Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vladislavas Lenčikas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutarimo, kuriuo D. B., a/k (duomenys neskelbtini) pripažinta kalta padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d., 124¹ str. 4 d. ir jai skirta galutinė subendrinta administracinė nuobauda – 3000 Lt (trys tūkstančiai litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trims) metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. (toliau – apeliantė) nubausta už tai, kad 2013-11-24, apie 19.30 val., Šaltkalvių g. 20, Vilniuje, vairuodama automobilį Mitsubishi Lancer, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepaliko tarpo iš šono, kliudė stovintį automobilį Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir apgadino abu automobilius. Iš eismo įvykio vietos pasišalino ir paliko stovėti automobilį ant šaligatvio, pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimus. Šiais savo veiksmais padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinio teisės pažeidimo kodekse (toliau – ATPK) 127 str. 2 d., 130 str. 1 d., 124¹ str. 4 d.

Apeliantės manymu, teismas nepagrįstai byloje nukentėjusiuoju pripažino ne automobilio savininką – A. Č., o automobilio vairuotoją – R. Č.. Mano, kad teismas, nepranešdamas apie bylos nagrinėjimą ir neįtraukdamas į bylą A. Č. nukentėjusiuoju pažeidė jo teises, numatytas ATPK 273 str.

Taipogi, nesutinka, kad teismas aprašomojoje dalyje inkriminavo jai pažeidimus, padarytus ATPK 127 str. 2 d. bei ATPK 130 str. 1 d. teigia, kad eismo įvykio faktas nėra įrodytas, nėra liudytojų, nepajuto jokių kontaktų tarp automobilių, todėl teismas vadovavosi prielaidomis, o ne faktinėmis aplinkybėmis. Teismo metu buvo apklausta policijos pareigūnė, tačiau teismo nutarime apie jos duotus parodymus net neužsimenama.

Apeliantės manymu, policijos pareigūnai nesurinko neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jos dalyvavimą eismo įvykyje, nurodė, kad ant automobilių buvo nežymūs apgadinimas, t.y. tik įbrėžimai, tokiu atveju ji galėjo ir nepajusti kontakto tarp automobilių. Tvirtina, kad byloje esančios fotonuotraukos yra nekokybiškos, nespalvotos ir neinformatyvios, nuotraukose nėra pažymėta, kurioje vietoje ir aukštyje buvo ant automobilių aptiktų kitos skirtingos spalvos nei padažytas automobilis dažų dalelių. Nuotraukose nėra matyti žemiausio matavimo ruletės rodmens „O“, nuo kurio pagrindo prasideda matavimo pradžia, kadangi automobiliai stovėjo skirtingame aukštyje, vienas ant šaligatvio, kitas ant asfalto, galėjo skirtis aukščių išmatavimai. Be to, teismas vadovavosi tik policijos pareigūnu nuomone dėl nustatytų automobilio dažų, jog ant automobilio Mitsubishi rasti Opel dažai ir atvirkščiai.

Apeliantė neturėjo tikslo slapstytis, nes turi neįgalumą, serga diabetu, širdies nepakankamumu, patyrusi infarktą ir tai, kad policijos pareigūnas jos nerado namie, bet girdėjo, kad kažkas yra namuose, tai namuose nieko nebuvo, išskyrus jos šunį. Mano, kad tiek jos automobilį Mitsubishi, tiek ir Opel galėjo apgadinti ir kiti automobiliai, tačiau ši versija nebuvo patikrinta.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas netinkamai įvertino administracinio teisės pažeidimo byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai konstatavo dėl D. B. kaltės padarius Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. numatytą teisės pažeidimą. Pažymėtina, kad apylinkės teismas nutarimo rezoliucinėje dalyje padarė rašymo apsirikimo klaidą, nurodant, jog D. B. nubausta pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 2 d., nors iš nutarimo turinio akivaizdžiai matyti, kad ji pripažinta kalta padariusi administracinės teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos tyčia nepasišalino (arba pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012; 2AT-8-2013). Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant dėl asmens veikos kvalifikavimo pagal ATPK 130 str. 1 d., akcentuojamas asmens siekis išvengti administracinės atsakomybės pasitraukiant iš įvykio vietos, pažeidžiant KET taisykles.

Apibūdinant subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio požymius pažymėtina, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina, suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan.

Taigi, pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 str. 1 d., turi būti atskleidžiamas kaltės (tiesioginės tyčios) turinys, be to, išsiaiškinamas ir pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo, tikslo turinys. Tai ypač aktualu, kai eismo įvykio metu kilusi turtinė žala yra akivaizdžiai mažareikšmė, pasireiškianti nežymiais transporto priemonės apgadinimais. Tokiais atvejais labai svarbu išsiaiškinti, kodėl asmuo nutarė pasišalinti, kaip jis vertino eismo įvykio kilimo priežastis, ar jis suvokė, kad tokiais savo veiksmais pažeidžia kito eismo dalyvio teisėtus interesus ir pan.

