- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-07
- Bylos Nr.
- 1A-850-519-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-67-1-00127-2014-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus (pirm.), Vaclovas Iždonas, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- O. M.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios O. M. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo O. M. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 145 straipsnio 2 dalį ir nuteista laisvės atėmimu 1 metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant O. M. neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 06 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi ir neišvykti už gyvenamosios vietos, Kelmės rajono, ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
O. M. nuteista už tai, kad ji 2014 m. vasario 21 d. apie 12 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini) esančio gyvenamojo namo virtuvėje terorizavo žmogų grasindama padegti namą ir nužudyti, t. y. sakė nukentėjusiajam A. M., kad sudegins namus, kuriuose jis gyvena, šiam nuėjus į antrąjį aukštą, ji būdama pirmojo aukšto virtuvėje, imitavo padegimą, uždegusi skudurą, jį smilkstantį įmetė į virtuvinę spintelę, A. M. pajutus dūmų kvapą ir atėjus į virtuvę, grasino sudeginti namus ir sakė, kad jį užmuš, taip sudarydama nukentėjusiajam pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas padegti namus ir jį nužudyti gali būti įvykdytas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji O. M. prašo pakeisti Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. nuosprendį ir ją išteisinti. Teismui nustačius, kad ji pripažinta kalta pagrįstai, sušvelninti jai paskirtą bausmę.
Nurodo, kad su priimtu nuosprendžiu nesutinka, nes ji yra nekalta. Mano, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo parodymais besąlygiškai tikėjo, visiškai nekreipė dėmesio į nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą, rėmėsi prielaidomis, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnio nuostatas.
Taip pat apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad ji buvau kaltinama dėl trijų veiksmų: sakymo ir grasinimo, kad sudegins namus, smilkstančių skudurų įmetimo į virtuvinę spintelę bei sakymo, kad užmuš nukentėjusįjį A. M.. Teigia, kad viso proceso metu neigė atlikusi bent vieną iš šių veiksmų, o nukentėjusysis tvirtino, kad šiuos veiksmus ji atliko ir pirmosios instancijos teismas laikė, kad A. M. versija pilnai atitinka visus kitus įrodymus, išskyrus A. M. parodymus ir nustatytą įvykių seką. Šiuo atveju teismas, vertindamas aplinkybes ir veiksmus, kuriems esant buvo atlikti veiksmai neva imituojant padegimą ir sudarant realus grasinimo nužudyti ir sudeginti gyvenamąjį namą pagrindą padarė nepagrįstas išvadas.
Teigia, kad nukentėjusysis A. M. yra vienintelis ir tiesioginis jo nurodytos nusikalstamos veikos liudytojas, tačiau viso proceso metu dėl jo terorizavimo, kuris pasireiškė grasinimu padegti namą ir nužudyti, davė prieštaringus, nenuoseklius ir nedetalius parodymus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo tik nežymius nukentėjusiojo parodymų skirtumus ir padarė išvadą, kad tai yra visiškai pateisinama, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, nes konfliktas tęsėsi santykinai ilgą laiką, per kurį įvyko daug įvykių, dėl ko asmuo gali suklysti juos atpasakodamas, ne kiekvieną kartą prisiminti smulkias įvykio aplinkybes ir pan., t. y. dėl to teismas nevertino jo parodymų kritiškai. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad A. M. kalbėdamas su operatore net du kartus nurodo, kad „visa kompanija išėjo“ ir „kompaniją išvariau“ ir iškart po tariamo įvykio, tą pačią dieną, apklausiamas taip pat nurodo, kad ji gėrė su draugais, tik vėliau papildomos apklausos metu (2014-02-27) ir apklausiamas teisme teigia, kad ji gėrė su A., kurį ir išvijo. Teigiant, kad grįžus namo rado kompaniją, kas paprastai sudaro daugiau negu du asmenis be jos, ir sekantį kartą nurodydamas, kad namuose rado tik vieną asmenį, kurį netgi įvardija A. ir kuriam liepė išeiti, yra visiškai neįtikėtina, jog asmuo galėtų lengvai dėl to suklysti. Mano, kad šios konstatuotos teismo išvados yra prieštaringos.
Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad A. M. kalbėdamas su operatore net du kartus nurodo, kad „visa kompanija išėjo“ ir „kompaniją išvariau“ ir iškart po tariamo įvykio, tą pačią dieną, apklausiamas taip pat nurodo, kad ji gėrė su draugais, tik vėliau papildomos apklausos metu (2014-02-27) ir apklausimas teisme teigia, kad ji gėrė su A., kurį ir išvijo. Teigiant, kad grįžus namo rado kompaniją, kas paprastai sudaro daugiau negu du asmenis be jos, ir sekantį kartą nurodydamas, kad namuose rado tik vieną asmenį, kurį netgi įvardija A. ir kuriam liepė išeiti, yra visiškai neįtikėtina, kad asmuo galėtų lengvai dėl to suklysti. Laikau, kad šios konstatuotos teismo išvados yra prieštaringos.
Taip pat apeliantė nurodo, kad duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme A. M. pradžioje nurodė, kad ji sėdėjo su degtukais, degė skurlį, jis pamatė, griebė arbatinuką ir užgesino. Paprašytas patikslinti, kodėl įvykį jis nurodo skirtingai: pagal ikiteisminio tyrimo 2014-02-21 liudytojo apklausos protokolą nurodė, kad „O. uždegusi drabužį rėkė, aš tą degantį drabužį atėmiau ir užgesinau“, po to, 2014-02-27 liudytojo apklausos protokole nurodyta, kad „virtuvėje spintelėje dega skuduras, O. sėdėjo šalia degančio skuduro. Aš jį užgesinau vandeniu“, akistatos metu, jis teigė, kad „atėjęs į virtuvę pamatė, kad O. uždegusį drabužį rėkia, kad sudegins namus, degantį drabužį ji buvo įdėjusi į spintelę“. Pradėjęs tikslinti teisme duodamus parodymus pagal pateiktus klausimus, nukentėjusysis jau teigė, kad skudurus jis „atėmė ir užgesino spintelėje“, o tai skamba kaip neįtikėtinas ir realiai neįgyvendinamas jo poelgis, nes atimti skudurą spintelėje yra fiziškai neįmanoma, tad tokias aplinkybes nurodydamas teisme jis akivaizdžiai painiojosi, todėl yra pagrindo abejoti šių parodymų pagrįstumu. Vėl gi, nukentėjusiajam tvirtinant, kad skurlį jis užgesino vandeniu, šį aplinkybė paneigta liudytojo V. P., kuris parodė, kad „nepamena jog spintelėje rastas skurlis būtų šlapias“, be to, nukentėjusiajam visgi aktyviai tvirtinat, kad skurliai degė spintelėje, ši aplinkybė vėlgi paneigta 2014-02-21 apžiūros protokolu, kuriame nėra fiksuota, kad spintelės vidinės sienelės arba virš skurlių esanti lentyna būtų aprūkusi arba apdegusi, nors atkreiptina, kad spintelės spalva yra šviesi. A. M. teigiant, kad būnat antrame namo aukšte jis pajutęs degančių, smilkstančių skurlių kvapą, tikėtina, kad skurliai turėjo degti kurį laiką, teigiant, kad kvapas pasklido iki antro aukšto, tuo būdu, spintelės sienelės ir/ar viršutinė lentyna turėjo aprūkti. Tokių įrodymų pareigūnas neužfiksavo nei fotonuotraukomis nei aprašant.
