Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Dalė Žukauskienė, sekretoriaujant Violetai Žalienei, dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui R. N., atsakovės atstovei R. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Ribena“ ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sutarties tinkamo įvykdymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti, jog 2004-09-09 pirkimo – pardavimo sutartis Nr. LP-11992 sudaryta tarp pirkėjo UAB ,,Ribena“ ir pardavėjo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos dėl 1,03399 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo – pardavimo, ieškinio pateikimo momentu yra tinkamai įvykdyta, ieškovės likusios mokėti sumos pagal 2004-09-09 pirkimo – pardavimo sutartį yra 37882,30 Eur (36078,38 Eur už žemę ir 1803,92 Eur palūkanos), priteisti bylinėjimosi išlaidas (b.l. 5). Nurodo, jog 2004-09-09 tarp ieškovės ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis Nr. LP-11992, kuria pirkėjas UAB ,,Ribena“ už 157842,91 Eur (545000,00 Lt) iš valstybės įsigijo 1,0399 ha ploto žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini). Pagal sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį ieškovė dalį kainos 31568,58 Eur sumokėjo iki sutarties pasirašymo, o likusią dalį kainos 126274,33 Eur ir 2 proc. metinių palūkanų įsipareigojo sumokėti per 14 metų dalimis, kasmet iki sekančių metų sausio 15 dienos. Ieškovė iki šios dienos pagal pasirašytą sutartį, lentelę, yra sumokėjusi 107333,19 Eur, t.y. 90195,96 Eur įmokų už žemę bei 17137,23 Eur palūkanų. Pagal pirkimo – pardavimo sutartį ieškovė už 2005-2014 metus, iki šios dienos, viso turėjo sumokėti 107333,19 Eur., t.y. 90195,96 Eur įmokas už žemę ir 17137,23 Eur palūkanų. Lyginant ieškovės turėtas sumokėti įmokas ir jos atliktus mokėjimus ieškinio pateikimo dieną yra tinkamai įvykdžiusi sutartį, ir ieškovei iki visiško įvykdymo yra likusios sumokėti 4 įmokos. Nurodė, jog tinkamai vykdydavo sutartį ir jokių pretenzijų iš atsakovės negavo iki 2010-04-22. 2010-04-22 ieškovė informuota, jog pagal sutartį 2010-03-15 yra skolinga 12845,74 Eur (10403,43 Eur už sklypą, 1831,59 Eur palūkanų, 610,72 Eur delspinigių). Ieškovė, atlikdama mokėjimus rėmėsi pirkimo – pardavimo sutartimi. Atsakovės pateiktas skolos dydis neteisingas. Ieškinio pateikimo dienai pagal 2004-09-09 sutartį atsakovei nėra skolinga, išskyrus likusias sumokėti pagal grafiką įmokas, kurių mokėjimo terminas dar nėra suėjęs (b.l. 1-5).

