Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-371-651/2015

Teisėja Violeta Balčiūnienė Teisminio proceso Nr. 1-68-1-00462-2012-3

2015 m. lapkričio 19 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Dalios Kursevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 300 straipsnio 1 dalį 40 parų arešto, pagal 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, jai paskirta subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant L. B. atsiprašyti nukentėjusiojo asmens E. Š. bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 str. 2 d. 1 ir 8 p.). Taip pat vadovaujantis BK 71 str. L. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL dydžio įmoka – į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ji turi būti sumokėta per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nukentėjusiosios E. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteisiant iš L. B. 2500 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 400 Eur bylinėjimosi išlaidoms padengti.

Vadovaujantis BPK 103 str. 1 d. 1 p., iš L. B. išieškoti 87,70 Eur proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B. nuteista už tai, kad suklastojo ir panaudojo aiškiai suklastotą tikrą dokumentą bei pasikėsino apgaule kitų naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę, būtent:

ji, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, turėdama tikslą apgaule užvaldyti turtinę teisę į svetimą turtą, nuo 2012 metų kovo 20 d. iki 2012 metų gegužės 23 d. ikiteisminio tyrimo metu tiksli vieta ir data nenustatyta, suklastojo tikrą dokumentą, t. y. 2012-03-09 UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos išlaidų orderyje Nr. 0309 įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją, iš 50 000 Lt sumos pakeitė į 150 000 Lt sumą, prirašant grafoje „suma“ skaičių „1“, o grafoje „pagrindas“ antroje eilutėje įrašė žodžius „vieną šimtą“ bei grafoje „gavau“ pirmoje eilutėje prirašė žodį „šimtą“. 2012-05-23 L. B. žinodama, kad E. Š. pagal 2012 m. kovo 9 d. orderį buvo sumokėta tik 50 000 Lt, šį suklastotą kasos išlaidų orderį pateikė Klaipėdos apygardos teismui, esančiam Herkaus Manto g. 26, Klaipėdoje, kartu su civiliniu ieškiniu, prašydama teismo priteisti iš E. Š. 150 000 Lt įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tokiu būdu L. B. suklastodama ir panaudodama suklastotą dokumentą, pasikėsino apgaule įgyti turtinę 100 000 Lt vertės teisę.

Teismas nepagrįstai jos parodymams ir jos bei jos gynėjo pateiktiems įrodymams teikė mažesnį prioritetą, labiau tikėjo asmenimis, suinteresuotais laimėti šią bylą. Pažymėjo, jog teismas, nurodydamas, jog kaltinamoji, būdama įmonės vadovė, turėjo tinkamai įforminti dokumentus, neanalizavo to, kad ir E. Š., kaip įmonės vadovė, taip pat elgėsi nerūpestingai, neapdairiai, savo parašu patvirtino, kad pinigus gavo, neparašė, kokią sumą gavo. Be to, E. Š. parodymuose taip pat yra daug neatitikimų, ko teismas visiškai nevertino.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Iš nuteistosios L. B. apeliacinio skundo matyti, jog yra keliamas įrodymų klausimas. Apeliantės manymu, teismas, remdamasis abejotina specialisto išvada bei nesant kitų pagrįstų bei neabejotinų duomenų apie padarytą nusikalstamą veiką, nepagrįstai pripažino ją kalta, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje.

Dėl įrodymų vertinimo pažymėtina, jog vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų kaltinamasis (nuteistasis) ir (ar) jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Kolegijos nuomone, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį L. B., tinkamai taikė įstatyme įtvirtintas baudžiamosios atsakomybės nuostatas. Teismas, tirdamas, vertindamas įrodymus ir priimdamas nuosprendį, įstatymo reikalavimus taikė tinkamai. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 str. nuostatos. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad L. B. įvykdė jai inkriminuotas veikas ir ji pagrįstai nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį bei BK 300 straipsnio 1 dalį.

Apeliantė apeliacinį skundą grindžia tuo, jog byloje nėra duomenų, įrodančių, kad ji suklastojo dokumentą ir apgaulės būdu siekė įgyti svetimą turtą. Kolegija nesutinka su nuteistosios argumentais.

