Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. I. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. K. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėja J. I. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 1D-2748 (toliau – Sprendimas).

Taip pat pareiškėja prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos 11 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo principams.

2.1. Pareiškėja nuo 2021 m. balandžio 16 d. eina Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vyriausiosios patarėjos pareigas. Šiose pareigose pareiškėja dirba kaip Valstybės tarnybos pertvarkos projekto vadovė. Pareiškėja dalyvavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Valstybės tarnybos politikos grupės (toliau – VTPG) vadovo konkurse ir po 2023 m. balandžio 6–7 d. įvykusio pretendentų vertinimo komisijoje į VTPG vadovo pareigas, pareiškėja surinko 8,13 balo – didžiausią balų skaičių iš visų pretendentų. Skundžiamu Sprendimu pareiškėjai buvo pateikta informacija, jog atsakovė, įvertinusi pokalbio su pretendentais – J. I. ir A. K. metu jų pademonstruotą motyvaciją, lyderystę, iniciatyvumą ir pokyčių valdymo gebėjimus, VTPG vadovu pasirenkamas pretendentas A. K..

Nesutikdama su tokiu Sprendimu, pareiškėja mano, kad jis yra nemotyvuotas ir neobjektyvus, juo pažeistos tiek Valstybės tarnybos įstatymo, tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, taip pat jį priimant buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, pažeistas pareiškėjos teisėtas ir pagrįstas lūkestis, kad atsakovė skirs būtent pareiškėją į VTPG vadovo pareigas, nes ji surinko daugiausia balų ir tokiu būdu konkursą laimėjo.

2.2. Nurodo, kad atsakovė skundžiamame Sprendime tik vienu sakiniu ir remdamasi bendrais (abstrakčiais) argumentais, konstatavo, kad, įvertinusi pokalbio su pretendentais J. I. ir A. K. metu jų pademonstruotą motyvaciją, lyderystę, iniciatyvumą ir pokyčių valdymo gebėjimus, nurodė, kad į VTPG vadovo pareigas pasirenkamas pretendentas A. K.. Spręsdama dėl pareiškėjos į VTPG pareigas tinkamumo, atsakovė nepateikė daugiau jokių argumentų, motyvų, nenurodė jokių išskirtinių sąlygų ar priežasčių, dėl kurių į VTPG vadovo pareigas turėtų būti priimta ne geriausiai įvertinos pretendentės ir šias pareigas laikinai einančios valstybės tarnautojos kandidatūra (pareiškėjos), o, pareiškėjos manymu, prasčiau įvertinto pretendento kandidatūra.

Mano, kad esant tokiai situacijai, geriausiai įvertintas kandidatas turi žinoti, kodėl jis nebuvo pasirinktas, o atsakovė turi teisę atmesti atrankos laimėtoją, tik nurodžiusi aiškiais, objektyvias ir argumentuotas priežastis.

Šiuo atveju skundžiamame Sprendime nepateikti jokie motyvai, kodėl į VTPG vadovo pareigas pasirinktas ne atranką laimėjęs kandidatas, nors akivaizdu, kad jis turėjo būti motyvuotas, o ypač tokiu atveju, kai pasirenkamas ne atranką laimėjęs asmuo. Tokiu būdu buvo pažeisti objektyvumo, individualaus administracinio akto motyvavimo, taip pat atsakingo valdymo, gero viešojo administravimo, teisinio tikrumo principai.

