- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-12
- Bylos Nr.
- I-2585-331/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- J. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Advokatai
- Andrejaus Tiščenkas
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje (vaizdo konferencijos būdu) žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas pateiktu skundu (b. l. 1–4) prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 13 280 Eur neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų už laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 21 d. iki 2018 m. balandžio 9 d.
2. Paaiškino, kad nurodytu laikotarpiu jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas skundžiasi, kad kamerose nebuvo ventiliacijos, patalpas tekdavo vėdinti atidarius langą, sanitarinis mazgas atitvertas netinkamai – užuolaidomis, todėl buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, kadangi toks atitvėrimas neatitinka teismų praktikoje suformuotų taisyklių. Kamerose pareiškėjas turėjo kalėti pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalaus ploto reikalavimą, todėl neturėjo pakankamo ploto judėti, taip pat nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į užimtumą. Pareiškėjui taip pat nebuvo suteikti teisės aktai rusų kalba. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus ir kitokius nepatogumus.
2.1 Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą patenkinti, palaikė skunde išdėstytus argumentus. Papildomai pažymėjo, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu buvo pažeidžiamos teisės aktų nuostatos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotos taisyklės, todėl egzistuoja pagrindas pareiškėjui priteisti neturtinę žalą.
Atsiliepimas
3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 8–15) paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 21 d. iki 2018 m. balandžio 9 d. Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą kalinimo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Atkreiptinas dėmesys, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Postuose Nr. 7 (gyvenamosios kameros Nr. 252 – Nr. 257); Nr. 23 (gyvenamosios kameros Nr. 386 – Nr. 395), Nr. 25 (gyvenamosios kameros Nr. 406 – Nr. 417) ir Nr. 26 (gyvenamosios kameros Nr. 418 – Nr. 426) sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. 2017 m. Lukiškių TI-K buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Pažymėtina, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pažymėtina, kad norint dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, asmenys, laikomi Lukiškių TI-K turi parodyti savo iniciatyvų, pareikšti norą, kreiptis į būrio viršininkų. Pareiškėjas turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, žiūrėti televizijų transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose. Suimtiesiems kiekvieną dieną yra suteikta galimybė išeiti pasivaikščioti, pasinaudoti dušu, suimtajam išreiškus norą, jis gali būti išvestas į mankštos kambarį.
3.1. Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta laiku ir tinkamai.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareikštu skundu taip pat nesutinka ir prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 99–101) paaiškina, kad pareiškėjo teiginiai vertintini kaip nepagrįsti ir nepatvirtinti įrodymais. Pareiškėjui nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimo, nes nenustatyta, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus. Atsiliepime pažymima, kad pareiškėjas su skundais dėl kalinimo sąlygų nebuvo kreipęsis į Kalėjimų departamentą.
4.1. Trečiasis suinteresuotas asmuo teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 13 280 Eur, kuri, jo nuomone, kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2017 m. rugpjūčio 21 d. iki 2018 m. balandžio 9 d.
6. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylos Nr. A-756-122/2010, A-438-121/2009, A-502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A-143-1966/2008, A-502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
7. Iš teismui pateiktų duomenų (b. l. 8–9) matyti, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. rugpjūčio 21 d. ir buvo laikomas iki 2018 m. balandžio 9 d., todėl teismas spręs dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo iš atsakovės atstovo atsiliepime nurodyto laikotarpio.
8. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
9. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m vienam asmeniui.
10. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Muršič prieš Kroatiją byloje EŽTT pabrėžė, kad tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis negu 3 kv. m bendroje kameroje, ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tais atvejais, kai kaliniams yra užtikrinamas nuo 3 kv. m iki 4 kv. m gyvenamasis plotas, ne tik mažas gyvenamasis plotas yra rodiklis vertinant įkalinimo sąlygų tinkamumą. Tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, atsižvelgus į kitus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus, ypač susijusius su galimybėmis mankštintis lauke, natūralaus apšvietimo ar oro nepakankamumu, ventiliacijos trūkumu, netinkama vidaus temperatūra, privataus tualeto nebuvimu bei esminių sanitarinių ir higienos reikalavimų pažeidimu. Tais atvejais, kai bendroje apgyvendinimo erdvėje vienam kaliniui tenka daugiau kaip 4 kv. m, ploto trūkumo problema nekyla, tačiau EŽTT vertinimui dėl įkalinimo sąlygų atitikties Konvencijos 3 straipsniui yra svarbūs kiti fizinių kalinimo sąlygų aspektai. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
11. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2017 m. rugpjūčio 21 d. iki 2018 m. balandžio 9 d. (232 paras) buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 109; Nr. 137; Nr. 127; Nr. 166; Nr. 150; Nr. 167; Nr. 133; Nr. 278; Nr. 381; Nr. 326; Nr. 343; Nr. 372; Nr. 161; Nr. 141. Įvertinus byloje pateiktus rašytinius duomenis apie kamerose laikomų asmenų skaičių, teismas konstatuoja, kad minimalaus 3,6 m² kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas nebuvo pažeistas.
