Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nataljos Zelionkienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo H. K. (H. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas akcentavo, jog skundžiamo Sprendimo argumentai, kad užsienietis iki paskelbiant leidimą gyventi negaliojančiu iš Lietuvos neišvyko, kad jis neteisėtai gyvena Lietuvos Respublikoje, nes jo leidimas gyventi šioje šalyje panaikintas, nepagrįsti faktiniais duomenimis. Pažymėjo, kad jo Lietuvoje nėra, todėl negali įvykdyti įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Pabrėžė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, neįvertino byloje nustatytų aplinkybių visumos, todėl skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad pareiškėjas negali įvykdyti ginčijamo Sprendimo dėl to, jog šiuo metu jo nėra Lietuvoje. Šią aplinkybę Migracijos departamentas vertino kaip pareiškėjo mėginimą išvengti Sprendimo vykdymo, kadangi jis nepateikė jokių duomenų apie savo buvimo vietą ar savo teisinį statusą kitoje valstybėje. Pažymėjo, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje studijų pagrindu ir jam buvo išduotas leidimas būtent šiuo pagrindu. Tačiau Migracijos departamentas vertino, jog studijos Lietuvos Respublikoje nebuvo pareiškėjo tikslas, nes jis studijų net nepradėjo (atvyko 2023 m. gruodžio 6 d. į Lietuvos Respubliką, o išvyko 2023 m. gruodžio 7 d.). Be to, pats pareiškėjas pateikė prašymą išbraukti jį iš studentų sąrašų. Migracijos departamentas pagrįstai vertino tokius pareiškėjo veiksmus kaip piktnaudžiavimą migracinėmis procedūromis.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo veiksmais ignoruoja 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio nuostatas.

Migracijos departamentas taip pat nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų. Akcentavo, kad ginčijamame Sprendime buvo aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinomis teisės normomis, o Sprendimo motyvai buvo tinkamai pagrįsti. Pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas atitinka visus administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus ir VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teigė, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. 24S231058, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę ((duomenys neskelbtini)) per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (iki 2024 m. spalio 29 d.), teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra P. I. Respublikos pilietis. Jis 2023 m. spalio 25 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2309-LLG-1809 tuo pagrindu, kad yra priimtas studijuoti į Lietuvos mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas).

Pareiškėjui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ĮUTP) 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 46 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis (studijų pagrindu), buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojęs iki 2025 m. balandžio 30 d.

Migracijos departamentas 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. 24S200500 panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. . (duomenys neskelbtini)(toliau – 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimas Nr. 24S200500), nes 2024 m. vasario 13 d. pareiškėjas nutraukė studijas savo noru. Byloje ginčo dėl šios aplinkybės nėra. Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendime Nr. 24S200500 ši aplinkybė grindžiama M. R. universiteto rektoriaus 2024 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. 731, kuriuo pareiškėjas išbrauktas iš studentų sąrašų jo prašymu.

Migracijos departamentas 2024 m. spalio 15 d. skundžiamu Sprendimu nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į Pakistaną iki 2024 m. spalio 29 d., nes užsieniečiui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Dėl nustatytų byloje faktinių aplinkybių ginčo nėra.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja ĮUTP. Šiuo įstatymu nustatyta užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarka ir kiti užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimai, taip pat reglamentuotos Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygos ir tvarka (1 straipsnio 1 dalis).

ĮUTP 125 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi.

ĮUTP 127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas (ĮUTP 127 straipsnio 3¹ dalis).

ĮUTP 127 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Vadovaujantis ĮUTP 128 straipsnio 1 dalimi, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Pagal ĮUTP 130 straipsnio 1 dalį, draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (130 straipsnio 2 dalis).

Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo turinio, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo buvimas nuo 2024 m. spalio 3 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas, nes Migracijos departamentas priėmė 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 24S200500 panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760309321. Pareiškėjas pažeidė ĮUTP 39 straipsnio 3 punkto (užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis <...> gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas) ir 124 straipsnio 1 dalies (užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos) reikalavimus.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų. Pareiškėjas mano, kad skundžiamo Sprendimo argumentai, kad užsienietis iki paskelbiant leidimą gyventi negaliojančiu iš Lietuvos neišvyko, kad jis neteisėtai gyvena Lietuvos Respublikoje, nes jo leidimas gyventi šioje šalyje panaikintas, nepagrįsti faktiniais duomenimis.

Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

Aiškindamas VAĮ 10 straipsnio 5 dalį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., LVAT 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-839/14, 2014 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014, 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., LVAT 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčijamas Sprendimas priimtas Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. 24S200500 pagrindu, kadangi pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini),(asmuo nutraukė studijas). Pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. 24S200500 neskundė, jis yra galiojantis, todėl Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, teisėtai bei pagrįstai vadovavosi 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. 24S200500 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atkreiptinas dėmesys, kad ĮUTP 125 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata yra imperatyvi ir, asmeniui panaikinus leidimą laikinai gyventi, turi būti priimamas sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę.

Pažymėtina, kad užsieniečiui į el. paštą bei Lietuvos migracijos informacinės sistemos komunikacijos (toliau – MIGRIS) paskyrą 2024 m. spalio 4 d. buvo siųstas kvietimas 2024 m. spalio 9 d. 09:00 val. atvykti į Migracijos departamento Vilniaus skyrių spręsti teisinės padėties Lietuvoje klausimą, tačiau nurodytu laiku jis neatvyko ir nenurodė neatvykimo priežasčių. Atsakovas atsiliepime atkreipė teismo dėmesį, jog 2024 m. spalio 14 d. 17:42 val. užsieniečio paskyroje nurodytu telefonu per „WhatsApp“ programėlę buvo jam paskambinta. Atsiliepęs užsienietis teigė, kad šiuo metu yra Portugalijoje, kitų dokumentų, suteikiančių teisę būti Šengeno erdvėje, neturi.

Be to, bylos duomenys patvirtina, kad 2025 m. sausio 20 d., jau po ginčijamo Sprendimo priėmimo, pareiškėjas per MIGRIS Migracijos departamentui pateikė savo paso kopiją, kurios 12 puslapyje yra užfiksuotas atvykimo į Šengeno erdvę spaudas. Taigi, minėti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. 24S200500 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (kuris ir buvo ginčijamo Sprendimo pagrindas) neginčijo, taip pat pareiškėjas jo neginčijo ir kreipdamasis į teismą nagrinėjamoje administracinėje byloje (neprašė atnaujinti skundo padavimo termino dėl jo ar pan.), todėl jis yra galiojantis bei sukeliantis teisines pasekmes. Teismas pabrėžia, kad 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. 24S200500 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Kadangi 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimas Nr. 24S200500 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra galiojantis, todėl Migracijos departamentas teisėtai bei pagrįstai vadovavosi minėtu sprendimu ir priėmė ginčo Sprendimą. Ginčo Sprendimas priimtas tuo pagrindu, jog pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2024 m. spalio 3 d. tapo neteisėtai esančiu Lietuvos Respublikoje.

Teismo vertinimu, Sprendimas yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), Migracijos departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjo vertinimą, t. y. įvertino tai, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi panaikintas. Pažymėtina, jog, remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas, 2023 m. gruodžio 7 d. išvykęs iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), 2023 m. gruodžio 8 d. grįžo į Šengeno erdvę. Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia spręsti, jog Migracijos departamentas atliko tinkamą pareiškėjo situacijos vertinimą priimdamas Sprendimą, todėl VAĮ nuostatų pažeidimas šiuo atveju nenustatytas. Kaip nustatyta, ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, jis yra išsamus, motyvuotas, pagrįstas teisės aktų nuostatomis bei individualiai įvertinta pareiškėjo situacija ir nustatytais juridiniais faktais.

Byloje nėra duomenų, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu pareiškėją su Lietuvos Respublika siejo glaudūs socialiniai ar kitokie ryšiai. Pareiškėjas tokių ir nenurodo. Jis šiuo metu neturi galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje, o remiantis „Sodros“ duomenimis, nėra nustatyta ir jo ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Pagrindai, kuriems esant pareiškėjas negalėtų būti išsiunčiamas iš šalies, nustatyti ĮUTP 128 straipsnio 2 dalyje, byloje neegzistuoja. Dėl to Migracijos departamentas pagrįstai įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę – (duomenys neskelbtini).

Pažymėtina, kad ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš ĮUTP įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir ĮUTP 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, kurio panaikinimui skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas yra atmestas, t. y. priimtas atsakovo naudai, pareiškėjas netenka teisės reikalauti priteisti bylinėjimosi išlaidas ir jo prašymas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo H. K. (H. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.