Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės, Mindaugo Šimonio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Arvydo Žibo,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės ir trečiojo asmens Kauno seserų benediktinių kongregacijos apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. V., J. B. (gim. (duomenys neskelbtini) m.), J. B. (gim. (duomenys neskelbtini) m.), ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, trečiasis asmuo Kauno seserų benediktinių kongregacija dėl teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.Byloje kilo ginčas dėl ieškovų teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 1999 m. gegužės 26 d. ieškovas J. B. ir atsakovė Kauno miesto savivaldybė, remdamasi 1991 m. kovo 20 d. Kauno miesto mero potvarkiu, sudarė Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose tipinę sutartį, pagal kurią ieškovui buvo išnuomota 63,35 kv. m. bendrojo ploto gyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskelbtini) (e. b. 1 t., b. l. 12–14). Kauno miesto savivaldybės taryba 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškovui išnuomotas patalpas pripažino netinkamomis naudoti (e. b. 1 t., b. l. 25). Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija 2015 m. sausio 9 d. pateikė pasiūlymą ieškovams išsirinkti butus iš socialinių būstų, ieškovai sutiko išsinuomoti savivaldybės socialinius būstus, esančius (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad 2015 m. balandžio 10 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius įsakymu Nr. A1-423 išnuomojo ieškovui J. B. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini) (šeimoje du asmenys: jis ir tėvas J. B.), ir ieškovei I. V. butą, su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini) bei nutraukė minėtą 1999 m. gegužės 26 d. nuomos sutartį (e. b. 1 t., b. l. 19).Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyrius 2016 m. balandžio 11 d. raštu, atsakydamas į ieškovų 2016 m. kovo 4 d. prašymą dėl butų privatizavimo, informavo, kad parduoti butus, esančius (duomenys neskelbtini), lengvatinėmis sąlygomis nėra pagrindo (e. b. 1 t., b. l. 16–17). Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyrius 2016 m. liepos 1 d. rašte nurodė, kad skyriuje nėra prašymo ir kitų dokumentų, susijusių su butų, esančių (duomenys neskelbtini), privatizavimu Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu (e. b. 1 t., b. l. 184). Iš VĮ Registrų centras išrašo nustatyta, kad ginčo butai, kurie faktiškai naudojami kaip vienas butas, nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei (e. b. 1 t., b. l. 6–7). Nustatyta, kad 1998 m. kovo 12 d. Kauno miesto taryba sprendimu Nr. 16 nusprendė atkurti nuosavybės teisę trečiajam asmeniui Kauno seserų benediktinių kongregacijai į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), natūra grąžinant butus Nr. 3 ir Nr. 6 (e. b. 1 t., b. l. 23).Ieškovė I. V., J. B. (gim. (duomenys neskelbtini)m.), J. B. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydami pripažinti jiems teisę privatizuoti nuomojamus butus pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis. Ieškovų teigimu, jie atliko visus būtinus veiksmus reikalingus privatizuoti butą, t. y. 1993 metais ieškovo J. B. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) sutuoktinė R. B. pateikė Kauno miesto valdybos butų privatizavimo tarnybai prašymus dėl butų, esančių (duomenys neskelbtini), privatizavimo, tačiau privatizavimo procedūra nebuvo pabaigta dėl atsakovės darbuotojų neveikimo. Kauno apylinkės teismas skundžiamu 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas, remdamasis ieškovų paaiškinimais, liudytojos R. R. P. parodymais, sprendė, kad labiau tikėtina, jog R. B., susitarusi su sutuoktiniu J. B., buvo pradėjusi buto privatizavimo procedūrą. Teismo vertinimu, atsakovės 2004 m. lapkričio 17 d. raštas, aplinkybė, kad atsakovė du kartus atliko ginčo turto vertinimą, leidžia spręsti, jog ieškovai turėjo pagrįstą lūkestį privatizuoti nuomojamas patalpas. Teisėjų kolegija tokią pirmosios instancijos teismo išvadą laiko nepagrįsta.

