Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Marijaus Kursevičiaus ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Ž. gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo T. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 50 MGL (2 500 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi ir 68 straipsniu, T. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 1 (vieneriems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. vasario 13 d.

Vadovaujantis BK 72⁵ straipsniu, T. Ž. įpareigotas per 12 (dvylika) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sudalyvauti alkoholizmo prevencijos kursuose (programoje).

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalimi, konfiskuotas nuteistajam T. Ž. priklausantis automobilis „Fiat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (VIN (duomenys neskelbtini)), perduodant jį valstybės nuosavybėn.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, specialiosios teisės vairuoti transporto priemones sustabdymas ir dokumento (vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto 2022 m. spalio 4 d.) paėmimas, paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o, nuosprendžiui įsiteisėjus, naikintinos.

Nuteistajam T. Ž. nuosavybės teise priklausančiam automobiliui „Fiat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (VIN (duomenys neskelbtini)) paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas iki nuosprendžio įvykdymo turto konfiskavimo dalyje dienos, nustatant dalinį nuosavybės teisės apribojimą, t. y. uždraudžiant šį turtą valdyti ir juo disponuoti, bet paliekant teisę juo naudotis, turto saugotoju paskiriant T. Ž..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

4. Nagrinėjamoje byloje ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, nesutinkama su T. Ž. nuteisimu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, tvirtinant, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas nesant pakankamai kaltę pagrindžiančių įrodymų. Vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrins skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

5. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas T. Ž. kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir konstatuodamas, kad 2025 m. vasario 10 d. jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (įvykio vietoje nustatytas 2,01 prom. neblaivumas), vairavo automobilį „Fiat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), rėmėsi liudytojų N. M. ir V. M. parodymais, Bendrosios pagalbos centro skambučio įrašo turiniu, pareigūnų kūno vaizdo kameromis užfiksuotais vaizdo įrašais, įvykio vietos apžiūros protokolu. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas tyrė, analizavo ir vertino visus byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai atmetė nuteistojo T. Ž. bei jo sutuoktinės J. Ž. parodymus esą automobilį vairavo ji, o nuteistasis, sėdėdamas keleivio pusėje, tik užtraukė rankinį (avarinį) automobilio stabdį, kad sustabdytų transporto priemonės riedėjimą. Apeliaciniame skunde kategoriškai nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pažymint, kad teismo išvados dėl T. Ž. transporto priemonės vairavimo esant neblaiviam neatitinka bylos faktinių aplinkybių, nurodoma, kad liudytojų V. M. ir N. M. parodymai yra nenuoseklūs, be to, šie liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi, kadangi tarp namo gyventojų yra kilęs konfliktas dėl automobilių statymo vietų, taip pat tikinama esą nuosprendį priėmęs teismas tendencingai aiškino byloje esantį vaizdo įrašą ir neatsižvelgė į jame užfiksuotą liudytojos J. Ž. paaiškinimą, jog jos sutuoktinis tik ketino perstatyti automobilį, tačiau jo faktiškai nevairavo.

6. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas T. Ž. kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, pirmiausia vadovavosi liudytojų V. M. ir N. M. parodymais. Byloje esančiame 2025 m. vasario 25 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota, kad V. M. pokalbio su Bendruoju pagalbos centru metu nurodė namo kieme matantis neblaivų vairuotoją, kuris, statydamas automobilį, apibraižė šalia stovėjusį automobilį. Kartu su vairuotoju yra ir jo sutuoktinė (1 t., b. l. 37-39). Šias aplinkybes V. M. detalizavo 2025 m. vasario 10 d. rašytiniame paaiškinime, kuriame nurodė, kad jis, įvažiuodamas į daugiabučio namo kiemą, kartu su savo sutuoktine pastebėjo ilgai besiparkuojantį automobilį „Fiat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Šalia minėto automobilio stovėjo moteris, kuri reguliavo parkavimo eigą. Besiparkuodamas automobilis „Fiat“ kliudė šalia stovėjusį automobilį „Mazda“, po ko iš automobilio „Fiat“ vairuotojo pusės išlipo neblaivus vyras (past. – liudytojas taip pat nurodė išlipęs savo automobilio) ir į jo vietą atsisėdo moteris, kuri automobilį pastatė kitoje vietoje. Minėto vyro judesiai buvo nekoordinuoti, jis svirduliavo, negalėjo tvirtai pastovėti ant kojų, nuo jo sklido alkoholio kvapas (1 t., b. l. 59). Tai, kad matė, jog automobilį „Fiat“ vairavo vyras, V. M. nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams D. Š. (D. Š.) ir R. D., kas atitinkamai užfiksuota šių liudytojų parodymuose (1 t., b. l. 54, 79-80). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme apklaustas kaip liudytojas V. M. davė nuoseklius parodymus, savo esme analogiškus įvykio dieną rašytiniame paaiškinime išdėstytoms aplinkybėms. Antai, ikiteisminio tyrimo metu liudytojas parodė, kad įvažiuodamas į daugiabučio namo kiemą pamatė besiparkuojantį automobilį „Fiat“. Automobilis bandė parkuotis priekiu, tačiau tai padaryti sekėsi sunkiai, kadangi bandė įvažiuoti tarp dviejų automobilių, tarp kurių buvo labai mažai vietos. Šis automobilis vis įvažiuodavo ir išvažiuodavo, visą šį statymo procesą reguliavo lauke stovėjusi moteris. Vienu momentu automobilis „Fiat“ šonu užkliudė šalia stovėjusio automobilio dešinės pusės galinį bamperį, po ko iš stovėjimo vietos išvažiavo atbuline eiga ir iš vairuotojo pusės išlipo neblaivus vyras. Liudytojo teigimu, automobilyje šis vyras buvo vienas. Liudytojui išlipus iš savo automobilio ir pradėjus eiti link automobilio „Fiat“, šis pamatė, kad automobilį vairavęs vyras yra neblaivus, kadangi pastarasis svirduliavo. Kaip tik tuo metu moteris, kuri prieš tai reguliavo parkavimosi procesą, įsėdo į automobilį „Fiat“ iš vairuotojo pusės ir, nuvažiavusi šiek tiek toliau, pastatė automobilį kitoje kiemo vietoje (1 t., b. l. 61-62). Apklaustas pirmosios instancijos teisme liudytojas V. M. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad nors įvykio metu buvo tamsus paros metas, tačiau kieme švietė žibintas, todėl buvo galima matyti kieme buvusius asmenis. Automobilis „Fiat“ buvo statomas priekiu tarp dviejų kitų automobilių, už jo stovėjo moteris, kuri stebėjo ir reguliavo visą šį procesą, siekiant, kad „Fiat“ automobilis neužkliudyti kitų transporto priemonių, tarp kurių pastarasis bandė įvažiuoti ir sustoti. Automobiliui „Fiat“ užkliudžius vieną iš šių automobilių, lauke stovėjusi moteris suprato, kad prisiparkuoti taip ir nepavyks. Tada automobilis „Fiat“ pavažiavo atbuline eiga ir iš jo išlipo svyruojantis vyras (past. – liudytojas nurodė, kad tai tas pats vyras, esantis teismo posėdžių salėje, t. y. T. Ž.), kuris buvo akivaizdžiai neblaivus, o į jo vietą atsisėdo automobilio pastatymą reguliavusi moteris ir nuvairavo automobilį toliau (2 t., b. l. 24-29). Iš esmės analogiškus parodymus davė ir tiesiogiai įvykį mačiusi liudytoja N. M.. Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja parodė, kad įvykio dieną sutuoktinis ją parvežė namo iš darbo. Įvažiuojant į daugiabučio namo kiemą, pastebėjo automobilį „Fiat“, kuris bandė prisiparkuoti tarp dviejų kitų automobilių, tarp kurių buvo itin siauras tarpas. Šis automobilis vis įvažiuodavo ir išvažiuodavo, o šalia jo, dešinėje pusėje, stovėjo moteris, kuri rankų judesiais reguliavo automobilio statymo procesą. Vienu metu automobilis „Fiat“ pradėjo važiuoti atbuline eiga, tuomet jos vyras (V. M.) išlipo iš jų automobilio pasižiūrėti, kas vyksta, tuo tarpu ji (N. M.) viską stebėjo iš automobilio vidaus. Kiemo apšvietimas buvo pakankamai geras, kadangi švietė žibintas, dėl ko buvo galima matyti, kad prie „Fiat“ markės automobilio vairo sėdėjo vyras. Jos sutuoktiniui išlipus iš mašinos į lauką, automobilis „Fiat“, važiuodamas atbuline eiga ir sukdamas į kairę, šonu kliudė tamsios spalvos automobilį. Tada iš „Fiat“ automobilio išlipo jį vairavęs vyras ir netrukus į jo vietą įsėdo moteris, kuri prieš tai reguliavo statymo eigą, ir pastatė automobilį į kitą laisvą vietą (1 t., b. l. 73-74). Apklausta teisme N. M. taip pat patvirtino mačiusi, kaip automobilis „Fiat“ judėjo pirmyn ir atgal, iš ko suprato, jog vairuotojui nepavyksta pastatyti automobilio. Tuo metu automobilio dešinėje pusėje stovėjo moteris, kuri rankų gestais bandė rodyti vairuotojui, kaip statyti automobilį, kad nebūtų užkliudytas kitas automobilis, kadangi tarp jų buvo mažai vietos. Anot liudytojos, buvo aišku, kad nepavyks sėkmingai pastatyti automobilį, dėl ko ji net pasiūlė savo sutuoktiniui išlipti ir padėti „Fiat“ automobilio vairuotojui. Liudytoja pažymėjo aiškiai mačiusi, kas vairavo automobilį „Fiat“, kadangi šis, atbuline eiga išvažiavęs iš parkavimo vietos, priartėjo prie jų automobilio, todėl ji matė, kaip iš „Fiat“ automobilio išlipo vyras (2 t., b. l. 24-29).