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM pateikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį, kuriuo su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti (b.l. 61). Atsiliepime nurodė, jog Klaipėdos apskrities viršininkas 2004-08-27 įsakymu Nr. 13.6-2762 ,,Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) mieste padalinimo ir nuomos“ 4 punktu pardavė išsimokėtinai UAB ,,Ribena“ 1,0399 ha valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o įsakymo 5 punkte nurodė, kad įsiskolinimo suma ir 2 proc. metinių palūkanų turi būti įmokėtos į Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyriaus sąskaitą iki sekančių metų sausio 15 d. Šio įsakymo pagrindu Klaipėdos apskrities viršininko administracija 2004-09-09 pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovei pardavė kitos paskirties 1,0399 ha valstybinės žemės sklypą (duomenys neskelbtini). 2004-09-09 priėmimo – perdavimo aktu sklypas perduotas UAB ,,Ribena“. Nurodo, jog sutarties 2.2 punktu buvo nustatyta, kad laiku nesumokėjus metinės įsiskolinimo sumos ir palūkanų, už kiekvieną pradelstą dieną skaičiuojami delspinigiai – 0,05 proc. privalomo mokėti įsiskolinimo sumos. Ieškovė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė nepilnai tinkamai, nes ieškovė nuo 2004-09-10 iki 2004-12-31 nemokėjo palūkanų už įsiskolinimo už žemę likutį, kurios tai dienai sudarė 779,73 Eur, todėl ieškovė apie tai buvo informuota 2010-03-15 raštu. Pažymėjo, jog ieškovė ne kiekvienais metais sausio 15 d. sumokėdavo įmokas pagal sutartį. Taip pat pažymėjo, jog nuolat siuntė raštus prašydama vykdyti pagal sutartį prisiimtus įsipareigojimus, tačiau ieškovė tik 2011 m. ir 2014 m. sureagavo į šiuos raštus. Taigi apie tai, jog netinkamai vykdo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ieškovei buvo žinoma, tačiau ieškovė įsiskolinimo nepadengė, o kreipėsi į teismą su ieškiniu. Valstybinės žemės pardavimo procedūra yra griežtai reglamentuota, todėl valstybės įgaliota institucija, vykdanti pardavėjo funkcijas turi laikytis įstatymų reikalavimų ir užtikrinti valstybinės žemės sklypo pardavimo teisėtumą. Pažymėjo, jog teisės aktuose nenumatyta galimybė neskaičiuoti palūkanų nuo sutarties sudarymo dienos. Taip pat pažymėjo, jog ieškovės įsiskolinimas pagal sutartį yra 9245,79 Eur už žemės sklypą ir delspinigiai nuo nesumokėtų įmokų už žemės sklypą 767,63 Eur (b.l. 58-61).

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas palaikė ieškinį ir jame išdėstytas faktines aplinkybes bei rašytiniuose paaiškinimuose pateiktas aplinkybes. Papildomai paaiškino, jog pačioje sutartyje buvo numatytas įmokų ir palūkanų mokėjimo grafikas, ieškovė pagal šį grafiką mokėjo. Ginčas kilo nuo 2010 metų, ieškovė pagal sutarties grafiką viską pilnai sumokėjo, nepaisant to, jog atsakovės teigimu yra skolinga apie 8000,00 Eur. Aiškinantis priežastis nustatė, jog Nacionalinė žemės tarnyba pradėjo atbuline data skaičiuoti palūkanas už 2004 metus, jos nebuvo įtrauktos į pirkimo – pardavimo sutartį, dėl to ir nebuvo sumokėtos. Pradėjus atbuline data atsakovei perskaičiuoti visas įmokas, gavosi tam tikros nepriemokos, sugriuvo visas ieškovės mokėjimų grafikas. Nepriemoka susikaupė 2010 metais atbuline tvarka perskaičiavus įmokas. Ieškovė nesutinka dėl tokio skaičiavimo, nėra ieškovės kaltės, jog šios palūkanos į sutartį nebuvo įtrauktos. Ieškovė su atsakovės reikalavimu nesutinka, todėl ir kreipėsi į teismą, įmokas ieškovė sumokėjo, todėl ir prašo pripažinti, jog sutartis buvo tinkamai vykdoma. Ieškovė mano, jog atsakovė dėl savo neapsižiūrėjimo laiku neįtraukė palūkanų už 2004 metus, beveik šešerius metus šių palūkanų nereikalavo, sutartis buvo tinkamai vykdoma tokia, kokia ji buvo pasirašyta. Atkreipė dėmesį, jog jokių pretenzijų dėl įmokų mokėjimo iki 2010 metų ieškovė nebuvo gavusi. Prašo ieškinį tenkinti.

Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko. Paaiškino, jog ieškovė dar 2010 metais buvo informuota, jog į sutartį nebuvo įtrauktos palūkanos už 2004 metus, tačiau ieškovė beveik iki 2014 metų nereagavo į tai ir aplinkybių nesiaiškino. Taip nutiko, nes buvo neperskaitytas apskrities viršininko įsakymas 2004-08-27, kurio 5 punkte buvo nurodyta, jog įsiskolinimo suma ir palūkanos turi būti įmokėtos į Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyriaus sąskaitą iki sekančių metų sausio 15 dienos, todėl tuometinė buhalterė skaičiavo įmokas pagal grafiką, patvirtintą sutartyje. 2009 metais ar 2010 m. pradžioje atliktas auditas nustatė, jog ieškovei netinkamai buvo skaičiuojamos palūkanos, ieškovė 2010 metais buvo informuota, o kadangi 2010-06-30 apskritys likviduotos, atsirado Nacionalinė žemės tarnyba, keitėsi vadovai, požiūris į viską. Nuo 2012-04-02 viskas jau yra centrinėje būstinėje. Pažymėjo, jog Nacionalinė žemės tarnyba neišgalvojo skaičiavimo, tai numatyta teisės aktuose, tai yra imperatyvas, taip turi būti skaičiuojama, o tai, kad tai nebuvo įtraukta tinkamai į sutartį, nereiškia, jog ieškovė neturi sumokėti priskaičiuotų pinigų. Pastebėjo, jog buvo ir daugiau tokių įmonių, tačiau visos sumokėjo. Perskaičiavimas padarytas 2010 metais. Jei delspinigiai būtų padengti tą dieną, tai grafikas nebūtų sugriuvęs. Prašo ieškinį atmesti.

