Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. J. ir D. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-509-123/2011 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Big City LT“ ieškinį atsakovams D. J. ir D. M. dėl be pagrindo perduoto ir įgyto turto priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Būdamas ieškovo vadovu, jis veikė sąžiningai ir protingai, priėmė sprendimus bendrovės ir jos akcininkų naudai. Vesdamas derybas dėl pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, jis siekė pagerinti UAB „Big City LT“ darbo sąlygas – įsigyti naujas buveinės patalpas, nes ankstesnės patalpos buvo prastos ir nereprezentatyvios (užpiltos). Tai patvirtina ir aplinkybė, jog apeliantas, gavęs atsakovo D. J. sutikimą, perregistravo UAB „Big City LT“ buveinės adresą į (duomenys neskelbtini). Ieškotis naujas buveinės patalpas paskatino sudėtingi santykiai su buvusių patalpų, esančių I. Kanto g. 14-3, Klaipėdoje, savininku, kuris reikalavo mokėti didesnį nuomos mokestį, tačiau nesutiko atlikti patalpų remonto. Be to, ieškovas turėjo patalpas dalintis su kita įmone – UAB „City LT“. 2009 metais buvo planuojama intensyviai prekiauti pastatytais butais Palangoje, taip pat vystyti kitus nekilnojamojo turto projektus. Apeliantas preliminariąją sutartį pasirašė tik gavęs banko žodinį patikinimą, kad projektas toliau bus finansuojamas, todėl nekilo abejonių, jog ieškovas, vykdydamas projektą, įgis lėšų ir galės atsiskaityti su atsakovu D. J.. Tačiau po 2008 metų Šv. Kalėdų bankas netikėtai atsisakė išmokėti likusią kredito dalį iki 2008 m. gruodžio 31 d., taip pat atsisakė tai padaryti ir 2009 m. sausio pradžioje. Todėl ieškovui susiklostė nemokumo būsena, dėl ko apeliantas turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kol dar nebuvo įsiteisėjusi teismo nutartis dėl ieškovui bankroto bylos iškėlimo, su pagrindiniu kreditoriumi Nordea Bank Finland Plc apeliantas vedė derybas dėl galimybės įmonę restruktūrizuoti, tačiau bankas atmesdavo visus jo pasiūlymus.Apeliantas niekada nereikalavo iš pirkėjo D. J. grąžinti avansą įmonei, nes preliminariojoje sutartyje aiškiai nurodytos pagrindinės sutarties nesudarymo pasekmės, t. y. avanso palikimas pardavėjui tuo atveju, kai sutartis nesudaroma dėl pirkėjo kaltės. Apelianto įsitikinimu, sutartis nebuvo sudaryta dėl to, kad bankas grubiai pažeidė kreditavimo sutartį, tačiau pardavėjo D. J. atžvilgiu dėl nesudarytos pagrindinės sutarties kaltė tenka UAB „Big City LT“.Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog dėl D. M. neva neapdairaus elgesio kilo civilinė atsakomybė ir jis privalo atlyginti juridiniam asmeniui padarytą žalą. Sudarydamas preliminariąją sutartį, jis veikė ieškovo interesais – siekė pagerinti darbo sąlygas. Nuostoliams kilus dėl teisėtų, sąžiningų ir rūpestingų veiksmų, civilinės atsakomybės atsiradimas nėra galimas. Tuo metu, kai ieškovas neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų (t. y. 2009 m. rugsėjo 25 d.), apeliantas jau nebuvo jo vadovas ir neturėjo galimybės daryti įtaką ieškovo sprendimams, susijusiems su preliminariosios sutarties vykdymu. Todėl ieškovas nuostolių patyrė būtent dėl tuo metu įmonę administravusios L. L. K., pradėjusios administruoti įmonę nuo 2009 m. liepos 17 d., kaltės, o reikalavimas žalą priteisti iš apelianto yra neteisėtas.

Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pinigai pagal preliminariąją sutartį perduodami tam tikram tikslui ir jeigu šis tikslas nėra pasiekiamas, t. y. pagrindinė sutartis nesudaroma, laikytina, kad pinigai perduoti (gauti) be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo, todėl jų gali būti reikalaujama pagal CK 6.237 straipsnį. Anot apelianto, tai prieštarauja kasacinio teismo išaiškinimui, pagal kurį įsipareigojimo neįvykdymo atveju kyla civilinė atsakomybė, todėl perduodamų pinigų reikšmę reikėtų vertinti jos kontekste, per galimas dvi sutartinės civilinės atsakomybės formas - netesybas (baudą ar delspinigius) ir nuostolius (CK 6.256 str. 2 d.). Be to, pagal kasacinio teismo praktiką, aiškinant netesybų santykį su galimais nuostoliais preliminariųjų sutarčių pažeidimo atveju, netesybos yra minimalūs kreditoriaus nuostoliai, kurių jam nereikia įrodinėti, nes šalys juos numato iš anksto susitardamos. Anot apelianto, jis patyrė faktinius nuostolius, nes nuo 2008 m. gruodžio 19 d. iki pat 2009 m. balandžio 10 d. negalėjo naudotis pagal preliminariąją sutartį ieškovui naudotis perduotomis patalpomis, nes jose buvo įkurta ieškovo buveinė ir laikomi jo daiktai. Pagal sutarties nuostatas, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra kaltas dėl to, kad nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, 95 000 Lt suma laikytina šalių sutartimi numatytomis netesybomis, todėl apelianto teisėtai įgytos.Ieškovas UAB „Big City LT“ yra laikomas pažeidusiu tarp šalių pasirašytos sutarties nuostatas, nes jis ne tik nesumokėjo sutartimi nustatyto antrojo avanso, bet ir iki 2009 m. rugsėjo 25 d. nesudarė pagrindinės pirkimo - pardavimo sutarties, todėl atsakomybė dėl sutartinio įsipareigojimo nevykdymo tenka būtent ieškovui. 2009 m. sausio 9 d. ieškovas pats kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o sutartis tarp ieškovo ir D. J. buvo pasirašyta vos keletą savaičių anksčiau. Apeliantas pažymi, jog įmonės bankrotas yra tokia aplinkybė, kurią galima ne tik numatyti, bet ir kurios yra įmanoma išvengti. Bankrotas įmonę neištinka netikėtai, todėl ieškovas, prieš pasirašydamas 2008 m. gruodžio 19 d. sutartį, turėjo atsakingai vertinti savo finansinę padėtį bei realias galimybes įvykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Vadovaujantis ĮBĮ nuostatomis, galima daryti išvadą, kad bankrutuojančios bendrovės bankroto administratorius, kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas turi teisę priimti sprendimus dėl dar iki bankroto bylos iškėlimo sudarytų sandorių vykdymo jau iškėlus bankroto bylą. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatyta, kad bendrovės, kuriai iškelta bankroto byla, sudaryti sandoriai pasibaigia, jeigu per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos administratorius pranešė suinteresuotiems asmenims, kad bendrovės sudarytų sandorių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nevykdys. D. J. ir ieškovo pasirašyta sutartis dėl bankroto bylos iškėlimo automatiškai nepasibaigė, nes ieškovas per nurodytą 30 dienų terminą nepranešė apeliantui apie sutarties pabaigą. Ieškovas nesitarė nei dėl sutarties nutraukimo, nei dėl pagrindinės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo. Kadangi per nustatytą terminą pagrindinė pirkimo - pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės, apeliantas D. J. įgijo teisę į sutarties 5.3 punkte nurodytą baudą.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog pardavėjas D. J. garantavo, kad pagrindinės sutarties pasirašymo momentu nebus apsunkinimų, kurie galėtų riboti ir (ar) apsunkinti pirkėjo įsigytų patalpų valdymo, disponavimo ir naudojimo teises, bet šio įsipareigojimo nevykdė. Apie nekilnojamajam turtui įregistruotą hipoteką visi suinteresuoti asmenys gali sužinoti iš viešo Nekilnojamojo turto registro išrašų. Todėl akivaizdu, jog sutarties sudarymo metu abiem sutarties šalims buvo žinoma, kad apelianto parduodamoms parduotuvės patalpoms 2007 m. gegužės 9 d. buvo įregistruota hipoteka. Teisės aktai nedraudžia parduoti turto, kuriam įregistruota hipoteka (CK 4.171 str. 9 d.). Būtent dėl hipotekos apeliantui priklausančiam turtui įregistravimo 2008 m. gruodžio 19 d. buvo sudaryta preliminarioji pirkimo - pardavimo sutartis, nustatant pagrindinės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymą ne vėliau kaip iki 2009 m. rugsėjo 25 d. Sutartimi nustatyti ieškovo avansiniai mokėjimai turėjo būti skirti apelianto įsiskolinimui už parduodamą nekilnojamąjį turtą padengti, siekiant užtikrinti sklandų turto perleidimą ieškovui pagrindinės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu. Tačiau būtent ieškovas UAB „Big City LT“ nesilaikė savo sutartinių įsipareigojimų: sumokėjo tik vieną iš dviejų sutartimi nustatytų avansinių mokėjimų, likusios avanso dalies per nurodytą terminą nepervedė bei nesitarė dėl pagrindinės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo.