8. Be kita ko, apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojai N. ir V. M. yra suinteresuoti bylos baigtimi, suinteresuotumą įžvelgiant tarp daugiabučio namo gyventojų egzistuojančioje konkurencijoje dėl parkavimo vietų, ką patvirtina į bylą pateiktas grasinamo pobūdžio raštelis. Analogiški argumentai buvo išsakyti ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, skundžiamame nuosprendyje šie argumentai yra išsamiai aptarti. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, jų nekartoja, tik pažymi, kad automobilių statymo vietų trūkumas yra opus klausimas daugelio daugiabučių kiemų gyventojams, tačiau tai savaime nereiškia, jog gyventojai turi ketinimų vieni kitus apkalbėti, juo labiau, melagingos informacijos pagrindu turint tikslą, kad kitas asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių gynybos pateiktą raštelį (1 t., b. l. 126) bent kokiu būdu susieti su liudytojais N. ir V. M., be kita ko, nors šį raštelį gynyba vertina kaip grasinamo pobūdžio, nurodant, kad jame buvo surašytas reikalavimas patraukti automobilį, priešingu atveju grasinant pradurti T. Ž. automobilio padangas, tačiau iš raštelio turinio matyti tik prašymas patraukti automobilį, nevykdymo atveju nenurodant jokių galimų pasekmių („Sveiki, prašau patraukti mašiną iš mano vietos. Vietos, pažymėtos numeriais, yra išpirktos“). Konfliktiniai santykiai tarp liudytojų M. ir nuteistojo T. Ž. bei jo sutuoktinės nenustatyti, apklausti liudytojai nurodė, kad nei nuteistojo, nei jo žmonos nepažįsta ir su jais niekada anksčiau nėra konfliktavę (2 t., b. l. 24-29). Aptartų aplinkybių visumoje nėra jokio pagrindo abejoti liudytojų N. ir V. M. parodymais, vertinti juos kaip suinteresuotus, dėl jų patikimumo motyvuotai pasisakyta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl šiais parodymais pagrįstai vadovautasi grindžiant nuteistojo kaltę.