Šalies argumentai
Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad teisme apklausiamas liudytojas V. B. nurodė, jog ji buvo girta, blaškėsi, kabinosi į rankas, trukdė pildyti dokumentus, todėl jai uždėjo antrankius ir parvežė į Kelmės PK, o V. P. liko įvykio vietoje“. Tokiu būdu, pareigūnas panaudojo spec. priemones, tačiau nei apie spec. priemonių panaudojimą, nei apie jos išvežimą į Kelmės PK, pats pareigūnas niekur nepažymėjo ir tarnybinio pranešimo nesurašė. Viena vertus, teismų praktikoje dažniausiai yra laikoma, kad policijos pareigūnų parodymais nėra reikalo netikėti, bet kita vertus, policijos pareigūno tarnybinis pranešimas įvertina ne nagrinėjamo įvykio metu buvusį nuteistojo elgesį, bet jo veiksmus prieš policijos pareigūnus sulaikymo metu, todėl šis dokumentas tarnybines pareigas atliekančiam pareigūnui yra privalomas. Kaip teigė liudytojas V. P. „pareigūnas turėtų surašyti tarnybinį pranešimą“, kadangi tai neužfiksuota, liudytojo V. B. nurodytas aplinkybės apie jos elgesį turėjo teismas vertinti kritiškai, nes jos charakterizuoja ją neigiamai. Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis A. M. apklausiamas teisme tvirtino, kad tyrėjas V. P. prašė jai uždėti antrankius, tačiau teisme apklaustas tyrėjas V. P. neigė tokį prašymą buvus ir nurodė, kad „pasikvietė netoliese dirbusį kolegą“, o taip pat A. M. teisme liudijo, kad tyrėjui V. P. atliekant įvykio vietos apžiūrą „jis rūkė lauke, matė tik per langą“ bei teigė, kad virtuvėje buvo tik ji ir tyrėjas, bet vėlgi liudytojas V. P. paneigė tokias aplinkybes teigdamas, kad apžiūrint įvykio vietą niekas nedalyvavo tik nukentėjusysis, nes ji kolegos V. B. pagalba buvo išvežta į Kelmės PK. Nors šios aplinkybės nėra esminės, tačiau nukentėjusiojo parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai, nes nėra nuoseklūs ir nepatikimi, paremti išgalvotomis aplinkybėmis, neatitinka liudytojų parodymų.
Nurodo, kad liudytojas V. B. teigė, kad įvykio vietoje buvo trumpai ir į konflikto esmę nesigilino ir jos nesuprato, tačiau nurodė kitas reikšmingas aplinkybes, kas susiję su jai pateiktu kaltinimu, teigdamas, kad „būdamas virtuvėje matė išmėtytus daiktus, tačiau apdegusių daiktų nepastebėjo, nematė nieko neįprasto, dūmų kvapo nejuto“. Toks liudijimas yra objektyvus, nes jam nežinant aptariamo įvykio esmės, liudijo apie aplinkybes, kurios yra reikšmingos ir paneigiančios nukentėjusiojo įvykio versiją apie dūmų kvapą, kurį neva sukėlė smilkstantys skurliai. Taigi, teismas pasisakydamas apie grasinimo realumą ir pakankamumą grindė tik nukentėjusiojo liudijimu, jog grasinimas padegti buvo realus ir ji tikrai galėjo tai padaryti, jei jis būtų užmigęs ir nepajutęs smilkstančių skudurų kvapo. Kitas liudytojas V. P. taip pat teigė nejutęs degėsių kvapo.