2.3. Tvirtina, kad atsakovė klaidingai vertina, jog turi neribotą ir absoliučią diskreciją spręsti dėl tinkamiausio kandidato pasirinkimo. Pareiškėja dalyvavo atrankoje, kurią centralizuotai vykdė pagal patvirtintus ir viešai paskelbtus vertinimo metodus ir kriterijus Vyriausybės įgaliota įstaiga (t. y. Viešojo valdymo agentūra), kuri turi užtikrinti skaidrų ir kvalifikuotą pretendentų į pareigas vykdymą. Tačiau neatsižvelgiant į Viešojo valdymo agentūros vykdomos atrankos rezultatus (nustatytą tinkamiausią kandidatą tokioms pareigoms) ir net nepateikiant jokių motyvų, pasirenkamas ne atranką laimėjęs kandidatas. Taigi, anot pareiškėjos, Viešojo valdymo agentūros organizuota ir vykdyta atranka tokiu atveju netenka jokios prasmės, nes nuo nepriklausomo, atlikto objektyvaus pretendentų kompetencijų ir tinkamumo eiti pareigas įvertinimo, pereinama prie jokiais argumentais neparemto Sprendimo priėmimo ir kitokio įvertinimo.

2.4. Dėl procedūrinių pažeidimų nurodo, kad Viešojo valdymo agentūra informaciją apie pretendentus užimti VTPG vadovo pareigas atsakovei pateikė 2023 m. balandžio 13 d. raštu Nr. D-803. Pareiškėjos pokalbis su į pareigas priimančiu asmeniu (ministre) įvyko gegužės 2 d. Skundžiamas Sprendimas priimtas gegužės 29 d., t. y. praėjus ne 10 darbo dienų, kaip nustatyta Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – Aprašas) 56 punkte, o 31 darbo dieną.

2.5. Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodo, kad Valstybės tarnybos įstatymas nenumato pareigos teikti dviejų kandidatūrų į valstybės tarnautojo, ne įstaigos ar struktūrinio padalinio vadovo pareigas. Valstybės tarnautojo pareigas užima atranką laimėjęs kandidatas.

Pažymi, kad atsižvelgus į tai, kad valstybės tarnautojo pareigas užima geriausiai atrankoje pasirodęs pretendentas, tuo tarpu norintiems užimti struktūrinio padalinio vadovo pareigas taikomi papildomi konstituciškai nepagrįsti reikalavimai, t. y. „praeiti“ dar vieną į pareigas priimančios asmens atranką, atsižvelgus į Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies ir suformuotas konstitucinės doktrinos nuostatas kyla pagrįsta abejonė, ar Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 ir 3 dalys, dėl dviejų pretendentų teikimo tiesioginio vadovo pasirinkimui neprieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, lygiateisiškumo, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo principams. Pareiškėja mano, kad esamas teisinis reguliavimas sukuria prielaidas iš dalies politizuoti valstybės tarnybą, kadangi struktūrinių padalinių vadovus (karjeros valstybės tarnautojus) iš Viešojo valdymo agentūros atrinktų dviejų pretendentų renkasi ministras (valstybės politikas).

Centralizuotos atrankos tikslas yra atrinkti geriausią pretendentą, atrankos nugalėtoją, todėl neaišku, dėl kokios priežasties asmenims, siekiantiems užimti struktūrinio padalinio vadovo pareigas, keliami kiti reikalavimai, nei valstybės tarnautojams, įvertinus tai, kad tiesioginio vadovo sprendimas, kurį vieną iš dviejų kandidatų pasirinkti, iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Tokios Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos sukuria situaciją, kai atrankos nugalėtojas negali būti tikras, kad bus paskirtas į pareigas remiantis objektyviais kriterijais.

2.6. Papildomuose paaiškinimuose pareiškėja nurodo, kad jai 2023 m. gegužės 26 d. paaiškėjo, kad asmenims, kurie nebuvo minėto konkurso vertinimo komisijos nariais, t. y. viceministrei S. Š., dar iki skundžiamo Sprendimo dėl pretendento į minėtas pareigas pasirinkimo priėmimo buvo žinomas ne tik ministro sprendimas dėl pasirinkimo, bet ir pretendentai užimti šias pareigas. Pareiškėja turinti įrodymų (susirašinėjimą), kad vienam iš pretendentų telefonu dar 2023 m. gegužės 26 d. apie 14 val. padėkota už dalyvavimą konkurse, nors pagal teisės aktų nuostatas informacija apie pretendentus viceministrei negalėjo būti žinoma. Viceministrė kuruoja valstybės tarnybos politikos sritį, todėl turėjo tiesioginį suinteresuotumą VTPG vadovo kandidatūra. Aprašo 63 punktas imperatyviai numato, kad duomenys apie pretendentus neskelbiami.

