- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-21
- Bylos Nr.
- I-641-406/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02347-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- Z. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 37.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. K. (Z. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Z. K. (Z. K.) skundu, kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunduose (b. l. 5-10, 14-18) nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydomas laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 7 d. iki 2016 m. sausio 22 d. netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktais reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Pažymėjo, jog dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai, sanitarinis mazgas. Teigė, jog konfliktinės situacijos dažnai kildavo esant psichologiniams ir fiziniams nepatogumams. Patalpose buvo šalta, drėgna, nebuvo užtikrintas tinkamas natūralus patalpų apšvietimas. Taip pat pažymėjo, kad atvykstant ar išvykstant etapu asmens ir jo daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, pasivaikščioti lauke buvo galima tik 1 val. per parą. Nurodytos aplinkybės lėmė nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, stresą. Prašė skundą tekinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 20-23) nurodė, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2016 m. sausio 21 d. pareiškėjas gyveno Chirurgijos (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 25. Pažymėjo, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, įstaigoje nevedama, kadangi galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Atsakovo atstovas negali daryti įtakos atvykstančiųjų asmenų skaičiui, kadangi ligoninėje yra teikiamos stacionarinio gydymo paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Teigė, jog Ligoninės Vilniaus padalinio visos patalpos buvo įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus ir atitiko tuo metu galiojusių higienos normų reikalavimus. Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį. Laisvės atėmimo vietų ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą-Higienos pasą, kuris įrodo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos atitinka Lietuvos higienos normų reikalavimus. Pažymėjo, kad kamerų tipo patalpa, kurioje gydėsi pareiškėjas, buvo vėdinama per langus, temperatūra, santykinė drėgmė, natūralus apšvietimas atitiko tuo metu galiojusių higienos normų reikalavimus, pacientams laisvu laiku buvo užtikrinamas ne mažiau kaip 2 valandų trukmės pasivaikščiojimas gryname ore. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL) netinkamomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar LAVL arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad LAVL jam nebuvo užtikrintas teisės aktais reglamentuotas minimalus gyvenamasis plotas.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas LAVL ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2016 m. sausio 21 d. buvo laikomas Chirurgijos (bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 25. Palatos Nr. 25 plotas buvo 21,25 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų (5 dviaukštės lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 2,12 kv. m (21,25/10) ploto (b.l. 20, 31).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui gydantis LAVL nebuvo visą laiką, t.y. 36 paras, tinkamai užtikrinta jo teisė į tinkamas gydymo sąlygas LAVL. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes ligoninė veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.
Pareiškėjas teigia, kad LAVL gyvenamosiose patalpose buvo šalta, drėgna.
Aktuali Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d. Higienos normos HN 134:2015 17 punkte numatyta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo atstovas bei į bylą pateikta foto nuotrauka (b. l. 30) patvirtina aplinkybę, kad kameroje, kurioje gydėsi pareiškėjas, buvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti praveriant langą. Pareiškėjas nekėlė ginčo dėl to, kad ligoninė nesudarė sąlygų jam vėdinti kamerų per langus, todėl skundo argumentai dėl didelės drėgmės kamerose atmesti.
Pareiškėjas taip pat akcentavo, jog nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas.
Higienos normos HN 134:2015 15 punktas numato, kad natūralus apšvietimas turi būti įrengtas visose patalpose, išskyrus kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 valandas. Byloje esanti foto nuotrauka patvirtina, jog Chirurgijos (bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatoje įrengti dideli langai, pro kuriuos gali patekti pakankamas kiekis šviesos. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją su prašymu įjungti dirbtinį apšvietimą, dėl kameroje esančios tamsos, ar į kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Pažymėtina, jog pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad natūralus apšvietimas pareiškėjui buvo užtikrintas, todėl atsakovo atstovo nenustačius neteisėtų veiksmų, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip neįrodyti.
Kaip neturinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė netinkamą asmens ir jo daiktų apžiūros atlikimą, t.y. asmuo esant žemai temperatūrai verčiamas nusirengti, daiktai dedami į nešvarias dėžes. Pažymėtina, jog kratų ir apžiūrų atlikimo bendrosios nuostatos įvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje, patvirtintoje Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ (toliau – Instrukcija). Kratų laisvės atėmimo vietose tikslas apibrėžtas Instrukcijos 148 punkte, kuriame nurodyta, kad siekiant surasti ir paimti suimtiesiems ir nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, surasti laisvės atėmimo vietų teritorijoje besislapstančius suimtuosius arba nuteistuosius, atliekamos suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos bei apžiūros. Instrukcijos 149 punkte nurodyta, jog kratas ir apžiūras atlieka laisvės atėmimo vietų ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos priežiūros ir kitų tarnybų pareigūnai. Kratas ir apžiūras atliekantys pareigūnai privalo būti reiklūs suimtiesiems ir nuteistiesiems, korektiški, nežeminti jų orumo, negadinti šių asmenų daiktų. Instrukcijos 150 punktas numato, kad patalpų kratos gali būti planinės ir neplaninės, o atliekant gyvenamosios patalpos bendrąją kratą, patalpoje gali būti paliekamas jos tvarkdarys ar kitas nuteistasis (Instrukcijos 165.9 p.).
Pareiškėjas į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė, taip pat nenurodė jokių konkrečių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad asmens ir jo daiktų apžiūros buvo atliekamos nesilaikant teisinio reglamentavimo, todėl šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.
Pareiškėjas taip pat teigia, jog jis į kiemą buvo išvedamas tik vienai valandai per parą, tačiau su tokiu argumentu teismas nesutinka, nes atsakovo atstovas pateikė į bylą LAVL direktoriaus 2011 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. V-165 patvirtintą Pacientų, gydomų Laisvės atėmimo vietų ligoninės stacionare Vilniaus padalinyje dienotvarkę (b. l. 29), kurioje numatyta, kad Vidaus ligų, Psichiatrijos ir Chirurgijos teritorijoje esančiame rėžiminiame korpuse, laisvu laiku užtikrinamas ne mažiau kaip 2 valandų trukmės pasivaikščiojimas lauke. Nors pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl vienos valandos suteikimo per parą pasivaikščioti kiemelyje, tačiau pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, jog ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Taigi, dvi valandos per parą pasivaikščioti gryname ore suteikiamos tik esant gydytojo išvadai. Šiuo atveju iš teismui pateiktų medicininių dokumentų matyti, jog tokia išvada nebuvo surašyta. Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo argumentai tik dėl vienos valandos suteikimo pasivaikščioti, atmestini kaip neįrodyti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad LAVL ginčo laikotarpiu 36 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad LAVL pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė 4 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyvenimais, diskomfortu ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (dėl nepakankamo gyvenamojo ploto palatoje), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
Teismas nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (36 paras pareiškėjui teko 2,12 kv. m ploto), atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2108-575/2016 priteisė pareiškėjui 550 Eur neturtinės žalos atlyginimą už jo kalinimą 78 paras Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerose, kuriose jam teko 1,93-3,78 kv. m ploto), nesant byloje duomenų, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, ar, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 300 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo Z. K. (Z. K.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui Z. K. (Z. K.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės vietų atėmimo ligoninės, 300 Eur (trys šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.