Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, dalyvaujant pareiškėjai L. N., pareiškėjos atstovui Kristijonui Paliučiui, atsakovės atstovams advokatei Jurgitai Kiškiūnaitei ir Viktorui Syrusui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos L. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Ryšių reguliavimo tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas palaikė skundą visa apimtimi ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad atsakovo teiginys, jog teismas Sprendime tik konstatavo tarnybinius nusižengimus, prieštarauja Sprendimo išvadoms, nes pasisakydamas dėl pareiškėjos pareiginių funkcijų atlikimo būdo (taikaus ginčų sprendimų būdų), kurie buvo atsakovo įvertinti kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas, teismas nurodė, kad tokios pastangos savaime negali būti laikomomis neteisėtu poveikiu ir juo labiau toks pareiškėjos elgesys nėra diskredituojantis valstybės tarnybą, o pareiškėjos atsiliepimai apie kitus asmenis (el. laiškuose) teismo buvo įvertinti kaip nepasižymintys ypatingu aštrumu, todėl teismo vertinimu tokiais veiksmais taip pat nebuvo diskredituota valstybės tarnyba; antrojo atsakovo nurodyto nusižengimo LVAT nevertino konstatavęs termino pažeidimą ir dėl jo nepasisakė, taigi LVAT aiškiai konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus. Pažymėjo, kad pateikiamuose medicininiuose dokumentuose esantys įrašai patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjai būtent po atleidimo buvo konstatuoti sveikatos sutrikimai, kurių priežastis yra patirtas didelis stresas. Atsakovas savaip interpretuoja medicininius įrašus ir nėra jokio pagrindo tikėti jo atsiliepime išdėstytomis prielaidomis. Pažymi, kad neturtinė žala vertinama 50 000 litų suma dar ir dėl to, kad buvo padaryta žala ne tik pareiškėjai, bet ir jos kūdikiui, ir šios žalos pasekmės pasireikš tik ateityje.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjos L. N. reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, pagrįstumo ir teisėtumo.

Bylos duomenys patvirtina, kad Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2012 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. 1P-281 „Dėl tarnybinės nuobaudos L. N. skyrimo ir atleidimo iš pareigų“ pareiškėjai L. N., einančiai Tarnybos Elektroninių ryšių departamento Paslaugų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas, buvo paskirta tarnybinė nuobauda - atleidimas iš pareigų nuo 2012-10-19 už padarytus šiurkščius tarnybinius nusižengimus - valstybės tarnautojo elgesį, susijusį su tarnybinių pareigų atlikimu, diskredituojantį valstybės tarnybą, žeminantį žmogaus orumą, ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimą (administracinė byla Nr. I-1368-208/2013, I t. b. l. 15).

2012 m. lapkričio 15 d. pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2012-10-18 įsakymą Nr. 1P-281, grąžinti ją į RRT Elektroninių ryšių departamento Paslaugų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas, priteisti iš RRT vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012-10-19 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, priteisti bylinėjimosi išlaidas (administracinė byla Nr. I-1368-208/2013, I t. b. l. 1-14). Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-1368-208/2013, 2013 m. vasario 7 d. priėmė sprendimą, kuriuo atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą (administracinė byla Nr. I-1368-208/2013, II t. b. l. 140-143).

Nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimu, pareiškėja pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2013 m. liepos 2 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1354/2013 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo patenkino pareiškėjos apeliacinį skundą ir nusprendė: panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą; panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2012 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 1P-281 „Dėl tarnybinės nuobaudos L. N. skyrimo ir atleidimo iš pareigų“; grąžinti pareiškėją L. N. į Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos Elektroninių ryšių departamento Paslaugų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas; priteisti pareiškėjai L. N. iš atsakovo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos vidutinį darbo užmokestį (vidutinis mėnesinis pareiškėjos darbo užmokestis – 3 561,68 Lt, neatskaičiavus mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų) už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. spalio 19 d. iki šio teismo sprendimo įvykdymo dienos (administracinė byla Nr. I-1368-208/2013, II t. b. l. 177-184).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Sprendime nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalyje, kurioje pateikiamas šiurkštaus tarnybinio nusižengimo apibūdinimas, nurodyti valstybės tarnybos bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatų ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principų pažeidimai (Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio taikymo požiūriu tai yra valstybės tarnautojui nustatytų pareigų nesilaikymas, kuris gali būti pakankamu pagrindu patraukti valstybės tarnautoją tarnybinėn atsakomybėn ir skirti jam kitokią, negu atleidimas iš pareigų, tarnybinę nuobaudą) savaime negali būti laikomi šiurkščiais tarnybiniais nusižengimais. Tam, kad tokie pažeidimai (Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnyje nustatytų pareigų pažeidimai) būtu pripažinti šiurkščiais tarnybiniais nusižengimais, yra būtina nustatyti, kad juose taip pat yra šiurkštumo elementai, t. y. įstatymų ypatingai saugomų vertybių pažeidimo elementai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad tarnybinio tyrimo išvadoje nurodytuose pareiškėjos elektroniniuose laiškuose yra įžvelgtini nepagarbos žmogui (skundų davėjui) bei savo darbdaviui pasireiškimai, kurie Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo požiūriu gali būti traktuojami kaip valstybės tarnautojo etikos principų pažeidimas, tačiau nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjos elektroniniuose laiškuose esantys nepagarbūs atsiliepimai apie kitus asmenis nepasižymi ypatingu aštrumu, todėl Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punkto taikymo požiūriu toks pareiškėjos elgesys Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punkto taikymo prasme negali būti pripažintas šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu. Pasisakydamas dėl pareiškėjos antrojo tarnybinio pažeidimo, kuris siejamas su pareiškėjos UAB „Omnitel“ atstovei 2012 m. kovo 15 d. išsiųstu elektroniniu laišku, kuriame pareiškėja pateikė asmeninio pobūdžio prašymą dėl situacijos su savo draugu išsprendimo ir kuris traktuotas kaip Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 4 punkte numatytas šiurkštus tarnybinis nusižengimas, sietinas su Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad ši nuobauda (atleidimas iš pareigu) pareiškėjai paskirta praleidus Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje (2010-05-13 įstatymo Nr. XI-811 redakcija) nustatytą 6 mėnesių naikinamąjį terminą, kuriam suėjus tarnybinė nuobauda negali būti skiriama. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundžiamo atsakovo 2012 m. spalio 18 d. įsakymo dalis dėl Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punkto taikymo negali būti laikoma pagrįsta, o dalis dėl Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 4 punkto taikymo negali būti laikoma teisėta, todėl šis įsakymas taip pat yra naikintinas, o pareiškėjos skundas yra tenkintinas: pareiškėja grąžintina į Ryšių reguliavimo tarnybos Elektroninių ryšių departamento Paslaugų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas, jai priteistinas iš atsakovo vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. spalio 19 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Valstybės tarnybos įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo, tačiau Darbo kodekso 250 str. nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 str. nuostata, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas, tokios žalos atlyginimui taikomas Darbo kodekso 250 straipsnis.

Neturtinės žalos atlyginimo klausimus reglamentuoja Civilinis kodeksas (CK), kurio 6.271 str. 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. <...> CK 6.271 str. 2 dalyje nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. CK 6.271 str. 3 dalyje nustatyta, kad šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK. 6.271 str. 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą ir nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-105/2013).

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-06-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-546/2014).

Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.). Tai reiškia, kad, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-02-02 nutartis civ. b. Nr. 3K-7-2/2008), analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2007-07-19 nutartis adm. b. Nr. A2-718/2007; 2008-04-16 sprendimas adm. b. Nr. A444-619/2008; 2010-10-15 nutartis adm. b. Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartis adm. b. Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pareiškėja L. N. reiškia reikalavimą atlyginti neteisėtais Tarnybos darbuotojų veiksmais (atliekant tarnybinių pažeidimų tyrimą ir priimant Įsakymą) jai padarytą 50 000 Lt neturtinę žalą, kurią įvardija kaip neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, emocinį stresą, nervinę įtampą, galimybės tęsti tarnybą valstybės tarnyboje ar privačiame sektoriuje apribojimą, dėl patirto streso atsiradusį sveikatos pablogėjimą, kurio pasekmės išaiškės tik ateityje, nes tuo pačiu metu pareiškėja laukėsi.

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Sprendime nustatė, jog pareiškėja padarė Įsakyme nurodytus tarnybinius nusižengimus, tačiau konstatavo, kad už vieną iš jų tarnybinė nuobauda (atleidimas iš darbo) Įsakymu jai negalėjo būti skiriama, kadangi tuo metu jau buvo suėjęs įstatymo nustatytas naikinamasis terminas tarnybinei nuobaudai paskirti, o už kitą pažeidimą pareiškėjai turėjo būti paskirta kitokia (švelnesnė), negu atleidimas iš pareigų, tarnybinė nuobauda ir būtent tuo pagrindu panaikino Įsakymą.