2.7. Teismo posėdžio metu pareiškėja savo skundą palaikė ir prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais.

3. Atsakovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – VRM) atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjos skundą pateikia savo poziciją, kurią grindžia tokiais argumentais:

3.1. Ginčijamas Sprendimas priimtas, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje ir Aprašo 56 punkte nustatytais reikalavimais. Paaiškina, kad vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymu ir Aprašo nuostatomis, siekiant pasirinkti įstaigai labiausiai tinkantį pretendentą į vadovaujamąsias pareigas, neužtenka vien organizuoto konkurso. Valstybės tarnybos įstatymo 11 punkto 2 dalies norma nustato, kad organizuojant konkursą į vadovaujamas pareigas, Viešojo valdymo agentūra privalo atrinkti 2 geriausiai centralizuotame konkurse įvertintus pretendentus, bet tai, anot atsakovės, dar nereiškia pretendento (ar kažkurio iš pretendentų) laimėjimo. Pažymi, kad organizuojant konkursą į vadovaujamas pareigas, didžiausias surinktų balų kiekis nėra lygus konkurso laimėjimui. Laimėjimas, atsakovės manymu, nustatomas tik tuomet, kai atliekamos Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje ir Aprašo 56 punkte numatytos papildomos procedūros, t. y. įvykdomas pokalbis su 2 geriausiai centralizuotame konkurse įvertintais pretendentais ir priimamas galutinis sprendimas, kurį iš nurodytų dviejų geriausiai centralizuotame konkurse įvertintų pretendentų priimti į pareigas.

3.2. Nurodo, kad atsakovė, gavusi Viešojo valdymo agentūros 2023 m. balandžio 13 d. raštą Nr. D-803 „Dėl informacijos pateikimo apie atrinktus pretendentus į pareigas“, teisės aktų nustatyta tvarka atliko visas privalomas pretendento pasirinkimo procedūras.

Pasak atsakovės, vertinant Viešojo valdymo agentūros pateikus duomenis, buvo aiškiai matoma, kad trečiojo suinteresuoto asmens A. K., darbo patirtis, kompetencijos ir motyvacija turėjo žymiai didesnį pranašumą pareiškėjos atžvilgiu (pavyzdžiui, lyginant pretendentų gyvenimo aprašyme nurodytą patirtį, A. K. turėjo žymiai didesnę ir platesnę profesinę patirtį negu J. I.). Įvertinus visus aspektus ir buvo nuspręsta, kad būtent trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. turi akivaizdų pranašumą, todėl ir buvo priimtas ginčijamas Sprendimas.

3.3. Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašymas yra perteklinis ir nepagrįstas. Mano, kad teisinis reglamentavimas teigiamai įtakoja kokybišką institucijų vadovų korpuso formavimą, kadangi profesionaliai organizuotas ir įvykdytas pokalbis su 2 konkurso komisijoje geriausiai įvertintais pretendentais į vadovaujamąsias pareigas, yra efektyvus būdas geriau pažinti pretendentus, įvertinti jų lūkesčius ir kompetencijas, būtinas konkrečios įstaigos tikslams pasiekti ir funkcijoms atlikti, bei pasirinkti įstaigai labiausiai tinkantį pretendentą. Tuo pačiu pažymi, kad pokalbiai skirti ne tik į pareigas skiriančio asmens naudai, bet ir pretendentų sprendimų priėmimui. Dalyvaudami pokalbyje, pretendentai vertina, ar būsimieji darbiniai santykiai gali būti perspektyvūs, ar teisingai vykdomos procedūros dėl pretendento pasirinkimo, ir galiausiai priima sprendimą dėl pasiūlymo eiti pareigas priėmimo ar atmetimo. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnybos organizavimo modelį, tačiau reguliuodamas valstybės tarnybos santykius įstatymų leidėjas yra saistomas konstitucinės valstybės tarnybos sampratos, jis turi paisyti Konstitucijos normų ir principų (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Manome, kad šioje situacijoje nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 ir 3 dalys atitinka Konstituciją, todėl toks prašymas turėtų būti atmestas.