Ieškinys tenkintinas.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2004-08-27 Klaipėdos apskrities viršininko įsakymo Nr. 13.6-2762 dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) mieste padalinimo ir nuomos (toliau – Įsakymas) 4 punktu įsakė parduoti išsimokėtinai per 15 m. 1,0399 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), UAB ,,Ribena“ kitai paskirčiai, sumokant 20 proc. sklypo vertės, t. y. 109000,00 Lt į Klaipėdos žemėtvarkos skyriaus sąskaitą. Žemės sklypo kainos likusią sumą 436000,00 Lt pirkėjas įsipareigoja sumokėti per 14 metų šiais terminais: 2005 m. – 31142,86 Lt, 2006 m. -31142,86 Lt, 2007 m. - 31142,86 Lt, 2008 m. - 31142,86 Lt, 2009 m. - 31142,86 Lt, 2010 m. - 31142,86 Lt, 2011 m. - 31142,86 Lt, 2012 m. - 31142,86 Lt, 2013 m. - 31142,86 Lt, 2014 m. - 31142,86 Lt, 2015 m. - 31142,86 Lt, 2016 m. - 31142,86 Lt, 2017 m. - 31142,86 Lt, 2018 m. -31142,82 Lt (b.l. 63-64). Įsakymo 5 punktas numatė, jog įsiskolinimo suma ir 2 proc. metinių palūkanų turi būti įmokėti į Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyriaus sąskaitą iki sekančių metų sausio 15 dienos; už kiekvieną pradelstą dieną skaičiuojami delspinigiai – 0,05 proc. privalomos mokėti įsiskolinimo sumos (b.l. 64). 2004-09-09 Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir UAB ,,Ribena“ sudarė žemės sklypo, esančios (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo – pardavimo sutartį, vadovaujantis Klaipėdos apskrities viršininko 2004-08-27 įsakymu Nr. 13.6-2762, kuria UAB ,,Ribena“ nupirko, o Klaipėdos apskrities viršininko administracija pardavė žemės sklypą už 545000,00 Lt kainą, iš kurių 20 proc. žemės sklypo kainos, sudarančios 109000 Lt UAB ,,Ribena“ sumokėjo iki sutarties pasirašymo (b.l. 9-12). Sutarties 2.1 punktu šalys susitarė, jog likusią žemės sklypo kainos dalį 436000,00 Lt ir 2 proc. metinių palūkanų UAB ,,Ribena“ įsipareigojo per 14 metų sumokėti dalimis, kasmet iki sekančių metų sausio mėnesio 15 dienos pagal sutartyje pateiktą atsiskaitymo grafiką (b.l. 10). 2010-03-15 Klaipėdos apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyriaus raštu ieškovė informuota apie įsiskolinimą pagal 2004-09-09 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį (b.l. 47). 2011-06-01 pranešimu dėl sutarties vykdymo UAB ,,Ribena“ nesutiko su atsakovės 2010-03-15 rašte nurodyta įsiskolinimo suma, pripažino, jog dėl ekonominės krizės uždelsė mokėti įmokas 2010 metais, tačiau UAB ,,Ribena“ nesutiko su jai nuo 2004-09-09 iki 2004-12-31 priskaičiuotomis palūkanomis ir nuo jų apskaičiuotais delspinigiais, laikė, jog iki 2009-12-31 UAB ,,Ribena“ pagal 2004-09-09 sutartį buvo visiškai atsiskaičiusi (b.l. 65-67). Iš byloje pateikto šalių susirašinėjimo matyti, jog atsakovė nuo 2010 metų reguliariai siuntė ieškovei pranešimus apie susidariusį įsiskolinimą pagal tarp šalių sudarytą 2004-09-09 pirkimo – pardavimo sutartį (b.l. 36-40, 44-47, 52, 54, 70, 71), ieškovė laikėsi pozicijos, jog įsiskolinimo nėra, rėmėsi tarp šalių sudarytos sutarties mokėjimo grafiku (b.l. 49-50, 68-69). Iš ieškovės ir atsakovės sudarytų 2010-06-08 ir 2010-06-17 skolų suderinimo akto matyti, jog 2010-05-18 skolos likutis už žemę nurodytas 307552,63 Lt, pastabose nurodoma, jog skola 299285,70 Lt (b.l. 84,85). Iš ieškovės pateiktų įrodymų apie atliktus mokėjimus pagal sutartį matyti, jog 2015-12-31 dienai ieškovė atsakovei yra sumokėjusi 107333,19 sumą (b.l. 13-34), kurią pagal ieškovės atliktuose mokėjimų nurodymuose pateiktą mokėjimo paskirtį ieškovės įsitikinimu sudarė 90195,96 Eur įmokos už žemę, 17137,23 Eur palūkanos. Iš ieškovės pateiktų banko sąskaitų įrašų matyti, jog 2009 metai ieškovė vėlavo sumokėti įmoką 4 dienas (2009-01-19 mokėjimas) (b.l. 17), 2010 metais ieškovė sutartyje sulygtas įmokas pagal grafiką sumokėjo 2010-04-19, 2010-05-17 ir 2010-05-24 mokėjimo pavedimais (b.l. 18-20), 2011 metais sutartinę įmoką sumokėjo 2011-03-10, 2011-04-18, 2011-05-17 ir 2011-05-30 mokėjimais (b.l. 21-25), 2012 metais įmoką su palūkanomis pagal sutartyje nurodytą grafiką apmokėjo dalimis 2012-01-20, 2012-01-25, 2012-02-02 ir 2012-02-13 mokėjimo pavedimais (b.l. 26-29), 2014 metais sumokėti pagrindinę įmoką už žemės sklypą (31142,86 Lt) pavėlavo 1 dieną (b.l. 31).

Ieškovė prašo teismo pripažinti, jog 2004-09-09 pirkimo – pardavimo sutartis Nr. LP-11992 ieškinio pateikimo momentu yra tinkamai įvykdyta, ieškovės likusios mokėti sumos pagal 2004-09-09 pirkimo – pardavimo sutartį yra 37882,30 Eur (36078,38 Eur už žemę ir 1803,92 Eur palūkanos). Taigi byloje kilo ginčas dėl tinkamo valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties vykdymo.

