Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančio teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Dariaus Kantaravičiaus, Nerijaus Meilučio, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorui Rolandui Mackevičiui, gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui,

teismo posėdyje išnagrinėjusi kaltinamojo L. Š., gimusio (duomenys neskelbtini), lietuvio, Lietuvos Respublikos piliečio, nesimokančio, nedirbančio, nevedusio, deklaravusio gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), teisto,

gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 31 d. nutarties, kuria kardomosios priemonės – suėmimo terminas kaltinamajam L. Š. pratęstas 2 (dviem) mėnesiams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. Š. kaltinamas tuo, kad jis 2013-08-27, nuo 00 val. iki 7 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute (duomenys neskelbtini), kambaryje, veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, grasindami panaudoti fizinį smurtą, tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu su nepilnamete G. J., gim. (duomenys neskelbtini), prieš jos valią, t. y. L. Š. nurodžius, kad, jei ji nepatenkins jų norų, nebus išleista iš buto, liepdamas nusirengti, priešingu atveju grasino pasikviesti kitus draugus, taip pat ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui grasinant peiliu patrumpinti jai plaukus, atiduoti ją suteneriams, tokiu būdu palaužus nukentėjusiosios valią priešintis, L. Š. nurodė jai lipti į viršų, nusirengti bei tenkinti jų lytinę aistrą oraliniu bei kitokio fizinio sąlyčio būdu, t. y. L. Š. nurodė G. J. nusirengti nuogai, atsiklaupti ant lovos ir priėjęs prie jos, įkišo savo varpą nukentėjusiajai į burną liepdamas lūpomis ją dirginti, tuo metu vienas iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų nurodžius ranka dirginti jo lytinį organą, o tuo metu kitas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, įkišęs savo varpą nukentėjusiajai į makštį atliko lytinį aktą, po to, baigus tenkinti lytinę aistrą kaltinamajam L. Š. oraliniu būdu, vienas iš jų, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, įkišęs varpą nukentėjusiajai į burną, tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu ir tuo pačiu metu antrasis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, įkišęs savo varpą nukentėjusiajai į makštį, atliko lytinį aktą, tokiu būdu kaltinamasis L. Š. bendrininkų grupėje seksualiai prievartavo nepilnametę G. J. prieš jos valią oraliniu būdu, t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 str. 3 d.;

be to, L. Š. kaltinamas tuo, kad tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje, veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, t. y., palaužęs nukentėjusiosios valią priešintis, po seksualinio prievartavimo, esant nukentėjusiajai ant lovos, įkišęs savo varpą nukentėjusiajai į makštį, atliko lytinį aktą prieš nukentėjusiosios valią, taip bendrininkų grupėje išžagino nepilnametę G. J. prieš jos valią, t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 str. 3 d.

Kauno apylinkės teismo 2015-03-31 nutartimi kaltinamajam L. Š. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 2 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2016-04-11. Kardomosios priemonės – suėmimo terminas kaltinamajam pratęstas nustačius pagrindą, nurodytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 122 str. 1 d. 1 p.

Skunde taip pat teigiama, kad apylinkės teismas, pratęsęs kardomosios priemonės – suėmimo terminą, nutartyje pažeidė kaltinamojo nekaltumo prezumpcijos principą, nes dar nepradėjus nagrinėti bylos teismo posėdyje, nutartyje konstatuota, kad kaltinamasis kaltės nepripažįsta ir būtent tokiu argumentu (šalia kitų nutarties motyvų) tą nutartį grindė – pratęsė griežčiausios kardomosios priemonės taikymą. Tokiu būdu teisėjas iš esmės tiesiogiai parodė savo išankstinį įsitikinimą dėl L. Š. kaltės šioje byloje, kai pagal valstybėje galiojančius įstatymus teismas visas tokio pobūdžio išvadas apie kaltinamojo kaltumą gali padaryti tik pilnai išnagrinėjęs baudžiamąją bylą. Šiuo atveju yra pagrindas išvadai, kad skundžiama nutartis yra priimta šališko teisėjo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas skundus dėl kardomosios priemonės paskyrimo ar termino pratęsimo, tik patikrina kardomosios priemonės skyrimo ar termino pratęsimo teisėtumą ir pagrįstumą, patikrina ar yra duomenų, patvirtinančių, kad asmuo galėjo padaryti nusikalstamas veikas, kurių padarymu jis kaltinamas. Šiuo metu byloje surinkti duomenys šioje proceso stadijoje yra pakankami manyti, kad L. Š. galėjo padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tokie duomenys yra užfiksuoti liudytojų parodymuose, nukentėjusiosios paaiškinimuose, parodymų patikrinimo vietoje ir asmens atpažinimo iš fotonuotraukų protokoluose, kitoje baudžiamosios bylos medžiagoje. Duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl pratęsiant kardomąją priemonę nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant teismo nuosprendį. Tik bylą iš esmės išnagrinėjęs teismas spręs, ar byloje esančių įrodymų pakanka pripažinti suimtąjį kaltu dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo. Atsižvelgiant į paminėta, gynėjo skundo argumentai dėl duomenų įrodomosios reikšmės šioje byloje nevertintini.