3.4.1. Pareiškėja pateikia tik subjektyvius pasvarstymus, kurie nelaikytini įrodymais pagrindžiančiais procedūrinius ir (arba) skaidrumo pažeidimus. Pareiškėja teismui pateikė susirašinėjimo vaizdą, bet nepateikė jokių duomenų dėl informacijos gavimo šaltinio, nėra žinoma informacijos gavimo priemonė, nėra žinoma informacijos gavimo data, nėra žinomi informaciją teikiantys asmenys (liudytojai). Pateikta informacija negarantuoja duomenų tikrumo ir fiksavimo visapusiškumo, todėl, esant akivaizdiems neaiškumams, kyla pagrįstų abejonių dėl tokių įrodymų leistinumo ir tinkamumo įrodymų vertinimo aspektu.

3.4.2. Pažymi, kad skundžiamas Sprendimas buvo pasirašomas, vizuojama ir registruojamas dokumentų valdymo sistemoje DBSIS, todėl 2023 m. gegužės 26 d. dokumentų valdymo sistemoje DBSIS priemonėmis buvo vizuojamas vidaus reikalų viceministrės S. Š. ir tą pačią dieną pasirašomas vidaus reikalų ministrės A. B.. Minėta aplinkybė pareiškėjai tapo žinoma tą pačią dieną, nes, siekiant užtikrinti VTPG sklandų darbų organizavimą, vidaus reikalų viceministrė S. Š. tą pačią dieną el. laišku kreipėsi į visą VTPG kolektyvą (įskaitant pareiškėją) ir siekdama užtikrinti VTPG nenutrūkstamą veiklą, pranešė kolektyvui jai žinomą informaciją.

3.4.3. Taip pat akcentuoja, kad abu konkurso atrinkti daugiausiai balų surinkę pretendentai (pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo A. K.) ginčo laikotarpiu dirbo Vidaus reikalų ministerijoje – pareiškėja buvo Vidaus reikalų ministerijos vyriausioji patarėja, laikinai atliekanti VTPG vadovės funkcijas, o trečiasis suinteresuotas asmuo buvo Vidaus reikalų ministerijos Strateginių sprendimų paramos grupės vyresnysis patarėjas, todėl natūralu, kad vidaus reikalų viceministrė S. Š., koordinuodama šio padalinio veiklą, palaikė atviro bendravimo kultūrą su visais jo nariais, tiek su susijusiais kolegomis.

3.5. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė su pareiškėjos skundu nesutiko, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime pateiktais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:

4.1. VRM 2023 m. vasario 17 d., vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 4 dalimi, Valstybės tarnybos informacinėje sistemoje (VATIS) pateikė prašymą Viešojo valdymo agentūrai organizuoti konkursą VTPG vadovo pareigoms eiti (toliau – Konkursas).

4.2. Viešojo valdymo agentūra 2023 m. vasario 27 d. paskelbė konkursą, kuris Viešojo valdymo agentūroje įvyko nuo 2023 m. balandžio 6 ir 2023 m. balandžio 7 d.

4.3. 2023 m. balandžio 19 d. VRM buvo gautas Viešojo valdymo agentūros 2023 m. balandžio 13 d. raštas Nr. D-803 „Dėl informacijos pateikimo apie atrinktus pretendentus į pareigas“. Juo VRM buvo informuota, kad Įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, kuria nustatyta, kad į įstaigos vadovo, įstaigos vadovo pavaduotojo ir įstaigos padalinio vadovo, išskyrus pakaitinį karjeros valstybės tarnautoją, pareigas priimančiam asmeniui Vyriausybės įgaliota įstaiga atrenka du geriausiai centralizuotame konkurse įvertintus pretendentus, ir Aprašo 51 punktu, Konkurso metu į VTPG vadovo pareigas buvo atrinkti 2 (du) daugiausiai balų, bet ne mažiau kaip 6 balus, surinkę pretendentai. Šie pretendentai: pareiškėja J. I. (8,13 balo) ir trečiasis suinteresuotas asmuo A. K.(8,07 balo).