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2004-11-17, t.y. sutarties sudarymo laikotarpiu) 10 straipsnio 1 dalis numatė, jog valstybinę žemę, išskyrus žemės sklypus, pagal teritorijų planavimo dokumentus priskirtus privatizuojamiems statiniams ir įrenginiams, ir ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, perduodamus neatlygintinai savivaldybių nuosavybėn, parduoda ar kitaip privačion nuosavybėn perleidžia apskričių viršininkai Civilinio kodekso, kitų įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal Žemės reformos įstatymą suformuoti valstybinės žemės sklypai parduodami Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka (Žemės įstatymo (redakcija iki 2004-11-17) 10 straipsnio 3 dalis). Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarką (toliau – Tvarka) 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 (sandorio sudarymo momentu galiojusi redakcija) patvirtino Vyriausybė. Minėtoje Tvarkoje nustatyta nuosekli administravimo procedūrų seka, kuria įgyvendinama asmenų teisė įgyti nuosavybėn valstybinius žemės sklypus: žemėtvarkos skyrius, gavęs asmens prašymą parduoti žemės sklypą, kuris yra mieste, ir kitus reikalingus dokumentus, juos pateikia savivaldybės administracijos direktoriui, kuris parengia parduodamo žemės sklypo planą, atlieka kitus Tvarkoje nustatytus veiksmus ir pateikia žemėtvarkos skyriui; žemėtvarkos skyrius, gavęs dokumentus (duomenis) iš savivaldybės administracijos direktoriaus, apskaičiuoja parduodamų žemės sklypų vertę ir parengia valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties projektą pagal Tvarkos 1 priedą (Tvarkos 14–18 punktai). Tvarkos 22 punktas numato reikalavimus valstybinės pirkimo – pardavimo sutarties turiniui. Šalių sudaryta 2004-09-09 pirkimo – pardavimo sutartis iš esmės atitinka Tvarkos 22 punkto reikalavimus, Tvarkos 1 priedą. Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl sutarties sudarymo aplinkybių, šalys neginčija sutarties formos, turinio, ar atskirų šios sutarties sąlygų, sutarties sudarymo tvarkos (procedūros). Todėl teismas dėl šių aplinkybių plačiau nepasisako.

Byloje kilo ginčas dėl tinkamo šalių sudarytos sutarties vykdymo. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė paaiškino, jog tik po vidinio audito nustatyta, kad į šalių sudarytą sutartį nebuvo įtrauktos palūkanos už laikotarpį nuo 2004-09-10 iki 2004-12-31, atsakovė atgaline data perskirstė ieškovės atliktas įmokas, vėliau fiksavo ieškovės įsiskolinimą. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas paaiškino, jog atlikdama įmokas ieškovė laikėsi sutartyje nurodyto mokėjimo grafiko.

Atsikirsdama į ieškovės argumentus, atsakovė paaiškino, jog neaiškumų dėl sutarties vykdymo galėjo kilti dėl to, jog netinkamai buvo parengtas tarp šalių sudarytos sutarties projektas, teigė, jog dėl atsakovės darbuotojų kaltės netinkamai vykdant skaičiavimus, valstybė negali nukentėti. Tokie atsakovės teiginiai atmestini, kaip nepagrįsti dėl žemiau nurodytų priežasčių.

Pažymėtina, jog valstybė ir savivaldybės, be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai, įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Specialioji teisėjų kolegija yra ne kartą pažymėjusi, kad valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai, nepaisant pardavimo ar nuomos subjektų teisinio statuso bei to, jog sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų (Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 9 d. nutartį Nr. T-74, priimtą byloje A. K. v. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kėdainių skyrius, 2013 m. liepos 10 d. nutartį Nr. T-84, priimtą byloje A. Ž.-Montrimas v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Širvintų žemėtvarkos skyrius; 2015 m. lapkričio 4 d. nutartis T-125/2015, priimta byloje K. V. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, ir kt.). Valstybė civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais su kitais privatinių teisinių santykių dalyviais. Valstybė kaip juridinis asmuo taip pat privalo prisiimti atsakomybę už savo darbuotojų, atliekančių pareigines funkcijas, padarytą žalą (Civilinio kodekso 2.35 straipsnis, 2.36 straipsnis, 6.257 straipsnis, 6.264 straipsnis). Be to atkreiptinas dėmesys, jog imperatyviai teisės aktai reglamentuoja valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sudarymo tvarką ir sąlygas, šios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas sandorį pripažinti niekiniu, tačiau ne jau sudarytos nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties vykdymą bei jo aiškinimą.