12. Pareiškėjo teigimu, kamerose sanitariniai mazgai nebuvo tinkamai atitverti, nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu.
13. Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktas numato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nustatytus reikalavimus. Dalyje kamerų sanitariniai mazgai izoliuojami nuo likusio kameros ploto, kitose kamerose 2017 m. metu įrengtos užuolaidos, skirtos užtikrinti asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (b. l. 12); dalyje kamerų sanitarinio mazgo patalpa šiuo metu įrengta kaip atskira kabina su durimis (b. 1. 34–35).
14. Teismas nesutinka su atsakovo pozicija, nes pagal formuojamą LVAT praktiką tuo atveju, kai pagal teisės aktų reikalavimus laisvės atėmimo vietos neprivalo sanitarinio mazgo įrengti atskirose patalpose (patalpos kapitaliai neremontuotos ar neatlikta rekonstrukcija), jos nėra atleidžiamos nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Vadovaujantis teismų praktika, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas, įrengiant duris arba kitu būdu (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016). Pažymėtina ir tai, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Pagal naujausią LVAT praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Atsakovės atstovas taip pat pateikė duomenis, kad tam tikrose patalpose (b. l. 34–35) gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas šiose kamerose ginčo laikotarpiu laikomas nebuvo.
15. Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Lukiškių TI-K neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas visą parą buvo stebimas pareigūnų, be to, dalį laiko pareiškėjas buvo laikomas su kitais suimtaisiais ir tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Pažymėtina, kad net ir tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, tačiau jo privatumas taip pat buvo pažeidžiamas, nes sanitarinio mazgo atskyrimas užuolaida nuo įėjimo nelaikytinas tinkamu privatumo užtikrinimu. Darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 232 paras buvo laikomas kamerose, neužtikrinant jo teisės į privatumą.
16. Pareiškėjo teigimu, kamerose neveikia ventiliacija, o atidarius langą pareiškėjas jaučia diskomfortą.
17. Pažymėtina, kad iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nustatė, kad, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas). Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas). Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios HN 134:2015 higienos normos 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovės atstovo atsiliepime į skundą nurodyta, kad visos kameros vėdinamos natūraliai, per langus. Pareiškėjas teismui nepateikė, taip pat byloje nėra ir atsakovo pateiktų duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, ar į Kalėjimų departamentą dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pažymėtina, kad toks Lukiškių TI-K kamerų įrengimas, vėdinant patalpas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus, taigi negalima konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos ventiliacijos, atmestini kaip nepagrįsti.
18. Pareiškėjas neturtinės žalos kilimą grindžia be kita ko ir tuo, kad jis negalėjo pasinaudoti užimtumo programomis, būdavo nuolat priverstas būti kamerose, mažoje erdvėje.
19. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 136 straipsnyje numatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija. Teisę dalyvauti šiame darbe turi valstybės ir savivaldybių institucijos, nevyriausybinės organizacijos, religinės bendruomenės ir bendrijos, jų nariai, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) numatyta, kad tardymo izoliatoriuose, jei yra galimybė dirbti, suimtieji gali dirbti tik jų rašytiniu prašymu ir šių suimtųjų ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu (Suėmimo vykdymo įstatymo 40 straipsnio 1 dalis). Vyresnių negu šešiolikos metų suimtųjų bendrasis ugdymas organizuojamas rašytiniu jų prašymu ir tardymo izoliatoriaus administracijos sutikimu (Suėmimo vykdymo įstatymo 41 straipsnio 2 dalis). Socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą organizuoja tardymo izoliatorių administracija. Pagrindinės užimtumo formos yra šios: socialinis ir teisinis švietimas; suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas; pagalba sprendžiant suimtųjų problemas; kultūros, sporto ir kiti renginiai (Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnio 1 ir 2 dalys).
