Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Bartkaus, Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos) ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo S. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, t. y. iki 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas S. I. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. kovo 5 d., 10.20 val., iki 2019 m. kovo 5 d., 13.40 val. (1 para), vieną sulaikymo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. S. I. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai platino narkotines medžiagas, o būtent: neteisėtai su savimi laikė ir gabeno ne mažiau kaip 0,00018 g karfentanilio bei 0,019 g metadono iki Meistrų ir Čigonų gatvių sankryžos, Vilniuje, kur 2018 m. gruodžio 14 d., apie 14.29 val., krovininiame automobilyje „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiame S. K., iš pastarojo gavęs 60 eurų už M. S. (M. S.) skirtas narkotines medžiagas, pats automobilyje neteisėtai perduodamas M. S. 7 folijos lankstinukus su juose supakuotomis narkotinėmis medžiagomis, t. y. 0,00018 g karfentanilio ir 0,019 g metadono, taip neteisėtai išplatino narkotines medžiagas.

II. Apeliacinio skundo prašymai ir argumentai

2. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo S. I. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 11 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (dalyje dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimo)

5. Skirdamas nuteistajam S. I. bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį (įvykdytas baigtas sunkus nusikaltimas), kaltės formą (tiesioginė tyčia), vertino nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis (teisiamas 13 kartą, tačiau ankstesni teistumai išnykę; ne kartą baustas administracine tvarka, nedirbantis, neregistruotas Užimtumo tarnyboje, prastos sveikatos). Taip pat teismas nustatė apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jo prisipažinimą nusikaltus ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į ikiteisminiame tyrime ir teisminio nagrinėjimo metu duotus nuteistojo parodymus, matyti, jog pastarasis pripažino esmines kaltinimo aplinkybes, patvirtino platinęs narkotines medžiagas, dėl tokių savo veiksmų gailėjosi, kas reiškia buvus pagrindą minėtos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimui.

6. Skundžiamu nuosprendžiu teismas nustatė ir vieną nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. nusikalstamos veikos padarymą iš savanaudiškų paskatų. Minima atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkte, jos buvimą teismas grindė S. I. parodymais, kuriuose pastarasis teigė iš prekybos narkotinėmis medžiagomis turėjęs naudos. Nuteistasis parodė, jog dalis už narkotikus gautų pinigų likdavo jam, taigi, teismo teigimu, S. I. narkotines medžiagas pardavė, siekdamas turtinės naudos.

7. Sprendžiant klausimą dėl atsakomybę sunkinančių aplinkybių buvimo, būtina vadovautis BK 60 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Pagal galiojančią teisminę praktiką BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė teismų yra pripažįstama tik tada, kai ji ne tik nėra nusikalstamos veikos požymis, bet ir tada, kai neišreiškia nusikalstamos veikos esmės. Dažniausiu pavyzdžiu, kai savanaudiškos paskatos išreiškia nusikalstamos veikos esmę, paprastai nurodomos BK 178, BK 180, BK 181 straipsniuose, t. y. nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams. Visgi įstatymas nenustato tokių nusikalstamų veikų baigtinio sąrašo, o savanaudiškos paskatos gali išreikšti ir kitų, ne tik BK XXVIII skyriuje numatytų nusikalstamų veikų esmę. BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padarytas alternatyviais veiksmais: neteisėtu narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimu, perdirbimu, įgijimu, laikymu, gabenimu ar siuntimu, turint tikslą platinti, taip pat pardavimu ar kitokiu platinimu. Šio nusikaltimo objektyviajai pusei įgyvendinti pakanka, kad būtų atliktas bet kuris bent vienas iš šio baudžiamojo įstatymo dispozicijoje numatytų veiksmų. Jau vien tai, kad įstatymas narkotinių medžiagų pardavimą numato kaip nusikaltimo sudėties požymį, rodo, jog savanaudiškos paskatos išreiškia šios nusikalstamos veikos esmę. BK 260 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo straipsnio dispozicijoje numatytos veikos atlikimo, nereikalaujant padarinių atsiradimo, tačiau tai nereiškia, kad savanaudiškos paskatos neatskleidžia šios nusikalstamos veikos esmės (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-90-851/219, Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-90-851/2019). Byloje surinkti įrodymai, o ir paties nuteistojo parodymai leidžia daryti išvadą, kad S. I. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, išties padarė dėl savanaudiškų paskatų, tačiau, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad savanaudiškos paskatos šiuo atveju išreiškė padarytos nusikalstamos veikos esmę.

8. Atsižvelgdamas į išdėstytas nuostatas, apeliacinės instancijos teismas laiko, jog BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė konstatuota nepagrįstai. Kartu pastebėtina, kad tokia aplinkybė, kaip sunkinanti kaltininko atsakomybę, nebuvo nurodyta ir kaltinamajame akte, o, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nuteistasis apie galimybę pripažinti aptariamą aplinkybę nebuvo įspėtas, valstybinis kaltintojas baigiamojoje kalboje nurodė, jog atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta (3 t., b. l. 1-4). Taigi teisėjų kolegija šalina iš nuosprendžio motyvų apylinkės teismo pripažintą S. I. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

9. Taigi grįžtant prie paskirtos bausmės klausimo, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas vertino visas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, išskyrus nepagrįstai konstatuotą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Už S. I. įvykdytą nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Taigi teismas būtent šią bausmės rūšį ir skyrė, bausmės dydį nustatė mažesnį už galimą skirti vidurkį, be to, pagrįstai taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas, ir paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo laikyti, jog S. I. paskirta galutinė 2 metų laisvės atėmimo bausmė yra netinkama, per griežta ar neproporcinga padarytam nusikaltimui.

10. Nors apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad jis pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi, tačiau tokia aplinkybė jau buvo įvertinta, ji pripažinta kaip lengvinanti nuteistojo atsakomybę, todėl dar kartą į ją atsižvelgti nėra pagrindo. Taip pat skundžiamame nuosprendyje buvo įvertinta ir S. I. sveikatos būklė, todėl pakartotinai šią aplinkybę vertinti netikslinga. Teismas, suprantama, teigiamai, vertina tai, kad apeliantas gydosi priklausomybės ligas (nors tai patvirtinančių objektyvių duomenų pastarasis ir nėra pateikęs), tačiau tokios nuteistojo pastangos nelemia išvados esant pagrindą švelninti bausmę.

11. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmės švelninimas negalimas, net ir pašalinus anksčiau nurodytą nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Matyti, kad S. I. paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmė yra beveik perpus mažesnė nei aptariamos bausmės rūšies galimas skirti vidurkis, o, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, galutinis bausmės dydis atitinka bausmės minimumą. Įvertinus nusikaltimo padarymo aplinkybes bei nuteistojo asmenybę, nėra pagrindo laikyti, jog S. I. paskirta galutinė 2 metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, priešingai – ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jos padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę, užtikrina viešojo intereso įgyvendinimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo S. I. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 11 d. nuosprendį pakeisti ir pašalinti nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. tai, kad S. I. nusikalstamą veiką padarė iš savanaudiškų paskatų.