Sutarčių aiškinimo taisyklės numatytos Civilinio kodekso 6.193 straipsnyje. Aiškindamas šiame straipsnyje išdėstytą reglamentavimą, kasacinis teismas ne kartą konstatavo, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties tekstu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Pagal Civilinio kodekso 6.193 straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis byloje UAB ,,Auksinis varnas” v. AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; kt.). Teismas, aiškindamas šalių sudarytos sutarties sąlygas ir spręsdamas iš sutartinių santykių kilusius ginčus, nuo sutarties sąlygų turinio gali nukrypti tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (Civilinio kodekso 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (Civilinio kodekso 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (Civilinio kodekso 6.157 straipsnis). Tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Vien ta aplinkybė, jog sutarties sudarymo tvarką reglamentuoja imperatyvios teisės aktų nuostatos, nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovė turi teisę ir gali nepaisyti bendrųjų sutarties aiškinimo, prievolių vykdymo principų.

Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (Civilinio kodekso 6. 154 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (Civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalis). Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis (Civilinio kodekso 200 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Be to Civilinio kodekso 6.206 straipsnis numato, jog viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka. Bylos duomenimis nustatyta, jog nekilnojamojo turto 2004-09-09 pirkimo – pardavimo sutarties projektą rengti pareigą turėjo žemėtvarkos skyrius, kaip nurodė ir pati atsakovė, dėl atsakovės darbuotojų kaltės šalių sudarytoje pirkimo – pardavimo sutartyje nebuvo exspressis verbis numatyta pirkėjo pareiga mokėti palūkanas už laikotarpį nuo 2004-09-10 iki 2004-12-31, o tuometinė buhalterė palūkanas ir įmokas skaičiavo pagal sutartyje pateiktą grafiką. Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė UAB ,,Ribena“ mokėjimus pagal tarp šalių sudarytą 2004-09-09 nekilnojamojo (valstybinės žemės) pirkimo – pardavimo sutartį atliko remdamasi sutarties 2.1 punkte pateiktu mokėjimo grafiku, kuriame nurodytos ieškovės mokėtinos sumos. Duomenų, jog minėtos sutarties sąlygos pakeistos, byloje nėra. Atsakovė nurodo, jog ieškovė ne visada tinkamai vykdė šalių sudarytos sutarties sąlygas. Tačiau aplinkybės, jog ieškovė įmokas 2010, 2011, 2012 metais atliko praleidusi įmokų mokėjimo terminą, t.y. sumokėjo po kiekvienų metų sausio 15 dienos, atsižvelgiant į šalių sutartinių santykių pobūdį, sutarties vykdymo terminą, esmines sutarties sąlygas, teismo vertinimu, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovės netinkamą sutartimi prisiimtų prievolių vykdymą per se. Sutartyje nustatytų mokėjimo terminų praleidimas sudaro pagrindą kitai sutarties šaliai reikalauti netesybų, terminą praleidusiai sutarties šaliai užtraukia sutartinę atsakomybę, tačiau nesudaro pagrindo konstatuoti sutarties esminio pažeidimo ar pagrindinių sutarties sąlygų nevykdymo.