Teigia, kad nukentėjusysis A. M. pasakojo, jog aptariamo įvykio ryte buvo užkūręs pečių, kuris yra pirmo aukšto namo virtuvėje, yra kūrenamas malkomis ir randasi šalia spintelės, kurios apatinėje lentynoje neva buvo rasti apdegę skurliai, todėl visiškai tikėtina versija, kad apžiūros protokole aprašyti skurliai galėjo būti apdeginti ir įmesti į spintelę paties nukentėjusiojo jam kūrenant krosnį, siekiant apkaltinti ją, kad ji juos padegė grasindama padegti namus ir tuo būdu jį nužudyti. Tiek ji, tiek A. M. pripažino, kad nuolat konfliktuoja, jų santykiai yra priešiški, kadaise buvo sutuoktiniais, tačiau nors ir išsituokę, jau kuris laikas gyveno toje pačioje gyvenamojoje vietoje – name (duomenys neskelbtini) panaudos sutarties pagrindu, kuris priklauso jų dukrai. Nurodo, kad pykčių su dukra neturi, ji labai palaiko ją viso proceso metu, su tėvu A. M. nesikalba ir kaltina jį, kad šį aptariamą įvykį tėvas išsigalvojo norėdamas jai pakenkti. Tikslo padegti namus, kuriuose pati gyveno ir gyvena iki šiol neturi, tačiau A. M. nuolat visaip siekė ją provokuoti, keldamas konfliktus, norėjo ją įvairiais būdais priversti išeiti iš tų namų, netgi teisme apkalbėjo, teigdamas, kad iki aptariamo įvykio ji visą savaitę girtuokliavo. Siekdama paneigti ir priversti teismą suabejoti nukentėjusiojo parodymais, pateikė teismui įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymą, kuri patvirtinta, kad ji dirbo visas darbo dienas, nuo 2014-02-17 iki 21d.
Nurodo, kad tokioje byloje, kai nesutaria buvę sutuoktiniai, jų santykiai įtempti ir priešiški, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų. Konfliktinėse situacijose susijaudinę buvę sutuoktiniai ir gyvenantys toje pačioje gyvenamojoje vietoje kartais neparenka tinkamų žodžių savo priekaištams išreikšti, nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, apkaltina kitą asmenį. Tačiau tai nereiškia, kad baudžiamoji teisė yra tinkamiausia priemonė spręsti ginčus, kilusius iš šeimos teisinių santykių. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad A. M. parodymai, ikiteisminio tyrimo ir teisme skiriasi, tačiau laikė, kad tai neesminiai skirtumai, tačiau tokias išvadas padaręs teismas, pažeidė pagrindines įrodymų vertinimo taisykles. Teigia, kad aptariamo įvykio, kuris neva pasireiškė terorizavimu uždegant skudurą ir įdedant į spintelę, patvirtinti neįmanoma, nes nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės nenuoseklios, prieštaringos ir visų aptartų įrodymų kontekste neįtikėtinos, išgalvotos, tad visos abejonės turėjo būti aiškinamos jos naudai. Mano, kad nukentėjusiojo A. M. ikiteisminio tyrimo metu, teisme duotuose parodymuose su kitų liudytojų parodymais esančių prieštaravimų pašalinti galimybės nėra, nes nei pasikėsinimo padegti, nei imituoti padegimą ar grasinti padegti tiesiog nebuvo, be to, policijos pareigūnų parodymai taip pat nepatvirtina jai byloje inkriminuoto nepagrįsto kaltinimo, todėl ją turėtų išteisinti dėl veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, padarymo.
Teismo posėdyje nuteistoji O. M. ir jos gynėja prašė nuteistosios apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios O. M. apeliacinis skundas atmestinas
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai O. M. nuteisė už tai, kad ji terorizavo nukentėjusįjį grasindama padegti namą ir nužudyti, t. y. pagal BK 245 straipsnio 2 dalį, todėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Apeliantė savo skundu kritikuoja pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teigdama, kad nebuvo kreipiamas dėmesys į liudytojo A. M. parodymus, kad teismas jos kaltę grindė tik nukentėjusiojo A. M. nenuosekliais, prieštaringais parodymais, kad policijos pareigūnai netinkamai užfiksavo įrodymus, nesurašė tarnybinio pranešimo dėl spec. priemonių panaudojimo jos atžvilgiu ir pan. Dėl tokių argumentų pirmiausia pažymėtina, kad BPK 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktas), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas skundžiame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje ištirtus ir ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus (nukentėjusiojo, liudytojų parodymus), taip pat ir apeliantės bei jos iniciatyva į teismo posėdį pakviesto liudytojo A. M. parodymus, akistatos protokole užfiksuotus parodymus, rašytinius įrodymus ir visete juos įvertinęs padarė atitinkamas išvadas. Pati apeliantė savo skunde nenurodė jokių kitų konkrečių įrodymų, kurių būtų netyręs apylinkės teismas, todėl apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas į kažką nekreipė dėmesio, sprendimą dėl jos kaltės priėmė remdamasis tik nenuosekliais nukentėjusiojo A. M. parodymais, yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti, todėl atmestini.
