- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-06
- Bylos Nr.
- I-433-402/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02021-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- O.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
dalyvaujant pareiškėjui O.Ch., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui A.a.P.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O.Ch. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-5, 11-13).
Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2014-10-12 iki šiol yra laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – Kauno TI) netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjas teigė, kad jam esant Kauno TI buvo laikomas kamerose, kurių plotai, tenkantys vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kamerose Nr. 147 ir 148 tenkantis plotas mažesnis nei 3,6 kv. m., sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrina juo besinaudojančio asmens intymumo, tualetas seno tipo tupimas. Pareiškėjas teigė, kad Kauno TI maistas blogos kokybės. Jis taip pat nurodė, kad priėmimo ir paskirstymo punkte drabužiai dedami į nešvarias dėžes, o tikrinami asmenys nurengiami nuogai apsaugos ir priežiūros skyriaus personalo - moterų akivaizdoje. Pareiškėjo nuomone, dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė neturtinę 15000 Eur žalą, kuri pasireiškė jo garbės ir orumo pažeidimu, fiziniais nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, emociniais sutrikimais, emocine depresija, pažeminimu, nuolat jaučia baimę, apatiją, sutriko bendravimas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsakovas atsiliepime ir atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad 98,3 proc. kalinimo laiko pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto. Mažesnio, nei Kalėjimų departamento direktoriaus įsakyme nustatytas minimalus 3,6 kv. m. plotas, pareiškėjas kalėjo tik kelias paras. Pažymėjo, kad Kauno TI kameros yra įrengtos taip, kaip reikalauja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Patalpų atitikimą higienos normų reikalavimams nuolat tikrina Kauno visuomenės sveikatos centro atstovai. Jei nustatomi higienos normų pažeidimai, jie nuolat taisomi. Pareiškėjas nesikreipė dėl higieninių sąlygų kamerose, todėl laikytina, kad jomis buvo patenkintas. Visi Kauno TI laikomi asmenys turi vienodas teises ir galimybes pasinaudoti su kalinimu susijusių neigiamų veiksnių mažinimo priemonėmis. Pareiškėjas neturtinę žalą argumentuoja nekonkrečiai, nenurodo, kaip jo laikymo sąlygos veikė kiekvieną, iš jo nuomone, pažeistų gėrių. Dėl psichikos problemų pareiškėjas vieną kartą buvo priimtas Sveikatos priežiūros tarnybos psichiatro, jam buvo nustatyta diagnozė - psichikos ir elgesio sutrikimai dėl narkotikų vartojimo, abstinencijos būklė. Nurodė, kad kalinimo sąlygos pareiškėjo sveikatai įtakos neturėjo. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam kalint Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2014-10-13 iki 2016-10-06 (skundo teismui padavimo dienos).
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno tardymo izoliatorius arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014-10-13 iki 2016-10-06 jis buvo kalinamas Kauno TI kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui kalint kamerose: nuo 2014-10-22 iki 2014-10-23 kameroje Nr. 206, nuo 2015-12-30 iki 2016-01-2016-01-06 kameroje Nr. 222, iš viso 7 paras pareiškėjui teko mažiau gyvenamojo ploto nei Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma, todėl konstatuotina, kad Kauno TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Pažymėtina, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjui kameroje trūko 0,43 kv. m. gyvenamojo ploto (Kauno TI 2017-02-02 pažyma Nr. 11-559).
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad daug kamerų ploto užėmė kitas inventorius, dėl vietos trūkumo kameroje neturėjo galimybės judėti. Tačiau teismas akcentuoja, kad teisės aktai nenumato, jog asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma turi būti skaičiuojama neįskaitant baldų bei kito inventoriaus užimamo ploto. Teismas pažymi, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuojamas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007). Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista neilgą laiko tarpą - 7 paras, pareiškėjui kameroje trūko 0,43 kv. m. ploto. Teismo vertinimu, 0,43 kv. m. gyvenamojo ploto trūkumas 7 paras negalėjo pareiškėjui sukelti jo skunde nurodytų neigiamų pasekmių ir išgyvenimų, kuriuos būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, juo labiau, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis Kauno TI administracijai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, be to, daugeliu atveju pareiškėjui teko nuo 3,86 iki 9.28 kv. m. gyvenamojo ploto.
Pareiškėjas nurodė, jog kamerose Nr. 147 ir 148 sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrina juo besinaudojančio asmens intymumo, tualetas seno tipo tupimas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (akto redakcija, galiojanti nuo 2009 m. liepos 17 d.) 1 punktas numato, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, o pagal 2 punktą šios Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Taisyklių 14.5. numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tardymo izoliatoriaus kameros sanitarinio mazgo patalpa yra atskirta nuo gyvenamosios patalpos, joje įrengtas unitazas bei ši patalpa turi atskirą nuo gyvenamosios patalpos oro šalinimo sistemą, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų sanitarinio mazgo įrengimo esant minėtam teisiniam reglamentavimui atmestini, kaip nepagrįsti.
Sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimams drausmės izoliatoriuje taikomi tie patys teisės aktų reikalavimai, kaip ir dėl sanitarinio mazgo įrengimo kamerose (jų įrengimas buvo aptartas aukščiau). Iš pateiktų byloje fotografijų matyti, jog kameroje Nr. 147 ir 148 sanitarinis mazgas atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, joje įrengtas unitazas, t.y. įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir jo stebėjimo atliekant gamtinius reikalus, esant minėtam teisiniam reglamentavimui atmestini, kaip nepagrįsti.
Pažymėtina, kad pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, laisvės atėmimo kamerų tipo patalpose turi būti įrengta po vieną klozetą arba unitazą bei plautuvę. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012, 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas - tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtintoje 2001 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.622) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai. Atsižvelgiant į išdėstyta, pripažintina, kad atsakovas teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
Pareiškėjas nurodė, kad priėmimo ir paskirstymo punkte drabužiai dedami į nešvarias dėžes, o tikrinami asmenys nurengiami nuogai apsaugos ir priežiūros skyriaus personalo - moterų akivaizdoje.
Atsakovo atstovas paaiškino, kad atvykusių į Kauno TI asmenų krata ir daiktų patikrinimas atliekamas Kauno TI priėmimo paskirstymo skyriuje. Krata vykdoma pagal LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. IR-172 patvirtintas „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles“, kurių 12 punkte nustatyta, kad priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama asmens krata, patikrinami jų turimi daiktai. Atliekant asmens kratą apžiūrimi kratomojo drabužiai, patikrinamos kišenės, apavas, galvos apdangalai, jo turimi daiktai. Esant reikalui ir siekiant surasti slepiamus daiktus, gali būti apžiūrimas ir kratomojo kūnas (plaukai, ausys, burna ir t.t.). Asmenys darydami kratą, gali pasikviesti ir medicinos specialistą. Jis padeda apžiūrėti kūną, subintuotas vietas, protezus ir pan. Krata daroma tik tos pačios lyties asmenims. Kauno TI Priėmimo - paskirstymo skyriuje atliekant kratas daiktai dedami ant stalų, patalpos šildomos ir reguliariai valomos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde tik nurodė, jog, jo nuomone, asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama netinkamai, tačiau skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad kratos pareiškėjui buvo atliekamos pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką. Pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t.y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl netinkamo kratų atlikimo yra atmestini.
Pareiškėjas skunde teigia, jog kamerose, kuriose jis buvo laikomas neatsidarė langai, todėl trūkdavo oro. Higienos normos HN 76:2010 24 p. nurodoma, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Į bylą atstovo pateikti dokumentai, t.y. kameros lango foto lentelės patvirtina, kad langas gali būti uždarytas arba atidarytas. Taip pat iš foto lentelių matyti, kad kamerose, kurių langai neatsidaro yra įrengta įpūtimo ištraukimo ventiliacija, sanitariniuose mazguose taip pat įrengta ventiliacija.
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų dėl Kauno TI gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos ventiliacijos. Atsakovas nepateikė ginčo laikotarpiu tikrintų kamerų, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012-06-25 įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-10-28 įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl ventiliacijos neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas teigė, kad Kauno TI maistas blogos kokybės.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte numatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, - pagal dietinio maitinimo normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144 ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Byloje nėra duomenų, kad būtų nustatyti minėtų reikalavimų pažeidimai, todėl pareiškėjo argumentai dėl pilnaverčio maisto negavimo atmestini kaip nepagrįsti. Atsakovo atstovas nurodė, jog esant didesniam poreikiui už teisės aktais numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės maisto produktus, juos galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką pareiškėjas neturi pareigos pateikti įrodymus, patvirtinančius netinkamas jo kalinimo sąlygas, tačiau privalo tinkamai ir aiškiai apibrėžti aplinkybes, kuriomis grindžia skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai ir kaip buvo pažeistos jo teisės dėl blogos maisto kokybės, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovų veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Pažymėtina, jog esant didesniam poreikiui už teisės aktų numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės maisto produktus, juos galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Kauno TI 7 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., 2009 m. vasario 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A556 - 95/2009).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė 15 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, neigiamais dvasiniais išgyvenimais, orumo pažeminimu ir pan. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Atsakovo teigimu, pareiškėjo psichologinė būsena kalinimo Kauno TI laikotarpiu buvo gera, į gydytojus terapeutus pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Šiuo atveju taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kaip nurodo pareiškėjas, kad jis buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, kankinančiomis sąlygomis.
Teismas pažymi, kad nors nagrinėjamu atveju byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl gyvenamojo ploto trūkumo, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Taip pat akcentuotina, kad pažeidimas truko itin trumpai. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai, dėl jo kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje nenustatyti ir nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-10-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo O.Ch. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.