- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-01
- Bylos Nr.
- 1A-86-851/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-56363-2016-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Aiva Survilienė, Artūras Šumskas
- Nuteistasis
- A. D.
- Advokatai
- Viktoras Onačkas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Artūro Šumsko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio, kuriuo
A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą penkių mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį: bausmės vykdymo laikotarpiu nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi; bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
A. D. nuteistas už tai, kad jis nesunkiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui, o būtent: jis, 2016-12-02, apie 23.40 val., bute, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, konflikto metu panaudojo savo žmonos G. D. atžvilgiu fizinį smurtą – pargriovęs ją ant lovos, užsuko rankomis jos kairės rankos plaštaką, dėl ko G. D. buvo padarytas kairės plaštakos III-o piršto galinio pirštakaulio lūžis, bei grumtynių metu sužalojo kairės kojos kelią, tuo padarydamas poodinę kraujosruvą kairiame kelyje, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu.
Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
Apeliaciniu skundu A. D. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nuosprendį ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.
Šalies argumentai
2.1. Apeliantas nurodo, kad BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktas, numatantis baudžiamąją atsakomybę už šeimos nario nesunkų sveikatos sutrikdymą, iš dalies yra blanketinė teisės norma, kurios taikymas susijęs su Lietuvos Respublikos Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo normų taikymu, įvertinant visų pirma, ar kaltininko asmens veiksmuose pagal bylos faktines aplinkybes nėra BK 31 straipsnyje reglamentuoto būtinojo reikalingumo.
2.2. Apelianto manymu, šios bylos konkrečios faktines aplinkybės, duoda pagrindą vertinti nuteistojo elgesį ne kaip smurtu išreikštą nepasitenkinimą žmonos girtavimu, o kaip neišvengiamai būtinus fizinio poveikio veiksmus prieš jos valią, kad apsaugoti ją nuo galimų pavojų ir žalos, kuriuos ji galėjo patirti dėl savo ūmaus ir nekontroliuojamo būdo, esant sunkaus girtumo būsenoje. Teismas, nevertindamas nuteistojo nuoseklių parodymų, prarado faktinį pagrindą spręsti ar nuteistojo elgesiui ir konkretiems fizinio poveikio žmonai veiksmams nėra taikytinas BK 31 straipsnis, reglamentuojantis būtinojo reikalingumo institutą.
2.3. Taip pat apeliantas nurodo, kad, nors teismas ir pasisakė, jog nukentėjusiosios G. D. parodymams taikytinas padidinto atidumo kriterijus, pripažįstant juos patikimais įrodymais, tačiau, vadovaudamasis įrodymų vertinimo kriterijais, didžiąją dalį kitų įrodymų, tame tarpe ir nuteistojo parodymus, ignoravo, visiškai dėl jų nepasisakydamas, tuo pačiu akivaizdžiai pažeisdamas įrodymų tyrimo pilnumą ir visapusiškumą bei nusižengdamas ir objektyvumo reikalavimui, nes G. D. parodymai įvertinti kaip patikimas bylos įrodymas, kurio pagrindu priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
2.4. Apeliantas pažymi, kad teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją bei kaltinamajam asmeniui garantuotas teises, nes nuosprendyje kelis kartus akcentuoja, jog nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu pripažinęs savo kaltę, teisme pakeitė parodymus ir atsisakė pripažinti save kaltu, dėl ko, apelianto nuomone, tai laikytina netinkamo įrodymų vertinimo pasekme. Nurodo, kad pagal jam pareikštą įtarimą, pirmoje apklausoje savo kaltę pripažino „iš dalies“ siedamas šį savo pripažinimą su tuo, jog laikant žmoną, jai galėjo būti padarytas kūno sužalojimas. Antros apklausos metu, jis visiškai pripažino savo kaltę, pasilikdamas prie savo parodymų „kad laikydamas savo girtą žmoną G. D. už rankų galėjau jai sužaloti pirštą ir jį sulaužyti“. Apeliantas teigia, kad jam nebuvo užtikrinta teisė į kvalifikuotą gynėją, todėl, nesuvokdamas teisinių niuansų, pasirašė po protokolo tekstu, kur jo kaltė siejama konkrečia nusikalstama veika. Nurodo, kad parodymų teisme nepakeitė, o paaiškino, kad dėl žmonos traumos jis neprisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Todėl, apelianto nuomone, nepriimtini nuosprendžio motyvai, neva nuteistasis pakeitė parodymus ir atsisakė pripažinti savo kaltę, siekdamas suklaidinti teismą ir išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką. Apelianto teigimu, pirmųjų paaiškinimų metu, atvykus policijos pareigūnams, ikiteisminio tyrimo ir teisme metu, parodė, jog panaudojo ne smurtą, o fizinę jėgą.