Atsakovas nenurodo, kad jau 2008 m. spalio 28 d. banko Nordea Bank Finland PLC Lietuvos skyrius sulaikė 2 949 673 Lt, o 2008 m. gruodžio 19 d. raštu informavo UAB „Big City LT“ apie vėlavimą mokėti kredito įmokas ir banko teisę nutraukti kreditavimo sutartį. Tačiau neatsižvelgdamas į realiai egzistuojantį bendrovės nemokumą, D. M. 2008 m. gruodžio 19 d. preliminariąją patalpų pirkimo pardavimo sutartį su D. J. vis tiek sudarė bei sumokėjo iš kasos 95 000 Lt. D. M., būdamas UAB „Big City LT“ direktorius ir akcininkas, gerai žinojo apie bendrovės finansinę padėtį ir tai, kad tikimybė, jog bankas ir toliau finansuos bendrovės statybos projektą Palangoje, labai maža. Kol nebuvo išspręstas finansavimo klausimas, sudaryti patalpų pirkimo pardavimo sutartį su D. J. ir juo labiau sumokėti grynaisiais pinigais iš kasos avansą buvo visiškai neapdairu. Ieškovo nemokumo būsena buvo direktoriaus D. M. sudarytų sandorių pasekmė. Pastarasis elgėsi neapdairiai, sudarydamas akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingus bendrovei sandorius – 2008 m. gruodžio 23 d. UAB „Big City LT“ įsigijo ir sumokėjo UAB „Mėnulė“ 1 300 000 Lt už 2,676 ha žemės sklypo dalį, iš jų 702 000 Lt grynaisiais pinigais iš kasos. Atsakovas D. M., pasirašydamas preliminarią sutartį, jau žinojo, kad jo valdoma bendrovė faktiškai yra nemoki, o kiekvienas apdairus, rūpestingas, protingas, lojalus bendrovei vadovas tokio sandorio (preliminariosios sutarties), nebūdamas tikras dėl tolesnės bendrovės veiklos, nesudarytų.Apelianto argumentas, kad UAB „Big City LT“ nemokumo problemas sprendė išsikraustydamas į naujas patalpas, nepagrįstas jokiais faktiniais įrodymais, todėl vertintinas kritiškai.Nepagrįstas apelianto teiginys, kad D. J. sumokėtas 95 000 Lt dydžio avansas liko kaip bauda, o kaltė dėl nesudarytos pagrindinės pirkimo pardavimo sutarties tenka UAB „Big City LT“. Anot ieškovo, D. J. sumokėtas 95 000 Lt dydžio avansas negali būti traktuojamas kaip bauda, nes UAB „Big City LT“ nevykdė sutartinių įsipareigojimų pagal preliminarią sutartį dėl imperatyvaus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nustatyto draudimo. Apeliantas D. M. nurodo, kad sudarydamas preliminariąją sutartį, jis siekė papildyti turtą naujomis patalpomis, įsigytomis už protingą kainą, tačiau nepateikia jokio pagrįsto pirkto turto kainos vertinimo. Preliminariojoje sutartyje nurodyta, kad perkamų patalpų kaina yra 350 000 Lt, tuo tarpu vidutinė rinkos vertė pagal Nekilnojamo turto registro centrinio banko duomenis 2007 m. kovo 28 d. buvo 195 913 Lt. Taigi, apelianto teiginys, kad perkamo turto kaina protinga, vertintinas kritiškai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimas pakeistinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl atsakovo D. J. apeliacinio skundo