Atsakovė teismo posėdžio metu patvirtino, jog 2010 metais ieškovės atlikti mokėjimai buvo perskirstyti, t. y. įskaityti kitaip, nei tai buvo atliekama iki to, tačiau negalėjo paaiškinti, kuo remiantis tai buvo atlikta. Civilinio kodekso 6.54 straipsnis reglamentuojantis įmokų pagal prievoles paskirstymo tvarką numato, jog tuo atveju, jei šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu. Antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą. Trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti. Ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. Minėto straipsnio 5 dalis numato kreditoriui teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse. Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė, atlikdama mokėjimus pagal šalių sudarytą sutartį nurodydavo, kokiai prievolės daliai dengti mokamos lėšos. Atsakovė tokio ieškovės paskirstymo neginčijo, prieštaravimų neišreiškė ir teismo posėdžio metu, o patvirtino, jog paskirstymas atliktas atgaline data. Savo ruožtu nei Civilinio kodekso normos, nei valstybinės žemės pirkimo – pardavimo santykius reglamentuojantys specialūs teisės aktai nenumato galimybės perskirstyti jau įskaitytus mokėjimus, o tokie veiksmai vertintini kaip prieštaraujantys teisingumo, protingumo, sąžiningumo, sutarties šalių bendradarbiavimo, sutarčių vykdymo principams. Be to atkreiptinas dėmesys, jog iki 2010-03-15 atsakovės rašto, kai ieškovė informuota apie įsiskolinimą ir atsakovės atliktą mokėjimų paskirstymą už praėjusius metus, atsakovė ieškovei nereiškė jokių pretenzijų dėl sutarties vykdymo ir/ar turimų įsiskolinimų pagal 2004-09-09 pirkimo – pardavimo sutartį.

Be to analizuojant valstybinės žemės pirkimo – pardavimo procedūrą reglamentuojančiais teisės aktų nuostatas, 1999-03-09 Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos (toliau – Tvarka) (sandorio sudarymo momentu galiojusi redakcija) nuostatas, matyti, jog tiesioginio reikalavimo mokėti palūkanas už faktinį naudojimąsi valstybei mokėtinu kainos likučiu pirmaisiais sutarties galiojimo metais pirmiau nurodytoje Tvarkoje ir sutartyje nenustatyta, tokia situacija nereglamentuota. Tai aiškiai nėra sureglamentuota ir 2004-08-27 apskrities viršininko įsakyme Nr. 13.6-2762, kuriuo priimtas sprendimas parduoti ieškovei žemės sklypą. Pagal Civilinio kodekso 6.193 straipsnio 4 dalį, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai.

Kita vertus, kaip matyti iš 2004-09-09 pirkimo – pardavimo sutarties turinio – tai pirkimo – pardavimo išsimokėtinai sutartis (Civilinio kodekso 6.411 straipsnio 1 dalis, 6.413 straipsnio 2 dalis, 6.414 straipsnio 1 dalis). Civilinio kodekso normose, reglamentuojančiose šios rūšies pirkimo–pardavimo teisinius santykius, nenustatyta draudimo šalims sutartyje susitarti dėl palūkanų, atliekančių mokėjimo funkciją. Pažymėtina, kad daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai esmė yra pirkimas kreditan, nes visa prekių kaina pardavėjui sumokama ne iš karto, bet dalimis per nustatytus terminus po prekių perdavimo pirkėjui. Dėl to šis tam tikrą laiką naudojasi pinigais, kurie faktiškai priklauso pardavėjui. Dėl tokio bruožo pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (kreditan) santykiai yra panašūs į paskolos santykius, kuriuose įprasta susitarti dėl palūkanų, atliekančių mokėjimo funkciją. Taigi daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (kreditan) sutarties esmė ir tikslas lemia tai, kad sutartinės palūkanos nuo nesumokėtos kainos pradedamos skaičiuoti nuo sutarties sudarymo momento. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Tokiu būdu aiškinant tarp šalių sudarytos sutarties nuostatas, darytina išvada, jog ieškovei pareiga mokėti palūkanas, atsirado nuo sutarties sudarymo momento 2004-09-10. Pažymėtina, jog reikalavimams dėl palūkanų priteisimo įstatymas numato sutrumpintą penkerių metų ieškinio senaties terminą (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalis).