Dėl teisės privatizuoti nuomojamas patalpas lengvatinėmis sąlygomis įgyvendinimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2012 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 1991 m. gegužės 21 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų, nuomojančių iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, teisė įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (1991 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. I-2128 redakcija) buvo nustatyta, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai arba jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d. Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje buvo numatyta, kad gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo–pardavimo sutartis nesudaroma. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 (toliau – Privatizavimo taisyklės) 5 punkte.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, kad sprendžiant, ar asmuo turėjo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: 1) kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektu (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 2) kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 3) kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2012, 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2017 ir kt.). Teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585-313/2015). Tokiu atveju, kai asmenys pareiškia ieškinį dėl teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, jie turi pareigą įrodyti, jog egzistuoja visos Butų privatizavimo įstatyme nurodytos sąlygos, lemiančios tokio ieškinio patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2017). Pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis šiuo įstatymu, jo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta tuo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2012).Apeliaciniuose skunduose atsakovė Kauno miesto savivaldybė ir trečiasis asmuo Kauno seserų benediktinių kongregacija teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįstai, laikė, jog ieškovo J. B. sutuoktinė R. B. buvo pradėjusi buto privatizavimo procedūrą. Apeliantų teigimu, teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovai nebuvo pateikę privalomo notarinio susitarimo, kieno vardu bus privatizuojami ginčo butai. Atsižvelgdama į nurodytus apeliantų argumentus, teisėjų kolegija tiria, ar ieškovai Butų privatizavimo įstatyme nustatytu terminu išreiškė valią pasinaudoti buto privatizavimo teise, atlikdami per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai subjektinei teisei įgyti. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovai ieškinyje nurodė, jog ieškovo J. B. sutuoktinė (mirusi 2014 m. gegužės 26 d.), ieškovų I. V., J. B. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) motina R. B. 1993 metais pateikė Kauno miesto valdybos Butų privatizavimo tarnybai prašymus dėl ginčo butų privatizavimo ir kitus reikalingus dokumentus. Ieškovas J. B. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) 2016 m. sausio 25 d. teismo posėdžio metu teigė, kad jo sutuoktinė R. B. dėl buto privatizavimo į savivaldybę kreipėsi gal 1993 metais, tiksliai nežino kieno vardu rašė prašymą, dėl privatizavimo kreipėsi tik vieną kartą (2016 m. sausio 25 d. teismo posėdžio garso įrašo 19 min. – 31 min.). Ieškovė I. V. 2016 m. sausio 25 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad jai mama (R. B.) pasakojo, jog 1993 metais, kartu su drauge ėjo į savivaldybę ir parašė prašymą dėl buto privatizavimo, paskui ilgai laukė atsakymo. Pasak ieškovės, mama jai taip pat buvo sakiusi, kad gavo atsakymą iš savivaldybės, jog ginčo butų neleis privatizuoti, tačiau šio atsakymo namuose nerado. Nurodė, kad mama 2004 metais gavusi raštą iš Kauno miesto savivaldybės apsidžiaugė, jog už nuomojamą butą bent gaus piniginę kompensaciją. Ieškovė pripažino, kad nežinojo, kieno vardu butas turėjo būti privatizuotas (2016 m. sausio 25 d. teismo posėdžio garso įrašo 6 min. – 18 min.). Ieškovas J. B. (gim. (duomenys neskelbtini) m.), duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu, nurodė, kad yra kažką girdėjęs dėl butų privatizavimo, bet tuo nesidomėjo (2016 m. sausio 25 d. teismo posėdžio garso įrašo 35 min. – 37 min.).Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs šio sprendimo 23 pastraipoje nurodytus ieškovų paaiškinimus, sprendžia, kad jie nepatvirtina, jog ieškovai ar R. B. Butų privatizavimo laikotarpiu buvo išreiškę valią dėl nuomojamų patalpų privatizavimo lengvatine tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų ieškovų nurodytas aplinkybes, kad R. B. 1993 metais pateikė Kauno miesto valdybos Butų privatizavimo tarnybai prašymą dėl ginčo nuomojamų patalpų privatizavimo (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad ieškovai aplinkybę, jog R. B. dėl buto privatizavimo kreipėsi dar 1993 metais girdėjo tik iš R. B. pasakojimų. Kaip nurodė pats ieškovas J. B. (gim. (duomenys neskelbtini)m.), jis privatizavimo procedūra visiškai nesidomėjo, tuo tarpu ieškovas J. B. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) tuo metu buvo 5 metų amžiaus, o ieškovė I. V. – 10 metų. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog R. B., kuomet ji neva dar 1993 metais pateikusi prašymą dėl buto privatizavimo iki savo mirties 2014 m. gegužės 26 d., t. y. 21 metus nesikreipė raštu į Kauno miesto savivaldybę ir nesiėmė kitų veiksmų siekdama išsiaiškinti, kodėl jos prašymas nėra išspręstas, rodo, kad labiau tikėtina, jog R. B. nebuvo pateikusi prašymo privatizuoti ginčo butą ir tokios teisės realizavimo nesiekė.Teisėjų kolegija įvertintina ir tai, kad ginčo patalpų nuomos sutartis ieškovo J. B. (gim. (duomenys neskelbtini) m) vardu buvo sudaryta 1999 m. gegužės 26 d. Taigi, ieškovo valia tuo metu buvo ginčo patalpas nuomoti, o ne jas privatizuoti. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, aplinkybė, kad ieškovas J. B. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) 2014 m. gruodžio 8 d. pateikė prašymą Kauno miesto savivaldybės administracijai išsinuomoti tinkamas gyventi patalpas, nes patalpos, (duomenys neskelbtini) , tam netinkamos, leidžia spręsti, kad ieškovas ir toliau nesiekė ginčo patalpų privatizuoti, neketino atlikti jų remonto (e. b. 2 t., b. l. 38). Be to, visi ieškovai gera valia sutiko su Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus Nuomos administravimo poskyrio 2015 m. sausio 9 d. pasiūlymu apsigyventi viename iš pasiūlytų socialinių būstų (e. b. 2 t., b. l. 39). Nustatyta, kad ieškovė I. V. 2015 m. vasario 18 d., ieškovas J. B. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) 2015 m. vasario 20 d., 2015 m. kovo 30 d. pateikė prašymus dėl kitų gyvenamųjų patalpų išnuomavimo (e. b. 2 t., b. l. 40–43). Tai patvirtina, kad ieškovai net ir 2015 metais nelaikė, kad jų teisė privatizuoti nuomojamas patalpas yra pažeista ir tik 2016 m. kovo 4 d. pateikė prašymą dėl ginčo butų privatizavimo. Atkreiptinas dėmesys, kad prašyme ieškovai nurodė, jog prašymas privatizuoti butas buvo pateiktas dar galiojant Butų privatizavimo įstatymui J. B. ar R. B. vardu. Ši aplinkybė sustiprina teismo vidinį įsitikinimą, kad ieškovai nebuvo išreiškę valios dėl buto privatizavimo, nes nežino, kieno tiksliai vardu buvo pateiktas prašymas (e. b. 1 t., b. l. 58). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovų elgesys, kuomet jie žinodami, kad net 23 metus nėra išspręstas prašymas dėl nuomojamų butų privatizavimo, negali būti laikomas rūpestingu ir savalaikiu savo galimai pažeistų interesų gynimu (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino teisiškai reikšmingos aplinkybės, ar ieškovai buvo pateikę notaro patvirtintą susitarimą, kieno vardu bus privatizuojamos nuomojamos patalpos. Pažymėtina, kad pats ieškovas J. B. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) pripažino, jog nebuvo pas notarą dėl tokio susitarimo patvirtinimo (2016 m. sausio 25 d. teismo posėdžio garso įrašo 19 min. – 27 min.). Kaip nurodyta sprendimo 19 pastraipoje, tiek Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje, tiek Privatizavimo taisyklių 5 punkte buvo imperatyviai numatyta, jog prie pareiškimo pirkti nuomojamą būstą privalėjo būti pateiktas gyvenamojo buto nuomininkų, jų šeimos narių notarinis susitarimas, kas taps perkamo buto savininku, priešingu atveju, pirkimo–pardavimo sutartis negalėjo būti sudaroma. Atsižvelgdamas į šio sprendimo 23–25 pastraipose nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas laiko, kad nei R. B., nei ieškovai laiku neatliko Butų privatizavimo įstatyme numatytų veiksmų būtinų subjektinei teisei įgyti, t. y. nepateikė prašymo ir susitarimo dėl butų privatizavimo, todėl nėra pagrindo spręsti, jog ginčo buto privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta dėl atsakovės darbuotojų kaltės (Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis). Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamo pagrindo spręsti, jog liudytojos R. R. P. parodymai patvirtina, kad R. B. Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka buvo išreiškusi valią privatizuoti atsakovei nuosavybės teise priklausančius butus. Nustatyta, kad liudytoja R. R. P. teismo posėdžio metu paaiškino, jog žinojo, kad R. B. norėjo privatizuoti butą, 1993 metais kartu ėjo į savivaldybę ir nešė dokumentus, tačiau nežino, kokius dokumentus nunešė (2016 m. sausio 25 d. teismo posėdžio garso įrašo 59 min. – 1 val. 6 min.). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokie liudytojos, kuri yra ieškovų šeimos draugė, parodymai negali būti pakankami konstatuoti prašymo privatizuoti butą pateikimo faktą. Atsakovė, kaip valstybės institucija, 2016 m. liepos 1 d. rašte nurodė, kad savivaldybėje nėra prašymo ir kitų dokumentų, susijusių su butų, esančių (duomenys neskelbtini) , privatizavimu Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu (e. b. 1 t., b. l. 184). Be to, liudytoja nenurodė, kada konkrečiai R. B. kreipėsi dėl ginčo buto privatizavimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad liudytojos R. R. P. parodymai nėra pakankami patvirtinti aplinkybę, kad R. B. 1993 metais pateikė prašymą dėl buto privatizavimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovės 2004 m. lapkričio 17 d. raštas ir 2013 metais atliktas ginčo butų turto vertinimas, rodo, kad ieškovai turėjo pagrįstą lūkestį dėl nuomojamų patalpų privatizavimo. Nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Nuosavybės teisių atkūrimo skyrius 2004 m. lapkričio 17 d. raštu informavo ieškovą J. B. (gim. (duomenys neskelbtini) m.), jog nuomojamo buto preliminari vertė 92 000 Lt ir šiuo metu sprendžiamas klausimas dėl buto grąžinimo natūra, prieš priimant sprendimą dėl atkūrimo natūra butas bus įvertintas rinkos verte (e. b. 1 t., b. l. 24). Iš į bylą pateiktos pažymos prie nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) , nustatyta, kad atsakovės užsakymu buvo atliktas ginčo butų rinkos vertės nustatymas 2013 m. rugpjūčio 12 dienai (e. b. 1 t., b. l. 21–22). Pažymėtina, kad vienas iš privatizavimo etapų buvo privatizuojamo objekto įkainojimas. Pagal Privatizavimo taisyklių 10 punktą privatizuojamo gyvenamojo namo, buto kainą nustato tarnybos ar komisijos. Tarnyba ar komisija su gyvenamojo namo, buto įkainojimo aktu supažindina pirkėją. Pažymėtina, kad ieškovai nepateikė nei buto įkainojimo akto, nei mokėjimų atlikimą patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas gali būti parduodamas laikantis nuostatos, kad jo pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad aplinkybės, jog atsakovė atliko ginčo butų vertinimą 2004 metais ir 2013 metais nepatvirtina, jog buvo pradėta privatizavimo procedūra galiojant Butų privatizavimo įstatymui (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija laiko teisiškai nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovų šeima turėjo pagrįstų lūkesčių, jog išsprendus nuosavybės teisių atkūrimo ir grąžinimo natūra klausimą Kauno seserų benediktinių kongregacijai, bus išspręstas ir jų nuomojamo buto privatizavimo klausimas. Pažymėtina, kad savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomojimo tvarka ir terminai buvo imperatyviai reglamentuoti Butų privatizavimo įstatyme ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą pirmenybė turi būti teikiama nuosavybės grąžinimui natūra ir, kol asmens nuosavybės teisės į konkretų nekilnojamojo turto objektą grąžinimo klausimas nėra išspręstas, šis turtas yra ginčo objektas ir negali būti perleistas kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-387/2005 ir joje nurodyta praktika). Kaip nustatyta šio sprendimo 16 pastraipoje, Kauno miesto taryba 1998 m. kovo 12 d. sprendimu nusprendė atkurti nuosavybės teises trečiajam asmeniui Kauno seserų