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kad pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba aiškiai netikrą ar aiškiai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Šioje BK 300 straipsnio dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, o objektyvieji sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardytų pavojingų veikų. Nagrinėjamu atveju kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog byloje yra pakankamai duomenų, įrodančių, jog L. B. į 2012-03-09 kasos išlaidų orderį Nr. 0309 įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją, iš 50 000 Lt sumos pakeitė į 150 000 Lt sumą, t. y. prirašė skaitmenį „1“ ir skaitmenis žodžiu „vieną šimtą“ ir „šimtą“.

Siekiant nustatyti, ar L. B. tikrai prirašė minėtus įrašus į kasos išlaidų orderį vėliau nei jis buvo parašytas, buvo paskirtos net dvi ekspertizės. 2013-01-28 specialisto išvadoje teigiama, kad tikėtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2012-03-09 kasos išlaidų orderio Nr. 0309 skiltyje „Suma“ skaitmuo „1“, eilutėje „(suma žodžiais)“ rankraštinis įrašas „vieną šimtą“ ir eilutėje „Gavau“ rankraštinis įrašas „šimtą“ yra prirašyti prie anksčiau parašytų įrašų (t. 1, b. l. 139–140). Taip pat 2014-04-25 specialisto išvadoje Nr. 11-168 (4) nurodyta, kad didelė tikimybė, jog minėti rankraštiniai įrašai bei skaitmuo „1“ yra prirašyti prie anksčiau parašytų įrašų. Nesutiktina su apeliante, jog 2014-04-25 atliktos ekspertizės išvados yra neišsamios, neobjektyvios, todėl jomis remtis negalima. Pažymėtina, kad BPK 89 str. 1 d. nustatyta, jog specialistas yra reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis asmuo, kuriam pavedama atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą arba paaiškinimus jo kompetencijos klausimais. Išvadas pateikė ekspertai, kurie yra įtraukti į LR teismo ekspertų sąrašą. Abi specialisto išvados iš esmės yra vienodos. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo specialistų išvadoje pateiktą informaciją, palygino jį su kitais byloje esančiais duomenimis ir nenustatė jokių esminių pažeidimų ar neatitikimų. Kolegija, įvertinusi specialistų išvadas, taip pat neturi pagrindo abejoti šių ekspertų kompetencija, todėl teigti, kad ekspertizė atlikta netinkamai ar neišsamiai, nėra pagrindo.

Be to, faktą, kad L. B. rankraštinius įrašus „vieną šimtą“, „šimtą“ bei skaitmenį „1“ įrašė vėliau, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. 2012-03-09 kasos išlaidų orderyje Nr. 0309 nurodyta, jog atsakovei išmokami pinigai pagal 2012-03-09 susitarimą (t. 1, b. l. 3). 2012-03-09 avansiniame susitarime nurodyta, kad L. B. E. Š. perduoda 50 000 Lt (t. 1, b. l. 4). Avansinis susitarimas patvirtina nukentėjusiosios parodymus ir atitinka specialisto išvadas. Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad L. B. turėjo pagrindą perduoti didesnę sumą, negu numatyta šalių susitarime. Nuteistosios argumentas, jog tokia avansiniame susitarime nurodyta suma buvo susieta su netesybų dydžiu, nepatvirtinta jokiais duomenimis. Visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad kaltinamosios teiginiai, jog su E. ir A. Š. sutarė, kad 50 000 Lt bus kaip garantinė suma, tačiau realiai įdavė 150 000 Lt, neatitinka tikrovės, nes abejotina, kad L. B., būdama įmonės vadovė ir turėdama nemažą patirtį versle, tinkamai neužsitikrins, jog sumokėjo 150 000 Lt avanso, o ne 50 000 Lt. Kasos išlaidų orderis, esant ir avansinio mokėjimo sutarčiai, nepatvirtina fakto, kad tikrai buvo sumokėta 150 000 Lt avanso. Apeliantė aiškiai kasos išlaidų orderyje nurodė, kad tai yra avansas pagal 2012-03-09 susitarimą, o jame nurodyta suma yra 50 000 Lt, o ne 150 000 Lt. Toks sumų neatitikimas kasos išlaidų orderyje ir avansiniame susitarime negalėjo būti pagrindu aiškiai užsitikrinti, kad sumokėjo būtent 150 000 Lt avanso.