BPK 121 str. nurodytos kardomųjų priemonių skyrimo bendrosios nuostatos. Šio straipsnio 4 dalyje teigiama, jog prokuroras, teisėjas ar teismas, spręsdamas, ar reikia skirti kardomąją priemonę, ir parinkdamas jos rūšį, turi atsižvelgti į įtariamojo nusikalstamos veikos sunkumą, įtariamojo asmenybę, į tai, ar jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą ar kitokį legalų pragyvenimo šaltinį, į jo amžių, sveikatos būklę, šeiminę padėtį ir kitas aplinkybes, galinčias turėti reikšmės sprendžiant dėl kardomosios priemonės. Griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas gali būti skiriama esant suėmimo skyrimo sąlygoms ir bent vienam iš BPK 122 str. 1 d. nurodytų pagrindų. Pagal BPK 119 str. suėmimas, kaip ir kitos kardomosios priemonės, skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Šios nuostatos taikomos ir pratęsiant suėmimą.

Be to, suėmimas gali būti skiriamas tik tiriant ir nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę, negu vienerių metų, laisvės atėmimo bausmę (BPK 122 str. 8 d.). L. Š. kaltinamas dviejų tyčinių sunkių nusikaltimų padarymu, už kuriuos baudžiamajame įstatyme yra numatyta reali, iki dešimties metų, laisvės atėmimo bausmė.

Kauno apylinkės teismas L. Š. kardomosios priemonės – suėmimo terminą pratęsė nustatęs pagrindą, numatytą BPK 122 str. 1 d. 1 p., t. y. esant pagrįstam manymui, kad kaltinamasis, būdamas laisvėje, bėgs (slėpsis) nuo teismo.

Kolegija, susipažinusi su pateikta baudžiamosios bylos medžiaga, įvertinusi skundo bei skundžiamos nutarties motyvus, sprendžia, kad apylinkės teismas, teisingai nustatęs, kad yra įstatyminis pagrindas pratęsti griežčiausios kardomosios priemonės taikymo terminą, pagrįstai nustatė ir tai, jog yra pagrindo manyti, kad kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo ir kardomosios priemonės – suėmimo terminą pratęsė BPK 122 str. 1 d. 1 p. pagrindu.