20. Kaip matyti iš teisės aktų nuostatų, kalinamiems asmenims numatytos įvairios užimtumo priemonės, tačiau dauguma jų yra įgyvendinamos ir teikiamos tik esant pareiškėjo prašymui. Pareiškėjas skunde nurodė, kad norėjo dalyvauti užimtumo programose, bet atsakovės atstovas, atsakydamas žodžiu, jo prašymų netenkino. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, kada jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl dalyvavimo užimtumo programose, nepaaiškino, dėl kokių priežasčių Lukiškių TI-K jo prašymų netenkino, nenurodė, ar dėl Lukiškių TI-K atsisakymų tenkinti jo prašymus dalyvauti užimtumo programose jis teikė skundus, taip pat kokiu būdu jam pasireiškė neturtinės žalos kilimas dėl tokių administracijos veiksmų. Teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateiktu paaiškinimu, kad įstaigos administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, t. y. užtikrinti pareiškėjui teisę tam tikrą laiko tarpą nebūti kameroje. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, jog minėti pareiškėjo argumentai yra bendro pobūdžio nusiskundimai, todėl atmeta juos kaip nepagrįstus.
21. Pareiškėjas neturtinės žalos kilimą taip pat grindžia ir ta aplinkybe, kad jam nebuvo suteikti teisės aktai rusų kalba. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka: gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises bei pareigas. Šią informaciją bausmės vykdymo institucija pateikia lietuvių kalba arba nuteistojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią nuteistasis supranta. Kaip matyti iš šios nuostatos, bendroji taisyklė yra ta, jog teisės aktai nuteistiesiems pateikiami lietuvių kalba. Nors pareiškėjas ir teigia, kad jos nemoka, tačiau kaip matyti skundas teismui yra surašytas ir pasirašytas pareiškėjo lietuvių kalba, skunde nurodomos teisės aktų nuostatos, taigi darytina išvada, kad ši kalba pareiškėjui yra pakankamai suprantama. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas teigė, kad kreipėsi į administraciją su prašymu, tačiau pareiškėjui buvo išaiškinta, kad tokios galimybės nėra, nes Lukiškių TI-K nėra teisės aktų jo pageidaujama kalba. Laikytina, kad tokia nesuteikimo priežastis yra objektyvi, o taip pat atitinka Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 11 straipsni 1 dalį, taigi institucijos veiksmai negali būti laikomi neteisėtais, o pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
22. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas iš viso 232 paras buvo laikomas kamerose, neužtikrinant pareiškėjo privatumo. Teismas laiko, kad nurodyti pažeidimai, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinėse bylose: Nr. A502-1774/2010, Nr. A756-116/2011, Nr. A756-122/2010).
23. EŽTT byloje Bilinskas prieš Lietuvą atkreipė dėmesį, kad greitas procesas nacionaliniame teisme bei gyvenimo lygis šalyje taip pat gali būti reikšmingi kriterijai vertinant, ar kompensacija yra pakankama. Apibendrindamas išvardintų nuostatų visumą teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į įvairias pirmiau nurodytas aplinkybes. Vertinant pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą visų pirma pabrėžtina, jog nebuvo nustatyti teisės aktų pažeidimai, susiję su minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo pažeidimu, nenustatyta Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų užtikrinant pareiškėjui teisę į tinkamą ventiliaciją, o taip pat nenustatyta, kad administracija būtų atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus, susijusius su pareiškėjo teise į užimtumą bei galimybe būti ne kameros patalpoje, tai pat atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas 232 dienas buvo patalpose, kuriose neužtikrinama teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį be kita ko atsižvelgtina į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad minimali mėnesinė alga – 400 Eur (nuo 2018 m. sausio 1 d.), minimalusis valandinis atlygis – 2,45 Eur (nuo 2018 m. sausio 1 d.), į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Nagrinėjamu atveju teismas konstatuoja, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 000 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 ir 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo J. P. (J. P.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui J. P. (J. P.) (gim. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.