Sutiktina su apeliante, jog nukentėjusioji, orderyje nenurodydama sumos, kurią tikrai gavo, taip pat nebuvo itin apdairi. Tačiau vertinant įrodymų visumą, patvirtinančių nuteistosios kaltę, nukentėjusiosios neapdairumas dar nesuponuoja išvados, kad buvo sumokėta suma, nurodyta 2012-09-03 kasos išlaidų orderyje. Kaip minėta, byloje nėra jokių duomenų, išskyrus ginčijamo kasos išlaidų orderio, kad buvo tariamasi dėl 150 000 Lt avanso ir kad būtent tokia suma buvo sumokėta nukentėjusiajai. Apeliantės nurodyti kiti nukentėjusiosios veiksmai, tokie kaip netinkamas kasos knygos pildymas, vengimas perduoti maisto tvarkymo pažymėjimą, panaudos sutarties nutraukimas taip pat nesuponuoja išvados, kad buvo tariamasi dėl kitokio avanso dydžio nei numatyta 2012-03-09 avansiniame susitarime ar kad buvo tariamasi minėtame susitarime nurodytą avanso sumą susieti su netesybomis.

Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nusikalstamą sumanymą užvaldyti 100 000 Lt patvirtina ir tai, jog kaltinamoji susitartu laiku neatvyko pas notarę sudaryti sandorio.

Įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. B. suklastojo 2012-03-09 UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos išlaidų orderį Nr. 0309, t. y. iš 50 000 litų sumos pakeitė į 150 00 litų sumą, prirašydama grafoje „suma“ skaičių „1“, o grafoje „ pagrindas“ antroje eilutėje įrašė žodžius „vieną šimtą“ bei grafoje „gavau“ pirmoje eilutėje prirašė žodį „šimtą“, ir šį suklastotą kasos išlaidų orderį pateikė Klaipėdos apygardos teismui kartu su civiliniu ieškiniu.

Kolegija taip pat neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kad kaltinamoji padarė nusikalstamą veiką, numatytą ir BK 182 straipsnio 1 dalyje, t. y. suklastojusi tikrą dokumentą, o tai patvirtinta bylos medžiaga, jį pateikė Klaipėdos apygardos teismui kartu su civiliniu ieškiniu bei prašė teismo priteisti iš E. Š. 150 000 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai. Tokiu būdu pasikėsino įgyti didelės vertės turtinę teisę. Apeliantės argumentai dėl turtinės teisės vertės nagrinėjamu atveju neturi jokios teisinės reikšmės. Įrodinėjant nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymą, nesvarbu, ar realiai nukentėjusioji tuo metu turėjo tokios vertės turto, kurį siekė pasisavinti kaltinamoji, bei nesvarbu, kokie buvo kaltinamosios motyvai pasisavinti didelės vertės turtą. Esmė įrodyti, kad kaltinamoji suvokė, jog apgaudinėja turto savininką, ir numatė, kad asmuo, kurio žinioje yra turtas, bus suklaidintas ir patirs turtinės žalos. Nagrinėjamu atveju nustačius, jog nuteistoji suklastojo kasos išlaidų orderį ir jį pateikė teismui, siekdama iš nukentėjusiosios prisiteisti didesnę sumą nei realiai buvo susitarta, tačiau ne dėl nuo jos priklausančių aplinkybių turtas nebuvo įgytas, patvirtina, kad nuteistoji apgaulės būdu pasikėsino įgyti didelės vertės turtą (BK 182 str. 1 d., 22 str. 1 d.). Pažymėtina, kad nuteistosios sveikatos būklė taip pat nepatvirtina fakto, jog nebuvo padarytos jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos.

Dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.

Apeliantės teigimu, kaltinamasis aktas surašytas su esminėmis klaidomis, kurioms esant negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Nurodo, kad nepagrįstai jame konstatuota, kad ji pasikėsino užvaldyti 100 000 Lt iš E. Š., nes niekada nieko iš jos, kaip fizinio asmens, nereikalavo. Nurodo, jog ieškinys dėl sumokėto avanso priteisimo pareikštas E. B. IĮ, o ne E. Š..