Teismas pripažįsta, kad dėl Įsakymo priėmimo pareiškėja patyrė tam tikrus neigiamus dvasinius išgyvenimus, tačiau, atsižvelgus į kilusio ginčo pobūdį bei įrodymų visumą, sprendžiama, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog Tarnybos veiksmai sąlygojo pareiškėjai tokio masto ir intensyvumo nepatogumus bei neigiamus išgyvenimus, kurie galėtų būti laikomi Civilinio proceso kodekso 6.250 str. prasme esmine ir kompensuotina neturtine žala.

Byloje nustatyta, kad Tarnybos direktorius, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą ir atsižvelgdamas į L. N. 2013-07-16 sutikimą dėl naujų pareigų, 2013 m. liepos 17 d. priėmė įsakymą Nr. 1P-224 „D. L. N. priėmimo į pareigas“, kuriuo nuo 2013-07-18 priėmė L. N. į Teisės departamento Teisės taikymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas; nustatė L. N. 13 pareigybės koeficientą; paliko L. N. antrą kvalifikacinę klasę; nurodė Finansų ir buhalterinės apskaitos skyriui išmokėti L. N. vidutinį darbo užmokestį – 3 561,68 Lt per mėnesį (neatskaičiavus mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų) nuo 2012-10-20 iki 2013-07-17 imtinai; pripažino netekusiu galios nuo 2013-07-02 Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2012 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 1P-281 „Dėl tarnybinės nuobaudos L. N. skyrimo ir atleidimo iš pareigų“ (b. l. 28). Taip pat nustatyta, kad pareiškėjai L. N. 2013-07-31 buvo išmokėtas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012-10-20 iki 2013-07-17 imtinai (b. l. 29-30). Taigi, apeliacinės instancijos teismui Sprendimu panaikinus Įsakymą kaip nepagrįstą ir neteisėtą, ir Tarnybos direktoriui įvykdžius Sprendimą, tokios šioje byloje pareiškėjos nurodomos neigiamos minėto akto priėmimo pasekmės, kaip galimybės daryti karjerą ribojimas, emocinė įtampa, stresas, pažeminimas ir kiti su atleidimu iš pareigų susiję nepatogumai (lėšų stoka ir pan.) yra pašalintos ir šios pareiškėjos nurodytos neturtinės vertybės yra apgintos. Teismui pateiktos L. N. sveikatos istorijos turinys (b. l. 46) patvirtina, kad pareiškėjos sveikatos būklės pablogėjimas buvo laikinas ir jis, be Įsakymo sukeltų neigiamų padarinių, galimai buvo įtakojamas ir kitų veiksnių (pvz. pareiškėjos būklės dėl nėštumo), todėl pareiškėjos teiginys, kad tarp tarnybinės nuobaudos paskyrimo ir jos sveikatos būklės pablogėjimo yra tiesioginis priežastinis ryšys, nelaikomas objektyviai pagrįstu.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja pati yra teisininkė, ne vienus metus dirbanti valstybės tarnyboje, sprendžiama, kad ji yra asmuo, kuris gali objektyviai įvertinti susiklosčiusių tarnybinių santykių situaciją ir į juos adekvačiai reaguoti. Ta aplinkybė, kad administracinėje byloje, kurioje buvo keliamas Įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo klausimas, pareiškėja reikalavimo atlyginti jai padarytą neturtinę žalą nekėlė, nenurodė buvus tokias aplinkybes, kuriomis remia reikalavimą tik nagrinėjamoje administracinėje byloje, sudaro pagrindą abejoti pareiškėjos teiginiais dėl jai padarytos neturtinės žalos intensyvumo. Pareiškėjos paaiškinimas teisme, kad tai buvusi pasirinkta taktika, jog būtų objektyviai išnagrinėtas ginčas dėl atleidimo pagrįstumo, nevertintinas kaip įtikinamas, nes būtent visų faktinių duomenų nurodymas padeda visapusiškiau ir pilniau įvertinti ginčo aplinkybes ir sprendimo priėmimo objektyvumui netrukdo.

Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pripažinimas Sprendimu, jog L. N. buvo nubausta nepagrįstai, ir Tarnybos direktoriaus atlikti veiksmai vykdant Sprendimą (2013 m. liepos 17 d. įsakymas Nr. 1P-224), yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra atmestinas.

Atsakovės atstovė prašo priteisti iš pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi pareiškėjos skundas atmetamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 dalies nuostatomis, atsakovės atstovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kartu su prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas atsakovės atstovė nepateikė teismui tokių išlaidų apskaičiavimo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovės prašymas priteisti iš pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas paliekamas nenagrinėtu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 dalyje numatytu pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str., 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjos L. N. skundą atmesti.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Ryšių reguliavimo tarnybos prašymą priteisti iš pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas palikti nenagrinėtu.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.