9. Tai, kad liudytojų parodymai dėl to, jog būtent nuteistasis T. Ž. vairavo automobilį, bandydamas jį pastatyti į ankštą stovėjimo vietą, o jo sutuoktinė reguliavo, kaip šiam geriau manevruoti, patvirtina ir nuteistojo sutuoktinės J. Ž. į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nurodytos aplinkybės, užfiksuotos pareigūnų kūno kamerų įrašuose. Šie įrašai yra apžiūrėti 2025 m. vasario 27 d. apžiūros protokolu, taip pat buvo peržiūrėti ir pirmosios instancijos teisme vykusio teisiamojo posėdžio metu (2 t., b. l. 60-63). Kaip matyti iš paties įrašo, kurio pavadinimas „PSS-20250210-221509UTC+0200“, taip pat ir iš anksčiau nurodyto 2025 m. vasario 27 d. apžiūros protokolo, J. Ž., paprašyta papasakoti įvykio aplinkybes, iš pradžių pareigūnams paaiškino, kad nuvyko į (duomenys neskelbtini) pasiimti neblaivaus sutuoktinio, kartu parvairuoti ir automobilį, kuriuo vyras buvo nuvažiavęs į (duomenys neskelbtini). Parsivežusi vyrą ir parvairavusi automobilį, įvažiavo į daugiabučio namo kiemą, kuriame bandė automobilį „Fiat“ statyti šalia kito jų automobilio, tačiau ten buvo mažai vietos. Tada jis (past. – T. Ž.) pasakė „duok aš išvairuosiu“ ir išgėręs sėdo už vairo, kad „ištiesintų tą mašiną“, „jis parkavosi“. Pareigūnams toliau tikslinant įvykio aplinkybes, nurodžius, kad „parkavosi, na juk tai yra tas pats, kas važinėjo... skirtumo jokio nėra“ bei paklausus T. Ž., ar šis vairavo automobilį būdamas neblaivus, ką pastarasis kategoriškai paneigė, netrukus J. Ž. jau nurodė, kad jos vyras nevairavo, tik norėjo ištiesinti kreivai pastatytą automobilį, tačiau ji to jam padaryti neleido, neigė, kad šis automobiliu pajudėjo (1 t., b. l. 43-45). Taigi, kaip matyti, J. Ž. iš pradžių nurodė, kad jai nepavykus pastatyti automobilio, tą padaryti bandė jos neblaivus sutuoktinis, būtent ką nuosekliai parodė liudytojai V. ir N. M.. Akivaizdu, kad liudytojos pozicija pakito netrukus po to, kai ši iš pareigūnų komentarų suprato, jog automobilio statymas į vietą taip pat yra laikomas vairavimu ir, asmeniui esant neblaiviam, būtent kokios būsenos tąkart ir buvo jos sutuoktinis, gali sukelti teisines pasekmes, ši (J. Ž.) pakeitė savo poziciją ir nedelsdama ėmė neigti prieš tai pačios nurodytas aplinkybes (1 t., b. l. 43-45). Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, anksčiau nurodytos liudytojos J. Ž. įvardintos aplinkybės nesudėtingai girdimos iš nurodyto vaizdo ir garso įrašo, jos yra neabejotinai reikšmingos, pilnai atitinkančios liudytojų M. parodymus, todėl anksčiau aptartais duomenimis pagrįstai vadovautasi priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Nesiremdamas vėlesniais liudytojos parodymais, pirmosios instancijos pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu J. Ž. pasinaudojo teise atsisakyti duoti parodymus (1 t., b. l. 93) ir tik po to, kai atsirado galimybė susipažinti su visa bylos medžiaga, sutiko teisme duoti parodymus, kurių turinys yra priešingas pirminei versijai, taip pat ir kitiems byloje esantiems įrodymus. Duodama parodymus teisiamajame posėdyje liudytoja buvo nenuosekli, į dalį klausimų vengė atsakyti, teigdama, kad visų įvykio aplinkybių neatsimena dėl sveikatos sutrikimų. Liudytoja akcentavo, kad įvykio dieną sužinojusi, jog jos vyras yra neblaivus, traukiniu važiavo į (duomenys neskelbtini), kad parvairuotų į Vilnių neblaivaus vyro automobilį, taip pat kartu parsivežtų ir sutuoktinį. Tai, kad J. Ž. įvykio dieną išties vyko į (duomenys neskelbtini), patvirtina gynybos pateiktas traukinio bilietas (1 t., b. l. 125), tačiau, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, tai nepašalina nuteistojo atsakomybės. Nagrinėjamoje byloje T. Ž. buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas dėl to, kad, būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 2,01 prom. girtumas, transporto priemonę vairavo ne kelyje iš (duomenys neskelbtini) į Vilnių, o konkrečioje vietoje, t. y. (duomenys neskelbtini), kur, kaip nustatyta, yra daugiabučio namo kiemas. Pabrėžtina, kad T. Ž. valdė automobilį su užvestu varikliu, bandydamas jį pastatyti tarp dviejų kitų automobilių, manevravo, judėdamas pirmyn ir atgal, kol užkliudė vieną iš šalimais stovėjusių automobilių, po ko buvo priverstas atbuline eiga išvažiuoti iš stovėjimo vietos. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad dėl tokių nuteistojo veiksmų nekilo jokių padarinių, nebuvo sukeltas realus pavojus visuomenei, tačiau BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, t. y. nereikalaujanti veikos padarinių, dėl ko anksčiau nurodyti apelianto argumentai neturi reikšmės veikos kvalifikavimui. Tai, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis vairavo ne judrioje gatvėje esant intensyviam eismui, vairavimo veiksmai apsiribojo automobilio statymu į stovėjimo vietą, gali būti atsižvelgta (iš nuosprendžio matyti, kad tas ir buvo padaryta) sprendžiant bausmės klausimą. Kita vertus, priešingai nei teigia gynėjas, akivaizdu, kad nuteistojo veiksmai buvo pavojingi, nuteistasis vairuodamas automobilį ženklaus neblaivumo būsenoje, apgadino du automobilius. Ta aplinkybė, kad abi transporto priemonės priklauso pačiam nuteistajam, nepaneigia kilusio pavojaus eismo saugumui.