4.4. Vidaus reikalų ministras organizavo ir vykdė pokalbius su Viešojo valdymo agentūros atrinktais 2 daugiausia balų konkurse surinkusiais pretendentais: pokalbis su pareiškėja vyko 2023 m. gegužės 2 d., 15.10 val., o pokalbis su trečiuoju suinteresuotuoju asmeniu A. K. vyko 2023 m. balandžio 28 d. 14.15 val.

4.5. VRM 2023 m. gegužės 29 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo informavo Viešojo valdymo agentūrą, pareiškėją ir A. K., kad vadovaujantis Aprašo 56 punktu ir atsižvelgiant į Viešojo valdymo agentūros 2023 m. balandžio 13 d. raštą Nr. D-803 „Dėl informacijos pateikimo apie atrinktus pretendentus į pareigas“, įvertinus pokalbio su pretendentais J. I. ir A. K. metu pademonstruotą motyvaciją, lyderystę, iniciatyvumą ir pokyčių valdymo gebėjimus, į VTPG vadovo pareigas vidaus reikalų ministras pasirenka A. K.. Minėtu Sprendimu, be kita ko, pretendentų prašoma patvirtinti, kad šis pranešimas gautas, o A. K. taip pat prašoma patvirtinti, kad sutinka eiti VTPG vadovo pareigas.

4.6. VRM kanclerio 2023 m. birželio 14 d. potvarkiu Nr. 1PTE-93 „Dėl valstybės tarnautojo perkėlimo į kitas pareigas“ A. K. nuo 2023 m. birželio 15 d. buvo perkeltas į VTPG vadovo pareigas.

5. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Pareiškėja byloje neginčija paties Konkurso, tačiau nesutinka su tuo, kad ji Konkurso metu surinko daugiausia balų ir tokiu būdu Konkursą laimėjo, todėl pagrįstai tikėjosi, jog būtent ją atsakovė skirs į VTPG vadovo pareigas. Tuo tarpu atsakovė skundžiamu Sprendimu konstatavo, jog į VTPG vadovo pareigas pasirinktas A. K..

7. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalį į įstaigos vadovo, įstaigos vadovo pavaduotojo ir įstaigos padalinio vadovo, išskyrus pakaitinį karjeros valstybės tarnautoją, pareigas priimančiam asmeniui Vyriausybės įgaliota įstaiga atrenka du geriausiai centralizuotame konkurse įvertintus pretendentus. Jeigu į įstaigos vadovo, įstaigos vadovo pavaduotojo ir įstaigos padalinio vadovo pareigas po centralizuoto konkurso yra tik vienas pretendentas, gavęs ne mažesnį negu Vyriausybės nustatytą bendrą minimalų įvertinimą, įstaigos vadovą, įstaigos vadovo pavaduotoją ir įstaigos padalinio vadovą į pareigas priimančiam asmeniui, o kai į šias pareigas priima kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija, – šios institucijos vadovui Vyriausybės įgaliota įstaiga teikia tik vieną pretendentą.

Galutinį sprendimą, kurį iš šio straipsnio 2 dalyje nurodytų dviejų geriausiai centralizuotame konkurse įvertintų pretendentų priimti į valstybės tarnautojo pareigas, priima į pareigas priimantis asmuo. Galutinį sprendimą dėl šio straipsnio 2 dalyje nurodyto vieno pateikto pretendento priėmimo ar nepriėmimo į valstybės tarnautojo pareigas priima į pareigas priimantis asmuo (11 straipsnio 3 dalis).

8. Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad piliečiams garantuojama teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą. Įstatymo 11 straipsnis nustato principą, kad valstybės tarnautojai į pareigas priimami konkurso tvarka.

