmiau nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas. Pareiškėjo teigimu, 700 eurų turtinė žala pagrįsta gyvenimiška patirtimi, tokios sumos pakaktų laiptinės pritaikymui neįgaliajam; 5 000 eurų neturtinę žalą pareiškėjas sieja su iš atsakovės patiriama diskriminacija.

Byloje nustatyta, kad atsakovė pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui neskyrė 700 eurų išmokos, todėl atsakovės neteisėtų veiksmų nenustatyta. Be to, nustatyta, kad pareiškėjas įtrauktas į eilę dėl buto pritaikymo neįgaliajam, todėl teismas neturi jokio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė turtinę žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Kaip minėta, pareiškėjas nurodė, kad iš atsakovės jis patyrė diskriminaciją. Europos Sąjungos ir nacionaliniuose teisės aktuose diskriminacija pačia bendriausia šio žodžio prasme reiškia teisių sumažinimą arba atėmimą tam tikrai kategorijai asmenų dėl kokių nors požymių. Asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą, o diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas ar tam tikrų privilegijų teikimas, atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų požymius.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį, žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Asmenų lygybės principas yra konstitucinės žmogaus prigimtinės teisės būti traktuojamam vienodai garantija. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas. Asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą, o diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas ar tam tikrų privilegijų teikimas, atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų požymius (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas Nr. 17/97).

Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, tai yra esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas).

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas teismo prašo išimtinės teisės, ne tik nepaisant teisės aktų reikalavimų, bet ir pažeidžiant eiliškumo tvarką jam išmokėti kompensaciją, kuri bus skiriama pritaikyti būstą neįgaliojo poreikiams tenkinti, taip pažeidžiant teisėtai esančių eilėje neįgaliųjų teises bei teisėtus interesus. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skirtingai vertinamas nei kiti neįgalieji, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovė prieš pareiškėją atliko diskriminacinius veiksmus.

Pažymėtina, kad konstatavus, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimas Nr. 62-5-2357 yra teisėtas ir pagrįstas, atsakovė teisėtai ir pagrįstai neskyrė pareiškėjui 700 eurų išmokos, nenustatyta jokių diskriminacinio pobūdžio veiksmų prieš pareiškėją, nėra pagrindo pripažinti atsakovės neteisėtus veiksmus. Taigi nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų nėra vienos iš civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, dėl to viešoji atsakomybė negalima ir pareiškėjo prašymas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei palūkanų priteisimo atmetamas.

Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismas pažymi, jog teismo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo skundas netenkinamas, bei į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas, šis prašymas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo K. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.