10. Apeliaciniame skunde pakartotina keliama versija esą, J. Ž. pastačius automobilį, šis pradėjo riedėti, dėl ko T. Ž. įlipo į automobilį užtraukti rankinį stabdį. Iš anksčiau aptarto 2025 m. vasario 27 d. pareigūnų kūno kameros vaizdo įrašų apžiūros protokolo matyti, kad tiek nuteistasis, tiek jo sutuoktinė į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams net neužsiminė apie automobilio riedėjimą ar rankinio stabdymo užtraukimą, J. Ž., paneigusi savo pačios iš pradžių nurodytas aplinkybes, kad jos vyras sėdo už vairo „ištiesinti automobilį ir parkavosi“, vėliau kartojo, kad šis tik ketino (norėjo) parkuoti automobilį, tačiau ji jam to neleido padaryti (1 t., b. l. 43-45). Versija dėl rankinio stabdžio buvo iškelta tik bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau ši aplinkybė prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams ir nėra patvirtinta jokiais objektyviais bylos duomenimis. Be kita ko, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iškelta versija tuo pačiu ir stokoja logikos. Pasak nuteistojo, jo žmona automobilį „Fiat“ pastatė per arti kito automobilio, dėl ko ji iš savo pusės negalėjo atidaryti vairuotojo durų ir jis turėjo išlipti iš automobilio, dėl to, kad ši, perlipusi iš vairuotojo pusės į keleivio pusę, galėtų išlipti. Nuteistojo teigimu, J. Ž. išlipus, automobilis pradėjo riedėti, dėl ko jis greitai įlipo į automobilį atgal iš keleivio pusės ir užtraukė rankinį stabdį. Atsižvelgiant į tai, kad toks perlipimas staigiai nėra objektyviai įmanomas, juo labiau, ankstesnio proceso metu nuteistajam įrodinėjant, kad jis buvo patyręs rankos traumą, dėl kurios esą net negalėjo vairuoti (skundžiamame nuosprendyje tokia versija motyvuotai paneigta, apeliaciniame skunde šie argumentai atskirai neginčijami), akivaizdu, jog neužtraukus rankinio stabdžio automobilis būtų pradėjęs riedėti iš karto, o ne J. Ž. išlipus iš jo. Be to, primintina, kad tiesiogiai įvykį stebėję liudytojai V. M. ir N. M. viso proceso metu tapačiai tvirtino matę, kaip automobiliui pavažiavus atbuline eiga, vyras išlipo būtent iš vairuotojo, o ne keleivio pusės. Taigi teismas pagrįstai atmetė aptartą versiją kaip neįrodytą, kadangi ji prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai, nėra patvirtinta jokiais objektyviais duomenimis ir buvo iškelta tik bylos nagrinėjimo teisme metu.