2.5. Taip pat apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu, kuris trūko puse metų, nebuvo patikrintos nuteistojo nurodytos konflikto aplinkybės, nors įvykis vyko vakare, daugiabučio namo laiptinėje, kai visi kaimynai buvo jau namuose. Nuteistas A. D. teigia, kad nebuvo bandoma nustatyti, iš kur nukentėjusioji skambino į BPC, kur buvo užfiksuotas telefono numeris, iš kurio G. D. kvietė policijos pareigūnus, nei apie įvykį, nei apie Daukšių šeimos gyvenseną neapklausti kaimynai. Taip pat apeliantas nurodo, kad nenustatyta, kur ir su kuo G. D. leido vakarą, kokiame girtumo stovyje ji buvo, koks buvo jos elgesys, kaip ji atkako į namus, ar ją kas lydėjo, ar ji buvo pargriuvusi išgertuvių metu ar vykimo į namus metu, ar ji buvo apsiavusi (nuteistasis teigė, kad namo grįžo be batų ir be batų siautėjo laiptinėje). Pažymi, kad nukentėjusiajai buvo sužeistas kairys kelias ir lūžęs kairės rankos plaštakos pirštas, kas, apelianto nuomone, suponuoja pakankamai pagrįsta versiją, jog ji griuvo į kairę pusę ir tuo metu patyrė abi traumas, atsižvelgiant į tai, jog viskas vyko žiemą ant slidžios dangos. Apeliantas teisme nurodė, jog žmona griuvo kieme, prie namų.
2.6. Taip pat apeliantas nesutinka su teismo motyvu, jog nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs. Apelianto nuomone, pastarosios parodymai nuoseklūs tik kaltinant vyrą smurtu, tačiau ikiteisminiame tyrime ji negalėjo nurodyti, kaip ir kada buvo sužalotas kojos kelis, iš kur ji skambino policijai ir koks asmuo jai davė telefoną skambučiui. Apeliantas mano, kad išdėstytos aplinkybės byloja, jog konflikto metu G. D. buvo tokioje girtumo būsenoje, kad neprisiminė esminių vakaro įvykių. Apelianto teigimu, 2017-03-25 įvykio metu smurto nebuvo, pranešėja buvo akivaizdžiai neblaivi ir nukrito pati, dėl 2016-07-24 įvykio, traumos – nosies lūžio aplinkybių nukentėjusioji medikams nieko konkretaus paaiškinti negalėjo. Taip pat pažymi, kad pati nukentėjusioji teismo posėdžio metu nurodė, jog 2016 m. vasarą prie „Norfos bazės“ PC, ją su vaiku sulaikė policijos pareigūnai, nes ji buvo girta ir apsidaužiusi. Teigia, jog nepagrįstą kaltinimą smurtu liudija ir policijos patrulių tarnybinis pranešimas apie iškvietimą, kuriame nurodoma, kad A. D. spyrė pranešėjai į ranką ir sulaužė pirštus. Tačiau ikiteisminiame tyrime, nukentėjusioji teigė, kad vyras jai pirštą sulaužė užsukęs plaštaką, bandydamas paimti telefoną iš rankos, todėl apelianto manymu, teismas nepagrįstai nukentėjusiosios parodymus laiko pagrįstais ir vertais pasitikėjimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo A. D. apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006).Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino savo artimą giminaitį ar šeimos narį. Pagal BK 248 straipsnio 1 dalį artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Pagal šio straipsnio 2 dalį nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš šeimos narį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – nesunkaus sveikatos sutrikdymu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad jo veika yra pavojinga kito žmogaus sveikatai, gali sukelti nesunkų sveikatos sutrikdymą ir arba nori tokių padarinių arba, nors jų nenori bei nesiekia, sąmoningai leidžia jiems kilti. Kartu pažymėtina, kad teismų praktikoje yra konstatuota, kad šis nusikaltimas gali būti padaromas apibrėžta arba neapibrėžta tyčia. Nesunkus sveikatos sutrikdymas yra padarytas apibrėžta tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, numatė, kad gali kitam žmogui nesunkiai