Valstybės tarnyba grindžiama, be kita ko, atsakomybės, atvirumo, sąžiningumo ir nešališkumo, viešumo ir skaidrumo principais (Įstatymo 3 straipsnis).

Teismas pažymi, kad pareiga motyvuoti administracinį sprendimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme. Šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 6 punkte nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyti administracinio sprendimo motyvai. Pareiga administraciniame sprendime pateikti jo motyvus reiškia, jog sprendime turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį sprendimą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. liepos 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3023-821/2022 ir kt.).

Vertinant sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų aspektu, pažymėtina, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan.

Nagrinėjamo ginčo kontekste, be kita ko, akcentuotina, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012). Gero administravimo principas suponuoja taip pat tai, kad viešojo administravimo subjektas turi pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-624/2015).

9. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013).

Sutiktina su atsakove, kad ji turi tam tikrą diskreciją, priimdama sprendimus dėl vadovų priėmimo į pareigas pagal Įstatymo 11 straipsnio 3 dalį. Visgi LVAT praktikoje ne kartą pasisakyta, kad realizuojant diskreciją, neturi būti paneigiami esminiai teisinės valstybės, valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms, gero administravimo, atsakingo valdymo (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.) reikalavimai. Šių reikalavimų paisymas sąlygoja teisinio tikrumo, aiškumo principų įgyvendinimą, teisės į gynybą užtikrinimą (LVAT 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1668/2012). Suteikta diskrecija galima tik įstatymo nustatytose ribose ir ja naudojantis turi būti atsižvelgiama į įstatymo nustatytus reikalavimus, kad nebūtų pažeidžiami bendrieji teisės principai, konstitucinės žmogaus teisės. Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Motyvuota administracinė diskrecija suponuoja teisinio tikrumo ir aiškumo principų įgyvendinimą.

Be to, Aprašo 56 punktas aiškiai įtvirtina, kad tokioje situacijoje, kaip šioje byloje, priimamas motyvuotas rašytinis sprendimas.

Taigi šiuo atveju, tikrinant viešojo administravimo subjekto priimtą skundžiamą Sprendimą (bendrine prasme) Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus, o ginčui persikėlus į teismą, apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, kad teismas galėtų visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą.

10. Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs ginčijamo VRM Sprendimo turinį, daro išvadą, kad toks Sprendimas neatitinka anksčiau nurodytų reikalavimų ir surašytas ydingai. Šiuo atveju atsakovė nepateikė aiškių ir pakankamų motyvų, kas konkrečiai turėjo įtakos, kad į VTPG vadovo pareigas pasirinktas būtent A. K.. Teismo vertinimu, Sprendime pateikta formuluotė, jog atsakovė susipažino su Viešojo valdymo agentūros 2023 m. balandžio 13 d. rašte Nr. D-803 „Dėl informacijos pateikimo apie atrinktus pretendentus į pareigas“ pateikta informacija bei įvertino pokalbio su pretendentais J. I. ir A. K. metu jų pademonstruotą motyvaciją, lyderystę, iniciatyvumą ir pokyčių valdymo gebėjimus, yra nepakankamai informatyvi. Iš aptartos formuluotės galima daryti prielaidą, kad pretendentai buvo vertinami nurodytais aspektais - motyvacija, lyderystė, iniciatyvumas, tačiau visiškai nėra aišku, kaip kiekvienas iš jų buvo įvertintas šiais aspektais ir kodėl. Nors ginčijamame Sprendime pateikta teisės aktų norma (t. y. Aprašo 56 punktas) kaip teisinis pagrindas tokiam sprendimui priimti, tačiau jame nėra nepakankamai aiškiai ir konkrečiai atskleista, kokios konkrečiai aplinkybės turėjo įtakos VRM išvadai dėl pretendento pasirinkimo, juolab, kad, iš tiesų, pareiškėja Konkurso eigoje (iki pokalbio) buvo surinkusi daugiau balų. Svarbu ir tai, kad pagal Aprašo 38 punktą, pretendentų vertinimo komisijoje kriterijai yra kompetencijos ir gebėjimai, kurių reikia pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms tinkamai atlikti, ir tinkamumas eiti valstybės tarnautojo pareigas. Tuo tarpu iš Sprendimo turinio nėra aišku, ar buvo remiamasi tais pačiais vertinimo kriterijais, ar buvo vertinamos kitos savybės, jeigu į pareigas priimantis subjektas nesutiko su vertinimo – kokiu mastu ir kodėl. Pabrėžtina, kad motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Tai yra siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus. Tuo pačiu, kad teismas pastebi, jog iš ginčijamo Sprendimo turinio akivaizdu, kad individuali administracinio sprendimo priėmimo argumentacija pareiškėjai negalėjo būti žinoma. Jokie Sprendimo motyvai taip pat nėra nurodyti kitame dokumente, į kurį galėtų būti pateikiama nuoroda skundžiamame akte. Paminėtina, kad LVAT nuosekliai formuoja teismų praktiką, kad viešojo administravimo subjekto atsiliepime ar procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai (net jei būtų išsamūs) ir duomenys negali pakeisti imperatyvių reikalavimų, kad sprendimo motyvai turi būti pačiame sprendime (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-261-2692/2011; 2013 m. birželio 13 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015; 2015 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismui pateiktame atsakovės atsiliepime į skundą nurodyta papildoma informacija, net jei ji būtų išsami, negali pakeisti imperatyvių reikalavimų, kad Sprendimo motyvai turi būti pačiame Sprendime ar jame nurodytuose aktuose. Taigi, siekiant išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, nagrinėjamu atveju atsakovė turi pateikti jos priimtame administraciniame akte konkrečius motyvus ir argumentaciją, t. y. pareigą priimti atitinkamai sprendimą, kuris atitiktų Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 6 punkto reikalavimus.