benediktinių kongregacijai į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovo atstovė 2016 m. sausio 25 d. teismo posėdžio metu paaiškino, kad yra priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises į nurodytą gyvenamąjį namą, tačiau iki šiol neišspręstas nuosavybės teisių atkūrimo būdo klausimas. Iš bylos esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso Benediktinių vienuolyno kompleksui, kuris pripažintas valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe, nustatytas apsaugos tikslas – saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui bei saugoti viešajai pagarbai (e. b. 2 t., b. l. 44). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nesant duomenų, patvirtinančių ieškovų atliktus butų privatizavimo veiksmus Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu ir neišsprendus nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo butą klausimo, ieškovų privatizavimo teisės pripažinimas pažeistų trečiojo asmens teises ir teisėtus interesus atkurti nuosavybės teises natūra ir naudotis visu Benediktinių vienuolyno kompleksu (Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 3 straipsnis). Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus motyvus ir padarytas teisines išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismas 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu, tenkindamas ieškovų ieškinį ir pripažindamas jiems teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo butą, netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nenustatyta būtinoji sąlyga butui lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti – nei R. B., nei ieškovai Butų privatizavimo įstatymo nustatytais terminais neišreiškė valios privatizuoti nuomojamus butus, taip pat nepateikė susitarimo, kurio nuomininko vardu butas bus privatizuojamas (Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis, 5 straipsnis). Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir padarytas teisines išvadas Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Teisėjų kolegija nustatė, kad trečiasis asmuo Kauno seserų benediktinių kongregacija pirmosios instancijos teisme patyrė 400 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (200 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą, 200 Eur už atstovavimą, e. b. 1 t., b. l. 93, 176). Atsižvelgiant į tai, kad trečiojo asmens turėtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų, yra žymiai mažesnės (pagal Rekomendacijų 8.2 punktą maksimali suma už į atsiliepimą į ieškinį – 2 044 Eur), išlaidos pagrįstos pateiktais rašytiniais įrodymais, todėl ieškinį atmetus trečiajam asmeniui iš ieškovų priteistina po 133,33 Eur (400 Eur : 3) bylinėjimosi išlaidų (CPK 93, 98 straipsniai). Nustatyta, kad trečiasis asmuo Kauno seserų benediktinių kongregacija apeliacinės instancijos teisme patyrė 41 Eur žyminio mokesčio išlaidų, todėl iš kiekvieno ieškovo priteistina po 13,67 Eur (41 Eur : 3, e. b. 2 t., b. l. 91). Taigi, viso iš kiekvieno ieškovo I. V., J. B. (gim. (duomenys neskelbtini) m.), J. B. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) trečiajam asmeniui Kauno seserų benediktinių kongregacijai priteistina po 147,34 Eur (133,67 Eur + 13,67 Eur, CPK 98 straipsnio 1 dalis). Valstybė šioje byloje pirmosios instancijos teisme patyrė 17,61 Eur, apeliacinės instancijos teisme 1,92 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, viso 19,53 Eur, todėl ieškovų ieškinį atmetus, iš kiekvieno ieškovo priteistina po 6,51 Eur (19,53 Eur : 3, CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93, 96 straipsniai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovų I. V., a. k. (duomenys neskelbtini) J. B., a. k. (duomenys neskelbtini) J. B., a. k. (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui Kauno seserų benediktinių kongregacijai, adresas (duomenys neskelbtini), po 147,34 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt septynis eurus 34 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovų I. V., a. k. (duomenys neskelbtini) J. B., a. k. (duomenys neskelbtini) J. B., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai po 6,51 Eur (šešis eurus 51 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.