Kolegija nesutinka su apeliantės argumentais. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. Š. yra E. B. IĮ savininkė. Pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymą, individuali įmonė yra apibrėžiama kaip neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (2 str. 1 d.). Neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turtas nėra atskirtas nuo jos dalyvio. Visiškai nesutiktina su apeliante, kad ieškinys pareikštas juridiniam asmeniui, kuris, kaip minėta, yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, nekenkia fiziniam asmeniui, šiuo atveju E. Š.. Atkreiptinas dėmesys, jog priteisus visą ieškiniu prašomą sumą iš E. B. IĮ, realiai ją turėtų sumokėti E. Š., kuri yra šios įmonės savininkė, kuri pasirašė avansinę sutartį ir kurios turtas nėra atsiejamas nuo E. B. individualios įmonės turto. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad E. Š. pagrįstai šioje byloje pripažinta nukentėjusiąja ir pagrįstai kaltinamajame akte nurodyta, kad kaltinamoji pasikėsino užvaldyti E. Š. turtą. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad ne E. B. IĮ, o E. Š., kaip šios įmonės savininkė, kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, be to, būtent E. Š. pateikė civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, jį teismas pagrįstai priėmė ir išnagrinėjo įstatymų nustatyta tvarka (t. 3, b. l. 31). Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra skundžiamas priteistas neturtinės žalos dydis, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jo nepasisako.

Apeliantė prašo ginčą tarp dviejų įmonių konstatuoti kaip civilinį ginčą ir tuo pagrindu panaikinti skundžiamą nuosprendį. Teigia, jog ginčas dėl sutarties turinio ar įrašytų sumų yra priskiriamas prie civilinių ginčų. Teismų praktikoje yra nurodoma, kad padarytą veiką daro nusikalstama tai, jog yra apsunkintas pažeistos teisės atkūrimas civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju kaltinamoji suklastojo kasos pajamų orderį, t. y. į tikrą dokumentą įrašė netikrus duomenis ir taip siekė suklaidinti nukentėjusiąją bei iš jos prisiteisti didesnį avansą nei buvo sumokėjusi. Tokie kaltinamosios veiksmai akivaizdžiai apsunkino pažeistą teisę atkurti civilinio proceso tvarka, be kriminalinės justicijos įsikišimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-514/2014). Be to, pažymėtina, kad dokumentų suklastojimas yra kriminalizuota veika, už kurią numatyta baudžiamoji atsakomybė, todėl vien tuo remiantis nėra pagrindo teigti, kad ginčas yra tik civilinis.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti ar keisti nuosprendžio apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Apeliantė, vadovaudamasi BPK 55 straipsnio 3 dalimi, teigia, kad teismas nepagrįstai iš jos priteisė nukentėjusiosios bylinėjimosi išlaidas, nes teismas nebuvo priėmęs nutarties leisti atstovui L. M. dalyvauti procese.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2015-04-09 teisiamojo posėdžio metu buvo išreikštas nukentėjusiosios atstovo L. M. prašymas pripažinti E. Š. nukentėjusiąja bei pripažinti L. M. jos atstovu (t. 3, b. l. 49–60). Teismas, išklausęs šalių nuomones dėl pareikšto prašymo, pripažino E. Š. nukentėjusiąja ir civiline ieškove. Dėl L. M. atstovavimo konkrečiai nepasisakė, tačiau akivaizdu, kad tenkinus prašymą dėl nukentėjusiosios pripažinimo, teismas taip pat tenkino prašymą ir dėl atstovo L. M. pripažinimo atstovu. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad L. M. nukentėjusiajai atstovavo iki nuosprendžio priėmimo ir nė viena iš byloje dalyvaujančių šalių dėl to nereiškė jokių pretenzijų. Tai, kad teismas šiuo atveju nepriėmė nutarties, yra baudžiamojo proceso normų pažeidimas, tačiau jis nėra esminis, kuriam esant nebūtų galima spręsti klausimo dėl patirtų nukentėjusiosios išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis ir jų priteisimo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad nukentėjusioji pateikė civilinį ieškinį, taip pat jos interesams teisiamųjų posėdžių metu atstovavo L. M. Byloje yra pateikti duomenys, kad E. Š. iš viso patyrė 400 Eur išlaidų. Šios išlaidos pagrįstai pripažintos proceso išlaidomis, nes tik dėl kaltinamosios veiksmų nukentėjusioji patyrė papildomas išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos sudėtingumą, protingumo, sąžiningumo kriterijus, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo priteista proceso išlaidų suma, kuri, kolegijos nuomone, nėra per didelė.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti ar keisti nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios L. B. apeliacinį skundą atmesti.