11. Taigi, atsižvelgdama į visas anksčiau išdėstytas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino bylos įrodymus ir pagrįstai pripažino T. Ž. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

12. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir nuteistajam T. Ž. paskirtos bausmės aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė bei įvertino tinkamai, todėl paskirdamas jam bausmę baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Teismas vertino tai, kad nuteistasis padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą transporto saugumui, tai, kad automobilis vairuotas daugiabučio namo kieme, nuteistasis bandė pastatyti automobilį stovėjimo vietoje, kuri buvo tarp kitų dviejų automobilių, tačiau kliudė bei apgadino tiek vairuojamą, tiek šalia stovėjusį automobilį, atsižvelgta į konstatuotą neblaivumą, atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Taip pat įvertinti nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys – anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, tačiau administraciniai nusižengimai nešiurkštūs ir nesistemingi, praeityje vairavimo esant neblaiviam faktų neužfiksuota (1 t., b. l. 193-195), dirbantis (bylos nagrinėjimo metu buvo nedarbingume), vedęs, sutuoktinės apibūdintas kaip turintis problemų dėl alkoholio vartojimo. Išdėstytų aplinkybių visuma nulėmė teismo sprendimą už padarytą nusikalstamą veiką paskirti T. Ž., kuris pirmą kartą patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, švelniausią jam inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą. Nors valstybinė kaltintoja prašė skirti nuteistajam 100 MGL dydžio baudą, tačiau teismas sprendė, kad anksčiau išvardintos bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės sudaro pagrindą skirti nuteistajam minimalaus dydžio baudą, t. y. 50 MGL. Taigi nuteistajam buvo paskirta tiek švelniausia BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis, tiek nustatytas minimalus jos dydis, dėl ko nėra jokio pagrindo tokią bausmę vertinti kaip per griežtą, neatitinkančią padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistojo pavojingumo. Be to, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė nuteistajam BK 68, 72 ir 72⁵ straipsniuose numatytas baudžiamojo poveikio priemones – draudimą vienerius metus naudotis teise vairuoti transporto priemones, nusikalstamos veikos padarymo priemonės – automobilio „Fiat“, konfiskavimą, bei, įvertinęs tai, kad nusikalstamą veiką T. Ž. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be to, kaip jau minėta, jo sutuoktinės teigimu, turintis polinkį nesaikingai vartoti alkoholinius gėrimus, jam paskirtas ir įpareigojimas sudalyvauti alkoholizmo prevencijos programoje ar kursuose.

13. Atsižvelgdama į visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepadarė materialiosios teisės ar procesinių pažeidimų, dėl kurių turėtų būti naikinamas ar keičiamas skundžiamas nuosprendis, todėl apeliacinis skundas yra atmetamas.

14. Apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. gruodžio 29 d. pažyma Nr. APD-2025-14677, kuria prašoma iš nuteistojo T. Ž. priteisti 120,84 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro advokato Mykolo Girdiušo darbo užmokestis (2 t., b. l. 156, 157-159).

15. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnio nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje.

16. Šioje apeliacine tvarka išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje antrinė teisinė pagalba nuteistajam buvo teikiama vadovaujantis imperatyviu teisiniu reglamentavimu, t. y. bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Atsižvelgiant į tai, kad T. Ž. nebuvo pasirinkęs gynėjo, Vilniaus apygardos teismas kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kuri parinko advokatą Mykolą Girdiušą, jis ir buvo paskirtas nuteistojo gynėju (2 t., b. l. 145). Taigi įstatymui numatant privalomą gynėjo dalyvavimą, gynėjas buvo paskirta teismo iniciatyva, t. y. T. Ž. neturint teisės rinktis, ar jam gintis pačiam, ar su gynėjo pagalba. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo yra netikslingas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. Ž. (T. Ž.) gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotų antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš T. Ž. nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.