10. Dėl pareiškėjos papildomuose paaiškinimuose ir teisminio nagrinėjimo metu pateiktų argumentų, jog apie pasirinkimo rezultatus dar iki pranešimo apie juos pareiškėjai žinojo viceministrė ir iš jos sužinojo kiti asmenys, teismas pasisako, kad šios aplinkybės nėra darančios įtaką Sprendimo teisėtumui, nes pareiškėjos papildomuose paaiškinimuose (pateiktuose 2023 m. gruodžio 13 d.) nurodomas laikas, kad viceministrė galimai informavo apie rezultatus kitus asmenis (2023 m. gegužės 26 d. apie 14 val.) ir laikas, kada pati pareiškėja buvo informuota apie rezultatus (tą, pačią dieną, t. y. 2023 m. gegužės 26 d. apie 15 val.) yra labai artimi, įvertinus atstumą nuo pretendentų pokalbių su ministre (2023 m. balandžio 28 d. ir 2023 m. gegužės 2 d.) ir neįrodo nei pateis Sprendimo ydingumo , nei esminių procedūros pažeidimų. Tas pats pasakytina ir apie pareiškėjos argumentą, kad skundžiamas Sprendimas priimtas praėjus ne per 10 darbo dienų, kaip tai numatyta Apraše, nes toks pažeidimas nėra esminis (esminiai pareiškėjos teisių nepažeidė, ji savo pažeistas teises tinkamai įgyvendino teisminio bylos nagrinėjimo metu).

11. Taip pat pareiškėja prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo principams. Toks jos prašymas netenkinamas, pažymint, jog teismas į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą kreipiasi tik esant teisiškai motyvuotai abejonei dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir tai yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma.

Įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, byloje taikytino teisės akto turinį, teismas sistemiškai aiškino Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatas kaip reikalaujančias, kad būtų priimtas motyvuotas sprendimas. Todėl pareiškėjos prašymas nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai manyti (abejoti) dėl byloje taikytų Įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įskaitant konkrečiai nurodytoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms.

12. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas tenkintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 5 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos J. I. skundą tenkinti visiškai.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 1D-2748 ir įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją iš naujo priimti administracinį aktą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Regionų administracinį teismą.