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.165 straipsnio 1 dalies nuostatą, preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 str. 5 d.). Taigi trumpai preliminariąją sutartį galima apibrėžti kaip šalių susitarimą dėl kitos sutarties sudarymo ateityje, t. y. kaip sutartį dėl sutarties sudarymo. Tokiu preliminariu susitarimu sukuriama sutartinė prievolė CK 6.1 straipsnio prasme, kuri išnyksta, ją įvykdžius arba suėjus terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje yra pažymėta, kad pagal CK 6.165 straipsnyje pateiktą preliminariosios sutarties sampratą preliminariąja sutartimi nesukuriama piniginė prievolė, t. y. prievolė, kurioje pinigai atlieka mokėjimo–atsiskaitymo funkciją; preliminariąja sutartimi (siaurąja jos prasme) nė viena iš šalių neįgyja turtinės naudos, taigi ir dėl šios priežasties neatsiranda mokėjimo–atsiskaitymo santykis; susitarimas dėl pinigų perdavimo kitai šaliai bus už preliminariosios sutarties ribų CK 6.165 straipsnio 1 dalyje pateikiama siaurąja jos sampratos reikšme; pagal preliminarųjį susitarimą perduodami pinigai neatliks mokėjimo–atsiskaitymo funkcijos. Nepaisant to, perduodami pinigai gali turėti kitas reikšmes ir atlikti kitas, ne mokėjimo ir atsiskaitymo, funkcijas, kurios priklauso nuo to, bus preliminarus įsipareigojimas įvykdytas, ar ne. Įsipareigojimo neįvykdymo atveju kyla civilinė atsakomybė, todėl perduodamų pinigų reikšmę reikėtų vertinti jos kontekste, per galimas dvi sutartinės civilinės atsakomybės formas – netesybas (baudą ar delspinigius) ir nuostolius (CK 6.256 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006).

Šios bylos šalių - ieškovo UAB „Big city LT“ ir atsakovo D. J. - 2008 m. gruodžio 19 d. sudarytos preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties 4.2 punktu buvo nustatyta, kad pardavėjas (D. J.) pareiškia ir patvirtina, kad pirkėjas (UAB „Big city LT“) ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perves pardavėjui 95 000 Lt avansą po šios sutarties pasirašymo; antrąjį avansą 100 000 Lt pirkėjas įsipareigoja sumokėti vėliausiai iki 2009 m. gegužės mėn. 15 d. Toliau preliminariosios sutarties 4.2 punkte nurodyta, kad šiame punkte nurodyta suma bus įskaitoma į parduotuvės patalpų kainą pagal pagrindinę sutartį; likusi suma 155 000 Lt bus sumokama pasirašant pagrindinę sutartį, kaip numatyta 2.1 punkte.

Taigi atsakovui D. J. ieškovo sumokėta 95 000 Lt pinigų suma pagal preliminariosios sutarties nuostatas buvo skirta ieškovo, kaip pirkėjo, mokėjimams pagal būsimąją pirkimo pardavimo sutartį, kaip parduodamo daikto kainos dalies mokėjimas avansu (CK 6.305, 6.313 str.). Ginčo, kad šią sumą ieškovas atsakovui sumokėjo, byloje nėra, šios sumos mokėjimą patvirtina byloje esanti kasos išlaidų orderio kopija (9 b. l.). Taip pat nėra ginčo, kad pagrindinė sutartis, kuri ir buvo preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties objektas, nebuvo sudaryta. Taigi, nepasiekus preliminariąja sutartimi siekto tikslo – nesudarius pagrindinės sutarties, laikytina, kad pinigai yra perduoti (gauti) be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo ir jų gali būti reikalaujama pagal CK 6.237 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006).

Kaip jau minėta, pagal preliminariąją sutartį perduodami pinigai gali turėti kitas reikšmes ir atlikti kitas, ne mokėjimo ir atsiskaitymo, funkcijas. 2008 m. gruodžio 19 d. šalių sudarytos preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties 5.3 punktu buvo nustatyta, kad pirkėjas dėl savo kaltės pagrindinės sutarties nepasirašęs per sutarties 2.1 punkte nurodytus terminus, neatgauna 4.2 punkte nurodytos sumos, o ji lieka pardavėjui kaip bauda. Taigi, preliminariojoje sutartyje šalys numatė, kad avansinis mokėjimas pagal būsimą pagrindinę sutartį parduodamo daikto kainos dalies sąskaita atliks ir netesybų funkcijas – jis bus laikomas ieškovo, kaip būsimo pirkėjo, bauda, jeigu pagrindinė sutartis nebus sudaryta dėl ieškovo kaltės.

Pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalies nuostatą, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Taigi, neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti.

Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, nepasibaigus preliminariojoje pirkimo-pardavimo sutartyje numatytam pagrindinės sutarties sudarymo terminui, ieškovui buvo iškelta bankroto byla. Pagal Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Pagrindinės sutarties – daikto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas yra tiesiogiai susijęs su finansinės prievolės vykdymu – sudaręs pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovas būtų tuo pačiu prisiėmęs finansinę prievolę – privalėjęs sumokėti visą perkamo daikto kainą. Toks prievolės vykdymas prieštarautų minėtai Įmonių bankroto įstatymo nuostatai. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad draudimas vykdyti finansines prievoles apriboja įmonės galimybes vykdyti sutartinius įsipareigojimus, šiuo atveju, preliminariąją sutartį, ir padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas nepagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Nesant šios sąlygos, atsakovas neturi teisinio pagrindo reikalauti iš ieškovo nuostolių, atsiradusių dėl atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį.

Pažymėtina ir tai, kad atsakovas preliminariosios sutarties 4.5 punkte patvirtino (garantavo), jog pagrindinės sutarties pasirašymo momentu jis su trečiaisiais asmenimis nebus sudaręs jokių sandorių dėl parduotuvės patalpų perleidimo, nuomos, panaudos, taip pat nebus kitų apsunkinimų, kurie galėtų riboti ir (ar) apsunkinti pirkėjo įsigytų parduotuvės patalpų valdymo, disponavimo ir naudojimo teises, išskyrus viešame registre įregistruotas patalpų naudojimo sąlygas. Iš byloje esančių nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų (34-35, 84-87, 99-101 b. l.) matyti, kad pagrindinės sutarties, dėl kurios sudarymo šalys buvo susitarę nagrinėjama preliminariąja sutartimi, objektui – negyvenamosioms patalpoms – parduotuvės patalpoms dar 2007 m. gegužės 9 d. buvo užregistruota hipoteka, kuri iš esmės apsunkino disponavimo patalpomis teisę (CK 4.170 str. 3 d.), o 2009 m. rugsėjo 15 d. – areštas, apribojęs disponavimo teisę. Hipoteka bei areštas negali būti tapatinami su viešame registre įregistruotomis patalpų naudojimo sąlygomis. Todėl pagrįsta yra pirmosios instancijos išvada, kad suėjus pagrindinės sutarties sudarymo terminui (2009 m. rugsėjo 25 d.), pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta dar ir dėl patalpoms taikyto arešto, o atsakovas D. J. laikytinas nesąžininga sandorio šalimi, todėl pagrindo reikalauti nuostolių atlyginimo jis neturi ir dėl šios priežasties.

Pažymėtina, kad atsakovas D. J., teigdamas, jog ieškovo jam sumokėti 95 000 Lt yra ne kas kita, kaip sutartinės netesybos, kurių, pasak jo, nereikia įrodinėti, nuostolių dėl pagrindinės sutarties nesudarymo atsiradimo fakto neįrodinėjo. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad sutartinės netesybos yra šalių iš anksto nustatyti nuostoliai prievolės pažeidimo atveju, ir pažeidus prievolę, nuostolių dydžio šalis įrodinėti neprivalo ir teismas neturi teisinio pagrindo reikalauti, jog ieškovas tiksliai įrodytų jo realiai patirtų dėl atsakovo pažeistos sutartinės prievolės nuostolių dydį, nes reikalavimas pareikštas tik dėl netesybų, neprašant nuostolių atlyginimo. Tačiau šalis, reikalaujanti netesybų, turi įrodyti tokių nuostolių atsiradimo faktą, t. y. kad dėl prievolės pažeidimo jam nuostoliai atsirado. Kaip minėta, šios aplinkybės atsakovas neįrodinėjo, o vien jo apeliaciniame skunde išdėstytas teiginys, kad jis patyręs faktinius nuostolius, nes nuo 2008 m. gruodžio 19 d. iki pat 2009 m. balandžio 10 d. negalėjęs naudotis pagal preliminariąją sutartį perduotomis ieškovui naudotis patalpomis, nesudaro pagrindo išvadai, kad tokius nuostolius atsakovas iš tiesų patyrė.