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais bei šalių paaiškinimais nustatyta, jog ieškovės mokėtinos palūkanos už laikotarpį nuo sutarties sudarymo 2004-09-10 iki 2004-12-31 į šalių sudarytą sutartį įtrauktos nebuvo. Ginčo byloje dėl šios aplinkybės nėra. Atliktus žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties turinio ir 2004-08-27 apskrities viršininko įsakymo Nr. 13.6.-2762 turinio lyginamąją analizę, matyti, jog esminės 2004-08-27 įsakymo nuostatos į šalių sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties turinį buvo perkeltos. Byloje nėra ginčo dėl valstybinės žemės pirkimo – pardavimo procedūros pažeidimo, nėra ginčo dėl sutarties galiojimo, todėl šiais aspektais teismas nepasisako. Ieškovė minėtų palūkanų nemokėjo, kadangi jos nebuvo numatytos sutartyje. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė pripažino, jog ieškovės įsiskolinimas atsidaro dėl galimai netinkamo atsakovės darbuotojų atlikto skaičiavimo. Tokiu būdu, šiuo aspektu, ieškovė negali būti laikoma netinkamai vykdžiusi sutartį (Civilinio kodekso 6.206 straipsni).

Pažymėtina ir tai, jog atsakovė nesutikdama su ieškovės ieškiniu nurodo, jog atsakovė turi įsiskolinimą pagal šalių sudarytą sutartį, tačiau byloje nėra pareikšti turtiniai reikalavimai ieškovei, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teisme nėra pradėtų civilinių bylų ieškovės atžvilgiu dėl valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties netinkamo vykdymo, įsiskolinimo priteisimo. Savo ruožtu teisme nagrinėjamos civilinės bylos ribas apibrėžia ieškinio dalykas ir pagrindas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnis, 3 straipsnio 6 dalis).

Byloje turimais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog 2004-09-09 pirkimo – pardavimo sutartis, kuria UAB ,,Ribena“ iš valstybės nupirko žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), yra vykdoma, ieškovė moka sutarties 2.1 punkte mokėjimo grafike nurodytas įmokas už žemės sklypą bei palūkanas.

Kasacinio teismo praktikoje įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais išaiškinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublik?s valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, įvertinus šalių paaiškinimus bei byloje pateiktus rašytinius įrodymus, remiantis teisiniu reglamentavimu bei susiklosčiusia teismų praktika, konstatuotina, jog ieškovė sutartį vykdė, mokėjo sutartyje nurodytas pagrindines įmokas bei palūkanas, tačiau tarp šalių nėra išspręstas klausimas dėl palūkanų už pirmuosius sutarties sudarymo metus, mokėjimo, tačiau minėta suma nemokėta dėl pačios atsakovės kaltės, ieškovės reikalavimas tenkintinas iš dalies, pripažintina, jog 2004-09-09 pirkimo – pardavimo sutartis Nr. LP-11992 sudaryta tarp pirkėjo UAB ,,Ribena“ ir pardavėjo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos dėl 1,03399 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo – pardavimo, ieškinio pateikimo momentu (2015-09-18) yra tinkamai įvykdyta (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis, 183 straipsnis, 185 straipsnis, Civilinio kodekso 1.138 straipsnio 1 punktas) pagal sutartį likusių įmokų sumą sudaro 37 882,30 Eur .

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė pateikė teismui įrodymus, jog už ieškinį sumokėjo 31,00 Eur žyminį mokestį (b.l. 8), taip pat patyrė 1100,00 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Patenkinus ieškovės ieškinį, priteistinos ieškovės patirtos bei rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos 31,00 Eur žyminis mokestis, 1100,00 Eur išlaidų advokatui, iš viso 1131,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (Civilinio proceso kodekso 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268 - 270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti, jog 2004-09-09 pirkimo – pardavimo sutartis Nr. LP-11992 sudaryta tarp pirkėjo UAB ,,Ribena“ ir pardavėjo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos dėl 1,03399 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo – pardavimo, ieškinio pateikimo momentu (2015-09-18) yra tinkamai įvykdyta, pagal sutartį likusių įmokų sumą sudaro 37 882,30 Eur.

Priteisti iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, juridinio asmens kodas 188704927, 1131,00 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei UAB ,,Ribena“, juridinio asmens kodas 163244691.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.