sutrikdyti sveikatą, ir norėjo jam tokį sveikatos sutrikdymą padaryti. Esant neapibrėžtai tyčiai kaltininkas irgi suvokia, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, tačiau šiuo atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo skirtingo masto sveikatos sutrikdymams – sunkiems, nesunkiems ar nežymiems) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Kai sveikatos sutrikdymas padaromas neapibrėžta tyčia, kaltininko veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius atitinkamai kaip sunkus, nesunkus ar nežymus sveikatos sutrikdymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-62/2014, 2K-484/2014,2K-531-699/2015). Nors A. D. savo kaltę dėl tyčinio savo šeimos nario sužalojimo neigia, tvirtindamas, kad jo sutuoktinė nukentėjusioji G. D. susižalojo pati, o jis pastaraosios atžvilgiu panaudojo tik fizinę jėgą, veikdamas būtinojo reikalingumo sąlygomis, jo kaltė neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais byloje esančiais įrodymais: Policijos žiūryklės duomenimis (b.l. 4-6);Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės Antrosios kuopos 4-ojo būrio vyr. patrulio Vaido Medvedevo „Tarnybiniu pranešimu dėl smurto artimoje aplinkoje fakto“ (b.l. 8-9); 2017-01-16 specialisto išvada Nr. G161/2017(01) (b.l. 22-23); liudytojo S. D. ir nukentėjusiosios G. D. teismo posėdyje duotais parodymais; iš dalies paties nuteistojo A. D. ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdyje duotais parodymais; kitais rašytiniais byloje esančiais įrodymais.Iš pirmosios instancijos teismo posėdyje perskaitytų A. D. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, matyti, kad 2016-12-03 apklaustas įtariamuoju A. D. savo kaltę pripažino iš dalies ir parodė, kad 2016-12-02, apie 23.00 val., iš gimtadienio žmona grįžo neblaivi. Tarp jųdviejų kilo žodinis konfliktas, nes ji norėjo išeiti iš buto į laiptinę basa, jis norėjo kad ji eitų miegoti. Negalėdamas žodžiu sudrausminti savo neblaivios žmonos, kad ji nedarytų jam gėdos prieš kaimynus, jis panaudojęs fizinę jėgą paguldė ją į lovą ir, atsisėdęs ant jos kojų, savo rankomis laikė jos rankas, nes ji muistėsi, o jis visa jėga stengiausi išlaikyti ją gulinčią ir tikėjosi, kad ji nurims ir užmigs. Mano, kad tuo metu, jis galėjo sužaloti jos rankų pirštus. Kadangi žmona nenurimo, jis, pavargęs laikyti, ją paleido. Po to ji išėjo iš buto, o vėliau grįžusi pranešė, kad iškvietė policiją. Atvykę policijos pareigūnai nuvežė jį į policijos komisariatą. Tikslo sužaloti savo žmoną neturėjo, tik norėjo, kad ji būdama neblaivi nusiramintų ir eitų miegoti. Gailisi, kad norėdamas nuraminti neblaivią žmoną, panaudojo per didelę fizinę jėgą, ko pasėkoje jai galėjo būti padarytas kūno sužalojimas (b.l. 45). 2017-05-08 papildomai apklaustas įtariamuoju A. D. savo kaltę pripažino pilnai bei parodė, kad patvirtina savo anksčiau duotus parodymus ir pripažįsta, kad, stipriai laikydamas savo neblaivią sutuoktinę G. D. už rankų, galėjo jai sužaloti (sulaužyti) pirštą, nes ji labai muistėsi, kokiu būdu galėjo būti sužalotas kojos kelis, neatsimena. Šiuo metu vyksta skyrybų procesas, nes jo sutuoktinė dažnai vartoja alkoholį, bendrauja su kitais vyrais, su juo konfliktuoja (b.l . 48). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. D. kaltu jau neprisipažino ir parodė, kad 2016 m. gruodžio 02 d., apie 23.00 val., žmona iš gimtadienio žmona grįžo neblaivi, Ją parvedė kažkokie du vyrai. Grįžus žmonai tarp jų kilo žodinis konfliktas, kuris prasidėjo dėl to, kad ji grįžo namo girta ir jos mobiliajame telefone rado nuotraukų, kur ji bučiavosi su kitais vyrais. Jis norėjo jog nukentėjusioji eitų miegoti, paėmė ją už rankos, tačiau ji muistėsi, buvo kažkur išėjusi, po to sugrįžo ir tik tada nuėjo miegoti. Pirštą nukentėjusioji galėjo susilaužyti lauke, ten ji buvo sugriuvusi, kažkas ją pakėlė, be to, ji griuvinėjo ir bute, krito laiptais. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis pirmosios instancijos teismo posėdyje negalėjo tinkamai paaiškinti, kodėl pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Šiuos jo parodymus paneigia ne tik nukentėjusiosios G. D. parodymai, kurie iš esmės sutampa su nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, bet ir kiti byloje esantys įrodymai. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta nukentėjusioji G. D. parodė, kad A. D. yra jos sutuoktinis. 2016 m. gruodžio 2 d. informavo jį, kad vakare dalyvaus bendradarbės gimtadienyje, jis neprieštaravo. Vakare telefonu paskambinusiam sutuoktiniui pasirodė, kad ji yra neblaivi. Apie 21.00 val., jis vėl paskambino, tačiau ji jau nebekėlė ragelio. Kai atvažiavo namo, paskambino A. D. ir paprašė, kad jis atidarytų duris, nes yra durų kodas. Jis nesutiko, pasakė, kad išmes raktą. Ji buvo su kulniukais, buvo sniego, beieškodama raktų, netyčia nukrito. Radusi raktus, pamatė, kaip jis parodė jai kumštį ir pasakė „va tau bus“. Kai atėjo į butą, jis paklausė, kodėl ji nekėlė ragelio, norėdamas atimti telefoną, užlaužė rankos plaštaką ir tuo metu sulaužė rankos pirštą. Atėmęs telefoną, pamatė jame, kad ji bučiuojasi su kitais vyrais, nors ten buvo tik toks žaidimas, tuomet A. D., apimtas pavydo, pastūmė ją ant lovos, koją atrėmė į jos krūtinę, ji šaukė „gelbėkit“. Po to jai dar spyrė su koja, nežino dėl ko. Ištrūkusi iš buto, ji nuėjo pas kaimynę, iš kur susisiekė su greitąja ir policija. Kad toks A. D. smurto proveržis nebuvo atsitiktinis patvirtino, liudytoju apklaustas S. D., kuris paaiškino, kad yra nukentėjusiosios G. D. tėvas. Jis į šeimos reikalus nesikiša, tačiau jo dukra buvo atvažiavusi sumušta. Konfliktai kildavo dažnai dėl to, kad A. D. vartojo alkoholį, kai jis negeria, – tai viskas gerai. Apie konfliktą, vykusį 2016 m. gruodžio 2 d., nelabai ką žino. Matė sugipsuotą dukros ranką, tačiau tai ne vienintelis atvejis – ir anksčiau A. D. buvo ją sumušęs, sulaužęs nosį. Buvo rankos mėlynos, kojos suspardytos. Dukra skundėsi, tačiau jis siūlė jiems gyventi taikiai, nes jiedu augina bendrą vaiką.Specialisto išvadoje Nr. G161/2017(01) nurodyta, jog G. D. nustatyta kairės plaštakos III-o piršto galinio pirštakaulio lūžis, poodinė kraujosruva kairiame kelyje. Sužalojimai padaryti paveikus kietu buku daiktu (daiktais), prieš kreipiantis medicinos pagalbos. Sužalojimai vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes sveikata dėl plaštakos III-o piršto galinio pirštakaulio lūžio sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Poodinė kraujosruva kairiame kelyje atitinka nežymaus masto sveikatos sutrikdymą. Sužalojimai padaryti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais (b. l. 22-23).Iš policijos Policijos žiūryklės duomenų matyti, kad 2016-12-02, 23.42 val., užfiksuotas nukentėjusiosios G. D. pranešimas apie vyro smurtavimą (b.l. 4-6). Iš Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės Antrosios kuopos 4-ojo būrio vyr. patrulio Vaido Medvedevo tarnybinio pranešimo dėl smurto artimoje aplinkoje fakto matyti, jog 2016-12-02, apie 23.42 val., patruliuojant, iš budėtojo gautas pranešimas, jog Vaduvos g. 23-10 sumušta pranešėja. Atvykus į įvykio vietą nustatyta, jog policiją kvietė G. D.. Įvykio vietoje nustatyta, jog A. D. spyrė pranešėjai į ranką ir sulaužė pirštus (b. l. 8-9).Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie įrodymai neginčijamai patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad A. D. 2016-12-02, apie 23.40 val., bute, adresu Vaduvos g. 23-10, Vilniuje, konflikto metu panaudojo savo žmonos G. D. atžvilgiu fizinį smurtą – pargriovęs ją ant lovos, užsuko rankomis jos kairės rankos plaštaką, dėl ko G. D. buvo padarytas kairės plaštakos III-o piršto galinio pirštakaulio lūžis, bei grumtynių metu sužalojo kairės kojos kelią, tuo padarydamas poodinę kraujosruvą kairiame kelyje, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad jis (apeliantas), panaudodamas smurtą savo sutuoktinės atžvilgiu, veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, tokiu būdu stengdamasis apsaugoti ją nuo galimų pavojų ir žalos, kuriuos ji galėjo patirti dėl savo ūmaus ir nekontroliuojamo būdo, būdama sunkaus girtumo būsenoje. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog pats A. D. nurodo, kad, pavargęs laikyti savo sutuoktinę, ją paleido, kuri išėjo iš buto, o po kurio laiko grįžusi pranešė, kad iškvietė policiją, kas paneigia apeliacinio skundo argumentus dėl nukentėjusiosios neadekvataus elgesio ir galimo pavojaus jos sveikatai ar gyvybei. Šiuos apeliacinio skundo argumentus paneigia ir nukentėjusiosios parodymai apie tai, kad ji, ištrūkusi iš buto, nuėjo pas kaimynę, kad iškviestų policiją ir greitąją, taip pat jos skambutis bendruoju pagalbos telefonu bei Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės Antrosios kuopos 4-ojo būrio vyr. patrulio Vaido Medvedevo tarnybinis pranešimas, kuriame nėra nurodyta, kad nukentėjusioji būtų elgusi agresyviai, nekontroliuojamai ir pan.Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad ikiteisminio tyrimo metu jam A. D. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo suteiktos kvalifikuoto gynėjo paslaugos, todėl buvo pažeista jo teisė į gynybą, pažymėtina, kad iš byloje esančių 2016-12-03 bei 2017-05-08 „Teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokolų“ matyti, kad A. D., buvo išaiškinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų garantuota teisė turėti gynėją, tačiau jis šios teisės pasirašytinai atsisakė (b.l. 43, 46), todėl šioje dalyje apeliacinio skundo argumentai taip pat atmesti kaip nepagrįsti.Dėl apeliacinio skundo argumentų, kur apeliantas ginčija įrodymų vertinimą, jų pakankamumą ir faktinių bylos aplinkybių nustatymą, teigia, kad bylos aplinkybės tirtos neišsamiai, neobjektyviai ir netinkamai, vertintos pažeidžiant BK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, o nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, nes didžiąją dalį įrodymų, tame tarpe ir nuteistojo parodymus, teismas ignoravo, visiškai dėl jų nepasisakydamas, tuo pačiu akivaizdžiai pažeisdamas įrodymų tyrimo pilnumą ir visapusiškumą, tuo pačiu nusižengdamas ir objektyvumo reikalavimui, nes G. D. parodymai įvertinti kaip patikimas bylos įrodymas, kurio pagrindu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, pažymėtina, jog pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, nagrinėjamo skundo kontekste, atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalyse įtvirtinta išskirtinė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos.Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Formuojamojoje teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis ar jo gynėjas, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.