Esant tokioms aplinkybėms, t. y. nustačius, kad ieškovas pagrindinę sutartį atsisakė sudaryti pagrįstai, ir nenustačius, kad dėl šio atsisakymo atsakovas D. J. patyrė realius nuostolius, daroma išvada, kad pagal preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį gautus pinigus atsakovas D. J. įgijo be teisėto pagrindo ir ieškovas pagristai reikalauja juos grąžinti. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti ieškovui iš atsakovo D. J. pastarojo iš ieškovo gautus 95 000 Lt yra pagrįstas ir teisėtas.

Dėl atsakovo D. M. apeliacinio skundo

Kaip jau minėta šioje nutartyje, šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas reikalavo grąžinti jam 95 000 Lt, kaip perduotus ir gautus be teisinio pagrindo, kurie pagal 2008 m. gruodžio 19 d. kasos išlaidų orderį buvo išmokėti atsakovui D. J. (9 b. l.). Ieškovas neteigė, kad ši suma yra dėl abiejų atsakovų neteisėtų veiksmų jo patirta žala. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, kad minėta pinigų suma yra perduota ir gauta be teisinio pagrindo ir nenustatė, kad įmonei yra ir padaryta žala, koks yra šios žalos susidarymo mechanizmas ir koks jos dydis. Pripažinus, kad prašoma priteisti pinigų suma yra atsakovo D. J. be teisinio pagrindo įgyta pinigų suma, tuo pačiu pripažinti, kad ši suma yra abiejų atsakovų bendrai padaryta žala, nėra jokio pagrindo, nes tokiu atveju be teisinio pagrindo perduota ir įgyta pinigų suma yra sutapatinama su ieškovui atsiradusia žala, ir toks sprendimas iš esmės yra prieštaringas, nes žalos atlyginimas yra iš delikto ar sutarties kylanti prievolė, kuriai taikyti yra būtinos visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, tarp jų ir žalos atsiradimo faktas, tuo tarpu prievolei grąžinti be teisinio pagrindo atsirasti būtinos yra tik dvi sąlygos – turto įgijimo faktas bei faktas, kad turtas įgytas be teisinio pagrindo. Taigi, nustatęs, kad atsakovas D. J. pinigus iš ieškovo įgijo be teisinio pagrindo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino juos ir abiejų atsakovų veiksmais padaryta žala bei nepagrįstai priteisė juos solidariai iš abiejų atsakovų. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria be pagrindo įgyta ir perduota pinigų suma solidariai priteista ir iš atsakovo D. M., naikintina, nes pirmosios instancijos teismas, taikydamas civilinę atsakomybę kartu su prievole, kilusia iš nepagrįsto praturtėjimo, netinkamai taikė ir aiškino civilinę atsakomybę bei nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias materialinės teisės normas ir todėl bylą iš dalies išsprendė neteisingai, t. y. ieškinį atsakovo D. M. atžvilgiu tenkino nepagrįstai (CPK 330 str.).

Nustačiusi pagrindą panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo patenkintas atsakovo D. M. atžvilgiu, bei ieškinį šio atsakovo atžvilgiu atmetusi, teisėjų kolegija dėl kitų šio atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kaip neturinčių įtakos bylos išnagrinėjimui, nepasisako.

Atsakovas D. M. savo apeliaciniame skunde taip pat pareiškė prašymą priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau duomenų apie tokias atsakovo išlaidas byloje nėra ir su apeliaciniu skundu bei po jo padavimo įrodymų apie tokias išlaidas atsakovas nepateikė. Todėl pagrindo tenkinti šį prašymą nėra (CPK 83 str. 1 d. 8 p., 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą pakeisti ir šio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Priteisti iš atsakovo D. J. , a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Big city LT“, į.k. 300917639, buveinės adresas Turgaus g. 4-3, Klaipėda, 95 000 Lt (devyniasdešimt penkis tūkstančius litų) kaip be pagrindo įgytą ir perduotą turtą.

Priteisti iš atsakovo D. J., a.k. (duomenys neskelbtini) 2 850 Lt (du tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt litų) žyminio mokesčio valstybei.

Kitą ieškinio dalį atmesti.