Savo skunde apeliantė komentuoja nukentėjusiojo A. M. parodymus, teigdama, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, skiriasi ir teismas negalėjo jais remtis spręsdamas jos kaltės klausimą.
Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, jis patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodydamas, jog grįžęs į namus rado su draugu girtaujančią A. M., paprašė A. M. išeiti. Jam paliepus A. M. išėjo namo. Dėl to susinervinusi O. M. pradėjo triukšmauti, ėmė mėtyti stalo įrankius, lėkštes, sakė jį užmušianti, kad jis negyvensiantis. Maždaug po 10–20 min. ji aprimo, tada jis nuėjo miegoti. Būdamas savo kambaryje pajuto degančių rūbų kvapą. Nulipęs pasižiūrėti į pirmą aukštą, pamatė O. M. laikančią rankose degtukus, taip pat degė skuduras, tada paėmęs virdulį užpylė vandens ir užgesino. O. M. grasino padegti namus, jį užmušti. Skambino įgaliotiniui, du kartus policijai, kuriems paaiškino, kokia namuose situacija. Apie tai kas atsitiko, jis papasakojo į namus atvykusiam pareigūnui V. P.. Nukentėjusiojo parodymus patvirtino teisme apklaustas liudytojas V. P.. Liudytojas parodė, kad buvo gautas pranešimas apie smurtą artimoje aplinkoje (duomenys nekalbtini) kaime. Nuvykęs rado neblaivią moterį ir nukentėjusįjį, kuris paaiškino, kad vyko išgertuvės, jog moteris bandė padegti namus padegdama skiautę spintelėje. Liudytojas taip pat parodė, kad moteris buvo visiškai girta, jos elgesys buvo agresyvus, puolė ant vyriškio, grasino, kad užmuš. Nukentėjusysis buvo blaivus, elgėsi ramiai. Matė spintelėje apdegusią skiautę ir aprūkusį užtiesalą, fotografavo, t. y. atliko įvykio vietos apžiūrą. Taip pat nukentėjusiojo parodymus patvirtina apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus pateikta informacija. Apžiūros protokolo prieduose – nuotraukose, matosi bendras virtuvės vaizdas, apdegusios medžiagos skiautė, spintelė, kur buvo įdėta deganti medžiagos skiautė. Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus pateiktame rašte nurodyta, jog 2014 m. vasario 21 d. 12.01 val. ir 12.25 val. centro informacinėje sistemoje yra užfiksuotas A. M. pranešimas dėl grasinimo namo padegimu, pateikė garso įrašo kopiją, kurią pirmosios instancijos teismas išklausė ir įvertino. Priešingai nei teigia apeliantė, teisėjų kolegija sprendžia, kad anksčiau aptarti įrodymai, kurie išsamiai buvo ištirti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, patvirtina, kad nukentėjusiojo A. M. parodymai yra nuoseklūs, dėl esminių aplinkybių vienodi, atitinka byloje nustatytų aplinkybių visumą ir kartu su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą apeliantės kaltę įrodančią medžiagą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.
Šiuo atveju nėra reikšminga, ar A. M. terorizavo nukentėjusįjį grasindama padegti namą ir jį nužudyti, iš tikrųjų ketino realizuoti savo grasinimus, pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą galvoti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas. Taigi vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį įgyvendinti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Kolegijai nekyla abejonių, kad O. M. terorizavo nukentėjusįjį iš pradžių pasakydama, kad jį užmuš, po to A. M. nuėjus miegoti, po kurio laiko uždegė skudurą, jį smilkstantį įmetė į virtuvinę spintelę, A. M. pajutus dūmų kvapą ir atėjus į virtuvę, grasino sudeginti namus ir sakė, kad jį užmuš, t. y. šiais savo veiksmais nuteistoji sudarė nukentėjusiajam pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas padegti namus ir jį nužudyti gali būti įvykdytas. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, jog apeliantės veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.