Kita vertus, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Nagrinėjamu atveju remiantis pačios D. B. paaiškinimais pirmosios instancijos teisme, kur ji pripažino, kad galbūt užkabino kieme stovėjusį automobilį Opel Vectra, tačiau nepastebėjusi, t.y. nepajutusi, jog kliudė kitą automobilį, nukentėjusiojo rašytiniu paaiškinimu bei teismo posėdžio metu duotais parodymais, Kelių policijos patrulių paaiškinimais, Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės patrulio E. Papuškos tarnybiniu pranešimu, fotonuotraukomis, eismo įvykio vietos schema, transporto priemonės techninės apžiūros aktu bei kita byloje surinkta medžiaga nustatyta ir apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog administracinėn atsakomybėn patrauktos D. B. vairuotas automobilis Mitsubishi Lancer kliudė stovintį automobilį Opel Vectra, t.y. ji pagrįstai pripažinta kalta padariusi administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. Paskui paliko stovėti automobilį ant šaligatvio, t.y. pagrįstai pripažinta kalta padariusi administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 124¹ str. 4 d. Tačiau įvertinęs visą bylos medžiagą apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmos instancijos teismo priimtu spendimu dalyje dėl ATPK 130 str. 1 d. taikymo, dėl ko šioje dalyje skundžiamas nutarimas naikintinas.

Iš pačios administracinėn atsakomybėn patrauktos D. B. parodymų, duotų teismo posėdyje, matyti, jog ji nuo pat pradžių teigė, kad nepajuto, kad kliudė kitą automobilį, jokio garso neišgirdo, apie tai, kad buvo kliudytas kitas automobilis, ji sužinojo tik tada, kai 2013-11-29 vakare pas ją atėjo kaimynas ir pranešė, kad jos automobilį Mitsubishi Lancer apžiūrinėjo policijos pareigūnai ir, išėjusi į kiemą bei apžiūrėjusi savo automobilį, pamatė, kad įbrėžtas keleivio pusės šonas, tačiau iš kur atsirado šie įbrėžimai nurodyti negalinti. Iš byloje pateiktos fotolentelės matyti, kad automobilių apgadinimai nėra žymūs. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog D. B. pastatė automobilį tame pačiame kieme ir netoli R. Č. automobilio, ką patvirtina eismo įvykio vietos schema bei nukentėjusiojo, policijos pareigūnų ir teisės pažeidėjos paaiškinimai. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, darytina išvada, kad D. B. galėjo nesuvokti sukėlusi eismo įvykį ir iš eismo įvykio nepasišalino tyčia, taip siekdama išvengti atsakomybės. Vis tik D. B. neatliko aktyvių, sąmoningų veiksmų, neišvažiavo iš įvykio vietos, nepastatė automobilio kitame kieme ar kitoje vietoje, toliau nuo avarijos. Šiuo atveju nebuvo sudaryta papildomų kliūčių pastebėti pažeidėjos automobilį ir tuo pačiu nustatyti kaltininką.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl nubaudimo pagal ATPK 130 str. 1 d. yra nepagrįstas, todėl naikintinas, nenustačius patikimų įrodymų dėl D. B. tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos ATPK 130 str. 1 d. prasme, bylos teisena D. B. pagal ATPK 130 str. 1 d. nutrauktina.

Be to, apylinkės teismas nepagrįstai D. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino, jog ji buvo bausta administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimus. Apeliacinė instancija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos ATPK 32 str. 1 d. 2 p. yra numatyta atsakomybę už administracinį teisės pažeidimą sunkinanti aplinkybė – asmuo pakartotinai per metus padarė tos pačios rūšies teisės pažeidimą, už kurį asmeniui jau buvo paskirta administracinė nuobauda. Iš administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykiu registro 2014-02-07 Pažymos apie D. B. baustumą matyti, jog ji administracine tvarka paskutinį kartą buvo nubausta 2012 m. rugsėjo 6 d., dėl ko nebuvo pagrindo pripažinti jos atsakomybę sunkinančia aplinkybės, numatytos Lietuvos Respublikos ATPK 32 str. 1 d. 2 p. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas pažymi, jog D. B. už administracinius pažeidimus buvo paskirtos minimalios nuobaudos, todėl dar labiau jas mažinti nėra teisinio pagrindo.

Skunde apeliantė pažymi, teismas nurodė, kad jos atžvilgiu priimdamas nutarimą, vadovavosi ATPK 30¹ str. nuostatomis, tačiau mažesnė nei įstatymo numatyta nuobauda jai nebuvo taikyta. Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog skundžiamame nutartyje prieš rezoliucinę dalį įrašytas ATPK 30¹ str., kuriuo neva vadovavosi teismas priimdamas sprendimą, yra techninė rašymo klaida. Iš skundžiamo nutarimo turinio matyti, jog šio straipsnio nuostatos D. B. taikytos nebuvo, tokios nuomonės yra ir Vilniaus apygardos teismas.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutarimas keistinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 6 p.,

nutarė:

D. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutarimą pakeisti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutarimo dalį, kuria D. B. pripažinta kalta padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d. ir nubausta 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu (trejiems) metams, panaikinti ir administracinę teiseną D. B. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. nutraukti.

Vadovaujantis LR ATPK 33 str., subendrinti nuobaudas, paskirtas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos ATPK 124¹ str. 4 d. bei paskirti galutinę nuobaudą –100 Lt (vieno šimto litų) baudą.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.