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 str. 2 d. vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai, kurios formaliai pakaktų skirti ar pratęsti suėmimą tuo pagrindu, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo. Tačiau šią aplinkybę reikėtų vertinti bendroje visumoje ir su kitomis aplinkybėmis. Kaip matyti, apylinkės teismas tai ir atliko. Darydamas išvadą dėl būtinumo pratęsti kardomosios priemonės – suėmimo terminą, apylinkės teismas atsižvelgė ne tik į tai, kad L. Š. kaltinimai pareikšti pagal BK 150 str. 3 d., 149 str. 3 d., t. y. jis kaltinamas sunkių nusikaltimų (BK 11 str. 5 d.) padarymu, už kuriuos baudžiamajame įstatyme numatyta griežčiausia bausmė yra 10 m., kuri žymiai viršija minimalią BPK numatytą gresiančios laisvės atėmimo bausmės ribą, kada gali būti skiriama griežčiausia kardomoji priemonė (BPK 122 str. 8 p.), tačiau įvertino ir kaltinamąjį charakterizuojančius duomenis. Teismas atsižvelgė į tai, kad L. Š. turi ryšių užsienyje, kaip pats nurodė, užsienyje gyvena jo mama, brolis. Lietuvoje iki suėmimo nedirbo, legalaus pragyvenimo šaltinio neturi, nesimoko, duomenų, kad Lietuvoje būtų saistomas tvirtais socialiniais ir šeiminiais ryšiais nėra. Be to, kaltinamasis L. Š. po nusikalstamų veikų, kurių padarymu jis kaltinamas, pasislėpė užsienyje, buvo paskelbta jo paieška, išduotas Europos arešto orderis. Kaltinamasis anksčiau jau ne kartą teistas, nusikalstamos veikos, dėl kurių padarymo jis kaltinamas, padarytos neišnykus teistumui. Aukštesnysis teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai vertino visumą aplinkybių, kurios yra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl griežčiausios kardomosios priemonės taikymo reikalingumo ir pagrįstai nustatė, kad kaltinamasis, būdamas laisvėje ir suvokdamas jam gresiančios bausmės griežtumą, gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 str. 1 d. 1 p.).

Gynėjo skunde keliamos abejonės teismo nešališkumu, kolegijos vertinimu, nėra pagrįstos objektyviais duomenimis ir nesudaro pagrindo manyti, kad teismas, spręsdamas kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo klausimą, buvo šališkas. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję (Piersack v. Belgium, no. 8692/79, judgement of 1 October 1982; Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009). Pirmiausia, teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šiuo aspektu atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (pvz., Micallef v. Malta; Lavents c. Lettonie, no 58442/00, arrt du 28 novembre 2002). Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys Nr. 2K-176/2010, 2K-425/2012, 2K-396/2014, 2K-225-697/2015 ir kt.). Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad BPK 58 str. pateiktas sąrašas aplinkybių, kurioms esant ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teisėjas, teisiamojo posėdžio sekretorius, vertėjas ir specialistas negali būti laikomi nešališki ir dalyvauti procese.

Skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija šiuo atveju nenustatė pirmosios instancijos teismo išankstinio nusistatymo ar tendencingumo, nenustatė ir kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo klausimas buvo išspręstas šališkai. Jokių objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai abejoti teismo nešališkumu, kaltinamojo gynėjas skunde nenurodė. Kaltinamojo pozicijos dėl jam pareikštų kaltinimų (kaltės nepripažįsta) skundžiamoje nutartyje nurodymas, nelaikytinas aplinkybe, rodančia akivaizdų teismo šališkumą. Apylinkės teismas nutartyje duomenis, reikšmingus sprendžiant dėl kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo, įvertino tinkamai, o vien tai, kad gynėjo netenkina teismo priimtas sprendimas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nutartis yra nepagrįsta, priimta šališko teismo.

Įvertinusi aukščiau paminėtų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, jog šiuo atveju be kaltinamojo teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti BPK 119 str. įtvirtintų tikslų – užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese ir netrukdomą bylos išnagrinėjimą. Įvertinus nusikaltimų, kurių padarymu kaltinamas L. Š., pobūdį, sunkumą, jo asmenybę apibūdinančius duomenis, nėra pagrindo pripažinti, kad kaltinamajam griežčiausios kardomosios priemonės taikymas prieštarauja teisingumo bei proporcingumo principams. Nors advokato skunde nurodoma, kad šiuo atveju yra pagrindas taikyti kelias švelnesnes kardomąsias priemones, apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad BPK 119 str. numatyti tikslai gali būti pasiekti tik griežčiausios kardomosios priemonės taikymu.

Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes konstatuojama, kad pirmos instancijos teismas, pratęsdamas L. Š. kardomosios priemonės – suėmimo terminą 2 mėnesiams BPK 122 str. 1 d. 1 p. pagrindu, baudžiamojo proceso normų nepažeidė, nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, todėl tenkinti skundą jame nurodytais motyvais ir skundžiamą nutartį naikinti aukštesnysis teismas neturi pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo L. Š. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartį.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.