Apeliantė bando įtikinti teismą, jog įvykio metu ji buvo blaivi, kad iš pateiktos UAB „(duomenys nekalbtini)“ pažymos (79 b. l.) matyti, jog ji 2014 m. vasario 17–21 dienomis dirbo. Tačiau šias aplinkybes paneigia byloje surinkti duomenys. Tai, kad A. M. 2014 m. vasario 21 d. apie 12 val. buvo namuose, vartojo alkoholinius gėrimus, buvo neblaivi, patvirtina nukentėjusysis, liudytojai V. P., V. B., apžiūros protokole užfiksuoti duomenys. Be to, pati nuteistoji nurodė, jog ji tuo metu dirbo naktinėje pamainoje.
Nepagrįsti apeliantės skundo argumentai, kad policijos pareigūnai netinkamai užfiksavo įrodymus, nesurašė tarnybinio pranešimo dėl spec. priemonių panaudojimo jos atžvilgiu. Liudytojas V. P. duodamas parodymus teisme paaiškino, kad atvykęs į įvykio vietą matė spintelėje apdegusią medžiagos skiautę ir aprūkusį medžiaginį užtiesalą, juos fotografavo, apžiūrėjo, t. y. atliko įvykio vietos apžiūrą, surašė apžiūros protokolą. Byloje nenustatyta, kad pareigūnas atlikdamas įvykio vietos apžiūrą būtų netinkamai rinkęs įrodymus ir juos fiksavęs įvykio vietos apžiūros protokole. Dėl spec. priemonių panaudojimo, teismo posėdžiu metu liudytojas V. P. paaiškino, kad moteris buvo agresyvi, atsisakė tikrintis girtumą, paaiškinus, kad jai teks vykti į komisariatą, atsisakė, pradėjo šūkauti, vartoti necenzūrinius žodžius, stumdėsi, todėl jis pasikvietė kolegą, kuris atvykęs uždėjo jai antrankius ir išvežė į komisariatą. Liudytojas V. B. apklausiamas teisme patvirtino, kad jam paskambino kolega V. P. ir paprašė atvykti į (duomenys nekalbtini). Atvykęs matė, kad moteris buvo neblaivi, trukdė pareigūnui pildyti dokumentus, todėl uždėjo antrankius ir nuvežė į komisariatą. Sulaikant, fizinės jėgos panaudoti nereikėjo, uždėjo antrankius tam, kad moteris nesiblaškytų. Tai, kad pareigūnai dėl spec. priemonių panaudojimo nesurašė tarnybinio pranešimo, nedaro įtakos priimto nuosprendžio pagrįstumui ir teisėtumui.
BK 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Šių nuostatų apylinkės teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai BK 145 straipsnio 2 dalies sankcijose numatytą laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, apeliantę apibūdinančius duomenis, į tai, kad jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikalstamą veiką padarė apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, taip pat į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Apeliantė skundu prašo sušvelninti jai paskirtą bausmę, tačiau jokių konkrečių argumentų šiuo klausimu ar aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, nenurodė.
Viena iš bausmės paskirčių yra kalto asmens nubaudimas. Baudžiant kaltininką siekiama užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi. Asmuo privalo elgtis ypač atidžiai ir rūpestingai, įvertinti galimas neigiamas savo priešingo teisei elgesio pasekmes, kad gali būti nubaustas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, į tai, kad BK 145 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės atėmimas, konstatuoja, kad O. M. paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis mažesnis nei minėto straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, nėra aiškiai per griežta, tinkamai individualizuota, todėl keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje nėra teisinio pagrindo.
Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajai taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėjo minimaliam terminui. Įvertinus tai teigti, kad pirmosios instancijos teismas O. M. paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, nėra jokio pagrindo.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistosios O. M. apeliacinį skundą atmesti.